2015 m. gruodžio 6 d., sekmadienis

Mano samprotavimai apie ekumenizmą

„Modernizmas“, „ekumenizmas“ - dažnai šie žodžiai vartojami be jokio apibrėžimo ir tampa emocinėmis abstraktybėmis, todėl iškart norėčiau apibrėžti bent vieną iš jų. Apibrėšiu žodį „ekumenizmas“, o žodį „modernizmas“ paliksiu ateičiai, nors, panašu, modernizmas dažniausiai jo kritikams siejasi su tiesos išsižadėjimu (reliatyvizmu).

Aš suprantu žodį „ekumenzimas“ taip, kaip jį suprato ir katalikų II Vatikano susirinkimas, kuris teigia: „Ekumeniniu sąjūdžiu yra laikomi darbai ir užmojai, planuojami ir organizuojami krikščionių vienybei ugdyti pagal įvairias Bažnyčios reikmes ir laiko aplinkybes.“ Katalikai linko vartoti žodį „ekumeninis sąjūdis“, o ne „ekumenizmas“, nes į Tradiciją orientuotų krikščionių tarpe šis „-izmas“ dažniausiai vartojamas pejoratyvine prasme. Jo labai nemėgsta ir ortodoksai.

II Vatikano susirinkime minima frazės „ekumeninis sąjūdis“ prasme, pirmasis ekumenistas buvo Kristus. Ką Jis darė, kai prie šulinio sutiko eretikę ar bent schizmatikę samarietę?

„Viena samarietė moteris atėjo semtis vandens. Jėzus ją paprašė: „Duok man gerti“. (Tuo tarpu mokiniai buvo nuėję į miestą nusipirkti maisto.) Samarietė atsakė: „Kaipgi tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?“ (Mat žydai nebendrauja su samariečiais.)"
Žydai nebendravo su samariečiais, o Kristus - bendravo. Ir sutikęs nepuolė aiškinti, kad samariečiai - neteisūs, klaidatikiai, o tiesiog paprašė gerti ir bendravo kaip su bet kuriuo kitu žmogumi. Bet kai moteris paklausė:
„Aš matau, Viešpatie, jog esi pranašas. Mūsų tėvai garbindavo Dievą ant šito kalno, o jūs tvirtinate, kad Jeruzalė esanti vieta, kur reikia jį garbinti“
Kristus atsakė:
„Moterie, tikėk manimi, jog ateis valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje. Jūs garbinate, ko nepažįstate, o mes garbiname, ką pažįstame, nes išganymas ateina iš žydų. Bet ateis valanda, – jau dabar ji yra, – kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško. Dievas yra Dvasia, ir jo garbintojai turi šlovinti jį Dvasia ir Tiesa“.
Kristus nesigėdijo tiesos ir ją liudijo, tačiau jis neprikaišiojo jos samarietei, o paliudijo tada, kai buvo paklaustas. Jis bandė suvienyti Dievo Tautą - Izraelį. O ekumenizmas, arba ekumeninis sąjūdis - tai pastanga suvienyti susipykusį Naująjį Izraelį, Dievo Tautą - Bažnyčią. Tai nėra tarpreliginis dialogas, tai nėra ir tiesos išsižadėjimas. Tai yra sekimas Kristaus žodžiais: „Tegul visi bus viena!“ (Jn 17,21).

Nors, pabrėžčiau, ekumenizmas yra tik krikščionių reikalas, ir, visų pirma, Apaštališkosios Tradicijos, Apašališkosios Įpėdinystės sekėjų (ar bent siekiančių ja sekti), tačiau ekumeninio sąjūdžio dvasiai iliustruoti tinka ir šventojo, didžiojo vienuolio Makarijaus Egiptiečio pavyzdys bendraujant su pagoniu:

