Pamokslas: Dievo artumas neprasideda tik tada, kai išsisprendžia mūsų problemos (Mt 9,1-8)
Evangelijos skaitinys (Mt 9,1-8)
Šiandienos Evangelijos skaitinyje pas Jėzų atnešamas paralyžiuotas žmogus. Atrodytų visiškai natūralu, kad jis ir jį atnešę žmonės tikėjosi išgydymo. Žmogus negalėjo vaikščioti, todėl laukė, kad atėjęs Mesijas išvaduos jį iš šios kūno negalios ir pakels nuo patalo.
Evangelistas Matas jau ankstesniame skyriuje apie Kristų sakė pranašo Izaijo žodžiais: „Jis pasiėmė mūsų negalias ir nešė mūsų ligas.“ Todėl paralyžiuotąjį atnešę žmonės turėjo pagrindo tikėtis, kad Jėzus jį išgydys.
Tačiau įvykiai pasisuka netikėta kryptimi. Užuot iš karto pasakęs ligoniui: „Kelkis“, Jėzus pirmiausia taria:
„Pasitikėk, sūnau, tavo nuodėmės atleistos.“
Kristus atleidžia žmogaus nuodėmes, o tik vėliau, Rašto aiškintojams pradėjus piktai svarstyti savo širdyse, išgydo ir jo kūną. Jėzus, žinodamas jų mintis, paklausia: „Kas gi lengviau – ar pasakyti: ‘Tavo nuodėmės atleistos’, ar liepti: ‘Kelkis ir vaikščiok’?“
Pasakyti, kad nuodėmės atleistos, išoriškai lengva, nes niekas negali akimis patikrinti, ar tai iš tiesų įvyko. Todėl Kristus padaro tai, ką galima pamatyti:
„Kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint galią žemėje atleisti nuodėmes, – čia Jis kreipėsi į paralyžiuotąjį, – kelkis, pasiimk savo neštuvus ir eik namo.“
Žmogus atsikelia ir pradeda vaikščioti. Regimas kūno išgydymas patvirtina tai, kas jau buvo neregimai įvykę jo sieloje.
Šv. Jonas Auksaburnis sako, kad Kristus pirmiausia išgydo tai, kas nematoma, – žmogaus sielą, atleisdamas nuodėmes. O paskui išgydo ir kūną, kad parodytų, jog Jo žodžiai nėra tušti ir kad Jis iš tiesų turi galią atleisti nuodėmes.
Panašią mintį girdėjome ir praėjusio sekmadienio Evangelijoje apie demonų apsėstus žmones. Kristui išvarius demonus, jie įėjo į kiaules, ir kaimenė puolė į jūrą. Pasak Bažnyčios Tėvų, viena priežasčių, kodėl Kristus tai leido, buvo regimas ženklas: žmonės savo akimis galėjo įsitikinti, kad demonai iš tikrųjų išėjo.
Taip ir šiandien: nuodėmių atleidimo žmogaus akimis nematome, tačiau paralyžiuotojo išgydymas parodo, kad Kristus turi galią padaryti ir tai, kas nematoma.
Vis dėlto šv. Hilarijus Piktavietis perspėja, kad nereikia iš šio pasakojimo daryti išvados, jog žmogaus paralyžius būtinai buvo jo asmeninių nuodėmių pasekmė. Kristus išgydo jį ne todėl, kad kūno liga paprasčiausiai būtų buvusi konkrečių nuodėmių padarinys. Kūno išgydymu Jis parodo Rašto aiškintojams, kad turi dievišką galią atleisti nuodėmes.
Šie du įvykiai – pirmiausia nuodėmių atleidimas, o paskui kūno išgydymas – turi mums svarbią praktinę prasmę.
Mes irgi dažnai meldžiamės, prašydami Dievo pakeisti mūsų gyvenimo aplinkybes. Prašome, kad Jis išgydytų kūną, padėtų išspręsti materialinius sunkumus, pašalintų tai, kas kelia nerimą, pakeistų sudėtingą padėtį šeimoje, darbe ar bendruomenėje.
Paralyžiuotasis taip pat norėjo, kad pasikeistų jo gyvenimo sąlygos. Tačiau pirmiausia jis gavo ne tai. Pirmiausia jis gavo tai, kas svarbiausia: nuodėmių atleidimą ir susitaikymą su Dievu.
Atkreipkime dėmesį: žmogus dar guli ant neštuvų. Jo kūnas dar neišgydytas. Išoriškai jo gyvenimas dar nepasikeitė. Tačiau Kristus jau kreipiasi į jį: „Pasitikėk, sūnau.“
Dar ant neštuvų – jau sūnus.
Žmogus dar nevaikšto, tačiau Kristus jau priima jį kaip savąjį. Jo vertė Dievo akyse neprasideda tik tada, kai jis tampa sveikas, stiprus ir savarankiškas. Jis nėra vien ligonis ar problema, kurią reikia išspręsti. Dar gulėdamas ant savo patalo jis išgirsta svarbiausią žinią: nuodėmės atleistos, santykis su Dievu atkurtas.
Taip yra ir mūsų gyvenime. Yra svarbiausi dalykai – išvadavimas iš nuodėmės, Dievo malonės priėmimas, susitaikymas su Dievu ir išgelbėjimas. Yra ir mūsų kūniškos, materialinės bei kasdienės gyvenimo aplinkybės. Jos nėra nesvarbios. Kristui rūpi visas žmogus, todėl Jis galiausiai išgydo ir paralyžiuotojo kūną. Tačiau mūsų išgelbėjimas nėra atidedamas iki tos dienos, kai visos gyvenimo problemos bus išspręstos.
Šiandien girdėtame apaštalo Pauliaus laiške romiečiams pirmiausia kalbama apie skirtingas Dievo malonės dovanas. Dievas duoda žmonėms įvairių dovanų, kad jie galėtų tarnauti Bažnyčiai ir artimui. Evangelijoje tie, kurie galėjo vaikščioti, atnešė pas Kristų tą, kuris pats vaikščioti negalėjo. Gavusieji daugiau padėjo tam, kuris tuo metu buvo silpnesnis.
Tačiau apaštalas Paulius taip pat ragina:
„Džiaukitės viltyje, būkite kantrūs varge, ištvermingai melskitės.“
Jis nesako: džiaukitės tik tada, kai vargas pasibaigs. Jis ragina džiaugtis viltyje, kai dar ne viską matome ir ne visos gyvenimo aplinkybės yra pasikeitusios. Jis ragina būti kantrius ne po vargo, bet pačiame varge. Jis ragina melstis ne tik tol, kol gausime norimą atsakymą, bet būti ištvermingus maldoje.
Todėl prisiminkime du dalykus.
Pirma, Dievas mums pirmiausia duoda tai, kas svarbiausia: savo malonę, atleidimą ir bendrystę su Juo. Net jeigu mūsų gyvenimo aplinkybės dar nepasikeitė, nesame Jo pamiršti ar atstumti.
Antra, kol laukiame, meldžiamės ir tikimės, esame kviečiami gyventi ištvermingai, tarnauti vieni kitiems ir džiaugtis viltyje.
Prašykime Dievo, kad Jis suteiktų mums tai, kas svarbiausia, ir taip pat padėtų visuose mūsų gyvenimo reikaluose. O kol dar ne visos mūsų maldos išsipildė taip, kaip tikėjomės, tegul Jis neleidžia mums pamiršti Jo žodžių:
„Pasitikėk, sūnau.“
Amen.
