Patriarchas Baltramiejus. „Ekumenizmas ir gailestingumas: istorinės inercijos įveika“

Kalba, pasakyta 2026 m. birželio 8 d. Pasauliniame apaštaliniame gailestingumo kongrese Vilniuje, Lietuvoje.

Jūsų Eminencija Vilniaus arkivyskupe Gintarai Grušai, mylimas broli Viešpatyje,

Jūsų Eminencijos, Ekscelencijos,

Garbieji tėvai,

Gerbiami susirinkusieji,

Perduodame brolišką Konstantinopolio Bažnyčios – Visuotinio Patriarchato – palaiminimą visiems Pasaulinio Apaštalinio Gailestingumo kongreso dalyviams. Kartu jaučiame pareigą pažvelgti tikrovei į akis: krikščionija tebėra susiskaldžiusi, o per šimtmečius ant Bažnyčios kūno susikaupė daug skaudžių žaizdų.

Jei norime suprasti, ką iš tiesų reiškia susitaikymas, turime atsigręžti į istorijos gelmes. Ten matome, kad Bažnyčių susiskaldymą daugiausia lėmė tai, jog teologija buvo paversta valstybinės ideologijos įrankiu. Išganymo žinia buvo įsprausta į geografinių ir politinių sienų rėmus. Gailestingumas, užuot išlikęs radikalia Evangelijos jėga, dažnai buvo susiaurinamas iki sentimentalaus nuolaidžiavimo bažnytinės geopolitikos srityje arba iki diplomatinio hierarchų mandagumo. Rytai ir Vakarai įvairiais istorijos laikotarpiais vienas kito kitoniškumą naudojo pirmiausia tam, kad apibrėžtų savo pačių tapatybę.

Šimtmečiams bėgant, krikščionių bendruomenės tarsi priprato prie nutrūkusios bendrystės. Praeities žaizdos tapo jų savimonės dalimi. Ypač ortodoksai iki šiol giliai nešiojasi 1204 metų kryžiuočių įvykdyto Konstantinopolio užėmimo traumą; kartu ir Vakarai lieka susitelkę į savo istorines nuoskaudas. Niekas negali pamiršti tų istorijos akimirkų, kai bažnytinė valdžia pasinaudojo dogma kaip įrankiu, pasiduodama pasaulietinės galios pagundai. Kai Evangelijos išlaisvinantis žodis paverčiamas primetimo priemone, istorijos našta ima slėgti ir dabartinius ekumeninius santykius. Atmintis, užsidariusi savisaugos logikoje, tampa ne gyvu atsivertimo šaltiniu, o steriliu praeities didybės muziejumi. Todėl mūsų ekumeninis kelias šiandien akivaizdžiai kenčia nuo nepajėgumo gydyti šią vidinę žaizdą.

Mūsų žodis apie taiką tampa neįtikinamas tautoms, kurios kasdien kenčia nuo karinių konfliktų, kur geopolitinė galia naikina žmogaus gyvenimą ir griauna visuomenes. Jei patys nesugebame gydyti savo vis dar kraujuojančių žaizdų, taika mūsų lūpose ima skambėti nedarniai. Todėl bendras krikščionių liudijimas neišvengiamai reikalauja skausmingai atsisakyti to, ką esame sukaupę per sterilų konfesinį užsidarymą. Vienybė, kurios laukiame, įmanoma tik radikaliai pakeitus patį mūsų vienybės supratimą. Žvelgdami į krikščioniškojo pasaulio kelią, matome, kad baimė prarasti savo tapatybę dažnai paralyžiuoja ekumenines iniciatyvas. Ji stato sienas ten, kur Šventoji Dvasia galėtų atverti naujus suartėjimo kelius.

Jei į krikščionių bendruomenių susiskaldymą ir besitęsiantį svetimėjimą žvelgiame atviromis akimis, suprantame, kad tai nėra tik istorinė ar administracinė problema. Tai gilus ontologinis nedarnumas pačiame dieviškosios Oikonomijos plane. Ganytojiška atsakomybė, kurią prisiėmėme šioje nepastovioje epochoje, verčia mus tiesiai pažvelgti į susiskaldymo tikrovę, nors kasdieniai administraciniai rūpesčiai dažnai nukreipia mūsų dėmesį kitur. Užsisklendimas institucinėje izoliacijoje iš esmės prieštarauja tiesai, kad pats Dievas apsireiškia kaip trijų Asmenų bendrystė. Atsisakydami bendrystės su broliu, mes praktiškai paneigiame savo tikėjimą Trejybiniu Dievu. Kai žmonės mato Bažnyčią, kuri skelbia susitaikymą, bet pati kasdien yra draskoma vidinių bendruomeninių konfliktų, jos žodis netenka išganomojo įtikinamumo. O užsispyręs skiriančių sienų saugojimas rodo gilų nepasitikėjimą atnaujinančia šv. Sekminių galia.

