Ortodoksų požiūris į jogą ir karatė

Šv. Polikarpas Smirnietis, vyskupas, rankose laikantis kankinio vainiką. Nužudytas už atsisakymą garbint stabus.
Manęs ne kartą klausė apie tai, kaip krikščionybė žiūri į rytietiškus dvasinius pratimus, meditacijas ir kt. Kartais žmonės nustemba, kad vieni dvasininkai pasisako labai griežtai prieš jogą, karatė ir panašiai praktikas, o kiti į tai žiūri labai atsainiai ir palankiai. Štai, pavyzdžiui, a.a. kun. Daniilas Sysojevas griežtai prisakinėjo žmonėms neužsiimti nei joga, nei karatė, o patriarchas Kirilas teigia, kad karatė galima užsiimti, jei tik į tai žiūrima ne kaip į dvasinę sistemą, o į sportą ir fizinius pratimus. Jokio nenuoseklumo tarp šių dviejų pozicijų nėra.

Priežastis yra ta, kad rytų religingumas iš esmės skiriasi nuo krikščionybės ir, dažnai, jo centre yra ne tikėjimas, o veiksmai ir rezultatas. Rytiečiai siūlo tam tikras dvasines sistemas, kurios nutaikytos į nekrikščioniškus tikslus (amžina jaunystė, fizinė sveikata kaip prioritetas ir kt.) ir taip „pro galines duris“ įbruka vakariečiams savo religingumą - tikėjimą karma, reinkarnacija, čiakromis ir t.t... Net jei ir mokymo neįbruka, tai kartais tokiu būdu krikščionys yra apmokomi dvasiškai žalingų praktikų. Tai galioja ir karatė, ir jogos ir daugeliui kitų mokymų.


TIBETO PRATIMAI

Palyginimui galėtume pažiūrėti į Tibeto pratimus, pristatomus tinklalapyje tibetas.lt (http://tibetas.lt/penki-tibeto-pratimai/, šių pratimų tikslas ir priemonės prieštarauja krikščionybės tikslams ir priemonėms. Šių pratimų tikslas yra atjaunėjimas, o krikščioniui jaunumas nėra savaiminis gėris. Antropologiškai šie pratimai remiasi hinduistine čakrų sistema (čakros - septyni „išgrynintosios energijos centrai“ žmogaus „astraliniame kūne“). Atliekant kundalinijogos pratimus žmogus patiria savotišką palaimą ir yra tikima, kad įgija tam tikrų galių. Kundalinijogos principai prieštarauja krikščioniškai maldos sampratai ir yra pakankamas pagrindas įtarti, jog jos poveikis yra tipinė dvasinio paklydimo apraiška. Krikščioniui taip pat būtų pavojinga remtis šia čiakrų antropologija.

KARATĖ

Masutatsu Oyama, praktikuojantis dzadzeną
Analogišką pavojų galėtume įžvelgti tradicinėje karate kyokushin praktikoje. Karate japoniškai reiškia „tuščia ranka“, tai kovos menas (nes sportas), nenaudojantis ginklų. „Kyokushin“ japoniškai reiškia „galutinė tiesa“. Ši tiesa, pasak stiliaus įkūrėjo Masutatsu Oyama yra pasiekiama per nuolatinį savo prigimties išmėginimą sunkiomis fizinėmis treniruotėmis, bushido (jap. „Kovotojo Kelias“ - samurajų garbės kodeksas) laikymąsi ir dzen budizmą. Panagrinėkime šiuos elementus atskirai.

Apie krikščionišką požiūrį į sportą ir fizines treniruotes esu rašęs senesniame straipsnyje. Fizinė veikla gali būti naudinga, jei ji teisingai dvasiškai įprasminama. Tačiau kaip ją įprasmina Mas Oyama? Jis teigia: „Karatė yra labiausiai dzen budizmą atitinkantis kovos menas. Jis paliko kardą. Tai reiškia, kad transcenduojama pergalės ir pralaimėjimo idėja, karatė tampa mąstymo ir gyvenimo žmonių labui būdu pagal Dangaus kelią. Taigi, tai yra giliausiųjų žmogaus minties sluoksnių pasiekimas“. Nuo sporto kovos menas, kaip matome, skiriasi būtent tuo, kad jis jau turi dvasinį mokymą, įprasminanti fizinius pratimus. M. Oyama karatė įprasmino visiškai dzenbudistinėje perspektyvoje ir tai yra kertinis jo treniruočių elementas jau vien todėl, kad kiekvienoje treniruotėje kyokushin stiliaus atstovai paprastai naudojasi dzen meditacija (jap. dzadzen).

