Kun. G. Sungaila: Dievo Žodis turi pasireikšti gyvenime | Pamokslas
VII visuotinio susirinkimo Tėvų sekmadienio pamokslas, 2026 m. spalio 11 d.
Skaitiniai: Tit 3,8–15; Lk 8,5–15.
Šiandien minime Septintojo visuotinio susirinkimo Tėvus. Jų atminimą švenčiame spalio 11 dieną, jeigu tai yra sekmadienis, arba pirmąjį sekmadienį po jos. 787 metais Nikėjoje jie susirinko, kad apgintų šventųjų ikonų gerbimą. Tai buvo klausimas apie patį Kristų: pasak Tėvų, Dievo Sūnus tikrai tapo žmogumi, gyveno tarp mūsų ir buvo matomas, todėl galime Jį vaizduoti.
Vėliau kova su ikonomis atsinaujino, o jų gerbimas galutinai atkurtas 843 metais. Šį vėlesnį įvykį paprastai minime pavasarį, pirmąjį Gavėnios sekmadienį — per Ortodoksijos sekmadienį. Na, o šiandien, spalį, prisimename patį Septintąjį susirinkimą ir jo Tėvus.
Įdomu, kad šiai progai skirtame skaitinyje iš apaštalo Pauliaus laiško Titui girdime raginimą vengti kvailų ginčų. Minime tikėjimą gynusius Tėvus ir kartu girdime perspėjimą nesiginčyti tuščiai sudėtingais tikėjimo klausimais. Kaip tai suderinti?
Tikėjimą pažinti išties yra svarbu. Svarbu suprasti, kuo tikime, gebėti paaiškinti savo tikėjimą ir atpažinti klaidą. Tačiau kalbėdami apie Dievą nejučiomis, iš puikybės galime pradėti ieškoti vien savo pergalės, o ne tiesos. Tuomet kitas žmogus tampa varžovu, kurį norime įveikti, o tikros ar tariamos žinios — priemone parodyti savo pranašumą.
Tai lengva pastebėti internetinėse diskusijose apie religiją. Dažnai jos prasideda nuo rimto teologinio klausimo, o baigiasi pykčiu ir užgauliojimais. Galime valandų valandas aiškinti, kaip teisingai tikėti, tačiau užvertę ekraną neturėti kantrybės savo artimiesiems.
Dykumos Tėvų pamokymuose pasakojama apie du vienuolius, kurie ilgai gyveno gražioje santarvėje, stengėsi vienas kitam nusileisti ir padėti. Tačiau kartą velnias, nepakęsdamas jų meilės, pasirodė prie jų durų vienam kaip balandis, kitam — kaip varna. „Matai tą balandį?“ — paklausė vienas. „Tai varna!“ — atsakė kitas. Abu taip atkakliai gynė savo teisumą, kad ginčas baigėsi muštynėmis, ir jie susipykę išsiskyrė. Po trijų dienų atsitokėję vienuoliai vėl susitiko, atgailavo ir suprato, kaip buvo sugundyti pamiršti savo pasiryžimą nusileisti vienas kitam. Susitaikę jie iki mirties gyveno taikoje.
Įsiklausykime — nė vienas jų nemelavo. Vienas tikrai dėl piktosios dvasios veikimo matė balandį, kitas tikrai matė varną. Nė vienas jų ir nebuvo teisus, nes iš tiesų tai nebuvo nei balandis, nei varna. Bet jie dėl to susipyko. Susipyko, nes pasidavė savo aistroms. Lygiai taip pat gali nutikti ir tikėjimo klausimuose.
Todėl šv. Grigalius Nazianzietis mokė, kad kalbėti apie Dievą reikia tinkamu laiku, tinkamiems klausytojams ir patiems tinkamai pasiruošus. Nes tikėjimo pažinimas reikalauja širdies apvalymo, dvasinio pasirengimo. Toje pačioje kalboje šv. Grigalius pasitelkia palyginimą apie sėjėją, kurį šiandien girdėjome. Jis sako, kad Dievas sėja savo dievišką žodį kiekvienam, bet ne kiekvienas paruošia savo širdį, kad jį priimtų. Kiti kaip tik sėklą panaudoja kaip naują medžiagą prieštaravimui užkurti.
Ir apaštalas šiandienos skaitinį baigia raginimu mokytis gerų darbų ir nelikti nevaisingiems. Sėkla yra Dievo žodis. Jį nepakanka išgirsti, jį reikia priimti į savo širdį. Galime skaityti Šventąjį Raštą, domėtis tikėjimu. Tačiau ar išgirstas žodis įleidžia šaknis mūsų gyvenime? Ar mes jį pritaikome savo kasdienybėje? Kartais labai rūpinamės, kad kitas žmogus suprastų Evangeliją. O šiandien Kristus kviečia kiekvieną pažvelgti ir į savo širdį: ar esu iš jos pašalinęs viską, kas trukdo Dievo Žodžiui įsišaknyti?
Kiekvieną sekmadienį stenkimės įsiklausyti į Šventojo Rašto žodžius ir atpažinę tai, kas aktualu mums, mėginkime pagal tai elgtis bent ateinančią savaitę. Tai mažiausia, ką galime padaryti, kad Dievo Žodžio sėklai būtų lengviau įleisti savo šaknis mūsų širdyse ir duoti vaisių. Amen.
