Stereotipai
Liaudies išmintis byloja: „sutinka pagal drabužį, išlydi pagal protą“. Dažniausiai liaudies išmintis kalba tiesą ir yra verta į ją įsiklausyti. Šį kartą ji ir vėl teisi. „Sutinka pagal drabužį (arba rūbą)“ - šiandien kviečiu pamąstyti apie su šia įžvalga tampriai susijusį ir mus dažnai persekiojantį jo didenybę – stereotipinį mąstymą, arba tiesiog – stereotipus.
Stereotipai artimi klišėms bei šablonams, kai paprastumo dėlei jie taikomi daugelio panašių objektų atveju, ignoruojant tuose objektuose esančius skirtumus ir jų individualumą“.
Nuostabiai apibrėžta. Stereotipai dažniausiai ir užima tų rūbų, pagal kuriuos sutinka žmogų, vietą. Stereotipai būna įvairiausių rūšių: stereotipai apie vyrus, apie moteris, apie tautas, apie profesijas, plaukų spalvą, apsirengimo stilių (tikrų rūbų!), gyvenamąją vietą, plaukų ilgį ir t.t.
 |
| Stereotipai taikomi ir gyvūnams. Štai vargšas ryklys laikomas baisiu žmonių žudiku. O tiesa yra kiek kitokia... :) |
Kaip jau minėta wiki apibrėžime: jie taikomi ignoruojant skirtumus ir individualumą. Kartais stereotipai būna taip įaugę, kad žmonės per juos nebesugeba įžvelgti nieko, kas po jais slepiasi. Mąstant stereotipiškai, nebereikia mąstyti. Viskas jau yra už mus nustatyta. Mums tereikia pritaikyti tinkamą etiketę. Štai matau šviesiaplaukė mergina sėdasi už vairo – klijuoju blondinės etiketę ir, žinau, vairuos ji nekaip. Arba, štai eina tamsaus gymio vyrukas su barzda, musulmonas, aišku – teroristas. Tai paprasčiausi, primityviausi pavyzdžiai. Tačiau dažnai stereotipai neša savyje visą apimančią ir apibrėžiančią žmogaus gyvenimą „tiesą“. Uždėdami etiketę, surūšiuojame visą žmogaus gyvenimą į tam tikras nusistovėjusias, įsivaizduojamas, net reikalaujamas, būtinas nišas. Dažnai tokie stereotipai atveda iki tragedijų – asmeninių ar net pasaulinių. Ir visiškai neturi reikšmės, ar tie stereotipai turi teigiamą ar neigiamą pradą, galiausiai jie tampa griaunančia jėga. Turbūt tragiškiausias stereotipų panaudojimo atvejis yra holokaustas, kai stereotipas apie žydų tautybės žmones privedė prie masinio jų naikinimo. Sėkmingas ir labai pavojingas naujasis stereotipas atsirado ką tik, iškart po tragedijos Paryžiuje, kai buvo išžudyti Charlie Hebdo žurnalo darbuotojai. Žmonės masiškai ėmė vadinti save Charlie, klausdami vieni kitų, ar tu esi Charlie? O jeigu ne, tada tu palaikai teroristus. Stereotipas kylantis, atrodytų, iš gerų norų pagerbti žuvusius, ginti žodžio laisvę, smerkti žudynes, netikėtai perauga į nuteisimą ir neapykantos kurstymą. (Šioje vietoje nesiplėsiu daugiau, kokie yra kiti variantai, jeigu tu vis dėlto nesi Charlie, tai kita tema). Tai štai tokie tie globalių stereotipų pasekmių pavyzdžiai.
Asmeninių pavyzdžių taip pat gausu, kiekvienas iš mūsų kasdien su tuo susiduriame ir nukenčiame nuo to. Dažnai stereotipai persipina su mūsų vaidmenimis visuomenėje. Gydytojas stereotipiškai mąstančiam žmogui turi būti padorus, kultūringas, doras, nors tuo pat metu imantis kyšius ir rašantis neįskaitomu raštu. Ir neduokdie, jeigu gydytojas eina valgyti per pietų pertrauką, arba suserga pats, jis visada turi būti pasiruošęs gydyti be jokių išlygų. Kitas pavyzdys, turbūt labiau nei bet kas mūsų visuomenėje įkalintas stereotipų, yra kunigas. Jis turbūt net neina į tulika, nekalbant jau apie tai, kad jis visada turi būti pamaldus, malonus, švelniai kalbantis, nesikeikiantis, nesinaudojantis mašina (gal jau ir netinka šiais laikaisJ) ir neatostogaujantis. Kita stereotipų pusė: jis (jei tai katalikų kunigas) - arba gėjus, arba slaptai turi „žmoną“ ir vaikų, jam rūpi tik pinigai, jis ir pats netiki tuo, ką skelbia iš sakyklos, bet tik mulkina bobutes, kad jas apšvarintų.
