Egzorcizmai ir charizminis atsinaujinimas
Apie egzorcizmus taip pat skaitykite: Dvasinių reiškinių mokslinis aiškinimas
Neseniai teologijos paskaitoms gavau užduotį perskaityti ir parašyti recenziją Wlodzimierzo Cyprano knygai „Išlaisvinimo malda ir egzorcizmas“. Ši knyga – nedidelės apimties, puikiai struktūruota ir neblogai įveda į katalikišką egzorcizmo sampratą bei praktiką. Tačiau knygoje pateikiama labai vienpusiška egzorcizmų fenomeno interpretacija – pateikiama charizminio atsinaujinimo teologijos perspektyva.
Graikų kalba ekzorkizo reiškia „užkeikiu“. Egzorcizmas, Katalikų Bažnyčioje, – vieša Bažnyčios malda, kurioje Jėzaus Kristaus vardu prašoma, kad koks nors asmuo ar daiktas būtų apsaugotas nuo piktojo puolimų ir būtų jam nepavaldūs.
Autorius apsėdimą griežtai skiria nuo psichinės ligos ir teigia, esą prieš atliekant egzorcizmą asmeniui derėtų pasikonsultuoti su gydytoju. Apsėdimą jis skiria ir nuo gyvenimo nuodėmėje – išlaisvinimo malda, pasak autoriaus, yra būtina „okultizmo, spiritizmo ir satanizmo apeigų praktikavimo atveju“, t.y. kai asmuo sąmoningai iššaukinėjo dvasias, sudarinėjo su jomis sutartis ir kitaip grimzdo į pavergimą. Apsėdimą gali lydėti bloga savijauta, bloga psichinė sveikata, šventybių baimė.
Tiesa, ši, atrodytų, aiški skirtis išsitrina paskaičius knygos dalis, kurios priartėja prie egzorcizmų praktikos. V-ajame knygos skyriuje pateikiamas klausimynas, turintis padėti egzorcistui ar kenčiančiajam nustatyti, ar jis yra apsėstas. Klausimyne įtraukti tokie klausimai, kaip: „Gal lankei Rytų kovos menų kursus, transcendentinę meditaciją? Gal praktikavai jogą, karatė, taiči ar pan.“; „Ar neklausai labai aštrios muzikos – roko, satanistinės, techno, metalo...?“; „Ar neturi kokių nors įtartinų demoniškų kulto daiktų (dievukų, Budos figūrėlių, egzotinių Pietų ar Rytų kraštų suvenyrų, pakabukų, kaukių, paveikslų, skulptūrų, amuletų, spalvotų žiedukų, įtartinų apyrankių, kiniškų ar indiškų smilkalų, svetimų religijų kulto daiktų, paveikslų ar ikonų)?“. Perskaičius paskutiniame knygos skyriuje (X) pridėtus trijų paauglių (17-18 m.) liudijimus[1] apie satanizmo praktikavimą atrandame, kad jie laikosi nuomonės, jog black metal klausymas, net nesuprantant dainos teksto, prilygsta juodosioms mišioms („tai tarsi pasyvus rūkymas“). Taigi, kyla klausimas, kaip autorius supranta satanizmo, okultizmo praktikavimą (jei intuityviai po apsėdimo apibrėžimo galėjome pagalvoti, kad kalba eina apie priklausymą satanistinėms sektoms, perskaičius visą knygą kyla įtarimas, kad autorius gali satanizmu laikyti ir metalo muzikos klausymą).
