Didžiojo šeštadienio kanonas


Giedamas penktadienio vakarą ir prieš pat Velykas, per Velykų vidurnaktinę.

Kanono autoriai šv. Kozmas Himnografas (6-9 giesmės), šv. Morkus Irdujietis (troparai iki 6 giesmės), irmai - šv. Kasija Konstantinopolietė

Akrostichas: „Didysis šeštadienis“ (originalus – kai simeron de Savvaton melpo Mega - šiandien apgiedu didįjį šeštadienį)

1 giesmė
Irmas: Тą, kuris senovėje jūros banga paskandino tironą-persekiotoją,/ Jo išgelbėtųjų palikuonys palaidojo po žeme./ O mes, kaip mergelių chorai/ giedame Viešpačiui, nes Jis šlovingai nugalėjo!

Priegiesmis: Garbė Tau, mūsų Dieve, Garbė Tau.

Dieve, mano Viešpatie, Tau giedu išėjimo raudą, savo palaidojimu man atvėrusiam įėjimą į gyvenimą, mirtį nugalėjusiam mirtimi ir pragarą numarinusiam.

Priegiesmis: Garbė Tėvui ir Sūnui ir Šventajai Dvasiai

Ir kokia gi širdgėla Tave, aukštybių Viešpatį, čia, apačioje, kape regėti! Angelų ir požemio pasaulių būtybės regėdamos Tave, mano Išganytojau, kape, virpa iš baimės. Tavo mirtis peržengia mūsų protą, Gyvybės pradininke.

Priegiesmis: Ir dabar, ir visados, ir per amžių amžius. Amen.

Dugnan žemės nusileidai, idant visa pripildytum Savo šlove. Manoji iš Adomo paveldėta prigimtis neliko nepaliesta, Tu dabar, gulėdamas kape, Ją naujini, Žmonių Mylėtojau.

3 giesmė
Irmas: Tu patiesei žemę ant vandenų,/ o dabar rankas ištiesei Golgotoje./ Matydama tai kūrinija dreba apimta didžio siaubo,/ ir šaukia: „Nėra kito Šventojo, kaip Tu, Viešpatie“

Garbė Tau, mūsų Dieve, Garbė Tau.

Ypatingu būdu Tu rodei pranašams būsimojo Savo palaidojimo ženklus, o dabar įsikūnydamas ir nužengdamas į pragarus jų prasmę atskleidei. Išlaisvinai supančiotuosius, Tau giedojusius: „Nėra kito Šventojo, kaip Tu, Viešpatie“

Garbė Tėvui ir Sūnui ir Šventajai Dvasiai

Savo rankas ištiesdamas Tu sujungei, kas buvo atskira; suvyniotas drobulėn, Išganytojau, nuvyniojai grandines nuo supančiotųjų, Tau giedojusių: „Nėra kito Šventojo, kaip Tu, Viešpatie“

Ir dabar, ir visados, ir per amžių amžius. Amen.

Ir kai Savo noru kape buvai uždarytas akmeniu bei antspaudu, nors esi Visur ir Viską pripildai, Tu parodei Savo dieviškąją galią tiems, kurie Tau giedojojo: „Nėra kito Šventojo, kaip Tu, Viešpatie“

Viešpatie, pasigailėk (3 k.)
Katizmatikas (sedalenas), 1 t.
Kariai saugoję Tavo kapą, Gelbėtojau,/ apmirė išvydę šviečiantį angelą, skelbusį mokinėms prisikėlimą./ Tave šloviname, nyksmo sunaikintojau,/ prieš Tave parpuolame, prisikėlusį iš kapo Vienatinį mūsų Dievą.

4 giesmė
Irmas: Dievo nusižeminimą ant Kryžiaus/ pranašaudamas Habakukas apimtas baimės giedojo:/ „Galingųjų valdžią niekais pavertei,/ nes Savo visagalybę parodei į pragarą nužengdamas ir ten Evangeliją paskelbdamas.

Garbė Tau, mūsų Dieve, Garbė Tau.

Septintąją dieną šiandien pašventinai, per kurią sakei mums ilsėtis. Tu, Gelbėtojau, ilsėdamasis viską perkeitei ir atnaujinai.

Garbė Tėvui ir Sūnui ir Šventajai Dvasiai

Štai Tavo neišmatuojama galybė nugalėjo, Tavo siela nuo kūno atsiskyrė nutraukdama abi grandines – mirties ir pragaro.