Kas yra tie dzenbudistiniai idealai, kuriais remiasi kyokushinPagal keturias budizmo „tauriąsias tiesas“ gyvenimas yra kančia, o kančia kyla iš troškimų. Kad sumažėtų kančia, reikia riboti trokšimus, o kaip tai padaryti nurodo aštuonlypis kelias. Aštuonlypiame kelyje atsikartoja daugelis tiesų, kurios išreikštos ir Masutatsu Oyamos knygoje „Tai yra karatė“ pateikiamose bendruomenės taisyklėse (Dojo Kun). Oyama liepia savo mokiniams išsižadėti troškimų, siekti išminties ir jėgos, susilaikyti nuo smurto, išsižadėti savęs, mokytis budrumo ir įgyti nepajudinimą dvasią. Visa tai įgyjama per sunkias fizines treniruotes ir zen. 

Žodis „zen“, pasak „Rytų išminties enciklopedijos“, yra „proto sutelkimas arba meditacinis nugrimzdimas - būsena, kai sunyksta bet koks dualizmas, pvz. aš/tu, subjektas/objektas, teisinga/klaidinga skyrimas“. Šiuo žodžiu vadinama mahajanos budizmo mokykla, kuri pagrindiniu nušvitimo (išsilaisvinimo iš atgimimų rato) būdu laiko ne ritualus ar mokytumą, o tiesioginę zen meditacijos praktiką - zazen (jap. za - sėdėjimas, zen, kaip rašyta - nugrimzdimas). Tai - meditacija, kuomet negalvojama apie nieką.
„Tikriausias dazdzenas - tai būsena, kai išsilaisvinama iš bet kokių minčių ir drauge išsaugomas budrus dėmesingumas nesusisaistant su jokiu objektu, su jokiu turiniu. Ilgą laiką atsidėjus praktikuojant dzadzeną „sėdinčiojo“ protas pasiekia tobulą, su jokiu turiniu nesiejamą budrumo būsena, kuri, ūmiai patyrus nušvitimą, paskatina savo tikrosios prigimties, arba budos prigimties, tapačios visatos esmei, įžvalgą.“ 
- Michael S. Diener, „Rytų išminties enciklopedija“
Iš to, ką  pasakiau, galima lengvai rekonstruoti dzen meditacijos (dzadzeno) centrinę reikšmę kyokushin karate praktikai. Tai patvirtina ir pats stiliaus kūrėjas:
„Svarbesnis už techniką ar jėgą karatė mokyme yra dvasinis elementas, kuris leidžia tobulėti ir veikti laisvai. Stengiantis įgyti tinkamą sąmonės nuostatą, zen yra labai svarbus. Nors sakome, kad meditacija įtraukia neveikimą ir visišką minčių nebuvimą, turime omenyje, kad meditacijoje įveikiame jausmus ir mąstymą, duodame daugiau valdžios mūsų vidinėms galioms nei prieš tai. Zen kaip savo patybės atsisakymas yra ta pati savanaudiškų minčių ir asmeninės gerovės rūpesčio įveikos būsena, kurią menininkas jaučia kūrimo metu. Žmogus, kuris nori eiti karatė keliu negali sau leisti neigti zen ir dvasines pratybas.“
- Masutatsu Oyama, „Vital karate“ 
 Ar dzen būsena yra krikščioniška būsena? Dzenbudistų pateikiami šios būsenos aprašymai rodo, kad ne. Daisetsu Teitaro Suzuki apie budistinę būsena rašo, kad žmogus, kuris išsižadėjęs visų troškimų ima kardą to nenorėdamas, nežudo. Nes „ne jis žudo, o kardas: jis [budistas] neturi troškimo kam nors pakenkti, bet priešas pasirodo ir padaro save auka. Kardas tarsi automatiškai atlieka teisingumo funkciją, gailestingumo funkciją“. Lengva suprasti, kad tai toli gražu ne krikščioniškos meilės, agapės būsena. Juk šv. Bazilijus Didysis net tarnyboje atlikusiam „teisingą“ žmogžudystę kariui pataria daugelį metų susilaikyti nuo Komunijos ir atgailauti.

Be to, kad pats Mas Oyama teikė centrinę zen svarbą karatė kelyje, ne mažiau svarbu tai, kad jis skatino laikytis bushido. Šis samurajų garbės kodeksas yra nekrikščioniškas. Jo nekrikščionišką orientaciją rodo jau vien tai, kad bushido tauria laiko ritualinę savižudybę, atliekama tam, kad samurajus nepatektų priešams į rankas arba išvalytų savo suteptą garbę. Be to, bushido numato pagarbą vyresniesiems, dažnai įgaunančią stabmeldystės pavidalą (pvz. lenkimasis karatė stiliaus įkūrėjo portretui prieš treniruotė kyokushin salėse).

