Pamokslas: Kristaus puota ir Erodo puota
Skaitinys: Mt 14,14-22
Šventojoje Evangelijoje girdėjome apie duonos ir žuvų padauginimo stebuklą. Kristus pamaitino penkių tūkstančių žmonių minią. Tiksliau, Evangelijoje pasakyta, kad ten buvo penki tūkstančiai vyrų, neskaitant moterų ir vaikų, taigi žmonių galėjo būti dar daugiau.
Apaštalai turėjo tik penkis duonos kepalėlius ir dvi žuvis. Kaip tokiu mažu kiekiu buvo galima pamaitinti tokią didžiulę minią? Ir apie ką mums kalba šis stebuklas?
Skaitydami Evangeliją pagal Matą iš eilės galime pastebėti, kad prieš pat duonos padauginimo stebuklą pasakojama apie kitą puotą. Karalius Erodas savo rūmuose surengė gimtadienio pokylį. Tačiau tos puotos pabaiga buvo baisi – šventojo Jono Krikštytojo nukirsdinimas.
Erodo puota vyko rūmuose, prabangioje aplinkoje. Joje buvo valdžia, linksmybės ir garbingi svečiai, tačiau jos vaisius buvo nuodėmė, blogis ir mirtis.
O iškart po šios puotos aprašymo Evangelija pagal Matą pasakoja apie kitą puotą – apie visiškai kitokį valgymą.
Kristus yra su žmonėmis ne rūmuose ir ne prabangioje aplinkoje, bet nuošalioje vietoje, tiesiog lauke. Evangelijoje pasakyta:
„Jėzus pamatė daugybę žmonių, jų pagailėjo ir išgydė jų ligonius.“Erodas savo puotoje rūpinasi savo garbe ir bijo, ką apie jį pagalvos svečiai. Kristus žvelgia į žmones, jų gailisi, juos gydo ir maitina. Erodo puota baigiasi mirtimi, o Kristaus puota teikia išgydymą, sotumą ir gyvybę.
Atėjus vakarui apaštalai pasiūlė Kristui paleisti žmones, kad šie patys nueitų į aplinkinius kaimus ir nusipirktų maisto. Tačiau Kristus jiems atsakė:
„Nėra reikalo jiems iš čia eiti. Jūs duokite jiems valgyti“Apaštalai atsakė, kad negali to padaryti, nes turi per mažai maisto:
„Mes čia turime tik penkis kepalėlius ir dvi žuvis.“Ir mes savo gyvenime dažnai galvojame panašiai. Manome, kad daug ko negalime padaryti, nes turime per mažai priemonių, per mažai laiko, per mažai jėgų arba per mažai gebėjimų.
Tačiau Kristus apaštalams atsako:
„Atneškite juos čia man.“Jis ragina apaštalus pavesti Jam tai, ką jie turi.
Atrodytų, penkių kepalėlių ir dviejų žuvų vos būtų užtekę patiems dvylikai apaštalų. Jie galėjo paklausti: „O ką mes patys valgysime, jeigu dabar viską atiduosime?“ Tačiau jie pasitiki Kristumi ir atiduoda Jam net tai, ko patiems reikėtų vakarienei.
Panašiai ir šiandien minima šventoji Paraskevė atidavė Dievui visą savo gyvenimą. Ji pavedė Dievo globai ne tik savo turtą ar laiką, bet visą save. Apaštalai šiame pasakojime paveda Kristui mažesnį, bet labai konkretų dalyką – savo maistą, tai, ką patys buvo pasiruošę valgyti.
Kristus paima penkis kepalėlius ir dvi žuvis, pažvelgia į dangų, dėkoja Dievui, laužo duoną ir duoda ją apaštalams. Šie veiksmai primena tai, ką Kristus vėliau darys Paskutinės vakarienės metu: paims duoną, palaimins, laužys ir duos savo mokiniams.
Apaštalai ima duoną iš Kristaus ir dalija ją žmonėms. Būtent tada, per apaštalų tarnystę, įvyksta stebuklas. Jie dalija duoną ir žuvis ir mato, kad maistas nesibaigia.
Kristus galėjo padaryti, kad maistas iš karto atsirastų kiekvieno žmogaus rankose. Tačiau Jis nusprendžia veikti per apaštalus. Kristus padaugina duoną, bet apaštalai turi ją nešti ir dalyti.
Tai svarbi Bažnyčios gyvenimo tiesa: Dievas veikia per žmones. Kristus daro tai, ko negalime padaryti mes, tačiau Jis kviečia mus padaryti tai, ką galime.
Apaštalai negalėjo padauginti penkių kepalėlių, tačiau galėjo juos atnešti Kristui. Jie negalėjo savo jėgomis pamaitinti minios, tačiau galėjo priimti maistą iš Kristaus ir dalyti žmonėms.
Panašiai ir mūsų gyvenime stebuklai vyksta per tarnystę. Mes pavedame save Dievui, stengiamės vykdyti Jo valią ir tarnaujame tuo, ką turime. Tada mūsų mažos pastangos tampa erdve Dievo veikimui.
Po valgio liko dvylika pilnų pintinių trupinių. Bažnyčios Tėvai, tarp jų šventasis Jeronimas, atkreipia dėmesį, kad šis ženklas buvo skirtas ir patiems apaštalams. Prieš valgymą jie matė tik penkis kepalėlius ir dvi žuvis, o po valgio kiekvienas galėjo savo rankose laikyti po pintinę likučių.
Taip Kristus jiems parodė: kai žmogus Jam atiduoda tai, ką turi, Dievas gali ne tik suteikti tai, ko reikia, bet ir duoti su pertekliumi.
Žvelgdami į Kristaus puotą, kurioje žmonės pasisotino ir fiziškai, ir dvasiškai, galime užduoti klausimą ir sau: kokios yra mūsų puotos?
Kai susirenkame prie stalo savo šeimose, su artimaisiais arba parapijos bendruomenėje, ar mūsų bendras valgymas tampa šviesus kaip valgymas su Kristumi? Ar dėkojame Dievui už tai, ką turime? Ar pastebime šalia mūsų esantį žmogų? Ar mūsų stalas tampa meilės, dalijimosi ir bendrystės vieta?
Ar priešingai – prie stalo ima viešpatauti pyktis, savimeilė, apkalbos ir noras pasirodyti prieš kitus? Tuomet net ir gausiai nukrautas stalas gali tapti panašus į Erodo puotą.
Stenkimės, kad kiekvienas mūsų valgymas – šeimoje, su draugais ar parapijos bendruomenėje – taptų dėkojimo Dievui ir meilės artimui bendryste.
Erodo puotoje žmogus buvo paaukotas dėl valdovo garbės. Kristaus puotoje Viešpats atiduoda save, kad žmogus būtų išgydytas ir pasotintas.
Atneškime Kristui tai, ką turime, net jeigu mums atrodo, kad to labai mažai. Jis gali tai padauginti ir per mūsų tarnystę pamaitinti daugelį.