„Apie abą Makarijų Egiptietį pasakojo, kad kartą jis keliavo iš Skėtės į Nitrijos kalną. Kai jau buvo likę netoli eiti, jis pasiuntė pirma savęs mokinį. Pastarajam nuėjus, jis susitiko pagonių dvasininką. Brolis šaukė jam įkandin: „O, o, šėtone, kur eini?“ Dvasininkas apsigręžė, primušė jį ir paliko leisgyvį tada pasiėmė lazdą ir pabėgo. Pabėgėjęs sutiko abą Makarijų ir šis jam tarė: „Būk pasveikintas! būk pasveikintas pavargėli!“. Labai pastulbęs šis priėjo arčiau ir „Ką gera manyje pamatei, kad taip pasveikinai?“ Senolis atsakė: „Mačiau, kaip varginiesi, pats nežinodamas, jog plūkiesi tuščiai“ Anas jam atsakė: „Tavo sveikinimas mane sujaudino, aš suprantu, kad esi Dievo pusėje. Bet kitas nedoras vienuolis mane įžeidė ir aš jį taip primušiau, kad gali mirti“ Senolis suprato, kad kalbama apie jo mokinį. Dvasininkas puolė jam į kojas ir tarė: „Neleisiu tau eiti, kol nepadarysi manęs vienuoliu.“ Priėję prie gulinčio brolio, jie užkėlė jį ant pečių ir nunešė į bažnyčią ant kalno. Pamatę dvasininką su Makarijumi žmonės labai apstulbo ir priėmė jį vienuoliu. Per jį daug pagonių tapo krikščionimis. Aba Makarijus taip sakė: „Vienas piktas žodis net gerą paverčia piktu, o vienas geras žodis piktą padaro geru“
Manau, kad šventasis Makarijus viską pasakė puikiai. Kodėl iš viso prasidėjo ekumeninis sąjūdis? Pirmasis žingsnis į ekumenizmą buvo tolerancijos atsiradimas, kuris buvo būtinas, nes susiskaldę krikščionys ėmė vienas kitą žiauriai žudyti. Šventojoje žemėje katalikai žudė armėnus, šv. Baltramiejaus naktį Paryžiuje katalikai žiauriai išžudė hugenotus, XVI a. škotai rengė pagromus ir žudė katalikus, kurių metu nužudytas ir katalikų kankinys Jonas Ogilvie. Kražių skerdynių metu ortodoksų kariai išžudė katalikus, gynusius nuo uždarymo vienuolyno bažnyčią ir taip toliau.

Pavyzdžiu - pilna. XVI-XVII a. krauju apšlakstytoje Europoje religinį smurtą sustabdė tik tolerancijos atsiradimas. Buvo sutarta, kad taip toliau tęstis negali.

Kiek šiandien būtų krikščionių, jei jie ir toliau būtų žudę vienas kitą? Dievas tikrai nebūtų labai maloningas tokiems „krikščionims“, kurie visiškai nepaiso Jo įsakymų. Bet nors smurtas vienas kito atžvilgiu apsiramino, įtampa išliko misijose.

Kas dabar vyksta Afrikoje ar Indijoje? Vienu metu veikia daugybė skirtingų konfesijų misijų (koptų, ortodoksų, katalikų, įvairių protestantų). Kiekvienas tvirtina, kad kiti yra klaidatikiai, klausyk tik jo. Ką mato pagonis? Pagonis mato, kad visi misionieriai skelbia „meilės religiją“, o iš tiesų jie tarpusavyje susiskaldę ir net vienas kito nesugeba mylėti, ką kalbėti apie pagonis. Šiandien musulmonai sunitai yra vieningesi nei krikščionys. Ir čia jau tinka šv. Makarijaus pamokymas: „Vienas piktas žodis net gerą paverčia piktu, o vienas geras žodis piktą padaro geru“

Iš ortodoksų apologetų esu prisiklausęs visokių negerų žodžių tiek apie katalikus, tiek apie įvarius protestantus. Jie negaili tų žodžių sakyti ir į akis. Kam iš to nauda? Nebent šėtonui, nes tai sėja tik neapykantą.