Taigi, nors kas nors ir galėtų teigti, kad „užsiima karatė žiūrėdamas į tai tik kaip į sportą, fizinius pratimus“, galima būtų pagrįstai kelti klausimą, ar tai dar karatė. Kaip matėme, dzenas yra labai svarbus karatė. Be to, budistinė meditacija, lenkimasis įkūrėjo portretui ir t.t.. sudaro kiekvienos karatė treniruotės integralią dalį. Todėl jei kunigo klausia - ar gali ortodoksas praktikuoti karatė - atsakymas yra labai nevienareikšmis, nes karatė kaip karatė ortodoksas praktikuoti negali, jis gali praktikuoti tik išoriškai panašų į karatė sportą. Kita vertus, jei kunigas kategoriškai pasakys „ne“, jis gali likti nesuprastas, nes daugelis galvoja, kad karatė - tik sportas.

Man yra žinomas atvejis, kai vyskupas davė leidimą noviciatui užsiimti karatė. Žinoma, noviciatas išmetė iš treniruočių meditaciją, lenkimąsi stiliaus įkūrėjui ir t.t... ir paliko tik techniką. Taip iš kovos meno liko tik sportas, kurį praktikuoti - visiškai ortodoksiška.

JOGA

Vakarietis, medituojantis lotoso pozoje
Jogos taip pat dažnai asmens kultą. Įvairios jogos sistemos gali įvairiai inkorporuoti guru puja - mokytojo garbinimą, kuris gali turi tiek atnašų (smilkalų, gėlių ar kt. atnašavimą) tiek nusilenkimą ar meditavimą greta. Mokytojo garbinimas gali vykti tiek garbinant patį mokytoją, tiek garbinant jo atvaizdą. Pavyzdžiui, vienas iš mano pažįstamų, užsiėmęs joga, medituodavo priešais savo guru atvaizdą.

Be abejonės, joga, kaip ir aukščiau minėti Tibeto pratimai, įtraukia į save nekrikščionišką antropologiją. Tačiau net jei iš jogos išmestume mokytojo garbinimą ir antropologiją ir paliktume tik darymą, turėtume atsisakyti ir meditacijų (pvz. dhyana, kuri yra beveik analogiška budistiniam dzadzen), o tada lieka tik asanos (tam tikros kūno pozicijos, tampymo pratymai) ir pranajamos (kvėpavimo pratimai). Bet ir sakyti žmogui „jei tai tik kvėpavimo ir kūno pratimai, tai leistina“ yra pavojinga.

Visų pirma, Vakaruose žmonės dažnai yra įviliojami į religines praktikas apgaulės būdu. Yra įvairių organizacijų, kurios teigia, kad siūlo tik kvėpavimo pratimus ir asanas (kad prie jų jungtųsi krikščionys ir kiti, kurie vengia kitų religijų praktikų), tačiau iš tiesų siūlo religines praktikas. Lietuvoje veikianti organizacija „Gyvenimo menas“ teigia, kad jie nėra religinė bendruomenė, nors mokslininkė Milda Ališauskienė savo tyrime parodė, kad jie yra religinė bendruomenė. Kai keli tinklaraštininkai JAV įvardijo šią organizaciją kaip „kultą“ ir pateikė jos apgaulingos veiklos įrodymų, jie buvo paduoti į teismą, tačiau teisme sugebėjo įrodyti savo nuomonės teisingumą. Taigi, net teisine prasme, šią organizaciją, besiskelbiančią „nereligine“, galima mažų mažiausiai vadinti religine bendruomene.

Antra, pats žodis joga reiškia „susisaistymą su Dievu“ (pažod. sanskr. jungas, kinkinys). Hinduizme yra įvairios jogos formos: karmajoga - nesavanaudiška elgsena, bhaktijoga - meilė ir atsidavimas Dievui ir kt. nors vakaruose geriausiai žinoma hathajoga, t.y. kvėpavimo pratimai ir kūno pozicijos, tačiau jos yra lygiai taip pat susijusios su kitomis jogos formomis, kaip ir karate kyokushin  yra susijusi su dzenbudizmu. Kaip pastebi dr. Christine Mangala, „net populiariausi rašytojai, rašantys apie jogą, kaip B. K.S. Iyengaras, pabrėžia, jog dvasiniai tikslai yra pirmaeiliai jogoje“.  Dažniausiai net asanos ir kvėpavimo pratimai nėra atsiejami nuo dzadzeno tipo meditacijos, o apie tai, kad žmogus, nuturėdamas dvasinių orientyrų, nuo hathajoga praktikavimo gali susikelti sau psichosomatinių problemų, žino ir patys jogai.

Kaip rašoma „Rytų išminties enciklopedijoje“, „bet kuris žmogus, siekiantis vienybės su Dievu, t.y. mistinės patirties, kad ir kas jis būtų - indėnas šamanas ar krikščionis mistikas, - yra jogas“. Priešingai, ortodoksinėje krikščionybėje bet kuris žmogus, siekiantis mistinės patirties, kad ir kas jis bebūtų, laikomas esantis dvasiniame paklydime. Mistinė patirtis niekada negali būti ortodokso tikslas ar apskritai pageidaujamas dalykas. Todėl su joga kyla ta pati problema, kaip ir su karatė - tarkime, žmogus tik kvėpuoja ir tik daro kūno pratimus, kaip fizinę mankštą, be jokio medatyvumo. Ar tai dar yra joga? Ir kam tada apskritai joga, kai yra medikų sukurtos sveikatingumo mankštos?

