Apie maldą savais žodžiais Ortodoksų Bažnyčioje

Kunigas vienuolis Jobas (Gumerovas)

[Иеромонах Иов (Гумеров)]

Vertė diak. Vitalis Dauparas

Malda yra ne tik pokalbis su Dievu, bet ir ypatingas darbas, kuriame dalyvauja protas, jausmai, valia ir kūnas. Kad malda būtų maloninga ir neštų vaisių, reikalingas širdies tyrumas, tikėjimo gilumas, dvasinio gyvenimo patirtis. Šv. Ignotas (Briančianinovas) rašo: “Siela, pradedanti dieviškąjį kelią, pasinėrusį į gilią nežinią visko, kas yra dieviška ir dvasiška, net jei ji ir yra turtinga šio pasaulio išmintimi, dėl šios nežinios ji nežino, kaip ir kiek jai reikia melstis. Kad padėtų kūdikiškajai sielai Šventoji Bažnyčia nustatė maldos

https://pixabay.com

taisykles (nustatytus maldų rinkinius - vert.past.) Maldos taisyklės yra keleto maldų, sukurtų Dievo įkvėptų šventųjų tėvų, rinkiniai, pritaikyti konkrečioms aplinkybėms ir laikui” (Žodis apie Maldų atsiklaupus taisyklę). Net apaštalai prašė Viešpaties: „Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip ir Jonas išmokė savuosius mokinius“ (Lk 11,1). Išgelbėtojas davė mokiniams, o per juos ir visiems krikščionims tobuliausią maldos pavyzdį - maldą “Tėve mūsų”. Be Viešpaties maldos, apaštalų laikais bendrai priimtinomis buvo Dovydo psalmės (gr. psallo - giedu) ir kitos Dievo įkvėptų himnografų giesmės. Psalmėmis šlovindavo ir dėkodavo Viešpačiui. Jomis guosdavosi ir keldavo į Dievą prašymus visose gyvenimo aplinkybėse. Apaštalas Paulius kviečia tikinčiuosius giedoti psalmes (žr.: Ef 5,19; Kol 3, 16). Tačiau vien tuo maldos gyvenimas pirmojoje Bažnyčioje neapsiribojo.

Apaštalo Pauliaus žodžiai: “be paliovos melskitės” (1Tes 5,17)  – kviečia įtvirtinti savyje nuolatinę vidinę maldą, kuri dažniausiai atliekama savais žodžiais. Apaštalas kalba ir apie maldą savais žodžiais, kuri tariama lūpomis:  “vis dėlto bendruomenės susirinkime verčiau ištarsiu penkis žodžius savo protu, kad pamokyčiau ir kitus, negu tūkstančius žodžių [nežinomomis] kalbomis” (1Kor 14, 19).

Vėlyvesniais amžiais šventieji tėvai taip pat mus moko melstis ne vien tik nustatytomis maldomis, bet ir savosiomis: “Tam ne tiek reikalingas žodis, kiek mintis, ne tiek rankų iškėlimas, kiek sielos įtempimas, ne tiek žinoma kūno padėtis, kiek dvasios atvirumas” (Šv. Jonas Auksaburnis). Savais žodžiais besimeldžiančiajam nurodymus pateikia Šv. Jonas Kopėtininkas: “Savo maldoje nenaudok perdėm išmintingų išsireiškimų, nes dažnai paprastas ir negudrus vaikų vapėjimas buvo priimtinas jų Dangiškajam Tėvui” (Dangiškieji laiptai 28,9);  “nesistenk daugiažodžiauti kalbėdamasis su Dievu, kad tavo protas neatšiptų į žodžių įmantrumą. Vienas muitininko žodis buvo malonus Dievui, ir viena frazė, ištarta tikėjimo, išgelbėjo nusikaltėlį (ant kryžiaus - vert.past.). Daugiažodžiavimas meldžiantis dažnai linksmina protą ir pripildo jį svajų, o vienažodiškumas paprastai surenka jį (protą - vert.past.)” (Dangiškieji laiptai 28,10)  .

Kaip teisingai melstis savais žodžiais? Šv. Nikodemas Atonietis rašo: “Tavo maldoje tau reikia derinti tuos keturis veiksmus, apie kuriuos rašo šv. Bazilijus Didysis: iš pradžių pašlovink Dievą, po to padėkok Jam už tau suteiktas geradarybes, toliau išpažink Jam savo nuodėmes ir Jo įstatymo pažeidimus ir galiausiai melsk Jo tau reikalingų dalykų, labiausiai naudingų tavo išgelbėjimui” (Nematomoji kova, 1 d. 46 sk. Apie maldą). Visų svarbiausia, kad malda būtų gyva, nuoširdi ir šilta: “Gerai maldoje pasakyti keletą savo žodžių, karštai alsuojančių tikėjimu ir meile Viešpačiui… Ir koks malonus būna Viešpačiui šis mūsų asmeniškas vapėjimas, kylantis tiesiog iš tikinčios, mylinčios ir dėkingos širdies, apsakyti neįmanoma, būtina tik tai pasakyti, kad siela savais žodžiais krykštauja džiaugsmu Viešpačiui… Keletą žodžių pasakysi, o palaimos patirsi tiek, kiek nepatirtum iš pačių ilgiausių ir jaudinančių maldų - svetimų maldų, iš įpročio ir nuoširdžiai tariamų” (Šv. Jonas Kronštatietis). Apie tai kalba ir Šv. Teofanas Atsiskyrėlis: “Jeigu siela būna paliegusi ir ne stipri pati pakilti link Dievo, skaitykite iš atminties kokią nors maldą, kiekvieną žodį kartodami po keletą kartų, kad sudaužyt sielą, kaip kūju. Kuomet siela pati kyla pas Viešpatį, nekalbėkite jokių išmoktų maldų, o savo kalba tiesiai kalbėkite Viešpačiui, pradėdami nuo dėkojimo už malones konkrečiai jums, po to ir kitus dalykus, kuriuos reikia, pasakydami. Viešpats arti! Jis dėmesingas žodžiui iš širdies” (Laiškai. 7 leid. Laiškas 1083).

Versta iš http://www.pravoslavie.ru/