7 sakramentai (slėpiniai) Biblijoje
SAKRAMENTŲ SAMPRATA ORTODOKSŲ BAŽNYČIOJE IR PAS KITATIKIUS
Rytų Tradicijoje krikštas, sutvirtinimas ir kt. apeigos yra vadinamos mysterion, t.y. slėpiniais. Vakarų krikščionybėje įsigalėjo terminas sacramentum, t.y. priesaika. Vakaruose XVI a. prasidėjus reformacijai kilo ginčas, kiek yra sakramentų ir kas tai yra, todėl nutarta suvienodinti sakramentų skaičių ir apibrėžtį.
Katalikybė taip apibrėžia savo sakramento sampratą:
Sakramentai yra Kristaus įsteigti ir Bažnyčiai perduoti veiksmingi malonės ženklai, kuriais mums teikiamas dieviškasis gyvenimas. Regimos apeigos švenčiant sakramentus paženklina ir kiekvienam sakramentui būdingas malones. (Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 1131)
Katalikai nustatė tradicinį septynių sakramentų skaičių pagal tas apeigas, kurios minimos Šventajame Rašte. Su jais polemizavę liuteronai suskaičiavo tik du ar tris sakramentus:
„Sakramentai yra apeigos, kurios yra įsakytos Dievo ir kuriose yra pažadėta Dievo malonė [...]. Žmonių įsteigtos apeigos nėra sakramentai.“ (Augburgo konfesijos apologija)
„...Krikštas ir Komunija, įsteigti kaip išoriniai ženklai...“ (Didysis Liuterio katekizmas, III,98)
„Ir čia tu matai, kad Krikštas tiek savo galia, tiek savo simboline reikšme apima ir trečią sakramentą, pavadintą Atgaila, kuri iš tikro yra ne kas kita, kaip Krikštas.“ (Didysis Liuterio katekizmas, IV,74)Kadangi liuteronai Šventajame Rašte ieško tikslių Dievo įsakymų, kad apeiga atitiktų jų sakramento apibrėžimą („krikštykite“, „atgailaukite“, „tai darykite mano atminimui“), tai ir priimamų sakramentų skaičius tik du arba trys. Tiesa, Augsburgo konfesijos apologija teigia, kad tikslus sakramentų skaičius nėra svarbus (XIII, 2). Be to, nors kunigystės, konfirmacijos (sutvirtinimo), ligonių patepimo ir sutuoktuvių apeigos nelaikomos sakramentais, jų liuteronai ir toliau laikosi.
Ortodoksų Bažnyčia, kaip ir kitos Rytų krikščionių bendruomenės, niekada Bažnyčios viduje nesusidūrė su reformacija, todėl jiems šie klausimai nebuvo tokie aktualūs. „Slėpiniais“ (t.y. sakramentais) Rytuose buvo įvardijama viskas - ir krikštas, ir rankų uždėjimas kunigystei, ir patepimas į imperatorystę, ir apkirpimas į vienuolystę ir t.t... Labiausiai į Vakarus nutolusiuose regionuose polemizuojant su protestantais ir katalikais atsirado būtinybė apibrėžti slėpinio sampratą ir aprašyti, ką išpažįsta ortodoksai. Maskvos metropolitas Filaretas Drozdovas savo Katekizme pateikia tokį apibrėžimą:
Slėpinys [= sakramentas] yra šventas veiksmas, per kurį žmogų slėpiningu būdu veikia malonė, arba išganingoji Dievo galia. (Ilgasis krikščioniškas Ortodoksų Katalikiškosios Rytų Bažnyčios Katekizmas, 281)
Derėtų turėti omenyje, kad šis Katekizmas yra sudarytas asmeniškai šv. Filareto ir neturi jokios įpareigojančios Bažnyčiai reikšmės. Visgi, tai svarbus paminklas, liudijantis jos tikėjimą. Taigi, Filaerto apibrėžime slėpinys apibūdinamas kaip šventas veiksmas, o nėra nei katalikų reikalavimo, kad steigėjas būtų pats Kristus, nei liuteronų reikalavimo, kad būtų aiškiai duotas Dievo įsakymas jį vykdyti. Visgi, kadangi Rytuose buvo labai didelė pagarba Bažnyčios apeigoms, Filaretas pasirinko katalikiškąją numeraciją ir įvardija, kad sakramentai yra septyni.
Šis skaičius jau yra nusistovėjęs ir daugelyje ortodoksų tikybos vadovėlių. Tuo tarpu teologai, pvz. Hilarijonas Alfejevas, panašiai kaip ir liuteronai, pabrėžia, kad sakramentų skaičius Ortodoksų Bažnyčioje formaliai yra neribotas. Iš esmės sakramentais gali būti pavadintos visos Šventojo Rašto ir Šventosios Tradicijos perduotos apeigos, kurių metu krikščionis gauna malonę.