APIBENDRINIMAS

Šv. Apaštalo Jono mokinys šv. vyskupas Polikarpas buvo vienas iš daugelio kankinių, nukankintų ir žiauriai nužudytų dėl to, kad atsisakė garbinti stabus. Mes žinoma, kad iš pradžių kankintojai reikalaudavo išsižadėti Kristaus, po to - atnašauti stabams mėsos, jei šie nesutikdavo, atnašauti smilkalų imperatoriaus atvaizdui. Jei ir to krikščionis nedarydavo, iš jo buvo reikalaujama sukalbėti imperatoriui specialią priesaiką. Tačiau Polikarpas, kaip ir tūkstančių tūkstančiai kitų, atsisakė ir priėmė mirtį.

Šv. Barlaamo Antiochiečio pagonys pareikalavo paaukoti smilkalų „dievo“ ar imperatoriaus statulėlei. Jie prievartą įgrūdo jam į rankas smilkalų, rusenančią anglies žarija ir laikė jo ranką virš liepsnojančių anglių. Jei jis būtų atgniaužęs klaikiai skaudančią ranką ir tiesiog išmetęs iš rankų smilkalus, pagonys jį būtų paleidę. Tačiau jis laikė ranką tol, kol ji nudegė ir kankinys krito atiduodamas dvasią Dievui.

Per du tūkstantmečius nesuskaičiuojami kiekiai krikščionių atidavė gyvybės, nes atsisakė atlikti ką nors, kas būtų išorinis Kristaus išsižadėjimo ženklas. Nes jie bijojo Kristaus perspėjimų: „
Jei kas gėdisi manęs ir mano žodžių šios neištikimos ir nuodėmingos kartos akivaizdoje, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus, atėjęs savo Tėvo šlovėje su šventaisiais angelais“ (
Mk 8,38
); „
Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, ir aš jį išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje.“ (
Mt 10,32
); „
O kas išsigins manęs žmonių akivaizdoje, ir aš jo išsiginsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje“ (
Mt 10,33
). Šiandien žmonės taip gėdijasi Kristaus netikinčiųjų akivaizdoje ir taip bijo jį išpažinti, kad mielai karatė salėje garbina savo stiliaus įkūrėją ir jam lenkiasi, bijodami sakyti, kad šitokios pagarbos vertas tik Dievas. 



Forma įgyja prasmę tik tada, kai ji yra paremiama tikėjimo turiniu. Tačiau ne viskas taip vienareikšmiška, kartais kontekstas suteikia veiksmui prasmę, pripažįstame tai, ar ne. Viena vertus, krikščionis gali užsiimti joga ir karatė, jei nežiūri į tai kaip į dvasines praktikas. Antra vertus, tokiu atveju jis turi labai tvirtai skirti, kur yra dvasinės praktikos, o kur - ne. Galų gale kyla klausimas, jei iš jogos ir karatė išmesti viską, kas dvasiška, - kam to iš viso reikia?



Galbūt čia ir tiktų tėvo Dmitrijaus Smirnovo atsakymas į klausimą, ar krikščionims priimtina kremacija. Dievui vienodai, ar kūnas bus užkastas, ar sudegintas, ar įmestas į jūrą, ar kas ten dar jam padaryta. Bet jei žmogus mąsto krikščioniškai, jei gyvena Kristaus mokymu, jis tokių laidotuvių nenorės, nes nematys tame prasmės. Užsiėmimą joga ar karatė be dvasinio turinio, žinoma, galima suprasti, jei tai žmogus, kuris atsivertė į krikščionybę būdamas karatistu ir tai yra gerai jam žinoma fizinės mankštos forma, iš kurios jis kompetentingai gali pašalinti dvasinį turinį - nes tada tikrai nėra prasmės mokytis visko iš naujo.

Mokate angliškai? Paklausykite indės dr. Christine Mangala interviu apie jogą ir krikščioniškąją ortodoksiją - http://www.ancientfaith.com/podcasts/illuminedheart/yoga_and_orthodox_christianity_are_they_compatible

Komentarai

  1. Net nežinau: kai cerkvėje pamaldų metu matau besiblaškančius su žvakelėmis rankose žmones ir juos sulyginu su medituojančiu (dedančiu didžiules pastangas susikaupti) žmogumi, tai pagarba kyla paskutiniam. Jei zazen padeda viduje nurimti, tai psichotechniškai jis visai nekenksmingas. Aišku, dzenas gali būti naudingas tik brandžiam krikščioniui, kuris nepakibs ant rytietiškos antropologijos skirtumų nuo krikščioniškosios. Pradedančiam viskas gali galvoje susipainioti.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Gintarai, gal nujaučiate skirtumą tarp ZEN ir Jogos? Ar tai iš emės beveik tapatu?

