2017 m. vasario 10 d., penktadienis

Iš kur atsirado liberalios LGBT Šventojo Rašto interpretacijos?



Neseniai Suomijos liuteronų vyskupė Irja Askola vienam žmogui įteikė  metų gėjaus apdovanojimą. Pasaulyje nemažai liberalių protestantų bendruomenių, kurios laimina gėjų santuokas, netgi teikia jiems kunigystę ir teigia, kad tai neprieštarauja Biblijai. Kaip atsirado toks Biblijos aiškinimas ir kaip jie derina Šventojo Rašto tiesą su liberalumu homoseksualių lytinių santykių atžvilgiu? 

ŠVENTOJO RAŠTO AIŠKINIMO ŠALTINIS

Svarbiausias klausimas, į kurį reikia atsakyti prieš aiškinant Šventojo Rašto tekstą - koks yra jo interpretacijos kriterijus? Juk Jame parašyta: „Jokia Rašto pranašystė negali būti savavališkai aiškinama, nes pranašystė niekuomet nėra atėjusi žmogaus valia, bet Šventosios Dvasios paakinti žmonės kalbėjo Dievo vardu“ (2 Pt 1,20-21). Ortodoksai savo interpretacijos kriterijų išveda iš šių Šventojo Rašto ištarų:
„Stovėkite ir laikykitės perduotų tiesų, kurių išmokote iš mūsų žodžių ar laiško“ (2 Tes 2,15)
„Jei nepaklus nė Bažnyčiai, tebūnie jis tau kaip pagonis ir muitininkas“ (Mt 18,17)
„Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“ (Jn 14,26)
Bažnyčia - tai tikinčiųjų bendruomenė, kuri saugo apaštalų Raštais ir žodžiais perduotas tiesas (perdavimo procesas vadinamas Šventąja Tradicija). Šventoji Dvasia gyvena šiuose tikinčiuosiuose, t.y. Jo Bažnyčioje. Itin ryškus Šventosios Dvasios gyvenimas pavyzdiniuose tikinčiuosiuose, kuriuos vadiname šventaisiais, ir ypatingais Bažnyčios krizės metais, kuomet, Dievo malone, Šventoji Dvasia prabildavo per Visuotinės Bažnyčios vyskupus Visuotiniuose susirinkimuose (jie rengti pagal Apaštalų susirinkimo pavyzdį, kuomet apaštalai, dėl to, kad atstovavo visą Bažnyčią, iš malonės galėjo kalbėti: „Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga“ (Apd 15,28)). Kitaip tariant, Šventąjį Raštą galima interpretuoti per patį Šventąjį Raštą, galima interpretacijai naudoti žodžiu apaštalų perduotas tiesas, išsaugotas Tradicijoje, galima remiantis Šventosios Dvasios išaiškinimu per Dievo Bažnyčią (Šventoji Dvasia neduoda naujo apreiškimo, o tik aiškina Šventąjį Raštą). 

Abstraktus kriterijaus apibrėžimas - ortodoksai interpretuoja Šventąjį Raštą pagal tai, kaip jį supranta Dievo Bažnyčia. Konkrečiai - Šventąjį Raštą reikia interpretuoti pagal Bažnyčios Tėvų ir Visuotinių susirinkimų mokymą, kurie išreiškia Gyvosios Bažnyčios mokymą. Kai kurie Bažnyčios Tėvai, pavyzdžiui, šv. Jonas Auksaburnis, šv. Andriejus Cezarietis, paliko ištisus Šventojo Rašto komentarus, todėl galima lengvai susirasti Bažnyčios Tėvų aiškinimą bet kuriai rūpimai Šventojo Rašto daliai.

Šiuo kriterijumi vadovaujasi tik ortodoksai. Katalikams daug svarbesnis vadinamasis „gyvasis magisteriumas“, t.y. kaip Šventąjį Raštą aiškina popiežius ir katalikų vyskupai (žinoma, jie tai turėtų daryti pagal katalikišką Tradiciją). Viena vertus, katalikų mokymas teigia, kad popiežius tam tikromis sąlygomis gali paskelbti neklystamą mokymą, kita vertus, Katalikų Bažnyčia reikalauja paklusti (assensum) popiežiaus interpretacijoms ir aiškinimams net tada, kai jis kalba be neklystamumo „malonės“. Todėl jei ortodoksų patriarchų enciklikos ir knygos tėra skaitomos paskirų interesantų, kiekviena gyvo popiežiaus enciklika tampa visų Romos Katalikų Bažnyčios dvasininkų ir teologų studijų objektu.