Ir apie tarpusavio anatemas yra geras šv. Makarijaus Egiptiečio pamokymas:
„Pasakojo, kad du broliai iš Skėtės įpuolė į nuodėmę ir aba Makarijus Aleksandrietis juos ekskomunikavo. Kiti broliai atėjo pas abą Makarijų Egiptietį ir jam apie tai papasakojo. Jis tarė: „Ne broliai ekskomunikuoti, o Makarijus Aleksandrietis (nes jis jį mylėjo)“. Išgirdęs, kad senolis (Makarijus Egiptietis) jį ekskomunikavo, aba Makarijus Aleksandrietis pabėgo į pelkynus. Tada Makarijus Egiptietis nuėjo ten ir atrado jį, visą sugeltą uodų. Tarė jam: „[...] Atidžiai pažvelk į save, broli, ir patikrink, ar tavimi nepažaidė demonai, nes šiuo atveju pritrūkai įžvalgumo. Bet atgailauk už savo kaltę“ 
Ši istorija moko, kad net ir šventieji gali klysti naudodamiesi galia skirti anatemas (kokia didelė galia!). Matėmė ir iš Bažnyčios istorijos, kad ištisi vyskupų susirinkimai skelbė neteisingas anatemas. 449 m. Efeze 127 vyskupai skelbėsi kalbėję Šventosios Dvasios ir Bažnyčios vardu bei skyrė anatemas, kurios nebuvo pripažintos Bažnyčios. 551 m. susirinkimas Konstantinopolyje, pripažintas Bažnyčios kaip kalbėjęs Šventosios Dvasios ir Bažnyčios vardu, pasmerkė tam tikrus origeniškus mokymus, kurie, neabejotinai, yra erezija, tačiau šiandien galima įtikinamai parodyti, kad abejotina, ar pasmerktieji asmenys tikrai mokė to, ką mini susirinkimas (t.y. Susirinkimas teisingai įvykdė savo tikslą: paskelbė dogmą ir pasmerkė erezija, tik neaišku, ar žmonės, kuriems buvo priskirta erezija, tikrai ją išpažino). Panašus, greičiausiai, buvo ir Nestoro, atskirto Efeze, likimas, nors jis ir tikrai klydo tam tikruose dalykuose.

Turiu omenyje vieną ir tą patį - niekada nei katalikų, nei ortodoksų Bažnyčia ekumeniniame dialoge nekvietė išsižadėti tiesos. Dialogas kalba apie du dalykus: „Vienas piktas žodis net gerą paverčia piktu, o vienas geras žodis piktą padaro geru“ ir bandymą išsiaiškinti, ar mes tikrai dar skirtingai tikime. Kaip sakė ar patriarchas Atenagoras, ar Paulius VI, mes nei vienas nepadarėme nieko, kad Bažnyčia būtų padalyta. Ir jūsų minėtas palaimintasis egzarchas Leonidas Fiodorovas, bandęs ginti Katalikų Bažnyčios dogmas per Rytų liturgikos analizę, darę gerą darbą Bažnyčių susikalbėjimui.

Tik čia lieka dar vienas klausimas: kai daroma prielaida, kad visos schizmos buvo dogminės, teologinės, bet ne politinės, daroma prielaida, esą kita pusė tikrai išpažįsta ereziją ir jai reikia atsiversti. Manau, Katalikų Bažnyčios ir Ortodoksų Bažnyčios dialogas su miafizitais (koptais ir kt.) bei Asirijos Rytų Bažnyčia sėkmingai įrodė, kad šis požiūris yra netiesa (mažų mažiausiai, reikia įrodyti, kad prieštaravimas egzistuoja). Ir čia, šv. Morkaus Efeziečio, praminto Bažnyčios sąžine, dvasioje, norėčiau paklausti: kokiame Ortodoksų Bažnyčios Visuotiniame susirinkime buvo priimta kas nors, kas prieštarautų katalikų tikėjimui, jeigu tvirtinama, kad Ortodoksų Bažnyčia yra nuo jo nukrypusi? Mes išpažįstame 7 Nepadalytos Bažnyčios susirinkimus, kurių paskutinysis buvo 787 metais ir nieko daugiau - tai yra Bažnyčios dogminis mokymas.

