Kam tarnauji tu? (Rom 6,18-23; Mt 8,5-13) | Pamokslas
Pamokslas 4 šv. Mato sekmadienį.
Šiandien keliaujame paskutinę Apaštalų pasninko dieną. Rytoj, birželio 29-ąją, švęsime šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus šventę, kuria šis pasninkas ir baigiasi.
Apaštalų pasninkas pačioje pradžioje susiformavo kaip pasninkas tiems, kurie galbūt negalėjo uoliai pasninkauti per Gavėnią. Vėliau jis tapo ir vasaros susilaikymo laiku. Vasarą, kai aplink daug pramogų, švenčių, kelionių, krikščionys kviečiami neprarasti vidinės disciplinos, nepaleisti dvasinės budrumo gijos, nepasiduoti vien savo potraukiams ir geismams.
Šiandien girdėtame apaštalo Pauliaus Laiške romiečiams kalbama būtent apie tai: anksčiau žmogus buvo nelaisvas, tarnavo kūno potraukiams, geiduliams, įvairioms sielos aistroms, o dabar yra pašauktas tarnauti Kristui. Dabar mes esame Kristaus tarnai.
Čia slypi labai įdomus dalykas. Apaštalas Paulius, viena vertus, kalba apie laisvę Kristuje, apie laisvę Šventojoje Dvasioje, bet, kita vertus, sako, kad esame Kristaus tarnai. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip prieštaravimas. Tačiau geriau pagalvojus, mes visada kam nors tarnaujame. Tarnaujame tam, kas mums brangiausia. Gyvename pagal tai, kas iš tiesų užima mūsų širdį. Kaip sako Kristus Evangelijoje: „Kur tavo lobis, ten ir tavo širdis.“
Jeigu Kristų išpažįstame kaip savo Viešpatį ir Dievą, jeigu norime gyventi meilėje, tada patiriame tikrą laisvę. Kristus išlaisvina mus iš priklausomybės žemesniems potraukiams, kurie mus laiko sukaustę. Jis nutraukia nuodėmės grandines, duoda jėgos atsisakyti nuodėmės ir gyventi naują gyvenimą.
Tačiau visiškai be šeimininko mes neliekame. Mes tampame Kristaus tarnais — laisvais tarnais, meilėje gyvenančiais tarnais. Tampame tarnais To, kuriam paklūsta visa, kas yra danguje, žemėje ir po žeme; To, kuris yra visko Viešpats.
Šiandienos Evangelijoje pas Kristų ateina romėnų šimtininkas — centurionas, karininkas. Būdamas hierarchinės struktūros dalimi, pats turėdamas valdžią kariams ir tarnams, jis labai gerai supranta, ką reiškia valdžia. Jis sako vienam: „Eik“, ir tas eina; kitam: „Ateik“, ir tas ateina. Todėl jis atpažįsta, kad Kristus taip pat turi valdžią — tik ne vien žemiškame, bet ir dvasiniame pasaulyje.
Šimtininkas prašo Kristaus išgydyti jo paralyžiuotą, sergantį tarną. Kai Kristus sako: „Ateisiu ir pagydysiu jį“, šimtininkas atsako: „Viešpatie, nesu vertas, kad užeitum po mano stogu. Tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks.“
Tai įstabus tikėjimo liudijimas. Daugeliui žmonių reikėjo matomo ženklo: kad Jėzus paliestų sergantįjį, uždėtų rankas, ką nors padarytų. Galbūt ir pats Kristus dažnai darydavo tokius regimus ženklus todėl, kad žmonės matytų: stebuklas vyksta Dievo galia. Jis paliesdavo ligonius, uždėdavo rankas, kartais naudodavo net labai materialius ženklus, kaip purvą ant neregio akių.
O čia ateina žmogus, kuris sako: jeigu Tu esi Viešpats, Tau nereikia niekur eiti. Tau pakanka tarti žodį. Tavo žodis turi galią.
Įdomu tai, kad Evangelijose yra du ypatingi atvejai, kai Kristus nustemba dėl žmogaus tikėjimo. Ir abiem atvejais tokį tikėjimą parodo pagonys — žmonės, kurie nepriklausė Izraelio tautai, kurie nebuvo augę Dievo Įstatymo pažinime. Vieną kartą tai buvo pagonė moteris, prašiusi išgydyti jos dukterį. Kitą kartą — šis šimtininkas.
Jono evangelijoje taip pat pasakojama apie tai, kaip Jėzus Kanoje per atstumą išgydė karaliaus tarnautojo sūnų. Galbūt garsas apie šį stebuklą jau buvo pasklidęs tarp aukštesniųjų visuomenės sluoksnių. Galbūt šimtininkas jau buvo girdėjęs, kad Jėzus gali gydyti vien savo žodžiu. Tačiau bet kuriuo atveju jis parodo nepaprastai stiprų tikėjimą.
Jis tiki labiau negu daugelis tų, kurie tuo metu supo Jėzų. Vieniems reikėjo, kad Jėzus paliestų. Kiti patys veržėsi paliesti bent Jo drabužio kraštą. O šimtininkas sako: „Tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks.“
Kristus stebisi šiuo tikėjimu, šiuo pasitikėjimu Dievo galia ir Jo apvaizda. Jis sako: „Tebūna tau, kaip įtikėjai.“ Ir tarnas tą pačią valandą pasveiksta.
Tiems, kurie stovėjo šalia, Jėzus pasako dar kai ką labai svarbaus: tokie žmonės sėdės su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu Dievo Karalystės puotoje. Dievo tautos dalimi žmogų pirmiausia daro tikėjimas. Per tikėjimą tampame Dievo vaikais. Per tikėjimą susivienijame su Kristumi. Ir tie, kurie per tikėjimą pasiliks su Juo iki galutinio Dievo Karalystės išsipildymo, tie ir sėdės prie Karalystės stalo.
Todėl šiandien ir mes prašykime Dievo dovanos: kad turėtume tokį stiprų tikėjimą kaip šimtininkas. Kad pasitikėtume Kristaus žodžiu. Kad tikėtume Jo valdžia. Kad leistume Jam išlaisvinti mus iš nuodėmės vergijos ir padaryti mus laisvais Jo tarnais.
Ir kad vieną dieną galėtume kartu su Abraomu, Izaoku, Jokūbu ir visais šventaisiais sėdėti prie Avinėlio puotos stalo.
Amen.