Ši problema tarsi parodo knygoje egzistuojančią dialektiką tarp formaliai nepriekaištingų apibrėžimų ir tų neįprastų turinių, kuriuos jie įgyja autoriui pakeitus kontekstą. Taip yra todėl, kad autorius pristato egzorcizmų teoriją griežtai remdamasis Katalikų Bažnyčios mokymų. Svarbiausi jo naudojami dokumentai – „Katalikų Bažnyčios Katekizmas“, „Kanonų Teisės Kodeksas“, dokumentas „Apie egzorcizmus ir tam tikrus prašymus“ (De Exorcismis et Supplicationibus Quibusdam), „Suaugusiojo Įvesdinimo į Krikščionybę Apeigynas“. Neaiškumai prasideda kai šių dokumentų apibrėžimai labai lanksčiai pritaikomi praktiniams pavyzdžiams.
Katalikų Bažnyčios dokumentai skiria mažąjį ir didįjį (iškilmingąjį) egzorcizmus. Mažasis egzorcizmas – tai katechumenato ir krikšto apeigų metu atliekami egzorcizmai. Juose nėra tiesioginio kreipimosi į demoną, pokalbių su juo, demonų iškvietimo ar pan. Šie egzorcizmai yra gausiai paliudyti ankstyvosios Bažnyčios istorijoje, išlikę daugelyje Apaštališkosios Tradicijos Bažnyčių, tame tarpe, Ortodoksų Bažnyčioje. Katechumenato metu senovėje egzorcizmai buvo dažnai atliekami prieš katechezės užsiėmimus, o krikšto apeigų egzorcizmas atliekamas prieš pat krikštą (jo metu krikštijamasis išsižada šėtono; jei krikštijamas kūdikis, už jį išsižada krikšto tėvai). Mažąjį egzorcizmą gali atlikti tiek kunigas, tiek diakonas, tiek vyskupo palaiminimą gavęs pasaulietis katechetas.
Didįjį egzorcizmą gali atlikti tik vyskupas arba vyskupo paskirtas kunigas-egzorcistas. Apie šią egzorcizmo formą knygoje užsimenama mažai ir mįslingai, iš to, kad apie mažuosius egzorcizmus pasakyta, jog jų metu nėra demonų invokacijų, panašu, kad didžiajame egzorcizme jos gali būti. Remiantis šia atvirkštine logika, iš autoriaus teksto panašu, kad didžiojo egzorcizmo metu kunigas ir iškviečia demoną, ir klausia jo vardo, ir kalbasi su juo ir tik tada išvaro.
Egzorcizmų metu demonai išvaromi Jėzaus Kristaus vardu ir Jo galia. Todėl autorius susieja egzorcizmų praktiką su Šventuoju Raštu ir teigia, kad pirmasis egzorcistas buvo pats Jėzus Kristus, kuris šią tarnystę perdavė apaštalams, veikusiems Jo vardu. Tokiu būdu egzorcizmų tarnystė yra tiesiogiai susijusi su Bažnyčios apaštaline prigimtimi – Ecclesia Militans skelbia Dievo Žodį ir tai darydama užsitraukia prieš save blogio galių piktybę, kurią tuo pačiu Žodžiu išgalabija.
Egzorcizmus autorius nurodo skirti nuo prašymo išlaisvinti maldos. Prašymo išlaisvinti maldai gali vadovauti kunigas ar diakonas, prie jos gali prisidėti bendruomenė. Ja gerai taikyti, kai žmogus nėra apsėstas, bet prastai jaučiasi. Jis atnaujina savo krikšto įžadus ir pasiryžimą kovoti su blogiu, o bendruomenė jį užtaria.
Panašu, kad knygoje daugiausiai dėmesio skiriama būtent šiai maldos formai. Vėlgi, derėtų pastebėti, kad kaip ir kitų knygoje pateikiamų skirčių atveju, riba ir čia neaiški: pasakęs, kad „egzorcizmus (mažąjį ir didesnįjį) privalu skirti nuo prašymo išlaisvinti maldos“ (17 psl.) autorius sako, kad „prašant išvaduoti to reikalingą asmenį [...] galima naudotis SĮKA „mažesniaisiais egzorcizmais“ ar į juos panašiomis maldomis“ (19 psl.). Iš to, kaip kunigas aprašo bendruomenės prašymo išlaisvinti maldą (bendrai kalbamos demonų išvarymo maldos, kalbamasi su kenčiančiuoju, rekomenduojama atnaujinti krikšto įžadus, meldžiamasi Kristaus vardu, kad asmuo būtų išlaisvintas), nepanašu, kad ji savo esme smarkiai skirtųsi nuo mažojo egzorcizmo (gal nebent tuo, kad joje daugiau improvizacijos).
