Antalijos krikščionių atgimimas: kaip vyskupas „pensiją“ iškeitė į misiją

Aš su kun. Joanu Kovaliu, po bendrų pamaldų

2025 m. su šeima atostogavome Antalijoje, Turkijoje. Tiesa, ne pačiame Antalijos mieste, bet tolėliau regione. Kadangi mūsų miestelyje nebuvo krikščionių bažnyčios, iškart nutarėme, kad skirsime dieną Antalijos miestui bei būtinai ten melsimės bei priimsime Šv. Komuniją. Paaiškėjus, kad sekmadieniais eismas gali būti gana intensyvus, kelionei pasirinkome kitą dieną, kai šv. Alipijaus bažnyčioje vyko Dieviškoji Liturgija. Visą dieną pašventėme senosios, krikščioniškosios Antalijos pažinimui.

Šv. Alipijaus Stulpininko bažnyčia (Yenikapı Rum Kilisesi)

Šv. Alipijaus bažnyčia iš gatvės

Norintiems pasimelsti Antalijos mieste pasirinkimas nėra didelis – šiuo metu veikia tik viena krikščionių ortodoksų bažnyčia, dedikuota šv. Alipijui Stulpininkui ir priklausanti Visuotiniam patriarchatui. Ji buvo iš naujo atidaryta 2011 m. ir jungia įvairių tautybių žmones, bet daugiausia rusakalbius, nors ateina net ir turkų. Teisybės dėlei, nuo 2018 m., Maskvos patriarchatui nutraukus bendravimą su Konstantinopoliu, atskirai viename iš daugiaaukščių susirinkimus pradėjo rengti ir šio patriarchato bendruomenė, bet ji neturi bažnyčios. 

Pasirinkimas nedidelis, bet nuo 1922 m. iki pat 2011 m. mieste apskritai nebuvo likę nė vienos ortodoksų bažnyčios. Tada, 1922 m., baigiantis Graikijos ir Turkijos karui ir Turkijos nacionalistų kariuomenei perėmus Mažąją Aziją, Antalijos graikų ortodoksų gyventojai, bijodami represijų, pasitraukė arba buvo išvaryti į Graikiją. 1923 m. Lozanos sutartyje nustatyti privalomi Graikijos ir Turkijos gyventojų mainai šį iškeldinimą galutinai įteisino. Bažnyčios per labai trumpą laiką neteko tikinčiųjų, kunigų ir bendruomenių, todėl buvo uždarytos, konfiskuotos, parduotos ar pritaikytos kitoms reikmėms. Taip ištuštėjo ir 1844 m. prie vienos graikų ortodoksų šeimos (Danielidžių) namų pastatytoji šv. Alipijaus bažnyčia.

Atminimo užrašas apie bažnyčios pastatymą

Viduje

Užėjus į šv. Alipijaus bažnyčią kairėje galima pamatyti daugybę šventųjų vaizduojančią ikoną, menančią šio krašto gilias krikščioniškas tradicijas. Joje – visi Pisidijos metropolijos šventieji. Pisidija – senovinis šio krašto pavadinimas, minimas ir Šventajame Rašte (pvz., „Apkeliavę Pisidiją, jie atvyko į Pamfiliją...“ – Apd 14,24). Taigi, pirmosiose gretose tarp šventųjų – apaštalai Paulius ir Barnabas, čia skelbę Evangeliją.

Kiti žymūs senosios Pisidijos šventieji – Akvilas ir Priska, kankinė Marina (Margarita), devyni Pergės kankiniai ir daugybė kitų. Ikonoje yra ir naujieji kankiniai, osmanų nužudyti už krikščionišką tikėjimą XIX a.

