Mintys apie ekumenizmą



Viename interviu misionierius diak. Andriejus Kurajevas sakė: „jūs klausiate manęs apie ekumenizmą... Žinote, aš nenoriu sakyti, kad aš už ekumenizmą. Tada jūs mane apšauksite, kad aš - ekumenistas, eretikas, laikau visas religijas lygiavertėmis... Jei sakysiu, kad esu prieš ekumenizmą - jūs sakysite, kad aš fundamentalistas, fanatikas ir eretikas, uždaras kitiems krikščionims...“ Tokie yra du garsiausi balsai, kuriuos girdime ortodoksų kraštuose, kai minimas žodis „ekumenizmas“.

Ekumenizmas - tai iššūkis pačiam ortodoksų identitetui. Juk graikiškasis žodis orthodoxia reiškia tikrąjį tikėjimą, o pavadinimą orthodoxoi rytų krikščionys gavo dar IV-ajame amžiuje, kai Apaštališkąjį Tikėjimą gynė nuo Arijaus erezijos. Ką reiškia ekumenizmas tam, kuris tiki tikįs tikrąjį tikėjimą? Kaip įmanomas dialogas su esančiu klaidoje?


Dialogas, žinoma, įmanomas. Juk kai Kristus sutiko samarietę, religinės grupės, atskilusios nuo žydų, narę, ir ji paklausė: „Mūsų tėvai garbindavo Dievą ant šito kalno, o jūs tvirtinate, kad Jeruzalė esanti vieta, kur reikia jį garbinti“ (Jn 4,20), Kristus tvirtai atsakė: „Jūs garbinate, ko nepažįstate, o mes garbiname, ką pažįstame, nes išganymas ateina iš žydų“ (Jn 4,22). Jis buvo moteriai malonus, nepuolė juos, užkalbino gražiai - paprašė vandens. Tačiau kai kalba pasisuko apie tikrąjį tikėjimą bei išganymą, Kristus nedvejojo paliudyti tikrojo tikėjimo.


Jis taipogi sakė, kad „ateis valanda, – jau dabar ji yra, – kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa (pažod. dvasioje ir tiesoje - en pneumatic kai aletheia - G. S.)“ (Jn 4,23). Teofilaktas Bulgaras komentuoja, kad, viena vertus, tai, kad garbinama bus dvasioje reiškia, kad nebebus garbinama kūnu (žydų ir samariečių ginčas buvo susietas su kūniška garbinimo puse), kita vertus, dvasia čia simbolizuoja praktinį gyvenimą, tiesa - kontempliatyvų. Garbinantysis dvasia garbina savo visu gyvenimu, sielos švara ir kt., tačiau pridedama, kad garbins ir tiesa, t.y. Kristus atriboja tikruosius garbintojus nuo eretikų. Dievo sekėjai turės savyje Dvasią ir Tiesą, nes Dievas yra Dvasia ir Tiesa.


Tai yra „liūdnoji“ dalis ekumenizmo romantikoje - ortodoksas negali išsižadėti tikėjimo į tai, kad „anapus Bažnyčios nėra išganymo“ (šv. Kiprijonas Kartaginietis). Tiesa, metropolitas Kallistos Ware rašo:

„Ar tai reiškia, kad kiekvienas, kuris regimai nėra Bažnyčios narys, yra pasmerktas? Aišku, ne. Juo labiau iš šio pasakymo neseka, kad visi, kurie regimuoju būdu Bažnyčiai priklauso, yra išgelbėti. Kaip Augustinas išmintingai pastebėjo: „Kiek avių yra išorėje, o kiek vilkų - viduje!“. Nors ir nėra „regimos" ir „neregimos Bažnyčios“ skirties, bet, visgi, yra tokie Bažnyčios nariai, kurie nėra tokie regimai, tačiau kurių narystė yra žinoma tik Dievui. Kad kažkas būtų išgelbėtas, jis bent kažkokia prasme turi būti Bažnyčios narys. Kokia prasme - mes ne visada galime pasakyti“ - Kallistos Ware
O tai iškelia gerokai didesnių klausimų. Juk nereikia būti filosofu, kad pamatyti, jog daugelio dabartinių krikščionių priežastis dažnai yra tapatybės politika, o ne teologija. Gausybė eilinių rusų, kritikuojančių popiežystę, katalikus ir Vakarus apskritai, visiškai neturi nuovokos apie Romos katalikų tikėjimą. Net tie, kurie ima kalbėti niekus apie filioque ir indulgencijas, dažniausiai net padoriai nesupranta, kas tai yra.

