Senuolio Ambrozijaus Optiečio pamokymai: gyventi - tai neteisti
Senuolio Ambrozijaus Optiečio pamokymai
Ištraukos iš Viešpaties Paaukojimo vienuolyno išleistos knygos „Optos kunigo vienuolio atsiskyrėlio senuolio Ambrozijaus gyvenimo aprašymas“(Жизнеописание Оптинского старца иеросхимонаха Амвросия / Схиарх. Агапит (Беловидов). — М. : Изд-во Сретенского монастыря, 2010.)
Šventasis Ambrozijus Optietis (1812-1891) yra didis XIX a. senuolis, gyvenęs Optos vienuolyne. Minėjimas spalio 23 d. (10 d. pagal senąjį stilių).
Savo patarimus ir pamokymus, kuriais senuolis Ambrozijus naudingai mokydavo ateinančiųjų pas jį su tikėjimu sielas, pateikdavo jis arba dažnai asmeniniame pokalbyje, arba bendrai visiems apsupusiems jį, pačia paprasčiausia forma, trumpai ir dažnai su pajuokavimu. (Dažnai ir rimuotai - vert.past.) Apskritai, reikia pastebėti, kad juokų tonas pamokančiose kalbose buvo išskirtiniu senuolio bruožu.
***
„Kaip gyventi?“ – girdėdavo senuolis iš visų pusių bendrą ir labai svarbų klausimą. Iš savo paprastumo jis atsakydavo juokaudamas: “Gyvent - nesigraužt, nieko neteist, niekam neįkyrėt ir visiem mano pagarba”. Toks senuolio atsakymo tonas dažnai sukeldavo šypseną lengvabūdiškų klausytojų veiduose. Bet jeigu rimčiau įsiklausyti į šį pamokymą, tai kiekvienas pamatys jame gilią prasmę. „Nesigraužt“ – t.y. kad širdis neprisirištų prie neišvengiamų žmogui vargų ir nesėkmių, keliautų prie Vienintelio amžinosios saldybės Šaltinio – Dievo; per tai žmogus gali esant nesuskaičiuojamiems ir įvairiausiems nesklandumams raminti save, susitaikyti su jais, arba augti nuolankume.
„Neteist“, „neįkyrėt“ – nieko nėra labiau įprasto tarp žmonių kaip teisimas ir įkyrumas, šių pražūtingų išdidumo atžalų. Vien tik jų pakanka, kad nuvesti žmogaus sielą į pragaro dugną, tuo tarpu kai jie net nelaikomi nuodėme. „Visiem mano pagarba“ – nurodo į apaštalo įsakymą: lenktyniaukite tarpusavio pagarba (Rom 12, 10). Suvesdami visas šias mintis į vieną bendrą, mes matome, kad pateiktame pamokyme visų pirma senuolis skelbė nuolankumą, tai - dvasinio gyvenimo pagrindas, visų dorybių šaltinis, be kurio, pasak šventojo Jono Auksaburnio, kaip jau minėta anksčiau, neįmanoma išsigelbėti.
***
Į bendrą klausimą užduodamą senuoliui: „Kaip gyventi?“ – kartais jis atsakydavo ir kiek kitaip: „Reikia gyventi neveidmainingai ir elgtis pavyzdingai; tada mūsų darbai bus teisingi, nes kitaip tai apgaulingi“.
***
„Mes privalome, - sakydavo dar senuolis, - žemėje gyventi taip, kaip sukasi ratas: tik vienu taškeliu vos liečia žemę, o visu kitu būtinai veržiasi į viršų; o mes kaip atsigulsim ant žemės, tai ir atsikelti negalim“.
***
„Mūsų išgelbėjimas turi vykti tarp baimės ir vilties“
Į klausimą, kaip gi teisieji, žinodami, kad jie gerai (teisingai) gyvena pagal Dievo įsakymus, nepakyla savo teisumu, senuolis atsakė: „Jie nežino, kokia jų laukia baigtis“.