Visų Pisidijos metropolijos šventųjų ikona

Pamaldoms vadovavo kun. Joanas Kovalis – kunigas iš Maskvos, nubaustas patriarcho Kirilo už atsisakymą melstis už „šventosios Rusios“ pergalę kare prieš Ukrainą. Jam teko palikti šalį, jį bažnytiniame teisme išteisino ir į Visuotinio patriarchato klerą priėmė Jo Šventenybė patriarchas Baltramiejus I. Tarp atėjusiųjų melstis buvo ir pabėgėlių nuo karo Ukrainoje, ir migrantų iš Rusijos, atsidūrusių Turkijoje dėl savo pasipriešinimo Rusijos agresijai, ir kitų tautybių žmonių. Maldos ir giesmės skambėjo įvairiomis kalbomis.

Pamaldų akimirkos

Pamokslas

Pasimeldus, kartu tarnavęs diakonas Nikita Asapovas palydėjo mus pažiūrėti miesto, aprodė senovės krikščionių palikimą. Pamatėme, kas nutiko su senuoju krikščionių palikimu ir kodėl 2011 metais reikėjo atgaivinti šią parapiją bei metropoliją. 

Pisidijos metropolijos išnykimas

Švenčiausiosios (Mergelės Marijos) katedra, dabar – Korkut mečetė

XX a. pradžia vietos ortodoksams buvo negailestingi laikai – šimtmečius trukusi osmanų priespauda, persekiojimai ir genocidas I pasaulinio karo metais, galop – deportacija. Nuo 1924 m. Pisidijos metropolija, kažkada gimusi iš apaštalo Pauliaus misijos, faktiškai nustojo egzistuoti kaip gyva vietinė bažnytinė bendruomenė. Jos titulas išliko Visuotinio patriarchato atmintyje ir kanoninėje tradicijoje, bet Pisidijos metropolitai tebuvo „tituliniai vyskupai“, o ne realios metropolijos ganytojai. 

Tarsi paminklas krikščionių senovei visai netoli šv. Alipijaus bažnyčios stovi Švenčiausiosios (t.y., Mergelės Marijos) katedra (turk. Korkut Cami / Panagia Kilisesi), šiandien paversta mečete. Kažkada ji buvo Antalijos miesto krikščionių centras, į krikščionių šventovę perdaryta pagonių šventykla. Po to – mečetė, dar vėliau – muziejus, kol visai neseniai, 2021 m. ji vėl paversta mečete. 

Švenčiausiosios katedros viduje. 
Dabar – Korkut arba „Nupjauto minareto“ mečetė,
nes iki nesenos rekonstrukcijos minareto viršūnė buvo nugriuvusi, 
taip nutiko po gaisro. 

Švenčiausiosios katedros viduje

Antikinis užrašas graikų kalba išorėje

Antalijos mieste tokių mečetėmis paverstų bažnyčių yra ir daugiau. Už kampo nuo šv. Alipijaus parapijos yra ir kita kažkada Švenčiausiajai (irgi Mergelei Marijai) dedikuota bažnyčia, šiandien paversta mečete – Sultan Alaaddin Camii. Kada buvo pastatyta pirmoji bažnyčia šioje vietoje nėra aišku, bet turbūt po to, kai XV a. Švenčiausiosios katedra buvo paversta mečete, šitaip stengiantis išlaikyti krikščioniškosios bendruomenės tęstinumą. Paskutinė bažnyčia buvo pastatyta ar perstatyta 1834 m. ir veikė kaip ortodoksų maldos namai iki pat 1924 m., kai nebeliko ortodoksų gyventojų. 1958 m. ji paversta mečete ir pavadinta sultono Aladino vardu. Vaikštant viduje lengva atpažinti, kur buvo altorius ir presbiterija, kaip anksčiau atrodė maldos namai. 

