Skaitiniai šv. Petro ir Pauliaus dieną (birželio 29 d.)
Šv. Petras ir Paulius (Povilas) – du iškiliausieji Visuotinės Bažnyčios apaštalai. Vienas jų buvo ankstyvosios Bažnyčios lyderis, vyriausias apaštalas, kitas – „tautų apaštalas“, atvedęs pas Kristų daugybę buvusių pagonių. Jų minėjimo dieną skaitomi šie skaitiniai:
Dieviškoji Liturgija
Skaitinys šventojo Apaštalo Pauliaus laiško korintiečiams
„[Broliai,] Savo gėdai sakau, kad mes buvome per silpni taip su jumis elgtis... Bet jei kas drįsta kuo nors didžiuotis, – tai sakau iš kvailumo, – drįstu ir aš. Jie žydai? Ir aš. Jie izraelitai? Ir aš. Jie Abraomo palikuonys? Ir aš. Jie Kristaus tarnai? Iš kvailumo sakau: aš juo labiau! Aš daug daugiau įdėjau triūso. Kur kas daugiau kalėjau. Esu gavęs nepalyginti daugiau rykščių ir daugel kartų buvęs mirties pavojuje. Nuo žydų gavau penkis kartus po keturiasdešimt be vieno kirčio. Tris kartus gavau lazdų, vienąkart buvau apsvaidytas akmenimis. Tris kartus pergyvenau laivo sudužimą, ištisą parą plūduriavau atviroje jūroje. Dažnai būdavau kelionėse, upių pavojuose, pavojuose nuo plėšikų, pavojuose nuo savo tautiečių, pavojuose nuo pagonių, miesto pavojuose, dykumos pavojuose, jūros pavojuose, pavojuose nuo netikrų brolių. Man teko daug triūsti ir vargti, dažnai budėti naktimis, badauti ir trokšti, dažnai pasninkauti, dažnai kęsti šaltį ir nuogumą. Be kita ko, kasdien esu žmonių apgultas, rūpinuosi visomis bendrijomis. Jei kas silpsta, ar aš nesilpstu? Jei kas piktinasi, ar aš nedegu apmaudu?! [...] Jei reikia girtis, girsiuosi savo silpnumu. Viešpaties Jėzaus Dievas ir Tėvas, kuriam šlovė per amžius, žino, kad nemeluoju. Damaske karaliaus Areto etnarchas saugojo damaskiečių miestą, norėdamas mane suimti, bet aš buvau pro langą nuleistas pintinėje per mūrą ir tik taip ištrūkau iš jų nagų. Jei reikia girtis (nors iš to jokios naudos), eisiu prie Viešpaties regėjimų ir apreiškimų. Pažįstu žmogų Kristuje, kuris prieš keturiolika metų, – ar kūne, ar be kūno – nežinau, Dievas žino, – buvo pagautas ir iškeltas iki trečiojo dangaus. Ir žinau, kad šitas žmogus, – ar kūne, ar be kūno – nežinau, Dievas žino, – buvo paimtas į rojų ir girdėjo slaptingus žodžius, kurių nevalia žmogui ištarti. Štai tokiu žmogumi pasigirsiu, o savimi nesigirsiu, nebent savo negalėmis. Jei panorėčiau girtis, nebūčiau neprotingas, nes kalbėčiau tiesą. Bet aš susilaikau, kad kas nors apie mane nepagalvotų daugiau negu tai, ką manyje mato ar iš manęs girdi, taip pat dėl nepaprastų apreiškimų. Taigi, kad neišpuikčiau, man duotas dyglys kūne, šėtono pasiuntinys, kad mane smūgiuotų ir neišpuikčiau. Todėl aš jau tris kartus maldavau Viešpatį, kad atitolintų jį nuo manęs. Bet man atsakė: „Gana tau mano malonės, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume“. Todėl aš mieliausiu noru girsiuosi silpnumais, kad Kristaus galybė apsigyventų manyje.“ (2 Kor 11,21–33. 12,1-9)
Aleliuja: Dangus, Viešpatie, garsina nuostabius tavo darbus, tavo ištikimybę - šventas susirinkimas.* Šventame būryje - bauginanti Dievo didybė.
(Ps 88:6, 8А)
Skaitinys iš šventosios Evangelijos pagal Matą
„[Anuo metu] Jėzus paklausė mokinius: „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“ Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų“. Jis vėl paklausė: „O kuo jūs mane laikote?“ Tada Simonas Petras atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje.“ (Mt 16,13-19)
***