Liturginiuose susirinkimuose nuolat kartojamas prašymas „Viešpatie, pasigailėk“ (gr. Kyrie, eleison) yra ne tik maldavimas atleisti. Jame glūdi ir gilus gydymo šauksmas. Graikų kalboje žodžiai eleos – „gailestingumas“ ir elaion – „aliejus“ skamba panašiai, o ortodoksų tradicijoje šis panašumas įgavo ir simbolinę prasmę. Jis padeda žmogaus nesėkmę matyti ne vien kaip kaltę, bet ir kaip ligą, kurią reikia gydyti. Visa bažnytinė bendruomenė maldauja, kad ant atviros žaizdos būtų užpiltas gydomasis aliejus ir kad mūsų kūnas būtų išgydytas.

Čia pridera nusileisti į pačias teologijos gelmes. Ten, kur mūsų instituciniai tikrumai sudūžta susidūrę su tikros egzistencinės kenozės reikalavimu, susiskaldymo skausmas turi būti patirtas ne abstrakčiai, bet kaip asmeninė ir kūniška liga. Žmogaus protas turi nutilti prieš didįjį Įsikūnijimo slėpinį. Šventasis Jonas Auksaburnis, kalbėdamas apie šio Dievo įsikišimo į puolusio pasaulio istoriją didybę, sako, kad „Dievo susitaikymas su žmonėmis buvo įvykdytas ir ilgai trukęs karas buvo nutrauktas“.

Tačiau būtent šis ilgai trukęs karas tragiškai nuosekliai vėl įsiliepsnoja kaskart, kai krikščionių konfesijos užsidaro už savo istorinių privilegijų sienų. Tuomet mūsų laikyseną ima diktuoti žmogiškojo silpnumo aistros, o priešiškumas toliau palaikomas. Atsisakymas perduoti taiką kuriančią žinią atsiskyrusiems broliams tampa įžūlumu Kryžiaus kančios akivaizdoje. Dogminių ribų saugumas pasirenkamas vietoj Prisikėlimo dvasios veržlumo.

Atėjo laikas atsisakyti iliuzijos, kad istorijoje esame nekalti. Tai skausmingas procesas mūsų institucinei savimonei, nes jis reikalauja sąmoningai pasitraukti iš centro ir palikti vietos kitam. Žvelgiant į bažnytinių bendruomenių nenorą žengti šį aukos žingsnį, kyla klausimas: kaip giliai mumyse įsišaknijo įsitikinimas, kad užleisti erdvę kitam reiškia prarasti savo konfesinę tapatybę? Mes nuolat kalbame apie tradicijų iškraipymo pavojų, bet dažnai vengiame kryžiaus ženklu pažymėtos meilės. Atrodo, kad mūsų senosios žaizdos jau tapo mūsų pačių kūno dalimi.

Šiandien esame kviečiami žvelgti į sudėtingą tarpkrikščioniškų santykių tikrovę su dvasiniu realizmu ir susirinkimine atsakomybe. Tai labai subtilus ir daug pastangų reikalaujantis kelias, nes teologinis dialogas iš jo dalyvių reikalauja kruopštaus darbo. Turime įžengti į tankų istorinių skirtumų tinklą, dažnai sunkiai pereinamą, kad galėtume paliesti patį apreikštojo tikėjimo kūną. Būtent ten ieškome gyvųjų nervų, kurie palaiko Bažnyčios egzistenciją. Susidūrimas su tokia sunkia istorine praeitimi įpareigoja mus atidžiai įvertinti savo doktrininį paveldą ir atskirti gyvybę teikiantį Evangelijos branduolį nuo įvairių istorinių formų, kurios jį supo. Tik taip galime vesti dialogą autentiško gailestingumo dvasia.

Dabar gyvename epochoje, kurią skaudžiai ženklina skaitmeninė izoliacija ir stiprėjanti klimato krizė. Gyvename takioje ir reiklioje technologinėje aplinkoje. Tai matyti ir be ypatingo filosofinio gilinimosi. Socialinių tinklų algoritmai dažnai veikia taip, kad komercializuotų žmogaus dėmesį: jie minta poliarizacija, ji stiprina ir dirbtinai didina atstumą tarp žmonių.

Šiandien vyraujanti atšaukimo kultūra tampa vienu ryškiausių evangelinio gailestingumo priešingybių. Ji kuria atmintį, kuri atsisako atleisti. Žmogaus klaida paimama, suskaitmeninama ir paverčiama tarsi amžinu pasmerkimu.

Visuotinio Patriarchato laikyseną nuosekliai formuoja gili ontologinė savimonė. Šią savimonę laikome aukščiausia ganytojiška pareiga ortodoksų tikintiesiems. Su visu istorinės atsakomybės suvokimu aktyviai dalyvaujame dvišaliuose ir daugiašaliuose teologiniuose dialoguose, nuolat liudydami gyvą Ortodoksų Bažnyčios eucharistinę patirtį. Mūsų tikslas išlieka tas pats: galutinis vienybės atkūrimas teisingame tikėjime ir meilėje.