Ir dabar, ir visados, ir per amžių amžius. Amen.

Einantį pas jį Tave išvydęs pragaras nustėro. Jis pražuvo matydamas sukrečiantį vaizdą – žmogų ir Dievą, žaizdotą ir Visagalį.

5 giesmė
Irmas: Tamsioj nakty budėdamas Izaijas,/ regėjo Tavo, Kristau būsimojo atėjimo negęstančią šviesą,/ ir giedojo balsiai:/ „Mirusieji prisikels! Esantieji kapuose kils! Visa žemė linksminsis!“

Garbė Tau, mūsų Dieve, Garbė Tau.

Šiandien atnaujini gimusius šioje žemėje, nes Pats, būdamas žmogaus Kūrėju, priėmei iš žemės dulkių  sukurtą kūną. Šį didį slėpinį liudija tai, kad leidaisi, Žodi, būti suvyniotas į drobulę bei padėtas į kapą. Garbingasis Sanhedrino narys įvykdė Tave pagimdžiusio Amžinojo Tėvo sumanymą.

Garbė Tėvui ir Sūnui ir Šventajai Dvasiai

Tu Savo mirtimi atnaujini mirtinguosius, palaidojimu – palaidotuosius. Nekintamai išlikdamas Dievu, nemarumą teiki tam, ką priėmei. Juk ir Tavo kūnas nepatyrė dūlėjimo, siela neliko pragaruose.

Ir dabar, ir visados, ir per amžių amžius. Amen.

Adomu Naujuoju tapai gimdamas iš Naujosios Ievos, visada Mergelės ir šono perdūrimą bei slėpiningą užmigimą patirdamas. Tu, Visagali, pažadinai Gyvybę iš sapno ir dūlėjimo.

6 giesmė
Irmas: Joną prarijo didžuvė, bet jis išsilaisvino,/ šitaip senovėje parodydamas ką atliksi Tu./ Jis kentėjo, pabaisos pilve palaidotas buvo ir iš jo tarsi kaip iš menės išėjo/ ir sargams skelbė: „Veltui sergite tuštybes, verčiau priimkite Dievo gailestingumą“

Garbė Tau, mūsų Dieve, Garbė Tau.

Dėl mirties neapleidai Savo prisiimto kūno, Žodi. Kančios metu sugriuvo šventykla, bet viena Dievo ir žmogaus prigimtis turinti hipostazė išliko. Tu esi vienas Sūnus, Dievo Žodis, Dievas ir žmogus.

Garbė Tėvui ir Sūnui ir Šventajai Dvasiai

Iš tiesų, Adomo nuodėmė buvo mirtina Adomui, bet ne Dievui ir nors ir kentėjo Tavo iš žemės dulkių sukurtas kūnas, bet nekentėjo Dievas. Tai, kas dūla, perkeitei į nedūlėjimą, prisikėlimu išliejai amžino gyvenimo šaltinį.

Ir dabar, ir visados, ir per amžių amžius. Amen.

Eini į pragarus ir jų karaliavimą žmonijai pabaigi. Gulėdamas kape, ranka mirties vartus verti ir ten esantiems, Išgelbėtojau, tikrąją laisvę skelbi, tapdamas mirusiųjų pirmgimiu.

Viešpatie, pasigailėk (3 k.)
Kondakas, 6 t.
Bedugnes Savo rankomis laikantis guli kape apgaubtas drobule ir pakvėpintas, Nemirtingasis tarsi mirtingasis. Moterys atėjo jį patept mira, raudodamos ir šaukdamos: „Šis šeštadienis – palaimintas, nes Kristus užmigo, kad trečią dieną prisikeltų“.

Ikas
Visatą laikantis iškeliamas ant Kryžiaus – visa kūrinija rauda, regėdama jį nuogą, kabantį ant Kryžiaus medžio. Saulė slepia Savo spindulius, žvaigždės nešviečia, žemė iš siaubo dreba, jūra skyla ir akmenys skeldėja, kapai prasiveria ir iš jų keliasi šventieji. Pragarai vaitoja, bet moterys skelbia: „Šis šeštadienis – palaimintas, nes Kristus užmigo, kad trečią dieną prisikeltų“.

