Kuo skiriasi ortodoksų ir katalikų dvasingumas? (Ortodoksų perspektyva)

Taip pat žr. straipsnius: Schizmos priežastysKatalikybė Rytų Ortodoksų (stačiatikių) akimis

Visuotinis patriarchas, Konstantinopolio-Naujosios Romos arkivyskupas Atenagoras (kairėje) ir Romos popiežius Paulius VI-asis (dešinėje)

Įvadas

1054 metais liepos 16 dieną trys popiežiaus Leono IX-ojo legatai įėjo Dieviškosios Liturgijos metu į Konstantinopolio Dieviškosios Išminties katedrą (Hagia Sophia) ir ant altoriaus (sosto, thronos) paliko laišką. Laiške popiežiaus vardu buvo skelbiama ekskomunika (atskyrimas nuo Bažnyčios) Konstantinopolio patriarchui Mykolui Kerularijui ir jo sekėjams. Nors imperatorius palaikė popiežių, patriarchas ir miesto žmonės atmetė bulės autoritetą, viešai sudegino laišką, prakeikė („pridavė anatemai“) legatus ir, jiems išvykstant, mieste kone kilo riaušės. Nors Rytų patriarchai niekada nebuvo viešai prakeikę („ekskomunikavę“) nei popiežiaus, nei Romos Bažnyčios kaip tokios, tačiau popiežius bulėje ekskomunikavo patriarchą kartu su sekėjais, o patriarcho pusėje buvo visi Rytų patriarchai ir dalis Vakarų bendruomenių (tokių, kaip, pavyzdžiui, Britanijos krikščionys, kurie buvo prijungti prie Romos Bažnyčios tik po karaliaus Haroldo II-ojo Anglo mirties). Tai reiškė, kad Romos Bažnyčia nutraukė eucharistinį bendravimą su eile Rytų patriarchų, todėl šis įvykis tapo formaliu Rytų-Vakarų Bažnyčios schizmos (atsiskyrimo) įteisinimu.

Pati schizma brendo gerokai ankščiau. Rytų ir Vakarų liturgika ir teologizavimo maniera ėmė skirtis dar ankstyvaisiais krikščionybės amžiais, o IX-ojo amžiaus įvykiai, Karolio Didžiojo vainikavimas ir vėlesnis vakariečių konfliktas su patriarchu šv. Fotijumi, buvo pirmieji konfliktai, ėmę skaldyti Rytų ir Vakarų krikščionių vienybę. Nors ortodoksų Šventieji Tėvai, gyvenę po 1054-ųjų schizmos buvo įsitikinę, kad atotrūkis yra labai mažas ir vienybė čia pat, tačiau XV-ajame amžiuje, per derybas Romos Katalikų Bažnyčios Florencijos susirinkime, derybų tarp ortodoksų ir katalikų metu pasirodė, jog per beveik keturis šimtmečius Bažnyčių keliai taip radikaliai išsiskyrė ir dabar tarp jų žiojėjo tokia praraja, jog rytiečiai ėmė laikytis pozicijos, kad geriau būti užkariautiems osmanų-musulmonų, nei pradėti eucharistinį bendravimą su Romos Katalikų Bažnyčia, kuris galėjo padėti išlikti Bizantijai.

Dvilypį ortodoksų požiūrį į Romos Katalikų Bažnyčios gyvenimą tuo metu geriausiai iliustruoja pirmojo Konstantinopolio patriarcho po Bizantijos imperijos griūties Genadijaus II-ojo Scholarijaus asmenybė. Genadijus buvo didelis Tomo Akviniečio gerbėjas, skatino jo filosofijos ir teologijos principus naudoti Ortodoksų Bažnyčioje, žavėjosi kai kuriais Romos Katalikų Bažnyčios laimėjimais, tačiau buvo aršus eucharistinio bendravimo atkūrimo priešininkas. Patirtis Florencijos susirinkime ir šv. Morkaus Efesiečio pamokymai jį vertė manyti, kad ėjimas į kompromisą su katalikais būtų ortodoksinio mokymo išdavystė.