„Todėl, - pridėjo jis, - mūsų išgelbėjimas turi vykti tarp baimės ir vilties. Niekam, jokiais būdais negalima pasiduoti nevilčiai, bet nereikia ir perdėm pasitikėti“.
***
Klausimas: ar galima norėti tobulėjimo dvasiniame gyvenime? Senuolio atsakymas: „Ne tik galima norėti, bet ir būtina stengtis nuolankumo tobulinime, t.y. tame, kad širdies gelmėje laikyti save blogesniu ir žemesniu visų žmonių ir visokio kūrinio“.
***
Apie kantrybę: „Kuomet tau įkyri, niekada neklausk – kam ir kodėl. Šventajame Rašte to niekur nėra. Kaip tik atvirkščiai pasakyta: jei kas užgaus tave per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą. Į dešinį skruostą iš tiesų nepatogu suduoti, o tai reikia taip suprasti: jeigu kas nors tave šmeiš arba nekaltai dėl ko nors įkyrės (kabinėsis), - tai reikš sudavimą per dešinį skruostą. Nemurmėk, o pakęsk šį smūgį kantriai, atsukdamas tuo pačiu ir kairį skruostą, t.y. atsimindamas savo neteisius darbus. Gali būti, tu dabar nekaltas, bet anksčiau daug nusidėdavai; ir tada suprasi, kad esi vertas bausmės“.
***
Jei kas nors iš brolių, dėl silpnadvasiškumo ir nekantrumo, liūdėjo dėl to, kad jo neskuba įvilkti į mantiją arba pašventinti diakonu ir kunigu, senuolis buvo įpratęs pamokydamas šitaip sakyti: „Tai, broli, ateis savu laiku, - viską duos; gerų darbų niekas neduos“.
***
„Kad neįpulti į irzlumą ir rūstumą nereikia skubėti“
Apie irzlumą: „Niekas neturi teisinti savo irzlumo kokia nors liga, - tai vyksta iš išdidumo. O žmogaus rūstumas, apaštalo Jokūbo žodžiais, nedaro Dievo teisybės (Jok 1,20). Kad neįpulti į irzlumą ir rūstumą nereikia skubėti“.
***
Kalbėdamasis apie pavydą ir pikto atminimą, senuolis pasakė: „Reikia save versti, net ir prieš savo valią, daryti ką nors gera savo priešams; o svarbiausia – nekeršyti jiems ir būti atsargiems, kad kaip nors neįžeistume jų savo nepakančia ir žeminančia povyza“.
***
„Meilė, žinoma, virš visko. Jeigu tu supranti, kad tavyje nėra meilės, bet trokšti jos turėti, tai daryk meilės darbus iš pradžių bent ir be meilės. Viešpats pamatys tavo troškimą ir pastangas, ir įdės į tavo širdį meilę“.
***
„Kas turi piktą širdį, neturi nusiminti, nes su Dievo pagalba žmogus gali ištaisyti savo širdį. Reikia tik dėmesingai save stebėti ir nepraleisti progos būti naudingu artimiesiems, dažnai pasipasakoti senuoliui (dvasios tėvui – vert.past.) ir daryti įmanomus gailestingumo darbus. To, žinoma, neįmanoma padaryti staiga, bet Viešpats kantrus. Jis tik tuomet baigia žmogaus gyvenimą, kuomet mato jo pasiruošimą pereiti į amžinybę arba kuomet nebemato jokios vilties jo pasitaisymui.“
***
Apie išmaldą senuolis Ambrozijus sakydavo: „Šventasis Dimitrijus Rostovietis rašo: jeigu atjos pas tave žmogus ant arklio ir prašys tavęs (išmaldos – vert.past.), duok jam. Kaip jis panaudos tavo išmaldą, tu už tai neatsakai“.