O kuo vadovaujantis interpretuoja protestantai? Jie susipyko su Romos katalikais dėl to, kad nepripažino popiežiaus ir dvasininkijos autoriteto aiškinant Šventąjį Raštą, vietoj to, suteikė galimybę Raštą skaityti kiekvienam tikinčiajam. Netrukus paaiškėjo, kad tikintieji Raštą supranta labai skirtingai.

Pirmieji protestantai tikėjo, kad Šventasis Raštas gali paaiškinti pats save. Pavyzdžiui, neaiškios vietos gali būti interpretuojamos per aiškesnes. Tačiau praktikoje pasirodė, kad vis tiek žmonės Šventąjį Raštą suvokia labai skirtingai.

Dalis protestantų ieškojo atsakymo Šventosios Dvasios įkvėpime - galbūt Dievo galia galėtų padėti geriau jį suprasti (ortodoksai tiki, kad, iš tiesų, ir padeda, tačiau tik šventai gyvenantis žmogus gali atskirti Šventąją Dvasią nuo jį gundančių piktų dvasių ar savo fantazijos). Netrukus pasirodė, kad ir šis kriterijus nėra patvarus - tai neišsprendė daugybės skirtingų interpretacijos problemų. 

Taip gimė sudėtingas protestantų biblistikos mokslas. Protestantai ėmė nuodugniai tyrinėti Šventojo Rašto kalbą, kultūrą, tradicijas, ten minimų vietovių archeologiją, tyrė ir interpretacijos tradiciją (nors ji jiems - antraeilė) ir bandė skaitydami atrasti pirminę teksto prasmę. Netrukus protestantizme vis aiškiau ėmė kristalizuotis dvi skaitymo strategijos - fundamentalistinė (pažodinė) ir liberalioji (modernistinė, nukrypstanti nuo pažodinės prasmės).

Bėda ta, kad jeigu nei popiežius su vyskupais, nei Bažnyčios Tėvai, nei Šventoji Tradicija nėra kriterijus, o Šventojo Rašto paties iš savęs suprasti nepavyksta, tai telieka vienas realus kriterijus jo supratimui - mano protas arba mano emocijos (aš!). Jei man, žinančiam archeologinius, istorinius ir kt. duomenis, mokančiam graikų kalbą, atrodo, kad šitą Šventojo Rašto vietą galima suprasti taip, tai taip ir bus, ir su bendraminčiais galėsiu gyvuoti savo protestantų konfesijoje (ar kurti naują). O jei man emocijos svarbesnės už protą, pavyzdžiui, aš sekmininkas, kuriam svarbiausia yra patirtis, ją vadinu Šventosios Dvasios patirtimi, tai kaip man atrodys iš patirties, iš pajautos teisingiau, taip ir sakysiu, ir mano bendraminčiai su manimi melsis vienoje kongregacijoje. 

Naujoji liberalioji Šventojo Rašto interpretacija, pateisinanti homoseksualius lytinius santykius, remiasi, pirmiausia, protu ir emocijomis.

RACIONALUS ŠV. PAULIAUS IŠTARŲ AIŠKINIMAS

Visas Šventojo Rašto vietas, smerkiančias homoseksualius lytinius santykius, galima padalyti į dvi grupes - esančias Senajame Testamente ir esančias Naujajame Testamente. Nors protestantai-fundamentalistai, smerkiantys tokius santykius, mėgsta cituoti ST, visgi, šias citatas lengva atmesti, - Kristus įvykdė Įstatymą, todėl Senojo Testamento priesakai krikščionims nebegalioja.

a. LAIŠKAS ROMIEČIAMS

Naujajame Testamente apie homoseksualius lytinius santykius daugiausiai kalba apaštalas Paulius:
Jų moteriškės prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai. Panašiai ir vyriškiai, pametę prigimtinius santykius su moterimis, užsidegė geiduliais vienas kitam, ištvirkavo vyrai su vyrais, ir jiems būdavo jais pačiais už iškrypimą vertai atmonijama“ (Rom 1,26-27)
Šioje citatoje Apaštalas sako, jog nusidėjėlių pagonių vyrai ir moterys paliko prigimtinius santykius, physiken chrysin ir veikė para physin - prieš prigimtį. Apaštalas naudojasi stoikų filosofijos samprata prigimtis (physis), populiaria antikos filosofijoje, tačiau jos buvo atsisakyta modernioje filosofijoje. Kai kurie protestantai sakytų, kad Paulius tarsi naudojasi „pasenusiu mokslu“, transliuoja ano laikmečio prietarus, neva paremtus mokslu. 