Dabar retrospektyviai galime pasakyti, jog XV-ajame amžiuje, skirtingai nei iki schizmos, ryškiai skyrėsi visos Rytų ir Vakarų Bažnyčių dvasinės būties formos: ir bažnytinis menas, ir bažnytinė muzika, ir maldos praktika, ir Šventojo Rašto skaitymo principai, ir vienuolystės samprata, ir teologijos samprata, ir bažnyčios hierarchijos sistema. Žinoma, kažkiek šie dalykai skriasi ir tarp Ortodoksų Bažnyčių (pavyzdžiui, kaukaze, Rusijoje ir Graikijoje), tačiau skiriasi tik raiškos lygmenyje, o XV-ajame amžiuje kilo klausimas, ar Rytų ir Vakarų krikščionybės supratimas nesiskiria iš esmės

Pozicijos

Šiandieninėje ortodoksų teologijoje yra nemažai mąstytojų, teigiančių, jog Rytų ir Vakarų krikščionybės sampratos yra nesuderinamos ir esmingai skirtingos. Rusijoje šią poziciją gina aršus heterodoksinės krikščionybės kritikas Aleksejus Osipovas, kuris, remdamasis šv. Ignatijaus Briančianinovo (1807–1867) raštais teigia, esą katalikų dvasingumas - iškreiptas, kaip ir jų tikėjimas. Pasak Osipovo, katalikiškas dvasingumas yra svajokliškas ir jusliškas (jausmingas), o ką tai reiškia, aptarsime vėliau.

Graikijoje šią poziciją gina žymus filosofas ir teologas Christos Yannaras, kuris, remdamasis Heideggerio Vakarų metafizikos destrukcija teigia, esą scholastinėje filosofijoje prasideda tikroji būties užmarštis, tapusi atramos tašku sekuliarizmui ir modernizmui, besireiškianti visose Vakarų dvasinės būties formose. Tai - susvetimėjimas tarp Dievo ir žmogaus, subjekto ir objekto, techninis požiūris į supantį pasaulį, kuris svetimas Rytų krikščionių kultūroje dėl mokymo apie Dievo pasiekiamumą imanencijoje, mokymo apie Dievo Nesukurtąsias Energijas, persmelkiančias visą būtį ir patį žmogų. Verta atkreipti dėmesį, kad tokios radikalios pozicijos laikosi ne visi.

Pavyzdžiui, Rusijoje kitokios nei Osipovas pozicijos laikosi filosofijos mokslų daktaras, metropolitas, Bažnyčios atstovas išorės ryšiams Hilarijonas Alfejevas. Savo straipsnyje „Patristinis palikimas ir modernybė“ Hilarijonas Alfeyevas gina tezę, kad patikimo atsakymo į klausimą, ar Vakarų dvasingumas suderinamas su Rytų dvasingumu šiuo metu nėra, nes per daug skiriasi Vakarų ir Rytų šventųjų istoriniai-kultūriniai kontekstai. Jis taip radikaliai priešina šiuodu kontekstus, kad Rytų-Vakarų skirties užuomazgas randa jau Origeno ir Tertulijono, Grigaliaus Nisiečio ir šv. Augustino skirtumuose. 

Iš pirmo žvilgsnio, toks radikalus kontekstų priešinimas gali lengvai nuvesti į Walterio Bauerio pasaulėvaizdį, esą „erezijos“ tebuvo skirtingų regionų krikščionybės, tačiau metr. Hilarijonas turi aiškią Šventosios Tradicijos perdavimo laike ir erdvėje supratimą ir skiria antraeilius skirtumus (kultūrinius skirtumus) nuo giluminių skirtumų  (kas erezijas daro erezijomis). Pasak jo, mokymo teisingumo matu gali būti laikomas Bažnyčios Tėvų sutarimas (Consensus Patrum t.y. tai, dėl ko sutaria visi Bažnyčios Tėvai), tačiau tai nėra tiesiog aritmetinis visų mokymų vidurkis, jis gali būti nustatytas tik atidžių istorinių, filologinių ir teologinių studijų metu. Nors Consensus yra vakarietiška samprata, Hilarijonas ją niuansuodamas priartina prie ortodoksalios savimonės sampratos, kuri ortodoksų Tradicijoje yra žinoma kaip phronema. Vakarų atžvilgiu Hilarijonas siūlo tolerantišką tylą ir tiriamąjį-liudijamąjį dialogą, o ne Vakarų ortodoksiškumo pripažinimą.