    AtsakytiPanaikinti
  3. Visiškai su jumis sutinku, kai kurie žvakeles statantieji tikrai yra mažiau Dievo ieškantys nei jogai ar budistai. Paprastai mano lyginimo matas yra „idealus krikščionis“, t.y. Kristus, o praktikoje visi yra daugiau ar mažiau nuo šio įvaizdžio nutolę, be to, daugybė, kaip žinia, nešioja „krikščionio“ vardą tik tradicijos vardan.

    Kiek man yra žinoma, dhyāna joga, sukelianti samādhi būsena, t.y. jogiškoji meditacija, yra analogiška zenbudistinei meditacijai. Tačiau „joga“ kaip tokia yra platesnė sąvoka ir įtraukia daugiau praktiku (net siaurąja prasme „joga“ tai yra ir įvairios kūno pozicijos, kvėpavimo pratimai, kurių nėra zenbudizme, o plačiąja prasme joga gali įtraukti ir gailestingumo darbus ar vizualines meditacijas, kurios egzistuoja bendrai mahayana budizme, bet jų nenaudoja zen praktikuotojai)

    AtsakytiPanaikinti
  4. ,,Jis, turėdamas Dievo prigimtį... apiplėšė pats save, prisiimdamas" (Flp.) man taip panašus į budistinį ego nebuvimą, savęs ištuštinimą, kad peršasi ,,kvailokos" mintys. Apiplėšti save, atsisakyti savęs - po tuo budistas pilnutinai pasirašytų abejomis rankomis. Juk tasai ego, kaip katalikiškoji gimtoji nuodėmė, vidinis korumpuotiumas. Netikrasis ego, savęs konstravimas be Dievo ir yra žmogaus problema. Tikrasis ego, užslėptas giliai kažkur dar kažkiek išlaikęs Dievo paveiksliškumą.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Čia labai apgaulingas būdas analizuoti tekstus :) tarp Naujojo Testamento ir budistiėns kultūros yra tokios prarajos ir tuo pačiu tokios sąsajos, kad galima neišmanant labai lengvai apsigauti. Vien katalikų ir ortodoksų tekstus lyginant galima susipainioti išoriškai panašius dalykus sutapatinant, kai vidujai yra labai visiškai skirtingi turiniu, ir atvirkščiai, neatpažinti vienos ar kitos pusės įtakos tekste. Jau nekalbu apie budizmą. Yra rimtas pagrindas manyti, kad Indijoje krikščionybė egzistavo nuo Apaštalų laikų (pagal Tradiciją, ten Bažnyčią įkūrė šv. Tomas ir jau Pantenas, nuvykęs II a. misionieriauti Indijon, ten rado egzistuojančią krikščionių bendruomenę). VIII-IX amžiuje krikščionys jau persekiojami Kinijoje kartu su budistais. Jei tuo metu krikščionybės įtaka budizmu galėjo būti neženkli, tai XVI-XVII amžiaus prasideda plati misijų kompanija tradiciškai budistiškuose ir induistiškuose kraštuose ir įtaka jau labai stipri. Beveik nėra mokslininkų, kurie pripažintų, kad budizmas/induzimas padarė įtaką krikščionybei, bet beveik nėra mokslininkų, kurie neigtų, jog krikščionybė naujausiais laikais PADARĖ įtaką budizmui ir induizmui. Ta įtaka nėra didelė, dažnai tai būdavo ne perėmimas, o reakcija, bet įtaka buvo.

    Ir visgi, nepaisant to, netgi prigimtinės nuodėmės samprata, išoriškai panaši, katalikybėje ir stačiatikybėje skiriasi. Skiriasi ir žmogaus prigimties samprata. Juo labiau skiriasi budistinė ir krikščioniška prigimties samprata.

    Jūsų cituota vieta kalba apie kenozę, t.y. ne apie „ego atsisakymą“, o apie žmogaus atsidavimą Dievo valiai, ištuštėjimą atsiveriant malonei. Dievo ir žmogaus vienovei būtinas žmogaus kaip asmens egzistavimas, kas yra priešinga budizmui. Vyksta Dievo ir žmogaus sinergija, bendradarbiavimas, o ne žmogaus sunaikinimas. Kristuje dieviškumas ir žmogiškumas kenozės pagalba pasiekė hipostatinę vienybę, t.y. šios prigimtys sudarė vienybę Kristaus asmenyje, tačiau žmogiškoji prigimtis nebuvo sunaikinta.

