Mintis apie santykius su protestantais

Šiandien turėjau netikėtą galimybę pasimatyti su daugelio Vilniaus protestantų bendruomenių atstovais. Buvo ir sekmininkų, ir baptistų, ir anabaptistų, ir liuteronų, ir reformatų (kalvinistų), ir metodistų. Anabaptistų pastorius pagarsino mintį, kuri kirbėjo mano širdyje vos tik pamačius visus tuos žmones. Juk tėvas, matydamas kaip šeimoje mušasi vaikai, dažnai net nekreipia dėmesio, kas pirmas pradėjo, jis reikalauja susitaikyti. Be to, jis myli visus vaikus vienodai, nesvarbu, kas iš jų teisus, o kas - neteisus.

„Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų. Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, tai kokį atlygį gausite? Argi taip nesielgia ir muitininkai?! Ir jeigu sveikinate tiktai savo brolius, kuo gi viršijate kitus? Argi to nedaro ir pagonys?! Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5,43-48)