Pažymėtina, kad niekada paviršutiniškais vertinimais nesišvaisto aukšto rango teologai, tokie, kaip Kallistos Ware ar Hilarijonas Alfejevas, kurie abu dar ir yra aukšto rango vyskupai. O Youtube skęsta nuo paprastų jaunuolių „prikeptų“ klipų apie kitų eretiškumą. Tuo tarpu už daugelio teologinių skirtumų kartais slepiasi nesusikalbėjimas.


Štai kai kurie ortodoksai vienareikšmiškai atmeta katalikų mokymą apie popiežystę, indulgencijas, švč. Mergelės Marijos nekaltą pradėjimą ir t.t... Tačiau gyliau panagrinėjus teologiją, pasirodo, kad primatą Ortodoksų Bažnyčia pripažįsta ir pati vis dar praktikuoja, tik kitokį (garbės primatą, pirmumą tarp lygių, o ne visuotinę teisinę galią), mokymas apie indulgencijas yra susijęs su ortodoksų mokymų apie epitemijas, o apie nekaltą pradėjimą - su ortodoksų lex orandi (epitetu aeiparthenos). Tam tikros paralelės, ypač liaudies tikėjime, egzistuoja ir mokyme apie skaistyklą (visgi, šios dogmos Ortodoksų Bažnyčia tikrai nepripažįsta). Pasirodo, kad šiais atvejais katalikai ir ortodoksai tikrai kalba apie tą pačią dvasinę tikrovę ir kalba labai panašiai, tačiau nesusikalba (kartais - tikrai nesutaria dogmų lygmeny, o kartais - tiesiog vienas kito nesupranta).

Kun. Olegas Steniajevas visiškai teisus, sakydamas, kad ortodoksai gali būti ramūs - po 1054 m. schizmos nebuvo priimta nė vienos dogmos, todėl užtikrintai galima teigti, kad Ortodoksų Bažnyčia laikosi Visuotinės Bažnyčios mokymo, kurio laikėsi ir katalikai. Bažnyčių bendrystei būtina įrodyti, kad katalikai tebesilaiko šio mokymo, o kad šio mokymo laikosi ortodoksai, jau net ir pripažino patys katalikai:
„gilinantis į apreikštąją tiesą dieviškiesiems dalykams pažinti ir išpažinti, Rytuose naudotasi kitokiais metodais ir eita kitais keliais negu Vakaruose. Todėl nenuostabu, kad kai kuriuos apreikštojo slėpinio atžvilgius kartais vieni, kartais kiti geriau įžvelgia ir aiškiau nušviečia, ir reikia pasakyti, kad dažnai įvairios teologinės formulės veikiau papildo viena kitą, negu prieštarauja viena kitai. Pripažintina, kad autentiškos Rytų teologinės tradicijos ypatingai įsišaknijusios Šventajame Rašte, jas puoselėja ir išreiškia liturginis gyvenimas, jos minta gyva apaštalų tradicija ir Rytų Tėvų bei dvasinių autorių raštais, jos padeda prideramai gyventi ir net tobulai kontempliuoti krikščioniškąją tiesą“ (II Vatikano susirinkimo dekretas dėl ekumenizmo Unitatis Redintegratio, 17)
Cituotasis dokumentas skatina pereiti nuo polemikos su ortodoksais prie jų pažinimo ir tam pažinimui visi ortodoksai yra atviri.  Priešpaskutinis melkitų (rytų katalikų) arkivyskupas Elias Zoghby pasirašė deklaraciją, kad „tiki viskuo, ką moko Ortodoksų Bažnyčia ir yra Komunijoje su Romos popiežiumi pagal Rytų Šventųjų Tėvų pirmajame tūkstantmetyje nubrėžtas ribas“, ką Antiochijos Ortodoksų Bažnyčios patriarchas pavadino „ortodoksiniu tikėjimo išpažinimu“.  Kita vertus, ortodoksai negali pasakyti to paties apie katalikus, nes, mažų mažiausiai, kaip rašo Hierotheos Vlachos, daugelis po 1054-ųjų metų priimtų katalikų dogmų primena tam tikrų teisingų įžvalgų radikalizaciją iki tokio lygmens, jog jos pasidaro nebepriimtinos.

Bet ar daug ortodoksų studijuoja Vakarų teologiją, į ją gilinasi ir bando suvokti Romos katalikybę? Tikrai mažiau, nei katalikų, bandančių suvokti stačiatikybę. Ir dažniausiai viskas išvirsta į absurdą „ai, tai jei tuo tiki katalikai, tai tuo netikim mes“. Panašiai kaip ortodoksų Aleksandrijos patriarchato popiežiui atvykus į konferenciją Didžiojoje Britanijoje jį pasitiko protestantų protestuotojai su plakatais: „Šalin papizmą!“.

Komentarai

Populiarūs įrašai