Dažnai visuomenėje vyrauja viena stereotipų pusė: neigiama arba teigiama. Štai krikščionims labiau klijuojami teigiami stereotipai, jie (kriščionys) turi būti šventi, visada pasiruošę padėti, nuolankūs, mandagūs, tvarkingi, nevartojantys svaigiųjų medžiagų, nerūkantys, pilietiški ir t.t. Na, o pavyzdžiui skustagalvio stereotipas paprastai asocijuojasi su agresija, girtuokliavimu, plėšimu, keiksmais. Jei prie skustos galvos priderinti treningai, tai paprastai komplekte tikimės išvysti: saulėgrąžas, rusišką bumčiką, bmw ir blondinę. Na, o jei prie plikės priderinti kerzai, kamufliažas ir bomberis, tai tokiu atveju šitie blogiečiai asocijuojasi su svastika, Hitleriu, šūkiais „Lietuva lietuviams“ ir kitataučių mėlynėmis. Bet kuriuo atveju stereotipas skelbia: iš jų – gero nesitikėk.
Kaip matome, „neigiami“ stereotipai paprastai pasitarnauja vienaip ar kitaip nuteisti/pasmerkti žmogų anksčiau laiko, jie trukdo prieiti prie antrosios liaudies išminties dalies, t.y. išlydėti pagal protą. Pritaikę stereotipą, mes pastatome sieną, kurią patys sunkiai įveikiame. Nes bijome arba nematome prasmės, juk ir taip viskas su juo aišku, jis... toks ir toks. Kita medalio pusė, lydinti „teigiamus“ stereotipus – viltys ir lūkesčiai, dažnai tuščios ir beprasmiški. Klijuodami „teigiamus“ stereotipus, mes įsivaizduojame tobulą sutikto žmogaus variantą: jis bus šventas, geras, mandagus, neklystantis ir pan. Kaip žinia, taip nebūna, ir šie stereotipai neišvengiamai veda prie nusivylimo.
Dar viena stereotipų rūšis yra autostereotipai. Tai tie atvejai, kai stereotipus taikome sau. Kai norime, kad žmonės mus matytų atitinkančius tam tikrus stereotipus. Imame save pagal juos „tobulinti“, šlifuojame ir slepiame tai, ko neturėtų būti, ir priklijuojame arba vaizduojame tai, kas pagal stereotipą, prie kurio derinamės, tuėtų būti. Tokiu būdu palaidojame savo tikrąjį „aš“ ir užsiverčiame ant kapo sunkų stereotipinį antkapį. Ir nors išorinis rezultatas gan patenkinamas, žmonės mato mus taip, kaip ir turi būti, atitinkančius viltis ir lūkesčius, arba iš tiesų mūsų bijo, nes mes kruopščiai ėmėmės atitikti neigiamo stereotipo reikalavimus. Tačiau mūsų viduje, ima pūti ir skaudėti mūsų dar gyvas palaidotas „aš“, jaučiamės nelaimingi. Prisiminkime, kiek esame sutikę žmonių, išoriškai sėkmingų, bet nelaimingų viduje! Dažnai to net nepastebime, kol žmogus staiga ima ir sprogsta iš vidaus. Skaudžiausias iš sprogimo variantų (ir galimas daiktas dažniausias mūsuose) būna savižudybė. Žinoma, yra ir kitų variantų. Kantresni žmonės tiesiog ištveria. Mažiau jautrūs net nesuvokia, kad čia kažkas ne taip. Kažkas „atsijungia“ cheminių medžiagų pagalba. O kažkas tiesiog ima laužyti stereotipus. Aš pats išbandžiau ne vieną būdą iš galimų. Skaudžiausias man buvo laužyti save ir taikytis prie stereotipų. Dabar renkuosi kitą kelią – laužyti ne save, bet stereotipus. T.y. būti savimi nepaisant stereotipų, peržengti juos ir nekreipti dėmesio, kai kažkas bando juos taikyti man. Turiu pripažinti, nėra lengva. Dažnai nejučiomis imu ir pasislepiu po kokiu nors prilipėliu-stereotipiuku. Tačiau dėl savo laisvės, dėl galimybės būti savimi verta stengtis, verta nusimesti kaukes ir dujokaukes, ir tiesia krūtine įkvėpti gryno oro. Tai laisvė būti savimi, o būti savimi, jau geras žingsnis laimės link.
Kitas žingsnis atsikratyti stereotipų - žvelgti kiaurai per stereotipus ir stengtis ten kažkur giliai pamatyti kito tikrąjį „aš“, įžvelgti jo širdį. Nieko nesitikint, nes tobulų žmonių nėra. Ir nieko nesmerkiant, nes absoliučiai blogų irgi nėra. Kiekvienas turime savyje gėrio ir blogio pradą, kiekvienas „gerietis“ turi savo nuodėmių ir kiekvienas „blogietis“ turi savo dorybių.
Ir galiausiai po visais tais stereotipais slepiasi esminis kiekvieno žmogaus troškimas būti priimtu ir mylimu. Tik kodėl mes bijome, kad mūsų nemylės, jeigu būsime tokie, kokie esame? Kodėl mums sunku kitus mylėti tokiais, kokie jie yra? Kiekvieną kartą, kai pavyks tai padaryti, bus didžiulis žingsnis laimės link.
Pabaigai keletas tautiniais stereotipais paremtų bajeriukų:
Žydas ir rusas randa lobį. Rusas ir sako:
- Žinai, ką, pasidalinam tą lobį broliškai...
- Ne, ne, ne geriau jau per pusę...
- Kas ten tokie stovi?
- Ai, ten estai kažkur bėga!
Sūnus pasakoja tėvui-suvalkiečiui:
-Aš šiandien susapnavau sapną, kuriame tu man nupirkai šokoladuką.
-O jei gerai elgsies, tai tau prisisapnuos, kad nupirkau tau didelį šokoladą.