Kita buvusi Švenčiausiosios bažnyčia (dabar –Sultono Aladino mečetė)

Švenčiausiosios bažnyčia (dabar –Sultono Aladino mečetė)

Švenčiausiosios bažnyčia (dabar –Sultono Aladino mečetė)

Švenčiausiosios bažnyčia (dabar –Sultono Aladino mečetė)

Trečia žymi buvusi krikščioniška vieta siejama su šv. Jono Teologo bažnyčia. Manoma, kad jos vietoje dabar stovi Yivli Minare Camii – „Rievėtojo minareto mečetė“. Prie jos arti nebuvome priėję, minaretą matėme tik iš tolo. Ši mečetė, skirtingai nei pirmosios dvi, pati nėra buvusi bažnyčia: veikiau teigiama, kad ji pastatyta ankstesnės krikščioniškos šventovės vietoje. Dabartinis kompleksas susiformavo seldžiukų ir vėlesniais laikais, XIII–XIV a. Jo aukštas minaretas kyla virš Antalijos senamiesčio ir, kartu su senosiomis miesto sienomis bei imperatoriaus Hadriano vartais, primena daugelį šio miesto istorijos sluoksnių.

Bizantinės Antalijos miesto sienos
ir Yivli Minare Camii minaretas tolumoje
(buvusi šv. Jono Teologo bažnyčia)

Imperatoriaus Hadriano vartai, II a.

Šitaip apžiūrinėjant Antalijos žymiąsias vietas apima dvilypis jausmas – tikrai didinga matyti tokius senus pastatus, eiti pro vartus, kuriais greičiausiai ėjo apaštalas Paulius, prisiliesti prie krikščionių senovės, bet tuo pačiu matai, kad šiandien visur gausu minaretų, skamba musulmoniški kvietimai į maldą (azanai), pačių graikų ortodoksų gatvėse nėra. Tai tarsi prarastas pasaulis. Ir nė ženklo jų nebuvo iki pat 2011 metų. 

Pisidijos metropolijos atgimimas

Pisidijos metropolitas Sotirijus (1929-2022)

Senosios Pisidijos metropolijos krikščionių bendruomenės ženklų nebuvo iki pat XXI a., kol šis titulas nebuvo suteiktas metropolitui Sotirijui Trambui. Šis vyskupas, gimęs 1929 m. Graikijoje, buvo patyręs misionierius – didelę savo gyvenimo dalį jis paskyrė Ortodoksų Bažnyčios misijai Pietų Korėjoje. Jo tarnystė tapo vienu iš ryškiausių šiuolaikinės Visuotinio patriarchato misijos pavyzdžių. Jis telkė bendruomenes, rūpinosi katecheze, parapijomis, dvasininkų rengimu, liturginiu gyvenimu. 2004 m. Korėjos egzarchatui tapus metropolija, Sotirijus tapo pirmuoju Korėjos metropolitu. Jo gebėjimas skleisti Evangeliją Korėjoje jau savaime buvo vertas istorijos knygų puslapių, tačiau po šios tarnystės jis pasižymėjo dar kartą.

2008 m. metropolitui Sotirijui buvo jau 78-eri, jis 33 metus tarnavo Korėjoje. Jis paprašė patriarcho atleisti jį nuo metropolito administracinių pareigų naštos. Metropolitas tikėjosi išeiti užtarnauto poilsio,  apsiriboti liturginiu tarnavimu bei dvasios tėvo pareigomis Kapjongo vienuolyne, taip pat versti liturginius tekstus į korėjiečių kalbą. Korėjos metropolija jau buvo išplėtota institucija, reikalaujanti nuolatinio vadovavimo, o įpėdinis Ambraziejus jau tarnavo ten pagalbiniu vyskupu.

Šventasis Sinodas patenkino jo prašymą, atleido iš Korėjos metropolito tarnystės, tačiau, pagal tradiciją, turėjo suteikti kokios nors nebeegzistuojančios katedros titulą. Šitaip jam skirtas „Pisidijos metropolito“ garbės titulas.

Pats metropolitas Sotirijus, gavęs šį titulą, priėmė greičiau jį kaip iššūkį. Tais pačiais 2008 m. jis nusipirko lėktuvo bilietą į Antaliją ir nutarė pasižiūrėti, kaip šiandien atrodo toji jo titulinė metropolija. Jis pradėjo lankyti senąsias Pisidijos ir Pamfilijos vietas, ieškoti, kas išliko, kas gali būti atkurta, kur galima melstis, kur galima vėl rinkti bendruomenę. Paaiškėjo, kad regione yra jau nauja ortodoksų karta, daug slavų, o veikiančių maldos namų nėra.