Taigi, pagrindinė problema, nagrinėjama šiame straipsnyje bus Romos katalikų ir ortodoksų dvasingumo skirtumai. Iš anksto noriu pasakyti, kad nesiryžtu duoti „galutinių“ atsakymų tokiame be galo plačiame, fundamentaliame, pasaulinės svarbos klausime ir, kiek man yra žinoma, pasaulyje yra labai mažai mokslininkų (jeigu yra), kurie kompetentingai į šį klausimą galėtų atsakyti. Juk ortodoksų požiūriu, klausimas apie dvasingumo nesuderinamumą yra klausimas apie Romos katalikų dvasingumo eretiškumą, nes Ortodoksų Bažnyčios dvasingumas tiesiogiai remiasi Bažnyčios Tėvu dvasingumu. Todėl Osipovui katalikų dvasingumo skirtumai yra lemiamas argumentas katalikybės atmetimui.

Kita vertus, ortodoksui nereikia tobulai išmanyti katalikų dvasingumo, kad likti ortodoksu ir nepriimti katalikybės. Vienas senas sentikis yra pasakęs išmintingus žodžius - „tam, kuris eina siauru keliu, norisi stvertis ko nors, kad išlaikytų lygsvarą; juk eidamas per upelį laikysiesi to, ką turi, idant neišklystum iš siauro kelio. Ir nesitversi į tai, kas atrodo nepatvaru, ar ko tvarumo nežinai. Tačiau einantis plačiu keliu gali drąsiai stvertis bet ko, nes jis iš jo neiškryps ir nenukris. Bet mes iš Evangelijos žinome, kad siauras kelias veda į Dievo karalystę, o platus kelias - į pražūtį“. Tai, kad kažkas neįrodoma kaip patikima yra pakankamas pagrindas ortodoksui to saugotis.

Bet dėl išvardytų priežasčių, žinodamas, kad mano įrašus skaito ir Romos katalikai, norėčiau paprašyti didžiadvasiško geranoriškumo šio teksto atžvilgiu ir pranešti man asmeniškai, jei tekste aptiktumėte faktinių ar nefaktinių klaidų. Šio teksto tikslas yra ne tiek katalikiškojo dvasingumo kritika, kiek ortodoksinio dvasingumo pristatymas ir pristatymas perspektyvų, iš kurių šiuolaikiniai ortodoksų teologai žvelgia į katalikiškąjį dvasingumą.

Ortodoksų dvasingumas kaip phronema

Šv. Simeono Naujojo Teologo (949–1022) vizija

Žodis phronema galėtų būti į lietuvių kalbą verčiamas kaip „dvasia“, „nusistatymas“, „sąmonė“. Phronema - tai ortodoksinė sąmonė, ortodoksinis nusistatymas, tai sekimas teisingu tikėjimu (gr. orthodoxia) teisingu būdu (gr. orthopraxia). Phronema atpažįstama iš to, jog tikintysis ima apsivalyti atgaila (katharsis) ir patiria savo sielos ligų išgydymą (therapeia), šitaip pradėdamas žengti dievėjimo (theosis) keliu. Ši ortodoksinė sąmonė dar žinoma kaip „Bažnytinis mąstymas“, „Šventųjų Tėvų sąmonė“, „ortodoksinė pajauta“, „katalikiška (gr. katholikos - visuotinis) sąmonė“. Pasiekęs phronemą žmogus lengvai atpažįstą ereziją arba schizmą. 

Mokymas apie šią Tėvų sąmonę, kaip pirmąją dievėjimo (teozės) pakopą, kyla iš Apaštalo Pauliaus laiškų: 
„Kūno nuostata (phronema tes sarkos) veda į mirtį, o dvasios nuostata (phronema tou pneumatos) – į gyvenimą ir ramybę.“ (Rom 8,6) 
„laikysitės vienos minties (to auto phronete), turėsite vienokią meilę, santaiką ir sutarimą.“ (Fil 2,2) 
Ir viena svarbiausių citatų, kurioje phronema susiejama su keonze bei teoze: 
„Būkite tokio nusistatymo (froneistho) kaip Kristus Jėzus. Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: „JĖZUS KRISTUS YRA VIEŠPATS!“ (Fil 2,5-11)“
Kokiu būdu pasiekiama phronema? Keliu yra įvairių, bet pagrindinis principas yra pasakytas Apaštalo Pauliaus: „tvirtai stovėkite ir laikykitės perduotų tiesų, kurių išmokote iš mūsų žodžių ar laiško.“ (2 Tes 2,15) Šis principas persmelkia visus Šventųjų Tėvų, visus ortodoksų raštus - viskas, kuo remiasi ortodoksinis dvasingumas, yra tai, kas perduota Apaštalų per Bažnyčia žodžiu arba raštu. Todėl kiekvienas Šventųjų Tėvų tekstas, nesvarbu kokiam šimtmečiui bepriklausytų, yra persmelktas Šventojo Rašto, Tėvų Raštų ir kitų Bažnyčios Tradicijos citatų, kiekvienas ortodoksų šventasis turi ryšį su ankstesne Bažnyčios Tradicija. Ši Tradicija yra saugoma ir perimama bei nekeičiama.