Kartu liekame nepajudinami tais klausimais, kurie liečia pačią išganymo žinios esmę. Tai visiškai aiškiai teologiškai paskelbė 2016 metų Šventasis ir Didysis Ortodoksų Bažnyčios Susirinkimas. Mūsų nuolatinis dalyvavimas dialoge kyla iš vidinio Bažnyčios poreikio perduoti neišsemiamą savo patristinio paveldo turtą.

Vienintelis kelias atkurti autentišką Bažnyčios laikyseną yra atminties apvalymas. Kiekvienas delsimas šiame kelyje atima iš žmonijos labai reikalingą atleidimo pavyzdį. Šiandien, suskaldytame pasaulyje, Evangelijos žinios patikimumas priklauso nuo Bažnyčių gebėjimo parodyti, kad gailestingumas yra galingesnis už žaizdos saugojimą. Juk žaizda, kai ji paverčiama savotišku pasitenkinimu savimi, galiausiai palieka tik griuvėsius. Nešdami šio paveldo svorį, esame kviečiami susiskaldymo skausmą paversti susitaikymo jėga. Esame kviečiami tarti žodį, kylantį iš nukryžiuotos ir prisikėlusios meilės gelmių – meilės, kuri išdrįsta nutolusio brolio veide atpažinti paties Dievo buvimą.

Prisimindami drąsią šviesios atminties Visuotinio Patriarcho Atenagoro ir Popiežiaus Pauliaus VI iniciatyvą 1965 metų gruodį panaikinti 1054 metų anatemas, su pagarba pripažįstame jų drąsos didybę. Jie turėjo ją parodyti nelanksčių savo Bažnyčių sluoksnių akivaizdoje. Jie padarė tai, kas atrodė neįsivaizduojama: pralaužė per devynis šimtmečius įsitvirtinusį susvetimėjimą. Jų parodytas gailestingumas tapo veiklia jėga, kuri ardė įtarumo užtvaras. Laukdami, kad išsipildytų Viešpaties vyriausiojo kunigo malda „Kad jie visi būtų viena“, jie išdrįso pažvelgti į kito veidą be sauso dogminio pasitenkinimo savimi sienos.

Panašiai ir mūsų laikais su džiaugsmu stebime, kaip Vakarų teologinėje mintyje keičiasi dėmesio centras. Tai dažnai ypač drąsiai išreiškė Senosios Romos vyskupas. Rūpinimasis mūsų bendrais namais, suvokiamas kaip naujas ir savitas gailestingumo darbas, atveria labai plačias perspektyvas. Jis kuria konkrečią susitikimo erdvę visoms krikščionių konfesijoms. Bendras veikimas aplinkos labui, kylantis iš neatidėliotinos mūsų laikų būtinybės, pamažu tampa bendra krikščionių sakykla po atviru dangumi – vieta, kur tikintieji mokosi skaityti pasaulio poreikius. Dvasinė kenozė reikalauja savanoriškai save apriboti dėl visumos išlikimo. Taip rūpinimasis kūrinija įgyja ir aiškią liturginę prasmę. Nešame šios atsakomybės svorį, matydami, kad mūsų žinios patikimumas priklauso nuo gebėjimo peržengti poliarizacijos algoritmus.

Mylimi broliai ir seserys,

stovėdami prieš milžiniškus mūsų amžiaus iššūkius, nebegalime sau leisti bažnytinio savipakankamumo prabangos. Istorijos našta mus slegia, tačiau Evangelija kviečia išeiti iš istorijos nelaisvės.

 Gailestingumas nėra antraeilė dorybė ir nėra vien emocinė nuostata. Jis yra pats būdas, kuriuo Dievas įžengia į pasaulį ir atkuria tai, kas buvo suskaldyta. Jei iš tiesų norime patikimai liudyti žmonijai, turime leisti gailestingumui tapti mūsų bažnytinio gyvenimo principu, mūsų santykių matu ir bendros kelionės horizontu.

Krikščionybės ateitį užtikrins ne paveldėtų priešpriešų saugojimas, bet drąsa paversti atmintį susitaikymu, o kančią – bendryste. Susiskaldymo žaizdos nebeturi būti saugomos kaip šventa nuosavybė. Jas reikia patikėti gydančiai Šventosios Dvasios malonei. Tik tada iš naujo atrasime, kad vienybė nėra vieno pergalė prieš kitą, bet bendras visų dalyvavimas Nukryžiuotojo ir Prisikėlusiojo Viešpaties gyvenime.

Tęsdami savo kelionę, melskimės, kad gailestingumo Dievas suminkštintų užkietėjusias širdis, apšviestų mūsų protus ir sustiprintų ryžtą kartu eiti tiesos ir meilės keliu. Taip mūsų seseriškos Bažnyčios vėl galės tapti gyvu vilties ženklu pasauliui, išsekintam karo, konfliktų ir susvetimėjimo. Jos skelbs ne save pačias, bet beribį Trejybinio Dievo gailestingumą. Jam priklauso visa šlovė, garbė ir garbinimas per amžių amžius. Amen.