Šia prasme vienas svarbiausių žingsnių buvo minėtosios Šv. Alipijaus bažnyčios Antalijos senamiestyje įsigijimas ir restauravimas. Ši bažnyčia kadaise buvo namų koplyčia, po 1922 m. įvykių ji liko apleista privačia nuosavybe. 2009 m. Visuotinis patriarchatas ją įsigijo ir restauravo. Šiandien ji veikia kaip Pisidijos metropolijos centras Antalijoje, kur vyksta pamaldos ir telkiasi įvairių tautybių ortodoksai.

Kitas svarbus atgimimo ženklas – Šv. Jurgio Kalno bažnyčia Alanijos apylinkėse. Ši vieta taip pat mena seną ortodoksų buvimą. Bažnyčia ilgą laiką buvo apleista, bet nuo 2013 m., gavus Turkijos valdžios leidimą, joje vėl pradėtos pamaldos. Nors maldos namai nebuvo perduoti metropolijai ir pamaldos ten vyksta ne kasdien, tai buvo dar vienas simbolinis žingsnis.

Dar ryškesnis įvykis buvo naujos Pisidijos Dievo Motinos bažnyčios pastatymas Mahmutlare (Alanijoje). Ji buvo pastatyta 2015 m. ir tapo pirmąja po 1922 m. šiose vietose pastatyta ortodoksų bažnyčia vietos tikinčiųjų reikmėms. Tai jau buvo ne tik praeities atkūrimas, bet ir aiškus ženklas, kad ortodoksų gyvenimas šiame regione turi ateitį.

Pisidijos Dievo Motinos ikonos bažnyčia, Mahmutlaras

Vėliau prie šio atgimimo prisidėjo ir Šv. apaštalo Pauliaus bažnyčia Sidėje (Manavgate). Šis pavadinimas ypač prasmingas: vietovėse, susijusiose su apaštalo Pauliaus kelionių pasauliu, vėl atsirado jam dedikuota bažnyčia. Tai ir yra ketvirtoji šiuo metu savo bažnyčią turinti Pisidijos metropolijos parapija.

Šitaip tik ant popieriaus egzistavusi metropolija tapo vėl gyva. Metropolitas Sotirijus tapo ne tik Korėjos, bet ir senosios Pisidijos misionieriumi. Jo metropolija sutelkė įvairių tautybių žmones: ukrainiečius, graikus, rumunus, rusus, kartvelus. Kažkas čia gyvena, kažkas atvyksta tik pailsėti, ir dabar turi galimybę gyventi krikščionišką gyvenimą.

Metropolitas Sotirijus mirė 2022 m., tačiau jo darbas neliko vien asmeninis epizodas. Po jo Pisidijos metropolijos gyvenimas tęsiasi, šiuo metu jai vadovauja ukrainietis metropolitas Jobas Getcha, 2024 m. buvo atnaujinta Pisidijos metropolito būstinė, 2025 m. vyko jaunimo sąskrydis, buvo įšventinta naujų dvasininkų. 

Apibendrinimas

Žinau, kad daug pamaldžių krikščionių, būdami Antalijoje, stengiasi aplankyti šv. Mikalojaus tarnystės vietą Demrėje. Tai – nuostabi istorinė vieta, kurios, deja, man neteko lankyti. Visgi, manau, ne mažiau įspūdinga vieta yra pats Antalijos senamiestis, kur krikščionių senovė susilieja su dabar jau taip pat istorine tapusia XXI a. misija. Jeigu senosios bažnyčios, kaip sakiau, man visada kelia dvilypius jausmus, tai naujosios bendruomenės, visų pirma, teikia viltį. Milijoniniame Antalijos mieste jos, palyginti, mažos, tačiau kaip žvakelės mūsų laikais toliau neša liepsną šiems kraštams, kurią kažkada čia atnešė apaštalas Paulius.