Aleksejus Osipovas atkreipia dėmesį, kaip organiškai Rusijos Šventieji Tėvai (pastaba: Ortodoksų Bažnyčioje Šventaisiais Tėvais vadinami visi, kurie gyveno šventą gyvenimą, mokė tikrojo tikėjimo ir pelnė Bažnyčios pripažinimą; t.y. tie, kurių mokymas ir šventumas atitiko ankstesnių Tėvų Tradiciją) įsilieja į ankstesnę Tradiciją, kurią jie perėmė iš graikiškųjų Tėvų. Kaip šv. Simeono Naujojo Teologo ar šv. Grigaliaus Palamos (vėlyvosios Bizantijos Tėvų) raštai yra persmelkti Tėvų, gyvenusių prieš juos citatomis, nuo pat pirmųjų amžių, taip ir rusų XV-XIX amžiaus Tėvų raštai yra persmelkti ankstesniųjų Tėvų mintimis. 

Pavyzdžiui, šv. Serafimas Sarovietis (1754-1833), vienas iškiliausių Rusijos hesichastų, savo kelią pradėjo paprasčiausiai tapdamas vienuoliu, klausydamas savo dvasios tėvo ir skaitydamas Šventuosius Tėvus. Tik po ilgų metų Bažnyčios Tėvų studijų šv. Serafimas pradėjo atsiskyrėlio gyvenimą.

Nederėtų apsigauti ir, pavyzdžiui, Dykumos Tėvų atžvilgiu. Taip, Dykumos Tėvai neturėjo jokios mokymo sistemos ir daugelis jų turėjo tik vieną  knygą - Evangeliją, tačiau visus juos jungė viena fronema, kylanti iš Evangelinio gyvenimo, buvimo Bažnyčios nariu ir susidūrimo su kitais krikščionimis (tame tarpe, dvasios tėvu). Visus juos jungia tie patys maldos bei dvasingumo principai: asketika (dvasiniai pratimai: pasninkas, trumpas miegas, nepaliaujama malda, gailestingumo darbai...) kaip kylimo Dievop priemonė, širdies sargyba (nepsis), maldos paprastumas. Dykumos Tėvai (šv. Makarijus Didysis, šv. Anatanas Didysis ir kt.) griežtai pasisako prieš įsivaizdavimą arba jausmingumą maldos metu, lygiai taip pat, kaip tai vėliau daro šv. Simeonas Naujasis Teologas ar šv. Ignatijus Briančianinovas - vėlesni Tėvai naujų maldos technikų neišradinėja, o perima senas.

Šv. Ignatijus Briančianinovas, Sankt Peterburgo vyskupas, beveik visą gyvenimą praleidęs kaip vienuolis 

Šv. Ignatijus Briančianinovas savo tekstuose „Apie Jėzaus maldą“ ir „Apie dvasinį paklydimą“ („O prelesti“) rutulioja vieną svarbiausių ortodoksų dvasingumo sampratų - dvasinio paklydimo (slavų kalba - prelestj, o graikiškai - plani, πλάνη). Šią sampratą taip pat galima atrasti tiek Apaštališkųjų Tėvų raštuose, tiek Dykumos Tėvų raštuose. 

Šv. Igantijus nurodo du pagrindinius dvasinio paklydimo šaltinius - svajingumą ir jausmingumą. Svajingumas maldoje reiškiasi kaip įvairių vaizdinių įsivaizdavimas. Pavyzdžiui, besimeldžiantysis gali įsivaizduoti, kaip atrodo Kristus, kaip atrodo Dievas, įsivaizduoti Evangelijos scenas, įsivaizduoti šventuosius. Kaip mokė dar šv. Antanas Didysis, demonai noriai išnaudoja mūsų vaizduotės, mūsų svajų turinį prieš mus pačius - įsivaizdavimo pasekmė yra ta, jog netrukus mūsų vaizduotė pradeda veikti pati ir mums ima atrodyti, kad mes turime įvairias vizijas, regėjimus, ir, kas baisiausia, dėl to, kad turime vizijas ir regėjimus, imame galvoti, kad esame šventi (tuo prasideda mūsų dvasinė degradacija). Todėl Šventieji Tėvai vienbalsiai draudžia įsivaizduoti bet ką maldos metu - jie liepia išvalyti sąmonę, nieko nesitikėti ir nuolankiai skaityti maldą. Šv. Jonas Pakopininkas (VI a.) netgi sako, jog jeigu imtų regėti kokią viziją, reikia maldauti Dievo, kad jis mus nuo jos apsaugotų - nesvarbu ką matome, ar angelus, ar patį Kristų.