Su improvizacija yra susijęs vienas pagrindinių klausimų šioje knygoje – panašu, kad kunigas, rašęs knygą, yra charizminio atsinaujinimo dalyvis ir egzorcizmų praktiką traktuoja savojoje charizminės teologijos (pneumatologijos) kontekste. Nors jis teigia, esą prašymo išvaduoti malda „neprivalo būti charizminė“ (38 psl.), knyga akivaizdžiai privilegijuoja charizminę maldos formą. Meldžiantis rekomenduojama kviesti asmenis, turinčius šlovinimo maldos, meldimosi kalbomis, pranašavimo, dvasių atpažinimo dovaną, kalbėjimas kalbomis (t.y. glosolalija) įvardijamas kaip itin efektyvi priemonė prieš demonus (37 psl.). Šiame kontekste pasidaro aiški ir knygos struktūra – ji prasideda nuo sakramentų ir egzorcizmų santykio aptarimo.
Jei pažvelgtume į charizminio atsinaunijimo teologiją atsietai nuo egzorcizmų temos, ji turi vieną kertinę problemą – neaišku, kodėl charizminiam krikščioniui reikalinga Bažnyčia ir sakramentai. Istoriškai ši problema kilo todėl, kad charizminio atsinaujinimo sąjūdis kilo už Katalikų Bažnyčios ribų ir pagal prigimtį nebuvo orientuotas į Katalikų Bažnyčios teologiją. Jei krikštas Katalikų Bažnyčioje yra ne toks veiksmingas, kaip Dvasios krikštas, kurį patirti gali ir esantysis už Bažnyčios ribų, jei Švč. Komunijos sakramentas Katalikų Bažnyčioje nėra toks veiksmingas, kaip vienybės Šventojoje Dvasioje patirtis, kuri taip pat gali būti patirta už Bažnyčios ribų, tai kyla klausimas, kam iš viso reikalinga Bažnyčia. Todėl dažnas katalikiškas įvadas į charizminę teologiją pirmiausia prasideda nuo Bažnyčios ir sakramentų egzistavimo apologijos.
Tokia apologija pateikiama ir Cyprano knygoje. Jo teigimu, egzorcizmai yra skirti pasiruošimui dalyvauti sakramentuose (labai istoriškas teiginys – prisiminkime egzorcizmus, naudotus katechumenato laikotarpiu). Jis pastebi ir tai, kad dažnai apsėstieji net fiziškai negali priimti sakramentų, nes jiems trukdo demonai. Tačiau atvejį, kada apsėstasis visgi priima sakramentus ir nėra išgydamas nuo apsėdimo, autorius komentuoja labai kontraversiškai.
Kunigas rašo: „krikšto sakramentas nėra visų pirma egzorcizmas, nors jo apeigose esama egzorcizmo, einančio pirma paties krikšto. [...] Per greitas, per ankstyvas krikšto suteikiamas suaugusiajam, prieš tai neišvarius piktųjų dvasių, gali atvesti į tokią situaciją, kai pakrikštytasis įgyja vidinę vienybę su Kristumi, bet trumpu krikšto egzorcizmu piktoji dvasia nėra visiškai nugalėta ir išvaryta ir, pvz., jo kūnas tebelieka apsėstas demonų, o tam žmogui reikalinga dar ir egzorcisto pagalba“. Kita vertus, autorius teigia, kad po išlaisvinimo reikia melsti Dievą Tėvą Šventosios Dvasios ir jos dovanų (44 psl.), mini, kad to išmeldus, įmanoma ypatingai jausti malonės veikimą (58 psl.). Tokiu būdu, bet iš pažiūros, autoriaus teiginiai pavojingai priartėja prie mesalianistų teiginių.