***
Dar: „Šventasis Jonas Auksaburnis sako: pradėk atidavinėti stokojantiems tai, kas tau nereikalinga, kas pas tave voliojasi; vėliau būsi pajėgus duoti daugiau ir net atimdamas iš savęs, o galiausiai būsi pasiruošęs atiduoti ir viską ką turi“.
***
Į klausimą kaip suprasti Rašto žodžius: būkite išmintingi kaip gyvatės(Mt 10,16), - senuolis aiškino: „Gyvatė, kuomet jai reikia pakeisti savo seną odą į naują, pereina per labai ankštą, siaurą vietą ir tokiu būdu jai būna patogu palikti savo seną odą; taip ir žmogus, norėdamas atsikratyti senojo žmogaus, turi eiti siauru Evangelijos priesakų vykdymo keliu. Bet kokio puolimo metu gyvatė stengiasi saugoti savo galvą. Žmogus turi labiausiai saugoti savo tikėjimą. Kol tikėjimas išsaugotas, viską galima dar atitaisyti“.
***
„Bedieviams nėra pateisinimo“
„Aš kažkada tėveliui sakiau, - rašo viena dvasinė duktė, - apie vieną šeimą, kad man jų visų labai gaila, - jie į nieką netiki, nei į Dievą, nei į amžinąjį gyvenimą; gaila būtent todėl, kad jie galbūt patys dėl to ir nekalti, juos auklėjo tokiame netikėjime arba buvo kokios kitos priežastys. Tėvelis palinksėjo galvą ir taip rūsčiai pasakė: „Bedieviams nėra pateisinimo. Juk visiems, neabejotinai visiems, ir pagonims skelbiama Evangelija; galiausiai, iš gamtos mums visiems nuo gimimo įdiegtas Dievo pažinimo jausmas; išeina - patys kalti. Klausi, ar galima už tokius melstis? Žinoma, melstis už visus galima“. „Tėveli! – sakiau aš tuoj po šių žodžių. – Negali gi būsimajame gyvenime jausti visiškos palaimos tas, kurio giminės ir artimieji kenčia pragare?“ O tėvelis į tai atsakė: „Ne, ten šitokio jausmo jau nebus: apie visus tada pamirši. Tai kaip per egzaminą. Kai eini į egzaminą dar baisu ir spiečiasi galvoje įvairios mintys, o atėjai – ištraukei bilietą (pagal kurį turi atsakinėti), apie viską pamiršai““.
***
Atėjo pas senuolį kažkoks ponas, netikintis demonų egzistavimu. Ponas pasakė: „Jūsų valia, tėveli, aš net nesuprantu, kas tai per demonai“. Į tai senuolis atsakė: „Juk ir matematiką ne visi supranta, vis dėl to ji egzistuoja“.
***
Apie tingumą ir vangumą: „Nuobodulys – vangumui anūkas, o tingėjimui sūnus (originale anūkė ir duktė, nes abu žodžiai rusų kalboje yra moteriškos giminės – vert.past.). Kad nuvytum jį lauk, darbuose pasistenk, maldoje netingėk; tada ir nuobodulys praeis ir darbštumas ateis. O jeigu prie to dar pridėsi nuolankumo ir kantrumo, tai nuo daugelio blogybių save išlaisvinsi“.
***
Apie nejautrumą ir perdėtą drąsą, dėl netikėtos S. mirties, tėvelis pasakė: „O mirtis tai ne už kalnų, o už pečių, o mums nors kuolą ant galvos tašyk“.
***
„O mirtis tai ne už kalnų, o už pečių, o mums nors kuolą ant galvos tašyk“
Dar sakė: „Jeigu vienam kaimo gale pradės karti, kitame gale nenustos nuodėmiauti, sakydami: iki mūsų dar negreit ateis“.
