Pamokslas: Kas yra vyskupas?
Skaitiniai: Tit 3,8-15; Mt 5,14-19.
Kiekvienais metais sekmadienį, patenkantį į liepos 13–19 dienų laikotarpį, Bažnyčia mini šventuosius IV visuotinio susirinkimo Tėvus. Šis susirinkimas įvyko 451 metais Chalkedone.
IV visuotinis susirinkimas Bažnyčiai ypač svarbus tuo, kad apgynė ir aiškiai suformulavo mokymą apie Jėzų Kristų. Jėzus Kristus yra tikras Dievas ir tikras žmogus. Jis yra vienas Asmuo, o dieviškoji ir žmogiškoji prigimtys Jame yra suvienytos nesumaišytai, nekintamai, nedalomai ir neatskiriamai.
Minint šventuosius vyskupus paprastai skaitoma ištrauka iš Evangelijos pagal Matą, iš Viešpaties Kalno pamokslo:
„Jūs – pasaulio šviesa.“
Šie žodžiai mums primena, kad kiekvienas pakrikštytas žmogus, kiekvienas Kristaus mokinys yra pašauktas būti pasaulio šviesa. Tačiau ypatingu būdu tai pasakytina apie vyskupą. Kai kuriuos šventuosius vyskupus net vadiname švietėjais – žmonėmis, kurie atnešė Kristaus šviesą tautoms ir kraštams.
Viena iš pagrindinių vyskupo užduočių yra rūpintis, kad Bažnyčioje būtų tvarka ir kad joje būtų saugomas bei skelbiamas teisingas tikėjimas.
Tačiau nė vienas žmogus negali šviesti pats iš savęs. Mėnulis nešviestų, jeigu neatspindėtų saulės šviesos. Taip ir nė vienas iš mūsų negali būti tikrąja šviesa vien savo jėgomis. Mes galime tik priimti Kristaus šviesą ir ją atspindėti, perduoti kitiems tai, ką patys gauname iš Kristaus.
Tam reikia priimti Kristų ir gyventi bendrystėje su Juo.
Šiandienos Evangelijoje Kristus kalba ne tik apie Dievo žodžio klausymą ar teisingą mokymą. Jis sako:
„Kas juos vykdys ir jų mokys, tas bus vadinamas didžiu Dangaus Karalystėje.“
Taigi kalbama apie du neatskiriamus dalykus: įsakymų vykdymą ir mokymą. Šventieji vyskupai, kuriuos šiandien minime, mums rodo būtent tokį pavyzdį. Viena vertus, jie teisingai mokė apie Kristų, kita vertus, stengėsi savo pačių gyvenimu įgyvendinti tai, ko mokė kitus.
Šiandien taip pat girdėjome skaitinį iš apaštalo Pauliaus Laiško Titui. Bažnyčios tradicijoje šventasis Titas laikomas pirmuoju Kretos vyskupu. Apaštalas Paulius rašo jam į Kretą ir moko, kaip jis turi vadovauti jam patikėtai Bažnyčiai.
Mums tai simboliška dar ir todėl, kad neseniai, po ilgesnės pertraukos, gavome Lietuvoje reziduojantį vyskupą, kilusį iš Kretos. Todėl verta apmąstyti: kas yra vyskupas? Kokia jo tarnystė? Kam jis reikalingas? Kuo jis skiriasi nuo kunigo?
Apaštalų laikais presbiteriai, tai yra kunigai, ir diakonai buvo artimiausi vyskupo bendradarbiai. Vietinės Bažnyčios bendruomenei susirinkus švęsti Eucharistijos, jai paprastai vadovaudavo pats vyskupas. Jis buvo regimas bendruomenės vienybės ženklas.
Bažnyčiai augant ir krikščionių bendruomenėms plintant po skirtingus miestus ir gyvenvietes, vienas vyskupas jau nebegalėjo kiekvieną sekmadienį pats melstis su visomis bendruomenėmis ir visur vadovauti Eucharistijai. Todėl vyskupai siųsdavo presbiterius tarnauti atskirose bendruomenėse.
Taip atsirado ir šiandien mums pažįstama parapijų tvarka. Vietinei Bažnyčiai vadovauja vyskupas, o atskirose parapijose tarnauja jo paskirti kunigai.
Tai nereiškia, kad kunigas švenčia Liturgiją kaip privatus, nuo Bažnyčios nepriklausomas asmuo. Jis tarnauja gavęs vyskupo palaiminimą ir išlaikydamas bažnytinę vienybę su juo. Todėl kiekvienoje Dieviškojoje Liturgijoje yra minimas vietos vyskupas.