Įdomu, kad nestorijoniškoje Asirijos Rytų Bažnyčioje į sakramentus įtrauktas kryžiaus ženklas ir įvairiausios aliejaus apeigos. Tai liudija, kad dažnai sunku susitarti dėl bendro sakramentų skaičiaus vien todėl, kad skiriasi sakramento apibrėžimas.
Krikštas yra sakramentas, kuriame tikintys, tris kartus jį panardinant ir šaukiantis Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, miršta kūno ir nuodėmės gyvenimui ir atgimsta iš Šventosios Dvasios amžinajam šventajam gyvenimui. (šv. Filareto „Katekizmas“, 28)
„Jėzus atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę“ (Jn 3,5)
„Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28,19)
PATEPIMAS KRIZMA (SUTVIRTINIMAS, KRIZMACIJA)
Krizmacija yra sakramentas, kurio metu tikinčiajam. per kūno dalių patepamą šventąja krizma (mira) Šventosios Dvasios vardu, suteikiamos Šventosios Dvasios dovanos, kurios ugdo ir sutvirtina dvasiniame gyvenime. (šv. Filareto „Katekizmas“, 304) Kaktos patepimas simbolizuoja proto, arba minčių pašventinimą, krūtinės Krūtinės patepimas simbolizuoja širdies, arba norų pašventinimą, akių, ausų ir lūpų. Akių, ausų ir lūpų patepimas simbolizuoja juslių ir jausmų pašventinimą, rankų ir kojų. Rankų ir kojų patepimas simbolizuoja mūsų darbų ir viso krikščionio elgesio pašventinimą. (šv. Filareto „Katekizmas“ 308-311). Apaštalai tam, kad krikštijamasis įgytų Šventosios Dvasios dovanas, naudojo rankų uždėjimą (Apd 8,14-17). Apaštalų įpėdiniai vietoj to ėmė naudoti patepimą krizma. (306)
„Apaštalai Jeruzalėje, išgirdę, jog Samarija priėmė Dievo Žodį, nusiuntė tenai Petrą ir Joną. Šie atvyko ir ėmė melstis už samariečius, kad jie gautų Šventąją Dvasią. Mat ji dar nebuvo nė vienam jų nužengusi, ir jie tebuvo pakrikštyti Jėzaus vardu. Tuomet apaštalai dėjo ant jų rankas, ir tie gavo Šventąją Dvasią.“ (Apd 8,14-17)
ATGAILA (IŠPAŽINTIS)
Atgaila yra sakramentas, kurio metu išpažinęs savo nuodėmes ir regimu būdu išreiškęs valią gauti kunigo atleidimą asmuo, neregimu būdu gauna nuodėmių atleidimą iš Paties Viešpaties Jėzaus Kristaus. (šv. Filareto „Katekizmas“, 348)
„Kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju. Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės. Kas valgo ir geria to Kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą.“ (1 Kor 11,27-29)
EUCHARISTIJA
Eucharistija (arba Švč. Komunija) yra sakramentas, kuriame tikintysis duonos ir vyno pavidalu priima tikrą Jėzaus Kristaus Kūną ir Kraują, idant amžinai gyventų. (šv. Filareto „Katekizmas“ 312)
„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums:
jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno
ir negersite jo kraujo,
neturėsite savyje gyvybės!
Kas valgo mano kūną
ir geria mano kraują,
tas turi amžinąjį gyvenimą,
ir aš jį prikelsiu
paskutiniąją dieną.
Mano kūnas tikrai yra valgis,
ir mano kraujas tikrai yra gėrimas.
Kas valgo mano kūną
ir geria mano kraują,
tas pasilieka manyje, ir aš jame.
Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas
ir aš gyvenu per Tėvą,
taip ir tas, kuris mane valgo,
gyvens per mane.
Štai duona,
nužengusi iš dangaus!
Ji ne tokia,
kokią protėviai valgė ir mirė.
Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius“. (Jn 6,53-58)
„Vakarieniaujant Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas“. Paskui, paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą ir davė jiems, tardamas: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Naujosios Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti.“ (Mt 26,26-28)
„Aš tai gavau iš Viešpaties ir tai perdaviau jums, kad Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną ir, sukalbėjęs padėkos maldą, sulaužė ir tarė: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus duodamas. Tai darykite mano atminimui“. Taip pat po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui“. Taigi, kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis.“ (1 Kor 11,23-26)
 |
„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums:
jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno
ir negersite jo kraujo,
neturėsite savyje gyvybės!
Kas valgo mano kūną
ir geria mano kraują,
tas turi amžinąjį gyvenimą,
ir aš jį prikelsiu
paskutiniąją dieną.
Mano kūnas tikrai yra valgis,
ir mano kraujas tikrai yra gėrimas.
Kas valgo mano kūną
ir geria mano kraują,
tas pasilieka manyje, ir aš jame.
Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas
ir aš gyvenu per Tėvą,
taip ir tas, kuris mane valgo,
gyvens per mane.
Štai duona,
nužengusi iš dangaus!
Ji ne tokia,
kokią protėviai valgė ir mirė.
Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius“. (Jn 6,53-58)
„Vakarieniaujant Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas“. Paskui, paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą ir davė jiems, tardamas: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Naujosios Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti.“ (Mt 26,26-28)
„Aš tai gavau iš Viešpaties ir tai perdaviau jums, kad Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną ir, sukalbėjęs padėkos maldą, sulaužė ir tarė: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus duodamas. Tai darykite mano atminimui“. Taip pat po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui“. Taigi, kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis.“ (1 Kor 11,23-26)
SANTUOKA
Santuoka yra sakramentas, kurio metu jaunikiui ir nuotakai kunigo ir Bažnyčios akivaizdoje išreiškus laisvą valią būti vienas kitam ištikimiems santuokoje, Kristaus ir Bažnyčios sąjungos pavyzdžiu palaiminama jų santuokos sąjunga, ir suteikiama tyros santarvės malonė, kad jie susilauktų vaikų ir juos krikščioniškai auklėtų. (šv. Filareto „Katekizmas“, 358)
„Jis atsakė: „Argi neskaitėte, jog Kūrėjas iš pradžių sukūrė žmones kaip vyrą ir moterį ir pasakė: Todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“. (Mt 19,4-6)
KUNIGYSTĖ (CHIROTONIJA, RANKŲ UŽDĖJIMAS)
Kunigystė yra sakramentas, kurio metu Šventoji Dvasia teisingai išrinktą asmenį per vyskupo atliekamus šventimus paskiria teikti sakramentus ir ganyti Kristaus kaimenę. Yra trys būtinosios kunigystės pakopos: vyskupystė, kunigystė (presbiterystė) ir diakonatas. Šios pakopos skiriasi tuo, kad diakonas padeda teikiant sakramentus (bet pats jų neteikia); kunigas teikia sakramentus, paklusdamas vyskupui; vyskupas ne tik teikia sakramentus, bet turi galią ir kitiems per šventimus suteikti jų teikimo malonę. (šv. Filareto „Katekizmas“, 355-357)
„Išaušus rytui, jis pasišaukė savo mokinius ir iš jų išsirinko dvylika; juos ir pavadino apaštalais“ (Lk 6,13)
„Jie išsirinko Steponą, vyrą kupiną tikėjimo ir Šventosios Dvasios, Pilypą, Prochorą, Nikanorą, Timoną, Parmeną ir Mikalojų, prozelitą iš Antiochijos. Juos pristatė apaštalams, o šie melsdamiesi uždėjo ant jų rankas.“ (Apd 6,5-6)
„[Timotiejau, ] nepamiršk tavyje esančios malonės dovanos, kuri tau buvo suteikta pranašo ištarme kartu su vyresniųjų rankų uždėjimu.“ (1 Tim 4,14)
LIGONIO PATEPIMAS (ALIEJAUS MALDA)
Ligonių patepimas yra sakramentas, kurio metu kūną patepant aliejumi ligoniui suteikiama Dievo malonė, gydanti dvasios ir kūno negalias. (šv. Filareto „Katekizmas“, 361)
„Į kuriuos namus užeisite, ten ir pasilikite, kolei išvyksite. Jei kurioje vietovėje jūsų nepriimtų ir neklausytų, išeikite iš ten ir net dulkes nuo kojų nusikratykite, kaip liudijimą prieš juos“. Jie iškeliavo, ragino atsiversti, išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė.“ (Mk 6,10-13)
„Ištiko ką iš jūsų nelaimė? Tesimeldžia. Kas nors džiaugiasi? Tegul gieda. Kas nors pas jus serga? Tepasikviečia bažnyčios vyresniuosius, ir jie tesimeldžia už jį, patepdami aliejumi Viešpaties vardu. Tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir Viešpats jį pakels, o jeigu jis būtų nusikaltęs, jam bus atleista.“ (Jok 5,13-15)
