Kas yra agrafai (agrapha)?
Bažnyčios mokymo šaltiniai: Šv. Raštas ir Šv. Tradicija
Apaštalas Paulius rašo: „broliai, tvirtai stovėkite ir laikykitės perduotų tiesų (paradóseis), kurių išmokote iš mūsų žodžių ar laiško“ (2 Tes 2,15). Tai, ką Č. Kavaliauskas šioje eilutėje išvertė kaip „perduotos tiesos“, graikiškame tekste iš tiesų atitinka vienas žodis „Perdavimai“, t.y. „Paradóseis“ (lotyniškai - „Traditiones“). Tie Perdavimai įvardyti kaip žodiniai ir rašytiniai.
Turėkime omenyje, kad kai rašė Apaštalas, dar nebuvo parašytos nei Evangelijos, nei daugelis jo laiškų. Šv. Paulius mokė laikytis tikėjimo tiesos, perduodamos Apaštalų, o pačių Apaštalų gautų iš Kristaus. Taip ortodoksų tradicijoje suvokiama Šventoji Tradicija.
Šv. Atanazas Didysis (IV a.) rašo: "Tradicija (Paradosis) tai tiesa, Jėzaus Kristaus perduota Apaštalams ir išsaugota Šventųjų Tėvų". Šis gyvas Dievo Žodis, kuris remiasi Sekminėmis užbaigtu apreiškimu ir yra tikėjimo taisyklė, kaip rašo Apaštalas: „Turime įvairių dovanų, nelygu kokia malonė mums suteikta. Kas turi pranašystės dovaną, tegul ja naudojasi, laikydamasis tikėjimo taisyklės (analogian tes pisteos)" (Rom 12,6).
Šventasis Raštas yra ypatinga Apaštališkojo Perdavimo dalis, nes visa yra įkvėpta Šventosios Dvasios (Theopneusthia). Tačiau mes net nežinotume, kurios knygos priklauso Šventajam Raštui, o kurios - ne, jei ne Raštą lydintys kiti perdavimai. Senojo Testamento knygų sąrašą pirmą kartą vyskupai surašė 364 m. Laodikėjoje, Naujojo Testamento - 393 m. susirinkime Kartaginoje. Sudarydami sąrašus jie vadovavosi Bažnyčios Tradicija, kurią liudija šv. Iriniejus Lionietis, šv. Melitonas Sardietis ir kt. (II a.). Taigi, ortodoksai turi vieną tikėjimo šaltinį - Apaštališkąjį Perdavimą, kurio ypatinga dalis yra Šventasis Raštas.
Tradicija yra saugoma ir niekas prie jos nieko negali nei pridėti, nei atimti. Kai Bažnyčioje kyla ginčai dėl to, kas yra tradicija ir kas ji nėra, tai Bažnyčia aiškinasi kartu, su vyskupais priešakyje ir savo valią išreiškia Visuotiniais susirinkimais (kurių buvo 7, paskutinis - 787 m.). Tikima, kad šie susirinkimai taip pat yra lydimi Šventosios Dvasios, kaip ir visas Tradicijos perdavimas, tačiau Tradicijos įkveptumas jau kitoks, nei Šventojo Rašto.
Ypatinga Šv. Tradicijos dalis, liudijanti, kad ankstyvoji krikščionių bendruomenė buvo sukoncentruota apie gyvą centrą - Kristų ir Šventąją Dvasią, kuri buvo perduodama per Apaštališkąjį Perdavimą, yra agrafai. Agrafai - tai paties Jėzaus Kristaus pasakyti žodžiai (ne pasakojimai apie jį, bet tiesioginės citatos), kurių nėra kanoninėse Evangelijose. Apie jų tikrumą žinome todėl, kad juos cituoja Apaštališkieji ir vėlesni Tėvai.
Tai reiškia, kad Bažnyčioje greta Evangelijų egzistavo žodinė Kristaus mokymo perdavimo Tradicija, kuri sudarė darnią vienovę su Šv. Raštu.
Agrafų pavyzdžiai:
"Reikia paremti silpnuosius ir atminti Viešpaties Jėzaus pasakytus žodžius: 'Palaimingiau duoti negu imti'“ (cituoja Apaštalas Paulius - Apd 20,35)
"Tai, kas silpna, bus išgelbėta per tai, kas stipru." (Apaštališkieji Tėvai - Constitutio Ecclesiastica Apostolorum)
"Kuo rasiu apsivilkus, tame ir teisiu" (cituoja šv. Justinas Kankinys, Dial. 47)
"Būkite patyrę pinigų keitėjai, atmetantys nereikalinga, paliekantys gera" (Klemensas Aleksandrietis, Stromata, I, 28, 177; taip pat Epifanii librorum adversus haereses proemium)
"Mano slėpiniai yra man ir mano namų sūnums" (Stromata, V, 10, 64)
"Kas arti manęs, arti ugnies; kas toli nuo manęs, toli nuo Karalystės" (Origenas, Homil. in Jer., XX, 3)
"Niekas neįeis į Dangaus Karalystę kitaip, kaip tik per gundymą" (Tertulijonas. De baptismo. ХХ. 2) .