Šią vienybę regimai liudija ir antiminsas – ant altoriaus laikomas vyskupo pasirašytas audeklas su šventųjų relikvijomis. Be antiminsi, tai yra be vyskupo leidimo ir palaiminimo, kunigas negali teisėtai švęsti Dieviškosios Liturgijos.
Vyskupas, kaip ir kunigas, švenčia Eucharistiją, krikštija, teikia Atgailos ir kitus Bažnyčios slėpinius. Tačiau vyskupui priklauso kunigystės pilnatvė. Jis gali įšventinti diakonus ir kunigus, kad šie taip pat tarnautų Bažnyčioje. Naujas vyskupas įšventinamas ne vieno vyskupo, bet kelių vyskupų susirinkimo, šitaip išreiškiant ir visos Bažnyčios vienybę.
Graikiškas žodis ἐπίσκοπος – episkopos – reiškia prižiūrėtoją, prižiūrintįjį arba budintįjį. Vyskupas yra apaštalų įpėdinis, paliktas prižiūrėti, kad Bažnyčios bendruomenėje būtų skelbiamas Dievo žodis, saugomas tikrasis tikėjimas ir kad visa bendruomenė gyventų pagal Evangeliją.
Todėl vyskupas nėra tik aukštesnio rango kunigas ar Bažnyčios administratorius. Jo tarnystė yra susijusi su visos vietinės Bažnyčios gyvenimu.
Šventasis Ignotas Antiochietis, gyvenęs I ir II amžių sandūroje, labai iškilmingai kalba apie vyskupo tarnystę. Jis rašo:
„Kur pasirodo vyskupas, ten tebūna ir bendruomenė, kaip ten, kur yra Jėzus Kristus, yra visuotinė Bažnyčia.“
Šiais žodžiais šventasis Ignotas nesako, kad vyskupas pakeičia Kristų. Vyskupas nėra Kristus. Tačiau jis yra regimas Bažnyčios vienybės ženklas. Būdamas vienybėje su kitais vyskupais, jis jungia vietinę bendruomenę su visuotine Bažnyčia.
Todėl ir mūsų vyskupo apsilankymas parapijoje nėra vien garbingo svečio vizitas ar iškilminga ceremonija. Kai vyskupas tarnauja kartu su kunigais, diakonais ir tikinčiaisiais, regimai atsiskleidžia vietinės Bažnyčios pilnatvė ir vienybė.
Žinoma, vyskupas taip pat yra žmogus. Jis negali visko padaryti vienas. Jis nėra neklystantis ir jam taip pat reikia Dievo malonės, išminties bei visos bendruomenės pagalbos.
Todėl kiekvienoje Dieviškojoje Liturgijoje už vyskupą meldžiamės, kad Viešpats jį išsaugotų savo šventosioms Bažnyčioms, suteiktų jam garbingą gyvenimą, sveikatą, ilgus metus ir kad jis teisingai skelbtų Dievo tiesos žodį.
Vyskupą turime palaikyti ne tik liturgine, bet ir asmenine malda. Turime melstis, kad jis išmintingai vadovautų mūsų Bažnyčiai, kad išsaugotų apaštalų tikėjimą, stiprintų kunigus ir diakonus, rūpintųsi tikinčiaisiais ir padėtų visiems išlikti vienybėje.
Tačiau šiandienos Evangelijos žodžiai „Jūs – pasaulio šviesa“ skirti ne tik vyskupams.
Vyskupai gauna iš apaštalų perduodamą tarnystę ne tam, kad tik jie vieni būtų pasaulio šviesa. Per vyskupo rankų uždėjimą šventinami kunigai ir diakonai. Per kunigų tarnystę krikštijami ir patepami Šventąja Dvasia tikintieji. Visa tai vyksta tam, kad kiekvienas Bažnyčios narys taptų Kristaus šviesos nešėju.
Visa Bažnyčia kartu yra pasaulio šviesa. Visa Bažnyčia kartu yra žemės druska.
Todėl melskimės ne tik už savo vyskupą, kunigus ir diakonus. Melskimės ir už save, kad mūsų sąžinė išliktų švari, kad mūsų siela būtų apvalyta nuo nuodėmės ir kad galėtume priimti Kristaus šviesą.
Tegu Kristaus šviesa per vyskupą, kunigus, diakonus ir visus tikinčiuosius šviečia aplinkiniams. Tegu žmonės, matydami mūsų gyvenimą ir gerus darbus, šlovina mūsų Tėvą danguje.
Amen.