***
Apie atgailos galią pasakodavo šitaip: „Vienas vis nuodėmiaudavo ir gailėdavosi, ir taip visą gyvenimą. Galiausiai paatgailavo ir numirė. Piktoji dvasia atėjo jo sielos ir sako: jis mano. O Viešpats sako: ne, - jis atgailavo. „Bet nors ir atgailavo, vėl nuodėmiavo“, - tęsė šėtonas. Tada Viešpats jam pasakė: „Jeigu tu, būdamas piktasis, vėl priimdavai jį pas save po to, kai jis man atgailaudavo, tai kaip gi Man jo nepriimti, jeigu jis po to kai nusidėdavo, vėl pas mane su atgaila kreipdavosi? Tu pamiršti, kad tu piktasis, o Aš – Maloningasis““.
***
„Būna, - taip sakydavo tėvelis, - kad nors mūsų nuodėmės per atgailą mums ir atleidžiamos, bet sąžinė vis nenustoja mums priekaištauti. Velionis senuolis tėvas Makarijus palyginimui kartais rodydavo savo pirštą, kuris kažkada seniai puvo įpjautas: skausmas seniai praėjo, o randas liko. Lygiai taip ir po nuodėmių atleidimo lieka randai, t.y. sąžinės priekaištai“.
***
„Nors Viešpats ir atleidžia nuodėmes atgailaujantiems, bet kiekviena nuodėmė reikalauja nuvalančios bausmės. Pavyzdžiui, gerajam plėšikui Pats Viešpats pasakė: Dabar būsi su Manimi rojuje (Lk 23,48); tuo tarpu po šių žodžių buvo sulaužyti jam blauzdikauliai; o kaip buvo vien tik ant rankų, sulaužytais blauzdikauliais, pakabėti ant kryžiaus trejetą valandų? Reiškia, jam reikėjo apvalomųjų kančių. Nusidėjėlių, kurie miršta tuoj po atgailos, apvalymui tarnauja Bažnyčios ir už juos besimeldžiančiųjų maldos, o tie kurie dar gyvi, patys turi apsivalyti gyvenimo atitaisymu ir išmalda, padengiančia nuodėmes.“
***
„Kryžiaus žmogui (t.y. apvalančiųjų kūno ir sielos kančių) Dievas nekuria (neduoda). Ir koks sunkus bebūtų kokio žmogaus kryžius, kurį jis neša gyvenime, medis iš kurio jis padarytas, visuomet išauga ant jo širdies dirvos“. Rodydamas į savo širdį, tėvelis pridėdavo: „Medis prie sraunių vandenų (Ps 1,3 - vert past.), - kunkuliuoja ten vandenys (aistros)“.
***
„Kai žmogus, - dar sako senuolis, - eina tiesiu keliu, jam ir kryžiaus nėra. Bet kada nuklysta nuo jo ir ima mėtytis tai į vieną, tai į kitą pusę, štai tada ir atsiranda įvairios aplinkybės, kurios ir vėl jį pastūmėja į tiesų kelią. Šie postūmiai ir sudaro žmogui kryžių. Jie, žinoma, būna skirtingi, kokių kam reikia“.
***
„Kartais siunčiamos žmogui kančios be kaltės, kad jis, Kristaus pavyzdžiu, kentėtų už kitus. Pats Išgelbėtojas pirma kentėjo už žmones. Jo Apaštalai taip pat kankinosi už Bažnyčią ir už žmones. Turėti tobulą meilę – ir reiškia kentėti už artimus“.
