Jo Ekscelencijos Tamiso vyskupo Panareto kreipimasis į Jo Šventenybę
patriarchą Baltramiejų I paskyrimo Lietuvos egzarchu proga
Jūsų Šventenybe,
„Viską Šventoji Dvasia teikia … Ji Bažnyčios sanklodą palaiko“ (šv.
Sekminių Didžiosios vakarinės stichira)
Šiais Dievo įkvėptais giesmininko žodžiais, kurie atskleidžia Bažnyčios
slėpinį kaip Švenčiausiosios Dvasios veikimą, šiandien su giliu jauduliu
Lietuvos žemėje priimame Jūsų Šventenybę — pirmąjį tarp lygių, mūsų vadovą ir
ganytoją, mūsų Visuotinį Patriarchą.
Jūsų buvimas tarp mūsų nėra vien tik oficialus vizitas ir nėra vien
administracinis veiksmas. Tai yra dvasinis ir bažnytinis įvykis — įvykis, kuris
susieja praeitį su dabartimi ir ateitimi, vietinę Bažnyčią su Motina Bažnyčia,
šios šalies tikinčiuosius su Ortodoksijos Visuotiniu Centru. Tai įvykis, kuris
liudija budrią ir nepailstančią Motinos Bažnyčios — Visuotinio Patriarchato —
globą bei rūpestį dėl netrikdomo Bažnyčios gyvenimo ir jos sanklodos
išsaugojimo.
Šventosios Sekminės nepanaikino tautų, neišnaikino kalbų, nesulygino
tradicijų. Priešingai, jos viską apšvietė ir pašventino, kviesdamos visus į
Kristaus Kūno vienybę. Šiai vienybei per amžius tarnauja Visuotinis
Patriarchatas savo misijiniu uolumu ir budriu dvasiniu nusiteikimu skleisti
tiesą. Kaip prieš daugybę amžių Patriarchatas darbavosi skleisdamas Evangeliją
šiaurės tautoms, taip ir dabar rūpinasi šio tikėjimo išsaugojimu — ne
pasaulietinės valdžios prievartinėmis priemonėmis, bet per meilės tarnystę. Ne
viešpataudamas, bet nešdamas atsakomybės kryžių. Ne kaip privilegiją, bet kaip
aukos ir tėvystės liudijimą.
Nuo senų laikų Motina Bažnyčia su meile lydi šio regiono tautų dvasinį
kelią. Vilniaus šventųjų kankinių atminimas, Visuotinių Patriarchų rūpestis
išsaugoti ortodoksų tikėjimą ir didžiųjų Visuotinių Patriarchų istorinės
kelionės į šiaurinės Europos bei Rusios žemes liudija gilius mūsų šalies
dvasinius ryšius su Visuotiniu Patriarchatu.
Ankstesniais amžiais Visuotiniai Patriarchai keliavo per šiuos kraštus,
stiprindami tikinčiuosius ir palaikydami ortodoksiją. Šiandien, praėjus tiek
daugeliui kartų, Visuotinis Patriarchas vėl yra čia — ne tam, kad ką nors
gautų, bet tam, kad suteiktų Motinos Bažnyčios palaiminimą, meilę ir
pastoracinį rūpestį.
Jūsų Šventenybe,
Jūsų buvimas Lietuvos ortodoksams yra stiprus liudijimas, kad Motina
Bažnyčia nepamiršta savo vaikų. Šios šalies tikintieji — lietuviai, graikai,
rusai, ukrainiečiai, baltarusiai ir kiti — šiandien jaučia, kad jie nėra vieni.
Jie jaučia, kad turi dvasinius namus. Turi Motiną Bažnyčią. Turi Tėvą ir
Patriarchą.
Ir taip yra todėl, kad Visuotinis Patriarchatas ateina ne skaldyti, bet
vienyti. Jis ateina ne panaikinti asmenų ir tautų, bet vesti juos į Šventosios
Dvasios bendrystę. Jis ateina gydyti tarnyste ir pastoraciniu rūpesčiu.
Jūsų asmenyje, Jūsų Šventenybe, Lietuvos ortodoksų tikintieji šiandien
mato meilingą Motinos Bažnyčios buvimą — Bažnyčios, kuri nepamiršta nė vieno
savo vaiko, kad ir kaip toli jis būtų.
Ypač naujai įsteigtam Egzarchatui Jūsų buvimas yra džiaugsmo, Guodėjo
palaiminimo, vilties ir sustiprinimo šaltinis. Jūs teikiate drąsos
dvasininkams, paguodos tikintiesiems, atveriate perspektyvą jaunimui ir
teikiate visiems tikrumą, kad einame Motinos Bažnyčios globos saugomi.
Leiskite man išreikšti gilią mūsų visų padėką už Jūsų tėvišką rūpestį,
už Jūsų neslūgstantį dėmesį ir už Jūsų pasiaukojančią tarnystę Šventajai
Didžiajai Kristaus Bažnyčiai.
Meldžiamės, kad Švenčiausioji Dvasia, kuri „Bažnyčios sanklodą
palaiko“, teiktų Jūsų Šventenybei sveikatą, stiprybę, dvasinį apšvietimą ir
daug palaimintų metų — Dievo garbei ir Jo Kūno, Vienos, Šventos, Visuotinės ir
Apaštalinės Bažnyčios, ugdymui.
Jūsų Šventenybe,
Tebūna Jūsų metai kuo ilgiausi, sveiki ir išganingi! Amen.
Sveiki atvykę, Jūsų Šventenybe!
