Bulgarijos šventosios vietos netoli kurortų

2024 m. vasarą su šeima važiavome ilsėtis į Bulgariją, prie Juodosios jūros. Kaip dažnam tikinčiam žmogui kelionėje, pirmiausia kilo labai praktiškas klausimas: kur sekmadienį nueiti į Dieviškąją Liturgiją? Šitaip beieškant ortodoksų (stačiatikių) bažnyčios bemat paaiškėjo, kad Bulgarijos pajūris – ne tik paplūdimiai ir viešbučiai, bet ir senovinis ortodoksų palikimas. Palei Juodosios jūros krantą čia nuo senovės plaukė ir gyvenvietes kūrė graikai, o IX a. patys bulgarai sukūrė didingą slavišką civilizaciją. Visą tą palikimą norintieji gali pamatyti ir šiandien.

Čia susitinka senovės Trakija, graikų kolonijos, Bizantija, Bulgarijos valstybingumo istorija, osmanų laikų žaizdos ir gyva Ortodoksų Bažnyčios tradicija. Ir sau pačiam, ir savo bičiuliams nutariau parašyti šį straipsnelį su įspūdžiais iš kelionės, bet vis atidėliojau jo užbaigimą. Tikiuosi, kad jis pasitarnaus ir kitiems, Bulgarijos pajūryje ieškantiems kažko daugiau, nei poilsis kurorte (kas ten irgi yra šaunu). 

Juodoji jūra, Bulgarija

Neseberas (Nesebaras) – senovinis krikščioniškas miestas prie Saulėto Kranto

Vienas iš populiarių kurortų, kur lengva sutikti lietuvių – Saulėtas Krantas. Įdomu, kad visai šalia Saulėto Kranto yra  Neseberas – vienas įspūdingiausių senovinių Bulgarijos pajūrio miestelių. Ten galima nuvažiuoti maršrutiniu transportu arba taksi, tiesa, reikia saugotis, kad vietiniai nepaprašytų „turistinės“ kainos už pavežėjimą... 

Išminties (Šv. Sofijos) katedra, Neseberas

Presbiterijoje, ant sintrono

Neseberas yra daugiau kaip 3000 metų senumo gyvenvietė: iš pradžių trakų miestas Menebrija (Mesembrija), VI a. pr. Kr. pradžioje tapęs graikų kolonija. Muziejuje yra įvairių ikikrikščioniškų laikų pastatų liekanų, yra išlikusi agora ir kai kurie kiti senoviniai tų laikų objektai.

Apolono šventyklos vietoje stovi Šv. Išminties (Sofijos) katedra, dažnai vadinama „Sofijos“, bet dedikuota ne šventai Sofijai, o Dievo Išminčiai, kaip ir Konstantinopolio senoji katedra. Nesebero Sofija pastatyta V a. pabaigoje–VI a. pradžioje ir buvo pagrindinė Nesebero metropolito katedra. Dabar likę didingi trijų navų bazilikos griuvėsiai su apside ir vyskupų suolu – sintronu.

Bet pirmoji bažnyčia, į kurią užsukome buvo šv. Jono Krikštytojo, pastatyta X-XI a. Ji yra viena seniausių ir geriausiai išlikusių viduramžių Nesebero šventovių. Nedidelė, kryžminio kupolinio plano, sumūryta daugiausia iš akmens, todėl atrodo santūriau nei vėlesnės puošnios miesto bažnyčios. Po ja aptikti ankstesnės, VI a. bazilikos, pamatai, liudijantys labai seną krikščioniškosios maldos tradiciją šioje vietoje. Viduje išlikę XIV a. fundatoriaus portreto ir XVII a. šv. Marinos atvaizdo fragmentai. Šiandien bažnyčia veikia kaip muziejinis objektas.

Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia

Kristaus Išganytojo bažnyčia, bulgariškai vadinama „Sveti Spas“, pastatyta 1609 m., Osmanų valdymo laikais. Iš išorės bažnyčia labai kukli ir iš dalies įleista į žemę, tačiau užėjus į vidų atsiveria nuostabios XVII a. pradžios freskos su Kristaus ir Dievo Motinos gyvenimo scenomis, išlikusia presbiterijos erdve. Verta stabtelti, apžiūrėti ikonas, apmąstyti šventuosius pasakojimus.