    Budizmas teigia, kad žmogiškoji prigimtis ,iš esmės, net neegzistuoja, todėl ten net nėra ko naikinti.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Budizme naikinti yra ką - iliuziją. ,,ištuštėjimą atsiveriant malonei" - būtent, ištuštinti save. Ego - -,,senasis Adomas". Ir panašumai yra akivaizdūs. Ego - savęs sureikšminimas, tiesos teikimas. Tik nesureikšminęs savęs gali visikai ,,numirti sau".

    Jūsų požiūris, Gintarai, yra apologetinis. Tipiškas pravoslaviškas - pirma ieškoti skirtumų, o po to - ,,galbūt ir panašumų". O panašumų neišvengsi dėl prigimties bendrumo - iliuzinė ji, ar - ne.

    Savęs neigimas, kad dar labiau atrasti savo tikkrąjį ,,aš" - Dievo paveikslą manyje, kuris dabar yra suterliotas.

    Man atrodo, kad gelmėse visos religijos yra panašios (N. B. - ne vienodos, lygios). Religija, kaip atsakas į apreiškimą, dievoieška - pas visų tautų žmones turi pirmiausiai panašumų. Skirtumai labiau kultūriškai įtakoti. Mistikai tarpusavyje visada susišnekės, o teologai - niekada. Ypač pravoslavų. Aš visai ne už aklą ekumenizmą, new age, sinketizmus. Man atrodo, kad logoi spermatikoi yra ir dzene. Aišku, tai žmogaus paieškos, metodai. Pilnatvė - Kristus, visiškai išsižadėjęs savęs ,,pro multibus". Jo neatstos niekas. Tik ar vienos maldos praktikos sureikšminimas nėra Osipoviškas siaurakaktiškumas? Kristus norėjo, kad ,,visi būtų viena", gi krikščionys siekia - kad visi būtų skirtingi. Ir po tuo slypi, greičiausiai, prisirišimas prie galios, pinogų, politikos, etc. Teologija - pamaldus fasadas.

    AtsakytiPanaikinti
  7. Čia jau žodžių žaismas - budizmas nepripažįsta nei asmeninio Dievo, nei malonės, nei asmens kaip tokio egzistencijos ir ten vyksta ne ontologinis tuštėjimas (kenozė), o nebuvimo suvokimas. Kitaip tariant, budizmas nepripažįsta trijų absoliučiai esminių krikščionybės sampratų - monoteizmo, malonės ir žmogaus asmens egzistavimo būtinybės išganymui, todėl likusieji sutapimai yra antraeiliai.

    Aš šiuo klausimu šneku ne kaip apologetas ir net ne kaip pravoslavas, kiek tai susiję, o kaip religijos studijų magistrantas. Pakanka paimti bet kokį šiuolaikinį akademinį religijos studijų įvadą, pvz. Blackwell Companion to Study Of Religion ir ten atsiversti skyrelį apie mistiką, kad pamatytume, ar kas nors bandė ieškoti bendrojo religijų mato mistikoje. Ši romantiška idėja, kad mistinė patirtis yra bendra visoms religijoms, buvo itin populiari XIX amžiuje bet jau XX a. viduryje akademinėje bendruomenėje visiškai tvirtai įsivyravo požiūris, kad nieko panašaus, kaip "tarpreliginė mistinė patirtis", neegzistuoja. Visi mistikų patirčių apibūdinimai, tame tarpe tekstai, yra puikiai analizuojami šiuolaikinėmis teksto kritikos priemonėmis ir kokybiškai nesiskiria "kultūriniu nepriklasomumu" nuo kitų teologinių tekstų. Mistinė patirtis yra visiškai persipynusi su mistiko teologinėmis pažiūromis ir kultūriniu kontekstu. Visa kita, kad egzistuoja kažkokia nekomunikuojama kalba ir neaprašoma bežadė patirtis, kurią jie turi bet kai bando perteikt ji iškarto "įkalbinama" ir tik todėl susidaro iliuzija, kad ji kultūriškai sąlygota - tai yra neargumentuotos spekuliacijos ne iš mokslinės, o iš pranašiškos perspektyvos. Idėja labai romantiška ir man pačiam labai patiktų, bet, deja, taip nėra.

    Dėl šios priežasties šiandien daugelis mokslininkų religijos studijų srityje turi labai siaurą specializaciją. Vienas tyrinėja religingumą vienoje Afrikos gentelėje XV a., kitas tyrinėja VII a. pr. Kr. judaizmą rytų Sirijos bendruomenėse ir kt., dažnai yra tik po kelis žmones pasaulyje, kurie tiria tą patį objektą. Nes mokslininkai per bandymus ir nusivylimus patyrė, kad netgi palyginti VII a. pr Kr. judaizmą skirtingose geografinėse vietovėse - gana keblu, nešnekant apie VII a. pr. Kr. judaizmo lyginimą su X a. po Kr. judaizmu. O ką jau kalbėti apie tarpreliginį lyginimą, pvz. krikščionybės ir judaizmo. O dar tokį platų, kaip krikščionybės ir budizmo... visiems akivaizdu, kad tai - titaniškas uždavinys, todėl į tokius teosofinius rašytojus, kaip Mircea Eliade, žiūrima kaip į religijos studijų populiarintojus, o ne kaip į autoritetingus specialistus.