Į tokį prieštaravimą pats Paulius atsako: Nors žino Dievo sprendimą, jog visa tai darantys verti mirties, jie ne tik patys taip daro, bet ir palaiko taip darančius (Rom 1,32). Paulius pabrėžia, kad patys pagonys, kurių filosofiją (ne savo) jis pasitelkia, žino apie tokių santykių neteisingumą. Kyla klausimas - ar Paulius pasitelkia pagonių filosofiją tam, kad prabiltų į pagonis jų kalba (kaip kad žydams jis prabyla remdamasis Įstatymu), ar jo pažiūros kyla iš tos filosofijos?

Žinoma, liberalūs protestantai sakytų, kad žydų Įstatymo suformuota nuostata prieš homoseksualius lytinius santykius yra lygiai taip pat kultūriškai sąlygota, kaip ir pagonių filosofijos nuostata. Nesvarbu, ar Paulius remiasi pagonių filosofija, ar ši filosofija yra jam tik būdas parodyti, kad netgi pagonių mokslas sutinka su žydų Įstatymu, jog homoseksualūs santykiai - nuodėmė - bet kokiu atveju Paulius yra laikmečio atstovas. Žydai ir kai kurie pagonys laikė homoseksualius santykius amoraliais ir todėl Paulius perduoda tas visuomenėje paplitusias pažiūras.

Argumentas gal ir būtų įtikinamas, jei ne paties šventojo Pauliaus įsitikinimas, kad tai Dievo sprendimas, apie kurį pagonys ir taip žino. Iš teksto akivaizdu, kad Paulius tiki, jog homoseksualūs lytiniai santykiai nepridera krikščioniui ir kad tai, jo nuomone, yra Dievo apreikštas mokymas. 

Atsirado ir tokių išmanių protestantų, kurie teigė, kad Paulius smerkė tik heteroseksualus, eksperimentuojančius su homoseksualiomis praktikomis.

Kiti protestantų biblistai (Percy Neale Harrison, Robert Martyr Hawkins ir kt.) pasirinko kelią neigti, jog šie žodžiai - Paulius. Jie įrodinėja, kad šie žodžiai buvo įrašyti į Šventąjį Raštą vėliau, perrašinėtojų.

b. LAIŠKAS KORINTIEČIAMS

Dar griežčiau šv. Paulius kalba laiške Korinto Bažnyčiai:  
Argi nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės? Neklyskite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei iškrypėliai, nei vagys, nei gobšai, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės. Kai kurie buvote tokie, bet dabar esate nuplauti, pašventinti, nuteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia“ (1 Kor 6,9-11)
Šioje ištraukoje Česlovas Kavaliauskas pritrūko lietuviško žodyno Apaštalo vartojamiems terminams, todėl vietoje 4 žodžių prieš palaidūnus, liko tik trys. Originale pasakyta, kad Dievo karalystės nepaveldės pornoi (Č.K. - ištvirkėliai), stabmeldžiai, moichoi (Č.K. - svetimautojai), malakoi ir arsenokoitai (Č.K. vietoje šių dviejų žodžių parašė tik iškrypėliai). Kosto Burbulio vertime ši vieta išversta: Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei homoseksualistai (1 Kor 6,9). Iš tiesų, tiek malakoi, tiek arsenokoitai galima versti kaip „homoseksualistai“, nors ortodoksų Tradicijoje malakos dar gali reikšti žmogų, užsiimantį masturbacija. Būtent šių sudėtingų žodžių reikšmes ir ėmė ginčyti liberalūs biblistai.

Liberalai ėmė teigti, kad šiedu žodžiais žymi skirtingas homoseksualias praktikas. Kai kurie teigia, kad malakoi - žodis, reiškiantis moteriškus vyrus, o arsenokoitai - pasyvius homoseksualus arba irgi moteriškus vyrus. Kadangi „šiuolaikiški“ žmonės jau žino“, kad būti moterišku vyrui nėra nieko smerktino, visuomenė tai smerkė tik dėl ideologinių priežasčių ir patriarchalizmo, o pasyvių homoseksualių išskyrimas yra irgi patriarchalinės visuomenės bruožas, tai ir čia apaštalas Paulius viso labo transliuoja savo meto visuomenės pažiūras. Tais laikais homoseksualūs lytiniai santykiai buvo blogai, šiais laikais progresyvūs“ žmonės jau supranta, kad tai - nieko blogo, todėl Paulių reikia interpretuoti „šiuolaikiškai“.