Išganytojo bažnyčioje

Šv. Jonas Kavsakolyvietis

Bažnytinio meno požiūriu, kita bažnyčia, kurią tikrai verta aplankyti – šv. Stepono (bulg. sveti Stefan). Iš išorės ji ne itin krinta į akis, bet viduje – įspūdinga. Rašoma, kad iš viso ant bažnyčios sienų išliko 258 siužetai ir daugiau kaip tūkstantis figūrų. Ši bažnyčia buvo pastatyta XI–XIII a. ir iš pradžių skirta Dievo Motinai, todėl didelė dalis XVI a. freskų vaizduoja jos gyvenimą. Vėliau ji tapo Nesebero metropolito katedra ir buvo pavadinta Šv. Stepono vardu.

Šv. Stepono bažnyčioje

Tokių senovinių bažnyčų Nesebere labai daug. Vaikščiodamas tiesiog regi, kad kadaise šis nedidelis pusiasalis buvo stiprus bizantiškas ir krikščioniškas centras. Vienur – senos bazilikos liekanos, kitur – viduramžių mūro bažnyčios, dar kitur – vėlesni, jau osmanų laikotarpio ar po jo atsiradę maldos namai. 

Kristaus Visagalio bažnyčia

Praktiniu požiūriu dar svarbu žinoti, kad senajame Nesebere veikia Dievo Motinos Užmigimo bažnyčia. Ji pastatyta 1873 m. ir dabar laikoma pagrindine veikiančia miesto šventove, kur vyksta reguliarios pamaldos. Poilsiaujant netoliese, tikrai verta sekmadienį ateiti pasimelsti ir pasivaikščioti po senovines bažnyčias (tiesa, reikėtų patikrinti, ar muziejinės bažnyčios būna atidarytos tą dieną).

Dievo Motinos užmigimo bažnyčia

 

Sveti Vlas – bažnyčios prie Saulėto Kranto

Į kitą pusę nuo Saulėto Kranto yra ir kitas kurortinis miestelis – Sveti Vlas. Ten radau dvi veikiančias ortodoksų bažnyčias.

Pats miestelis vadinasi „šventas Blažiejus“ (bulg. Sveti Vlas), taigi, ir įspūdingiausia bažnyčia – šv. Blažiejaus. Ji pastatyta ant autentiško XIV a. šv. Blažiejaus (Vlas) vienuolyno griuvėsių, netoli uosto. 2010 m. ją atidarė Jo Šventenybė visuotinis patriarchas Baltramiejus, kuris šventovei padovanojo ir šventojo relikvijų.

Šv. Blažiejaus bažnyčia (Sveti Vlas)

Aš asmeniškai sekmadienio maldai pasirinkau ramesnę, „periferinę“ šv. Atanazo Didžiojo bažnyčią. Šv. Atanazo Didžiojo bažnyčia yra senoji veikianti Sveti Vlaso parapijos šventovė, aukštojoje miestelio dalyje. Ji pastatyta 1865 m. vietos krikščionių jėgomis. Joje po stiklu guli ir senieji tų laikų liturginiai indai, knygos.

Ji skirta šv. Atanazui Didžiajam, Aleksandrijos arkivyskupui, vienam svarbiausių IV a. Bažnyčios tėvų ir arijonizmo priešininkų. Tai gerokai kuklesnė ir istoriškesnė šventovė nei puošnioji Šv. Blažiejaus bažnyčia, ir tuo mane patraukė.  

Šv. Atanazo Didžiojo bažnyčia, Sveti Vlas

Sekmadienio pamaldose sutikome daug ukrainiečių pabėgėlių. Tarnavau su dviem Bulgarijos patriarchato ir vienu Rumunijos patriarchato kunigu. Norėjo prisijungti ir Maskvos patriarchato kunigas, tačiau sužinojęs, kad tarnaus Konstantinopolio patriarchato kunigas, išėjo. Bulgarai dvasininkai dalijosi patirtimi, kokius iššūkius kelia karo paliestų ukrainiečių pabėgėlių sielovada.

 
Pomorijės Šv. Jurgio vienuolynas

Kita įspūdinga kelionės metu aplankyta vieta buvo Šv. Jurgio vienuolynas Pomorijėje. Jis yra netoli Burgaso ir patogiai pasiekiamas iš pajūrio kurortų. Tai ne muziejinis objektas, bet gyvas vienuolynas, kuriame galima pasimelsti, atsigerti iš švento vandens šaltinio, uždegti žvakę, pabūti tyloje.