7 giesmė
Irmas: Neapsakomas stebuklas!/ Tas, Kuris išgelbėjo jaunuolius krosnyje, tarsi be dvasios kape laidojamas,/ kad išgelbėtų, tuos kurie Jam gieda:// „Dieve, mūsų Išgelbėtojau, būk pašlovintas!“

Garbė Tau, mūsų Dieve, Garbė Tau.

Negali pragaras tverti, deginamas dieviškąja ugnimi. Priimdamas sužeistąjį į šoną, gavo kirtį į pačią savo širdį. Visai tai išgelbėjimui mūsų, giedančių Tau: „Dieve, mūsų Išgelbėtojau, būk pašlovintas!“
Garbė Tau, mūsų Dieve, Garbė Tau.
Išgelbėtojo kapas tapo nelyginant lobynas, dieviškosios gyvybės skrynia. Visai tai išgelbėjimui mūsų, giedančių Tau: „Dieve, mūsų Išgelbėtojau, būk pašlovintas!“

Garbė Tėvui ir Sūnui ir Šventajai Dvasiai

Sutinka Visų Gyvenimas pagal mirties dėsnius būti į kapą paguldytas, tą kapą paversdamas prisikėlimo šaltiniu. Visai tai išgelbėjimui mūsų, giedančių Tau: „Dieve, mūsų Išgelbėtojau, būk pašlovintas!“
Ir dabar, ir visados, ir per amžių amžius. Amen.

8 giesmė
Irmas: Dangau, virpėk, stebėkis!/ Drebėkit žemės pamatai,/ nes aukštybių gyventojas prie numirusiųjų jungiasi atguldamas į mažą kapą!/  Šlovinkite Jį, jaunuoliai, giedokite Jam gyrių kunigai, žmonės – aukštinkite Jį per amžius!

Garbė Tau, mūsų Dieve, Garbė Tau.

Tyriausioji šventovė sugriauta, bet nugriautoji padangtė atstatoma, nes pas pirmąjį Adomą į pragarus nužengia antrasis, atėjęs iš aukštybių. Šlovinkite Jį, jaunuoliai, giedokite Jam gyrių kunigai, žmonės – aukštinkite Jį per amžius!

Garbė Tėvui ir Sūnui ir Šventajai Dvasiai

Mokinių drąsia išblėso, bet Juozapas iš Arimatėjos nepabūgo, matydamas mirusį, nuogą Aukščiausiąjį Dievą, jis prašo Jo kūno ir palaidoja, skelbdamas: „Šlovinkite Jį, jaunuoliai, giedokite Jam gyrių kunigai, žmonės – aukštinkite Jį per amžius!“

Ir dabar, ir visados, ir per amžių amžius. Amen.

Ak, koks stebuklas! Ak, koks Jojo gerumas! Ak, kokia neapsakoma kantrybė! Savo valia po žeme laidojamas aukštybėse Gyvenantysis. Dievas, lyg apgavikas būtų, melagingai kaltinamas! Šlovinkite Jį, jaunuoliai, giedokite Jam gyrių kunigai, žmonės – aukštinkite Jį per amžius!

9 giesmė
Irmas: „Neapraudok manęs motin,/ nesvarbu, kad kape matai sūnų, kurį įsčiose nešiojai,/ nes prisikelsiu ir būsiu pašlovintas kaip Dievas,/ ir garbingai prikelsiu visus tuos, kurie tikėdami ir mylėdami Tave šlovina.“

Garbė Tau, mūsų Dieve, Garbė Tau.

„Gimdydama stebuklingai išvengiau skausmų, buvau palaiminta, bepradi Sūnau. Bet štai, kai matau Tave, mano Dieve, nekvėpuojantį, mirusį, mane drasko didis skausmas, širdį perveria kalavijas. Prisikelk, kad būčiau išaukštinta!“

Garbė Tėvui ir Sūnui ir Šventajai Dvasiai

„Esu Savo valia apgaubiamas žemių. Matydami mane artėjantį, dreba pragaro vartų sargai, nes regi mano kruvinus drabužius. Nugalėjęs ant Kryžiaus visus priešus, Aš, Dievas ruošiuosi prisikelti ir išaukštinti tave.“

Ir dabar, ir visados, ir per amžių amžius. Amen.

„Tesidžiaugia kūrinija, tesilinksmina žmonija, nes iš nekenčiamo pragaro atimtas grobis. Tegu mira nešinos moterys Mane pasitinka – Aš gelbėju Adomą, Ievą ir visą jų giminę, Aš trečią dieną prisikelsiu.“

Populiarūs įrašai