Ar ši tiesa yra nepilna? Kaip nepilna gali būti Kristaus Tiesa? Ar šventieji, gyvenę iki Nikėjos susirinkimo išpažino nepilną Tiesą? Ar šventieji, gyvenę iki Chalkedono išpažino nepilną Tiesą? Ar krikščionė bobutė iš kaimo, kuri nieko negirdėjo apie jokį susirinkimą, yra prastesnė krikščionė už teologijos daktarą, puikiai išmanantį visus susirinkimų sprendimus? Tikra tiesa, Dievas atskleidžia savo Tiesą Apreiškimu, kurio remiantis Bažnyčia yra paskelbusi dogmas, tačiau Rytų Bažnyčios mokymas skelbia: „Tas kuris turi tikrą maldą, yra teologas; ir tas, kas yra teologas, turi tikrą maldą“ - su tuo sutinka visi Tėvai. Daugelis krikščionių tikėjimą pažįsta ne iš teologijos ar Bažnyčios istorijos studijų, o per gyvenimą Šventojoje Tradicijoje, kuris suformuoja tai, ką rytiečiai vadina phronema, o vakariečiai - sensus fidelium. Tai ne joks asmeninių religinių ieškojimų anapus Bažnyčios ar panašus New Age dalykas, tai visų Tėvų raštuose randamas supratimas apie tai, kad ir beraštis žvejys gali būti išganytas, jei gyvena Bažnyčioje. 

Norint kažką apšaukti eretiku, tai padaryti yra labai lengva. Rusų šventasis Ignotas Briančianinovas rašo: „Visi mes esame dvasiškai paklydę“. Scholastiškai galima būtų sakyt: „Visi mes esame materialioje erezijoje“. O formalia erezija apkaltinti labai lengva - pakanka suformuluoti sudėtingą formuluotę, kurios žmogus nesupras ir tada reikalauti besąlygiško pripažinimo. Ne veltui pats Nestoras, ekskomunikuotas Efeze, vėliau savo „Herakleido Bazaare“ rašė, kad niekada neišpažino nestorijonizmo. Žinoma, jis klydo dėl Dievo Gimdytojos titulo, bet viena jo klaida buvo panaudota tam, kad būtų galima susidoroti su juo galutinai, įdedant į jo lūpas mokymą, kurio jis neišpažino. Jo puikybė susirėmė su Aleksandrijos, Konstantinopolio ir Romos puikybe ir laimėjo tie, kas turėjo didesnę politinę galią (tai nepaneigia, kad Chalkedono visuotinio susirinkimo dogmos yra įkvėptos Šventosios Dvasios).

Nestoro pavyzdys turbūt gali pasirodyti iššaukiantis, nes paprastai teologijos vadovėliuose konfliktas su juo pristatomas labai vienpusiškai. Todėl pereikime prie mūsų, ortodoksų. Kartais prikaišoma ortodoksams, neva jie išpažįsta, kad Šv. Dvasia kyla TIK iš Tėvo ar kitus panašius teiginius. Tai yra netiesa, joks Visuotinis susirinkimas tokių dogmų Ortodoksų Bažnyčioje nepriėmė, ir, vėlgi, kaip pabrėžė šv. Morkus Efezietis, ši Bažnyčia neišpažįsta nieko, ko nebūtų išpažinę Rytų Tėvai iki 787 m. Todėl pirmiausia reikia kalbėtis ir bandyti suprasti vienas kito tikėjimą bei kuo tiksliai jis skiriasi, po to spręsti apie Visuotinę Bažnyčią.

Anatemų panaikinimas buvo tikslingas veiksmas, nes, kaip šv. Makarijaus pavyzdyje, dar neaišku, ar su mumis tiesiog nepažaidė šėtonas.

Taigi, mano kertiniai teiginiai:

1. Katalikiškas ir ortodoksiškas ekumenizmas nėra modernizmas (jei tai suprantame kaip tiesos išsižadėjimą), nes neneigia Šventosios Tradicijos ir Apreiškimo;
2. Tikras ekumeninis suartėjimas turi vykti per atsigręžimą į Šventąją Tradiciją ir per pozicijų suderinimą;
3. Reikia tirti realų realių žmonių tikėjimą ir jį lyginti, realų mūsų Bažnyčių tikėjimą šiandien, o ne ginčytis istorinėmis temomis „kas pirmas pradėjo“, nes pastarasis klausimas neturi prasmės. Iš šiandien gyvenančių žmonių nei vienas nedalyvavo schizmoje.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą