„Džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje“ | Pamokslas Lk 10,16-21
Pamokslas šv. apaštalo ir evangelisto Luko minėjimo dieną, 2026 m. spalio 18 d.
Šiandien, be sekmadienio šventimo, minime ir šventąjį apaštalą bei evangelistą Luką, Evangelijos pagal Luką autorių. Todėl girdėjome ir apaštalams skirtus psalmės žodžius: „Jų žinia skamba visoje žemėje.“ Girdėjome ir Šventojo Rašto skaitinius, susijusius su apaštalu Luku: iš Laiško kolosiečiams, kuriame apaštalas Paulius perduoda Luko, mylimojo gydytojo, linkėjimus, ir iš Evangelijos pagal Luką.
Evangelijoje girdėjome pasakojimą apie tai, kaip Kristus išsiunčia septyniasdešimt mokinių į misiją – skelbti Dievo karalystės. Štai tie mokiniai grįžta iš misijos ir džiaugiasi, kokia ji buvo sėkminga. Jie pasakoja apie savo misijos vaisius: „Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl tavo vardo.“
Dažnai ir mes gyvenime esame pratę žiūrėti būtent į tai, koks yra rezultatas. Nuo mažumės esame pratinami siekti gerų rezultatų: iš pradžių mokykloje – gerų pažymių, laimėjimų, paskui darbe mūsų veikla taip pat vertinama pagal pasiektus rezultatus.
Ir net Bažnyčioje gali atsirasti pagunda viską vertinti pagal rezultatus: kiek renginių surengta, kiek žmonių juose dalyvavo, kiek žmonių atėjo. Tuomet atitinkamai arba džiaugiamės, kad rezultatas geras, arba liūdime, kad nepasiekėme to, ko tikėjomės.
Bet štai ką Jėzus sako mokiniams, kurie džiaugiasi, kad net demonai jiems paklūsta dėl Jo vardo: „Bet jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje“ (Lk 10, 20).
Iš tiesų Dievas kiekvieną iš mūsų myli kaip savo vaiką. Mes turime stengtis dvasiniame gyvenime, bet jo logika yra šiek tiek kitokia. Kristus sako: džiaukitės ne tuo rezultatu, kurį pasiekėte, bet savo santykiu su Dievu.
Dievas supranta, kad žmogus yra silpnas, kad ne visada viską pavyksta padaryti, ne visada viską pavyksta pasiekti. Bet svarbu, kaip nusiteikusi žmogaus širdis, kokios yra jo pastangos, kaip jis stengiasi sekti Dievu.
Šventasis Kirilas Aleksandrietis, komentuodamas šią Evangelijos vietą, netgi sako, kad dvasiniai laimėjimai gali tapti puikybės ir tuščiagarbiškumo pagrindu. Atrodytų, žmogus pasiekia tam tikrą dvasinį laimėjimą: kažko atsižada, išsiugdo tam tikrą pamaldumą. Bet jeigu jis pradeda tuo didžiuotis, tai gali sugriauti visa, ką jis kūrė.
Kristus vėl ir vėl primena, kad svarbiausia yra mūsų santykis su Dievu.
Tai labai paguodžianti mintis. Ji nereiškia, kad mes neturime stengtis, siekti ar ką nors nuveikti. Tačiau ji reiškia, kad neturime ir nusiminti, kai kas nors nepavyksta.
Mokykimės nuoširdžiai darbuotis, džiaugtis savo ir kitų pasiekimais, bet kartu prisiminkime, kad mūsų tikslas nėra būti patiems sėkmingiausiems ar rezultatyviausiems. Mūsų tikslas – patikti Dievui ir paveldėti amžinąjį gyvenimą.
Svarbiausia yra mūsų bendrystė su Dievu, kurią ir kuriame stengdamiesi gyventi pagal Jo valią, stengdamiesi pažinti Jo valią ir stengdamiesi Jį mylėti.