Atsižvelgdami į galimybę, kad autoriaus mintis galėjo būti suformuluota arba suprasta netinkamai, turime pripažinti, kad iš autoriaus teiginių, susidaro vaizdas, jog jeigu demono apsėstas žmogus yra krikštijamas Šventojoje Bažnyčioje, tai gali būti taip, kad šėtonas iš jo nėra išvaromas. Netgi įgijęs vidinę vienybę su Kristumi per krikštą (sic!) tikintysis tebelieka apsėstas demonų (!). Kitaip tariant, krikšto metu piktoji dvasia neišvaroma net tada, kai žmoguje apsigyvena Šventoji Dvasia (įgyjama vienybę su Kristumi), o galutinis demono išvarymas yra paliudijamas ypatingo malonės pojūčio.
Viena vertus, toks mokymas prieštarauja apaštalo Pauliaus teiginiui, kad krikštijamas žmogus miršta ir prisikelia, o mirusiajam demonai nebeturi galios: „su juo palaidoti krikšte, jūs tikėjimu jame prisikėlėte galybe Dievo, kuris jį prikėlė iš numirusių.“ (Kol 2,12); „Argi nežinote, jog mes, pakrikštyti Jėzuje Kristuje, buvome pakrikštyti Jo mirtyje? Taigi krikštu mes esame kartu su Juo palaidoti mirtyje, kad kaip Kristus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlove, taip ir mes gyventume naują gyvenimą. Jei esame suaugę su Jo mirties paveikslu, būsime suaugę ir su prisikėlimo, žinodami, jog mūsų senasis žmogus buvo nukryžiuotas kartu su Juo, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir kad mes daugiau nebe vergautume nuodėmei. Juk kas miręs, tas išlaisvintas (δεδικαίωται) iš nuodėmės.“ (Rom 6,2-7) Jei gali būti taip, kad pakrikštytasis nėra išlaisvinimas iš nuodėmės, tai apaštalas Paulius klysta sakydamas, kad „kas miręs yra išlaisvintas iš nuodėmės“ arba klysta sakydamas, kad krikštas yra mirtis. O jeigu apaštalas Paulius neklysta, tuomet demonas gali žmoguje gyventi tik tuo atveju, jeigu krikštytasis nebuvo pakrikštytas. Tačiau to būti negali (negali būti žmogus tik „šiek tiek pakrikštytas“, kaip ir negali būti, kad Dievas nesuteiktų krikšto malonės tam, kuris jos prašo, nes Dievas ją pažadėjo pats).
Šv. Jonas Damaskietis taip apibūdina mesalijonų ereziją:
„... [Jie teigia, kad] būtina įgyti beaistriškumą [kad būtum išganytas] ir įžengti į jusliškai ir neabejotinai patiriamą Šventosios Dvasios bendrystę;
Būtina sielai jausti bendrystę su Dangiškuoju Jaunikiu tokiu būdu, kaip žmona jaučiasi turėdama santykių su vyru.
Dvasingi žmonės tiek išorėje, tik vidujybėje jaučia nuodėmės ir malonės veikimą.