Šv. Jurgio vienuolynas

Vienuolyno kiemas

Bokštas su šv. vandens šaltiniu

Šaltinis

Šv. Jurgio gyvenimo scenos ant bokšto

Vienuolyno bažnyčia

Vienuolyno bažnyčios viduje

Vienuolyno istorija siejama su ankstyva krikščionybe Anchiale – taip senovėje vadinta Pomorijė. Pats vienuolynas savo istorijoje nurodo, kad krikščionių vienuoliai čia lankėsi jau III–IV a., o VII a. jau buvo šventykla ir vienuolynas, skirtas šv. Jurgiui. Vėliau jis buvo sugriautas osmanų laikais.

Ypač įdomus vienuolyno padavimas. Pasakojama, kad XVII a. pabaigoje turkas Selimas bėjus, sirgęs nepagydoma liga, apsigyveno Pomorijėje. Vieną naktį jis susapnavo, kad jo valdose yra stebuklingas vanduo. Tą pačią naktį jo darbininkui taip pat pasirodęs šv. Jurgis ir nurodęs vietą, kur trykš gydantis šaltinis. Iškasus tą vietą buvo rastas šv. Jurgio bareljefas ir vanduo. Pagal padavimą, Selimas po maldos ir vandens išgėrimo pasveiko, o vėliau su visa šeima priėmė krikštą, tapo krikščioniu ir paaukojo savo turtą vienuolynui.

Kaip daugelis senovę menančių šio krašto šventovių, ir šis vienuolynas turi nedidelį muziejų. Jame – senieji liturginiai indai, drabužiai, knygos, nuotraukos.

Muziejaus kadrai

Beje, vienuolynas turi ir sodelį bei augintinių. Nufotografavau fazanus. Taigi, yra ir bažnyčia, ir šventa vieta, ir muziejus, ir poilsio zona, nors ir, palyginus, nedidelė. Žinau, kad Bulgarijoje yra daug didesnių ir svarbesnių vienuolynų, tokių, kaip šv. Jono Riliečio vienuolynas, bet jos gerokai toliau nuo kurortų. Šv. Jurgio vienuolynas buvo netikėtas, malonus atradimas šioje Bulgarijos dalyje.

 

Sozopolis – „Išganymo miestas“

Sozopolis buvo dar vienas atradimas. Tai labai senas pajūrio miestas, kadaise vadintas „Apolonija Pontika“. Jį įkūrė graikų kolonistai iš Mileto, o miesto vardas buvo susijęs su pagonių dievu Apolonu. Sozopolio muziejus primena, kad Apolonija buvo svarbus prekybos centras tarp senovės Trakijos ir helenų pasaulio, o mieste stovėjo Apolono Gydytojo šventykla su didžiule bronzine statula.

Krikščioniškuoju laikotarpiu miesto vardas pasikeitė: po krikščionybės įsitvirtinimo Romos imperijoje miestas imtas vadinti Sozopoliu – kas graikiškai reiškia „išganymo miestas“. Tai labai gražus vardų pasikeitimas: nuo Apolono miesto prie Išganymo miesto. Tarsi visa vietos istorija liudytų, kaip antikinis pasaulis pamažu perėjo į krikščioniškąją civilizaciją.

Simboliška, kad pirmoji šiame mieste mano aplankyta šventovė buvo dedikuota šv. Kirilui ir Metodijui. Nors šie šventieji ir su jais susijęs raštas – kirilica – Lietuvoje dažnai siejami su Rusija, iš tiesų tai svarbi senovės Bulgarijos palikimo dalis.

Šv. Kirilo ir Metodijaus šventovė, Sozopolis

Šv. Kirilas ir Metodijus gimė IX a. Salonikuose, Bizantijos imperijoje, ir priklausė graikakalbei Bizantijos kultūrai, nors gerai mokėjo vietos slavų kalbą, nes tose apylinkėse jų nemažai gyveno. Su Bulgarija jie susiję pirmiausia per savo mokinius, kurie po išvarymo iš Didžiosios Moravijos buvo priimti Bulgarijos kunigaikščio Boriso I. Bulgarijoje Klemensas Ochridietis, Naumas ir jų bendradarbiai įkūrė Ochrido bei Preslavo raštijos mokyklas, išplėtojo slavų liturgijos ir literatūros vertimus, o Preslavo aplinkoje buvo sukurta kirilica, pavadinta jų mokytojo garbei. Bulgarija tapo pagrindine Kirilo ir Metodijaus misijos tęsėja ir jų palikimo skleidėja visame ortodoksų slavų pasaulyje, o bažnytinė slavų kalba artima senajai bulgarų kalbai.