Abstrakčiau šis argumentas galėtų būti suformuluotas taip - panašu, kad Paulius smerkia tik tam tikrus homoseksualių santykių tipus. Kodėl? Todėl, kad jie buvo nepriimtini to meto visuomenės akyse. Tačiau šis argumentas neatlaiko kritikos, nes, lygindami žodžių malakoi ir arsenokoitai vartojimą Šventajame Rašte su pirmųjų krikščionių paliktais raštais, pamatytume, kad šie žodžiai naudojami kalbant apie homoseksualius santykius apskritai. Be to, kituose krikščionių tekstuose, pabrėžiant, kad bet kokie homoseksualūs lytiniai santykiai yra amoralūs, vartojami ir kiti į tai nurodantys žodžiai. Kritikuodamas lietuvį filosofijos dėstytoją Andrių Bieslkį apie tai rašiau šitaip: 
[A. Bielskis rašo:] „Jei Paulius vienareikšmiškai būtų norėjęs pasmerkti homoseksualius santykius, jis būtų naudojęs daug kitų graikiškų žodžių [...] (pavyzdžiui, [...] paidoftoros)“. Jei pažiūrėtume ankstyvuosius Apaštališkųjų Tėvų raštus, pavyzdžiui, Didachę (parašyta 40–60 a. po Kr.; ilgą laiką buvo įtraukiama į Naujojo Testamento kanoną; po to – toliau gerbiama kaip pirmųjų Apaštalų mokinių veikalas), tai ten rastume platesnius aptarinėjamų moralinių nurodymų apibūdinimus. Didachėje rašoma – „ou paidofthoreseis“ (Did. 2,2), t.y. vartojamas tas žodis, kurio Pauliaus laiškuose pasigenda A. Bielskis. - Krikščionybės ir homoseksualizmo klausimas A. Bielskio knygoje „Nešventas sakramentas“
Skaitant I-IV a. krikščionių raštus ir interpretuojant Paulius žodžius apaštališkosios Bažnyčios mokymo kontekste, akivaizdu, kad krikščionys laikė bet kokius homoseksualius lytinius santykius nepriimtinais. Tiesa, Johnas Boswellas bandė įrodyti priešingą hipotezę atkreipdamas dėmesį į adelphopoiesis ritualą, bet apie tai esu rašęs:
Johnas Boswellas, bandė ginti pažiūrą, atseit, ankstyvojoje Bažnyčioje egzistavo homoseksualų santuokos ir jos vadinosi adelphopoiesis (gr. brolybės/seserybės sudarymas). Pats tokių vienos lyties atstovų apeigų sudarymo faktas išpopuliarėjo iš ortodoksų tyrinėtojo Pavelo Florenskio studijų. Deja, tačiau sužavėti galimybės tai pritaikyti savo modernioje homoseksualizmo apologetikoje, propagandistai visai neįsigilino į tai, koks yra adelphopoiesis ritualo kontekstas. Visų pirma, adelphopoiesis nėra seniai išnykęs ritualas – XV amžiuje šis ritualas tebebuvo praktikuojamas Bizantijoje, o dar du ar daugiau šimtmečių – stačiatikiškoje Rusijoje. Ritualas vis dar yra praktikuojamas miafizitinėje Sirijos Ortodoksų Bažnyčioje. Ir tiek iš gyvų liudijimų, tiek iš išlikusių liturginių tekstų gerai žinome, kad jis neturėjo nieko bendro su santuoka. Adelphopoiesis – tai dvasinė įbrolystė/įseserystė, kai du, krikščioniškai mylintis vienas kitą tos pačios lyties atstovai, susisaisto panašiais ryšiais, kaip dvasios sūnus susisaisto su dvasios tėvu.
Pagrindinis liberalių protestantų argumentas išlieka tas pats - Paulius transliuoja to meto pažiūras, o dabar viskas kitaip...

c. JĖZUS APIE TAI NIEKO NESAKĖ?

Kartais liberalūs protestantai kaip argumentą pateikia tai, kad Šventajame Rašte apie homoseksualius santykius kalbama labai mažai. Kiti netgi sako - „Juk Jėzus apie tai nieko nekalbėjo“. 