Siela, kuri neturi Kristaus juslėse ir kiekviename veikime, yra gyvačių ir laukinių žvėrių (t.y. priešiškų galybių) irštva...“ (Apie erezijas, 50)
Matome, kad nors iš kunigo Cyprano teiginių neįmanoma teigti apie jo ir šv. Jono aprašomų pažiūrų tapatybę, visgi, tarp šių pozicijų esamo panašumo. Pavojingu būdu sujungdamas charizminę pneumatologiją ir maldinę praktiką su egzorcizmų teologija ir demonologija ir iškeldamas Šventosios Dvasios patirties ir spontaniškos maldos reikšmę, autorius priartėja prie požiūrio, kad Bažnyčios sakramentai tėra antraeiliai, o pirminė dvasinė kova vyksta tiesioginėje maldos patirtyje, kurioje iš sielos išvarinėjami demonai ir vis labiau įkurdinama Dvasia (mesalijonys tikėjo, kad po krikšto apsėsto žmogaus širdyje demonai ir Šventoji Dvasia sugyvena kartu). Mesalijonistinė pozicija negali būti teisinga, nes prieštarauja aukščiau apibūdintam šv. Pauliaus mokymui apie krikšto sakramentą.
Antroji knygos silpna vieta taip pat susijusi su sakramentologija. Nors 56 psl. net ir pats egzorcistas pripažįsta, kad kryžius ir kitos šventybės neturi galios be tikėjimo išpažinimo (jie turi atspindėti vidinį žmogaus tikėjimą), kalbose apie okultizmą ir satanizmą tarsi pasirodo, kad blogis gali veikti ir be išpažinimo. Kaip jau minėjome, viename liudijimų sakoma, kad net jei klausantysis nesupranta juodojo metalo muzikos tekstų, jie veikia satanistiškai. Kone susidaro vaizdas, kad šėtonas yra stipresnis už Dievą – Dievo sakramentai ir sakramentalijos ne tik neveikia neparemti tikėjimu, bet, kaip rodo blogai suteikto krikšto pavyzdys, net ir paremti tikėjimu, ne visada garantuoja apsaugą nuo blogio. Tuo tarpu šėtonas gali veikti net tada, kai žmogus intencionaliai nedalyvauja vyksme (pavyzdžiui, tik pasyviai klausosi muzikos nesuprasdamas tekstų ir melodijos prasmių).
Toks požiūris, jei jo laikosi autorius, taip pat prieštarautų Bažnyčios mokymo dvasiai ir tikinčiųjų patirčiai. Tėvai Kapadokiečiai mokė, kad net Jėzaus vardas, neparemtas teisingos intencijos ir tikėjimo turiniu, neturi galios. O ortodoksų vienuolis Seraphimas Rose‘as yra pateikęs vieno okultizmo praktikavusio asmens pavyzdį, kai keliavęs po šėtono karalystę okultistas nutarė išbandyti Jėzaus vardą, ir jį ištarus, demonai tik puolė juoktis. Taip įvyko todėl, kad Jėzaus vardas buvo ištartas be jokio tikėjimo, tik eksperimento dėlei.
Abi problemos grąžina prie to paties klausimo – kam reikalinga Bažnyčia ir Jos sakramentai? Kokia yra sakramentų galia? Kuri galia yra galingesnė – demonų ar Dievo sakramentų?
Be šių teorinių klausimų dera aptarti ir lietuviško leidimo specifiką. Galbūt apibrėžimai ir skirtys būtų ryškesnės skaitant lenkišką leidimą. Lietuviškame leidime, deja, yra gausu korektūros klaidų, kurios gali reikšti nekruopštų redaktoriaus darbą.
Aptarus knygos trūkumus, visgi, derėtų pažymėti, kad šis trumpas tekstas, kaip jau minėjome, puikiai struktūruotas ir gali būti siūlomas kaip trumpas Katalikų Bažnyčios mokymo apie egzorcizmus sąvadas, tačiau turėtų būti skaitomas ir interpretuojamas charizminio atsinaujinimo teologijos kontekste. Ypač vertingos knygoje pateiktos maldos.
____________________________________
[1] Straipsnio kontekste derėtų pastebėti, kad liudijimas kaip žanras taip pat yra atkeliavęs į Katalikų Bažnyčią iš protestantizmo. Jis adaptuotas pagal katalikišką charizminio atsinaujinimo teologiją.