Sozopolio Šv. Kirilo ir Metodijaus bažnyčia pastatyta XIX a. pabaigoje, jau po Bulgarijos tautinio ir bažnytinio atgimimo. Po restauracijos 2011 m. ji vėl veikia kaip ortodoksų bažnyčia, nors anksčiau buvo naudota ir kaip jūrinės istorijos bei povandeninės archeologijos centro ekspozicijų erdvė, ir kaip koncertų salė. Šiandien ji labiausiai žinoma dėl šv. Jono Krikštytojo relikvijų, kurios buvo rastos 2010 m. archeologinių kasinėjimų metu netolimoje Šv. Jono saloje ir vasaros metu yra pagerbiamos būtent šioje bažnyčioje.

Įvairios miesto bažnyčios

Iš senųjų bažnyčių ypač įsiminė Dievo Motinos užmigimo bažnyčia (bulg. Sveta Bogoroditsa), kuri dėl osmanų okupacijos yra tarsi duobėje. XV a. bažnyčia, kurioje išliko XVIII a. medžio drožybos ikonostasas, labai priminė man vienos celės bažnyčią, lankytą Atone.

Dievo Motinos užmigimo bažnyčia

Dievo Motinos bažnyčia

 

Panašiai kaip Nesebere, išliko ir senosios metropolijos katedros liekanos. Tai – X–XVII a. veikusi šventovė, šalia kurios buvo Sozopolio vyskupų rezidencija ir vienuolynas. 

Senosios katedros liekanos

Šalia liekanų, ant senojo vienuolyno pagrindų, stovi tebeveikianti šv. Jurgio bažnyčia. Ji buvo pastatyta XVII a., perstatyta XIX a. Šventovėje saugomos relikvijos: šv. Jono Krikštytojo, Šventojo Kryžiaus dalelė ir mira nuo šv. Mikalojaus kapo.

Šv. Jurgio bažnyčia, Sozopolis

Kaip ir Nesebero atveju, taip ir Sozopolio atveju čia tikrai neišvardinsiu visų bažnyčių ir lankytų vietų, jų labai daug. Bet pasakysiu atvirai – po Nesebero Sozopolis šiek tiek nublanko. Įsivaizduoju, kad jeigu būtume lankę vien tik Sozopolį, jis būtų pribloškęs istorija ir šventybėmis, bet po Nesebero nuostabos jau nebuvo. Žinoma, Sozopolyje daugiau veikiančių šventovių, ne tik krikščionių senovė.

Paminklinė plokštė chanui Krumui ir Sozopolio prijungimui prie Pirmosios Bulgarijos valstybės 812–813 m.

Apibendrinimas

Tai buvo mano pirmoji kelionė į Bulgariją ir nežinojau, ko tikėtis. Labai nudžiugino, kad šventos ir istorinės vietos čia buvo taip netoli nuo kurortų. Kartais jos yra vos kelių kilometrų atstumu nuo viešbučių, kavinių ir paplūdimių. Todėl tikinčiam žmogui Bulgarija gali būti ne tik poilsio kryptis, bet ir maža piligrimystė.

Apsilankymas minėtose vietose pakeitė ir paplėtė mano Bulgarijos suvokimą. Nesitikėjau čia rasti ne tik Bizantijos, bet ir Antikos graikų palikimo, buvo gera bent šiek tiek prisiliesti prie bulgariškosios krikščionybės, kartu pasimelsti. Tiesa, pajutau ir sovietmečio žymę – mačiau, kad dvasininkai dažnai gatvėse vaikšto be sutanų, buvo gaila, kad tiek daug senųjų bažnyčių yra muziejai, o ne dvasiniai objektai. Girdėjau ir pasakojimus, kad vienuolių nebėra tiek daug, kaip iki sovietmečio. Bet tai neaptemdė gerų įspūdžių.

Bulgarija man atsivėrė kaip graži, saulėta, kalnuota, turinti gilią ortodoksijos ir šventumo tradiciją, sauganti Kirilo ir Metodijaus palikimą. Tikrai verta aplankyti jos šventąsias vietas, net jeigu ir važiuoji tik pailsėti „prie jūros“.