Visų pirma, Šventajame Rašte užrašyta ne viskas, ką Jėzus Kristus sakė, o tik tai, kas Evangelistams atrodė būtina užrašyti. Bažnyčia Šventojoje Tradicijoje ir netgi kitose Naujojo Testamento vietose išsaugojo Jėzaus žodžius, kurių nėra Evangelijose (agrafai), pavyzdžiui:
Palaimingiau duoti negu imti“ (Apd 20,35) - šių Jėzaus žodžių nėra Evangelijose. Atrodytų, Jėzus jų nesakė, bet Bažnyčia juos išsaugojo.
Jei išsaugotieji agrafai yra tiesioginė Jėzaus kalba, kuri nebuvo užrašyta Evangelijose, tai dar svarbiau, kad Bažnyčia išsaugojo Jo mokymo pilnatvę. Jis nebuvo iki smulkmenų surašytas Evangelijose, nes Evangelija yra skaitoma Bažnyčioje - ten ir išaiškinama, žinant visas Jėzaus mokymo smulkmenas. 

Kodėl homoseksualiems santykiams skirta tiek mažai vietos Naujajame Testamente? Atsakymas akivaizdus - todėl, kad iš Pauliaus laiškų matome, jog tai net nebuvo klausimas - visiems buvo akivaizdu, kad homoseksualūs santykiai yra nuodėmingi. Tai buvo akivaizdu ir krikščionims, ir žydams, ir Pauliaus minimiems pagonims. Tai visada buvo ir liko Bažnyčios mokymo dalimi. Vietos šiam klausimui skirta mažai, bet visos tos vietos yra neprastai kategoriškos ir aiškios paprastam žmogui.

APIBENDRINIMAS

Liberalių protestantų argumentus galima sutraukti į du pagrindinius:

1. Apaštalas Paulius ir Bažnyčia, smerkdama homoseksualius lytinius santykius, viso labo transliavo to meto visuomenės pažiūras. Paulius, pavyzdžiui, lygiai taip pat nekritikavo vergijos ir kitų to meto negerovių, nes tais laikais visa tai tiesiog buvo įprasta kasdienybė, visi taip gyveno ir tai buvo įprastos pažiūros. 
2. Naujajame Testamente naudojami žodžiai kalba ne apie LGBT žmones, o apie konkrečius fizinius aktus. Juo labiau jie nekalba apie meilę tarp LGBT žmonių. Todėl dera grįžti prie argumento nr. 1.

Į šiuos argumentus galimi trumpi atsakymai:

1. Apaštalas Paulius tiesiogiai nesikiša į pagrindines politines realijas, nes tai nėra Evangelijos užduotis. Jis nekritikuoja monarchijos, pagonių valdžios, o sako už bet kokią valdžią melstis, kad krikščionys galėtų "", t.y. gyventi Dievui. Homoseksualių santykių atveju jis yra ne pasyvus stebėtojas, o aktyvus smerkėjas, teigiantis, jog jų amoralumas - Dievo apreikštas. Tai visai kitos plotmės dalykai.
2. Bažnyčia niekada nesmerkė LGBT žmonių. Būti homoseksualu, t.y. potraukį kitai lyčiai, niekada Šventojoje Tradicija nelaikyta nuodėme; nuodėmė yra konkretūs darbai arba konkretus noras tuos darbus atlikti. O šiame kontekste, tai lytiniai santykiai su tos pačios lyties atstovu.  (daugiau apie tai - Homoseksualių žmonių pastoracija stačiatikybėje)

Baisiausias liberaliosios interpretacijos pavojus - reliatyvizmas. Jei Paulius šioje vietoje teišreiškė savo laikmečio ideologija, kas pasakė, kad kitoje jis nepasielgė taip pat? Galbūt yra kontekstas, kuriame gerai yra būti keikūnu? O gal yra vieta ir laikas, kur galima meluoti? Kur yra riba? Ir jei nepasitikime, kad šis Pauliaus mokymas iš Dievo, nors jis taip sako, kodėl iš viso turėtume juo pasitikėti?

Tai yra nuosekli išvada, kurią žmogus padaro, kai aš pats tampa pagrindiniu interpretacijos kriterijumi. Jei interpretuoju vien pagal savo protą ar vien pagal savo jausmus, tai Raštas ims prieštarauti mano vertybėms, aš pasuksiu reikiama kryptimi Raštą, o ne save. 

 ***

Homoseksualių žmonių pastoracija stačiatikybėje
Krikščionybės ir homoseksualizmo klausimas A. Bielskio knygoje „Nešventas sakramentas“

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą