Arkadijaus vienuolynas – „Kretos Pilėnai“: jaudinanti ir įkvepianti vieta

 

Pagrindinė vienuolyno bažnyčia. Vaizdas iš vienuolyno vidaus

Parako sandėlys, kur slėpėsi žmonės 

Vienuolyno planas

Gynėjų vėliava 

Pagrindinė bažnyčia 

Vienuolyno sienos

Šv. Arkadijaus ikona

Niekada giliau nesidomėjau antrojo tūkstantmečio Kretos istorija, todėl lankantis čia mane sukrėtė, kokia ji buvo permaininga ir tragiška. Bizantijos laikotarpiai, arabų emyratas, Venecijos valdžia, osmanai, Egipto valdymo dešimtmetis, sukilimai, kovos už laisvę, autonomija ir galiausiai susijungimas su Graikija. Visa tai – ne abstrakti istorija, o žmonių likimai, tikėjimo ir laisvės drama. 

Šv. Arkadijaus (Arkadi) vienuolynas netoli Retimno – vienas iš šios istorijos paminklų. Tai ne tik veikiantis ortodoksų vienuolynas, bet ir Kretos atminties šventovė.

1866–1869 m. Kretoje vyko sukilimas, nukreiptas prieš osmanų valdžią ir siekęs Kretos susijungimo su laisvąja Graikija; nors tikslas tada dar nebuvo pasiektas, sukilimas sužadino didelę Europos visuomenės simpatiją kretiečiams. Per sukilimą šv. Arkadijaus vienuolyne prisiglaudė kovotojai ir aplinkinių kaimų žmonės – vyrai, moterys, vaikai. Vienuolyno šaltiniai mini 964 žmones. 

Osmanų pajėgoms apsupus vienuolyną, prasidėjo kruvina apgultis. Kai tapo aišku, kad gynėjai nebeatsilaikys, dalis žmonių susitelkė parako sandėlyje. Naktį iš lapkričio 8 į 9 d. parakas buvo padegtas. Sprogimas pražudė daugelį vienuolyne buvusių žmonių ir dalį puolėjų. Graikai šį įvykį vadina Arkadijaus „holokaustu“ – ne XX a. Holokausto prasme, bet senąja graikiška žodžio prasme: visiška, deginamoji auka. 

Stovint Arkadi vienuolyne, lietuviui natūraliai gali kilti palyginimas su Pilėnais. 1336 m. Pilėnų istorija Lietuvos atmintyje pasakoja apie pilies gynėjus, kurie, apsupti Kryžiuočių ordino pajėgų, pasirinko mirtį, sudegino turtą ir neleido priešui pasiimti nei belaisvių, nei grobio. Šiuolaikiniai istorikai pabrėžia, kad Pilėnų pasakojimas remiasi labai ribotais šaltiniais ir vėliau buvo smarkiai perinterpretuotas, tačiau kaip simbolis jis tapo lietuvių kovos už laisvę ir orumą ženklu. Pilėnai, žinoma, nėra tas pats. Vienur – krikščionių ortodoksų vienuolynas, kitur – pagoniškos Lietuvos pilis

Tačiau abi istorijos kalba apie ribinę situaciją, kai žmonės nebegali rinktis tarp gyvenimo ir mirties, bet renkasi tarp pažeminimo ir orumo.