Mylėti priešą nereiškia su juo draugauti | Pamokslas
2-ojo šv. Luko sekmadienio pamokslas. Evangelija – Lk 6, 31–36; Apaštalas – 2 Kor 9, 6–11.
Ką reiškia Kristaus žodžiai „Mylėkite savo priešus“? Ar krikščionis privalo draugauti su žmogumi, kuris jį skriaudžia? 2-ojo šv. Luko sekmadienio pamokslas apie meilę priešams, ribas ir atsisakymą atsakyti blogiu į blogį.
Evangelijos skaitinyje girdėjome Jėzaus Kristaus žodžius iš vadinamojo Pamokslo lygumoje, kaip jį perteikia evangelistas Lukas. Iš Jėzaus lūpų nuskamba paradoksalūs žodžiai: „Mylėkite savo priešus.“
Dažnai Jėzus, atrodo, ragina mus siekti to, kas tiesiog peržengia mūsų galias. Priešais paprastai laikome žmones, kurie yra mums priešiški arba kuriems patys jaučiame priešiškumą, o čia esame raginami juos mylėti.
Kažkada per Biblijos skaitymus parapijoje buvo iškeltas geras klausimas: jeigu aš žmogų myliu, ar jis dar yra mano priešas? Ir ar mylėti priešus reiškia, kad turime stengtis draugauti su savo skriaudėjais, tarsi apsimesdami, kad nieko neįvyko?
Kitas žmogus gali likti mūsų priešu, jeigu pats renkasi mums būti priešiškas. Tačiau nuo mūsų priklauso tai, kaip mes žiūrėsime į jį.
Evangelijoje pats Jėzus paaiškina, ką reiškia mylėti priešą: darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia; laiminkite tuos, kurie jus keikia; melskitės už tuos, kurie jus skriaudžia.
Čia nekalbama apie tai, kad priešas staiga turi tapti mano draugu. Draugystei reikia abipusiškumo. Pasitikėjimui reikia pagrindo. Kartais nuo žmogaus net būtina laikytis atstumo. Jeigu žmogus mane nuolat skaudina, apgaudinėja ar išnaudoja, Evangelija nereikalauja apsimesti, kad nieko nevyksta.
Tačiau ji reikalauja kai ko ne mažiau sudėtingo: kad net ir laikydamasis atstumo aš nelinkėčiau savo priešui blogio.
Kad priešo nelaimė man netaptų džiaugsmu. Kad negyvenčiau keršto mintimi. Kad jeigu galiu padaryti jam gera, nepalaikydamas jo daromo blogio, tai padaryčiau. Kad galėčiau už jį melstis.
Kitaip tariant, gyvenimas pagal Evangeliją prasideda tada, kai nustojame viską skaičiuoti.
Aš tau padariau gera – dabar tu skolingas man.
Tu mane myli – todėl ir aš tave myliu.
Tu mane gerbi – todėl ir aš tave gerbiu.
Tu mane įskaudinai – todėl dabar turi kentėti ir tu.
Tai labai žmogiška. Bet Kristus sako: Dievas taip nesielgia.
Ir šiandienos skaitinyje iš Antrojo laiško korintiečiams nuskamba panaši mintis. Apaštalas Paulius ragina dosniai aukoti bei daryti gera, nesižvalgant į tai, kokia iš to bus nauda: „Kiekvienas tegul duoda, kaip yra širdyje nutaręs, ne gailėdamas ar verčiamas, nes Dievas myli linksmą davėją.“ Gėris nėra prekyba. Jis daromas ne tam, kad kitas liktų mums skolingas. Ir Apaštalas sako, kad Dievas pats apipila žmones malonėmis, kad jie turėtų galimybę daryti gera kitiems.
O Evangelijoje Kristus mus šaukia: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas yra gailestingas.“ Jis ragina mus būti Dievo atspindžiais žemėje.
Šv. Kirilas Aleksandrietis, aiškindamas būtent šiuos Evangelijos žodžius, sako: „Dorybė atkuria mumyse Dievo pavidalą ir tarsi įspaudžia mūsų sielose dieviškosios prigimties bruožus.“
Dievas yra geras net nedėkingiems ir piktiems. Jo gailestingumas nėra atlygis už tai, kad žmogus jau tapo geras. Taip ir mes esame kviečiami daryti gera ne vien tiems, kurie pirmiausia padarė gera mums.
Neturime visų vienodai įsileisti į savo širdį. Kartais netgi privalome išlaikyti atstumą.
Tačiau neturime įsileisti į širdį blogio ir leisti svetimam blogiui nuspręsti, kuo tapsiu aš.
Galime pasirinkti neatsakyti į neapykantą neapykanta, į keiksmus – keiksmais, į skriaudą – kerštu.
Ir kiekvieną kartą, kai sugebame neatsakyti blogiu į blogį, kai net savo priešui sugebame palinkėti gero ir už jį pasimelsti, tampame šiek tiek panašesni į savo Kūrėją – gailestingąjį Dievą.