Apaštalas Paulius rašo: „broliai, tvirtai stovėkite ir laikykitės perduotų tiesų (paradóseis), kurių išmokote iš mūsų žodžių ar laiško“ (2 Tes 2,15). Tai, ką Č. Kavaliauskas šioje eilutėje išvertė kaip „perduotos tiesos“, graikiškame tekste iš tiesų atitinka vienas žodis „Perdavimai“, t.y. „Paradóseis“ (lotyniškai - „Traditiones“). Tie Perdavimai įvardyti kaip žodiniai ir rašytiniai.
Turėkime omenyje, kad kai rašė Apaštalas, dar nebuvo parašytos nei Evangelijos, nei daugelis jo laiškų. Šv. Paulius mokė laikytis tikėjimo tiesos, perduodamos Apaštalų, o pačių Apaštalų gautų iš Kristaus. Taip ortodoksų tradicijoje suvokiama Šventoji Tradicija.
Šv. Atanazas Didysis (IV a.) rašo: "Tradicija (Paradosis) tai tiesa, Jėzaus Kristaus perduota Apaštalams ir išsaugota Šventųjų Tėvų". Šis gyvas Dievo Žodis, kuris remiasi Sekminėmis užbaigtu apreiškimu ir yra tikėjimo taisyklė, kaip rašo Apaštalas: „Turime įvairių dovanų, nelygu kokia malonė mums suteikta. Kas turi pranašystės dovaną, tegul ja naudojasi, laikydamasis tikėjimo taisyklės (analogian tes pisteos)" (Rom 12,6).
Šventasis Raštas yra ypatinga Apaštališkojo Perdavimo dalis, nes visa yra įkvėpta Šventosios Dvasios (Theopneusthia). Tačiau mes net nežinotume, kurios knygos priklauso Šventajam Raštui, o kurios - ne, jei ne Raštą lydintys kiti perdavimai. Senojo Testamento knygų sąrašą pirmą kartą vyskupai surašė 364 m. Laodikėjoje, Naujojo Testamento - 393 m. susirinkime Kartaginoje. Sudarydami sąrašus jie vadovavosi Bažnyčios Tradicija, kurią liudija šv. Iriniejus Lionietis, šv. Melitonas Sardietis ir kt. (II a.). Taigi, ortodoksai turi vieną tikėjimo šaltinį - Apaštališkąjį Perdavimą, kurio ypatinga dalis yra Šventasis Raštas.
Tradicija yra saugoma ir niekas prie jos nieko negali nei pridėti, nei atimti. Kai Bažnyčioje kyla ginčai dėl to, kas yra tradicija ir kas ji nėra, tai Bažnyčia aiškinasi kartu, su vyskupais priešakyje ir savo valią išreiškia Visuotiniais susirinkimais (kurių buvo 7, paskutinis - 787 m.). Tikima, kad šie susirinkimai taip pat yra lydimi Šventosios Dvasios, kaip ir visas Tradicijos perdavimas, tačiau Tradicijos įkveptumas jau kitoks, nei Šventojo Rašto.
Ypatinga Šv. Tradicijos dalis, liudijanti, kad ankstyvoji krikščionių bendruomenė buvo sukoncentruota apie gyvą centrą - Kristų ir Šventąją Dvasią, kuri buvo perduodama per Apaštališkąjį Perdavimą, yra agrafai. Agrafai - tai paties Jėzaus Kristaus pasakyti žodžiai (ne pasakojimai apie jį, bet tiesioginės citatos), kurių nėra kanoninėse Evangelijose. Apie jų tikrumą žinome todėl, kad juos cituoja Apaštališkieji ir vėlesni Tėvai.
Tai reiškia, kad Bažnyčioje greta Evangelijų egzistavo žodinė Kristaus mokymo perdavimo Tradicija, kuri sudarė darnią vienovę su Šv. Raštu.
Agrafų pavyzdžiai:
"Reikia paremti silpnuosius ir atminti Viešpaties Jėzaus pasakytus žodžius: 'Palaimingiau duoti negu imti'“ (cituoja Apaštalas Paulius - Apd 20,35)
"Tai, kas silpna, bus išgelbėta per tai, kas stipru." (Apaštališkieji Tėvai - Constitutio Ecclesiastica Apostolorum)
"Kuo rasiu apsivilkus, tame ir teisiu" (cituoja šv. Justinas Kankinys, Dial. 47)
"Būkite patyrę pinigų keitėjai, atmetantys nereikalinga, paliekantys gera" (Klemensas Aleksandrietis, Stromata, I, 28, 177; taip pat Epifanii librorum adversus haereses proemium)
"Mano slėpiniai yra man ir mano namų sūnums" (Stromata, V, 10, 64)
"Kas arti manęs, arti ugnies; kas toli nuo manęs, toli nuo Karalystės" (Origenas, Homil. in Jer., XX, 3)
"Niekas neįeis į Dangaus Karalystę kitaip, kaip tik per gundymą" (Tertulijonas. De baptismo. ХХ. 2) .