    Osipovo klaida ne tame, kad jis teigia, jog katalikų ir ortodoksų dvasingumas be galo skiriasi, o tame, kad šitame jis mato priežastį atmesti katalikybę. Metr. Hilarijonas Alfejevas šiuo klausimu yra nuoseklesnis ir pripažįsta, kad per daug skiriasi kontekstai, kad būtų įmanomas dvasingumo lyginimas. Šitoks lyginimas reikalauja nemažai paruošiamojo darbo, kurio nėra.

    Aš iš esmės simpatizuoju tam, ką rašote ir pripažįstu šv. Justino Kankinio teoriją apie Logos ir logoi spermatikoi, tačiau, manau, nereikia skubėti daryti apibendrinimų, juo labiau , pasitikti kitas religijas ištiestomis rankomis.

    AtsakytiPanaikinti
  8. Galėčiau pajuokauti, kad yra šiais laikais paplitę du pranašų tipai, vieni puikiai žino viską apie visas religijas ir žino, kad visos jos besąlygiškai klaidingos (Osipovas), o kiti žino, kad visos jos yra beveik vienas ir tas pats ir kad jos visos išreiškią tą pačią tiesą, bet skirtingai, ir apskritai beveik niekuo nesiskiria, turi krūvą bendrybių (Eliade).

    O dėl politikos ir teologijos sutinku. Tik neidealizuočiau, kad tik ortodoksų teologai tarpusavyje nesutaria, tarp katalikų ne ką geriau, tik ten daugiau išorinės vienybės dėl to, kad egzistuoja aiškus valdžios centras :)

    AtsakytiPanaikinti
  9. Vesti debatus ,,raštelių forma" visiškai mokykliška :) ir neverta.

    Kad Blackwell'o serijomis nurašote mistiką į ,,pranašystes" - jus kaip tikintįjį sunkiai diskredituoja (sorry). ,,Mokslas netiki, metodas neleidžia" - tikrai, pozityvusis neleidžia nei Kristaus Dievu laikyti, nei Dievo buvimą matyti, o ką jau kalbėti apie mistinę patirtį. Apie metakalbą rašo ir Lakanas, ir Deridda etc. Ir lyginamoji metologija nustebusi, kaip čia yra, kad indėnų ir graikų mitai turi panašumų, nors kultūriškai jie vieni kitų niekaip negalėjo įtakoti. Puhvel'as visiškai nesutiktų su jūsų teiginiais apie bendrą kalbą. O mistika, tai visiškai neromantika, kaip jūs teigiate. Pas katalikus mistika, bent jau tokia nelaikoma. Mistika - tai asmeninė Dievo patirtis. Taip, jei mokslui Dievo nėra, tai kokią čia mistiką bepripažinsi. Man atrodo, kad RSTC Sodeika jūsų taip nemokė :)

    O šiaip šaumnuolis, kad rašote, šviečiate, kitą požiūriokampą pristatote.

    AtsakytiPanaikinti
  10. ačiū už paskutinius žodžius. Aš toli gražu nesu pozityvistas, tačiau Lacanas, Derrida, švelniai tariant, yra ribiniai mąstytojai :) tiesiog pats turiu tokią patirtį kai smulkiai apsiskaitai vienu siauru klausimu ir tada randi, kad kažkoks pseudopolimatas komentuoja tą klausimą straipsnyje „apie viską“ ir supranti, kad jis fantazuoja neišmanydamas konteksto. Ir atsiranda žmonių, kurie ištisą veikalą sudeda iš faktinių klaidų ir nuogirdų. Kadangi pats dar esu pienburnis, tai galiu tik įsivaizduot, kaip jaučiasi tokiose situacijose profesoriai, savo srity tyrinėję po 20 ir daugiau metų.

    Radau Beresnevičiaus citatą apie Eliadę, kuri sukosi galvoje:

    "Religijų istorikai Eliade’s atsižada pabrėžtinai ir nuolat [...]. Šarlatanas, pranašavimo sindromo, visuotinės religijų istorijos idėjos apsėstas religijotyros maniakas. „Fušeruoja“ šaltinius, neįsigilina į temą, šoka per tūkstantmečius kaip per katės balutę. Religijų istorikai Vokietijoje yra aukščiausio lygio religijotyrininkai profesionalai, kurių darbo šerdis – kritinis požiūris į medžiagą ir nedidelės, ganėtinai siauros temos, apibrėžti laikotarpiai. Eliade’s šėlsmas per žemynus ir mitologijas juos šiurpina. Religijų istorikas išmano konkrečią religiją konkrečiu laikotarpiu, tarkime, imperatoriaus Cin Šichuanio valdymo periodo Šiaurės Junanio provincijos sektas ar Darijaus valdymo epochos mazdaizmo ypatumus Persijos Chorasano provincijoje. Išmano puikiai, su visomis smulkmenomis ir niuansais, yra šios temos lyderis ir pasaulinio lygio ekspertas (tai nėra pernelyg sudėtinga, nes jo kolegų per visą Žemės rutulį susirinktų du ar trys). Ir štai Eliade, darydamas eilinį savo opusą, prašniokščia pro jo temą, gal ir pacituoja jo monografiją ar straipsnį – neįsigilinęs, neperpratęs iki galo, nepastebėjęs, kad pasirinkta citata tik hipotetinė, ar netgi apskritai cituodamas iš atminties. Eliade pasiremia kokiu nors šaltiniu, išpeša iš jo reikiamą detalę ir vėl nepaiso, kad tame pačiame šaltinyje ta detalė paneigiama ar kad ji turi savo komentavimo tradiciją. "

    Su visa pagarba Sodeikai, kurio filosofija man šiaip jau labai artima, kaip religijotyrininkas jis elgiasi panašiai kaip aprašyta, tik Sodeikos atveju, Sodeika to neslepia :) puikus pavyzdys - jo straipsnis apie Dykumos Tėvus, kur yra perspėjimas apie „nemokslinį turinį“. Egzistenciškai straipsnis man labai patinka, tačiau tikrojo Dykumos Tėvų mokymo požiūriu jis neužčiuopia daugybės niuansų, kurie gerokai transformuotų jo straipsnį.

    Kas liečia tikėjimą, tai aš mistikos klausimu stoviu patristinėje tradicijoje, kuri į visas mistikas žiūri labai įtartinai, ką esu aprašęs straipsnyje apie dvasinį paklydimą :) aš nekaltinu Vakarų neišvengiamai dvasiniu paklydimu, kaip Osipovas, bet tiesiog laikausi nuomonės, kad daug kas, kas šiandien vadinama „mistika“, yra visiškai paaiškinama psichologiškai/psichiatriškai ar kaip dvasinė iliuzija. Gal pabrendus dvasiškai, požiūris transformuosis, bet šiuo metu atvirkščiai, per pastaruosius pora metų nuo bekraščio žavėjimosi mistika (kabala ir kt.) perėjau prie skeptiško požiūrio į ją.

    AtsakytiPanaikinti
  11. Reikia sutikti su Beresnevičiaus kritika Eliadei. Labai platūs jo u-mojai buvo. Tik smulkmeninimasis prie konkrečios religijos, konkretaus laikotarpio ir konkretaus asmens konkrečių dienų analizės mokslą daro sausą ir vienabriaunį. Eliade asmeniškai buvo orientuotas soteriologiškai. Pats, berods, jogą praktikavo, todėl ir darė sintezę, o ne beribį skaidymą. Skaidymu jau ir pati filosofija nusivylusi,pozityvistai - taip pat, bent jau prancūzai. Analizė dėl analizės? Jokių apibendrinimų? VU ir VDA Andrijausko kelias. Beinorius jau sintezuoja, išvadas daro. Ir tai gerai.

    Šiaip Sodeika dzeną praktikuoja. Jūs tai žinote, manau. O katalikas Th. Mertonas Osipovui tai didžiausias eretikas, manau :). Bet Mertonas puikiai interpretavo dzeną krikščioniškai. Buvau sužavėtas ir tebesižaviu juo.

    O mistikos yra pavojingos. Aš jau rašiau savo pastebėjimus, kad skoliniai gali būti naudingi tik pažengusiems. Tačiau, Gintarai, sausas sakramentinis ir liturginis gyvenimas - nelabai toli vedantis. Liturgija, liturgija, liturgija.... Dievo Žodis rusams beveik nesuprantama kalba, ne vieną atbaidę. Tiesa, aš kišuosi ne į savo Bažnyčios reikalus. Ne man kritikuoti, nes pas mus pačius ir taip pakanka balagano.

    Mūsų Karlas Rahner yra pasakęs, žinote?: ateities krikščionis bus mistikas, arba jo nebus visai.

    Čia mistikas gerąją prasme, Gal Nysiečio, Pseudo DIonizijaus. Nežinau. Mistikai Bažnyčiai ,,pridirbę" ne kartą. Per juos ir sapnai nugrūsti vos ne į nuodėmės sferą. Ir suprantama. Kai kiekvieną rytą pas Vyskupą atbėgdavo sapnuotojas, Šv. Dvasios regėtojas ir nurodinėdavo, kaip Vyskupas turi elgtis konkrečiais atvejais, tai kiek galėjo tai tęstis? Dvasios turėjimą uzurpavo hierarchai :)

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs įrašai