***
Dar sakė senuolis: „Vienas brolis paklausė kito: kas tave išmokė Jėzaus maldos? O tas atsako: demonai. – „Kaip gi taip?“ – „Štai kaip: jie trukdė man nuodėmingomis mintimis, o aš vis meldžiausi ir meldžiausi ta malda, - taip ir pripratau.““
***
Vienas brolis skundėsi senuoliui, kad maldos metu būna daugybė įvairiausių minčių. Senuolis į tai atsakė: „Važiavo vyriokas per turgų; aplink jį minia žmonių, kalbos, triukšmas, o jis vis savo kumelei: no-no! no-no! – taip po truputį, po truputį ir pervažiavo visą turgų. Taip ir tu, ką mintys besakytų, vis daryk savo reikalą – melskis!“
***
Kad žmonės neliktų nerūpestingi ir nesukrautų visų savo vilčių į kitų maldingą pagalbą, senuolis kartodavo paprastą liaudies išmintį: „Dieve, tai padėk, bet ir pats vyruti negulėk“. A.T. pasakė: „Tėveli! Per ką gi mums prašyti, jei ne per jus?“ Senuolis atsakė: „Ir pati prašyk; tu atsimink, - dvylika apaštalų prašė Išgelbėtoją už moterį kanaanietę, bet jis jų neišgirdo; o pati pradėjo prašyti, išprašė“.
***
Bet kadangi malda yra stipriausias ginklas prieš nematomą priešą, tai jis ir stengiasi visaip nuo jos atitraukti žmogų. Pateikdavo senuolis tokį pasakojimą: „Atone vienas vienuolis turėjo varnėną-plepį, kurį vienuolis labai mylėjo, traukiamas jo kalbų. Bet štai keista: vos tik vienuolis pradėdavo melstis privalomas maldas, varnėnas tuoj ima kalbėti ir neleidžia vienuoliui melstis. Kartą per Velykas – Kristaus Prisikėlimo šventę, vienuolis priėjo prie narvelio ir sako: „Varnėniuk, Kristus prisikėlė!“ O varnėnas atsako: „Tai ir yra mūsų bėda, kad prisikėlė“, - ir tuoj pat pastipo, o vienuolio celėje pasklido nepakenčiama smarvė. Tada vienuolis suprato savo klaidą ir atgailavo“.
***
Dievas labiausiai žvelgia į vidinį žmogaus sielos nusiteikimą melstis, apie tai senuolis sakydavo: „Kartą atėjo pas anksčiau minėtą igumeną Antonijų vienas luošomis kojomis ir sako: „Tėveli, man kojas skauda, negaliu lenktis maldoje iki žemės ir tai mane glumina“. Tėvas Antonijus jam atsakė: „Taip jau, Rašte pasakyta: Sūnau, duok man širdį, o ne kojas““.
***
„Kodėl žmonės nusideda?“ – užduodavo kartais senuolis klausimą ir pats į jį atsakydavo: „Arba dėl to, kad nežino, ką reikia daryti, o ko vengti, o jeigu žino, tai pamiršta; jeigu visgi nepamiršta, tai tingi arba yra apimti vangumo. Ir atvirkščiai, kadangi žmonės labai tingūs daryti gerus darbus, tai dažnai pamiršta apie savo pagrindinę prievolę – tarnauti Dievui; iš tingumo gi ir užmaršumo prieina iki kraštutinio nesupratingumo arba neišmanymo. Tai trys milžinai – vangumas arba tingėjimas, užmaršumas ir neišmanymas, - kurių surišta visa žmonių giminė neatrišamais pančiais. O vėliau jau seka apsileidimas su visu būriu piktų aistrų. Dėl to mes ir meldžiamės Dangaus Karalienei: Švenčiausioji mano Valdove Dievo Gimdytoja, savo šventomis ir galingomis maldomis nuvyk nuo manęs, puolusio ir vargano Tavo tarno, beviltišką nusiminimą, užmaršumą, nesumanumą, apsileidimą ir visas nešvarias, klastingas ir šventvagiškas mintis...“ (maldos tekstas lietuvių kalba paimtas iš Ortodoksų maldyno, Šv. Paraskevės parapija, 2014 m. Vilnius, p. 19).
Šventojo Ambrozijaus Optiečio pamokymai
Surinko schiarkimandritas Agapitas (Belovidov)
Išvertė diakonas Vitalis Dauparas
Versta iš: http://www.pravoslavie.ru/98034.html