Antrasis paklydimo šaltinis yra klastingesnis - tai dirbtiniai jausmai. Pavyzdžiui, skaitydami atgailos maldas mes galime dirbtinai imituoti atgailą, griaužtis viduje, muštis į krūtinę, vaidinti tarsi aktoriai, šitaip patys sau sukeldami emocijas, taip kaip ant scenos jas sau sukelia aktorius. Aktoriaus analogija čia labai tinkama - teatro žmonės gerai žino tokį reiškinį, kai aktoriui „sunku išeiti iš vaidmens“ - - kartais aktorius taip įsijaučia į vaidmenį, jog vaidinimas gali trukti netgi savaitę ir jis neturi jėgų iš vaidmens išeiti. Tai itin pavojinga maldoje, kur mes galime vidujai imituoti atgailą, imituoti malonumo ar ramybės pojūčius ir kt. Kaip ir vizijų atveju, demonai išnaudoja juslinį pasitenkinimą, mūsų sąmonė mus „pagauna“ ir mes pradedame jausti įvairius jausmus, o pradėję jausti tuos jausmus (pavyzdžiui, ramybę arba malonumą meldžiantis, arba saldumą burnoje skaitant maldas) mes galime lengvai imti galvoti, kad artėjame prie šventumo, ir taip prasidės mūsų dvasinė degradacija.

Abu šie reiškiniai gerai žinomi šiandieninei psichologijai. Kadaise Tėvai juos žinojo iš savo asmeninės patirties, o šiandienos psichologai gali papasakoti apie juos tiek remdamiesi eksperimentais, tiek klinikiniais stebėjimais. Gerai žinoma, kad intensyviai įsivaizduojantis žmogus gali būti „pagautas“ vaizduotės ir išgyventi įsivaizduojamybę taip, kaip tikrovę (stiprią vaizduotę turintis žmogus gali patirti tarsi „astralinę projekciją“, jausmą, kad yra kitoje vietoje, nes esa iš tikrųjų - liesti joje daiktus, užuosti kvapus, kalbėtis su ten „esančiais“ žmonėmis, t.y. įsivaizduojamybę, savo fantazijos vaisių išgyventi taip, tarsi tai būtų tikrovę), o įsivaizduojamieji jausmai gali būti tokie intensyvūs, kad gali sukelti psichosomatinius reiškinius. Pavyzdžiui, žmogui, intensyviai įsivaizduojančiam kančios jausmą, kūne gali atsiverti žaizdos, žmogus, turintis atitinkamą psichikos nusistatymą, gali nebejausti karščio, šalčio, labai ilgai nejausti alkio ir kt. Bet jis nejus karščio ne todėl, kad jam nėra karšta, o tik todėl, kad jis išjungs psichikos dalį, kuri į tai reaguoja. Lygiai tas pats su badu - jis gali rimtai kenkti savo sveikatai ir būti įsitikinęs, kad nėra alkanas.

Visi šie reiškiniai gerai žinomi ortodoksų Tradicijai. Apie juos galima rasti ir senoviniuose Tėvų raštuose, ir naujuosiuose. šv. Ignatijus pateikia pavyzdį, kaip vienas Atono vienuolis, užsiėmęs neteisinga maldos praktika, nešiojo ant savęs sunkias metalines grandines (rus. „virigi“, sunkūs pančiai, nešiojami vardan dvasinio išbandymo), beveik nieko nevalgė, nemiegojo ir regėjo įvairiais vizijos. Jis buvo dvasiniame paklydime - visi tie reiškiniai buvo psichiniai ir psichosomatiniai, sukelti sutrikimo dvasiniame gyvenime, o ne Šventosios Dvasios veikimas. Kai šv. Ignatijus nurodė vienuoliui, kaip reikia teisingai melstis, staiga jo „neįtikėtinos galios“ dingo. 

Šventieji Tėvai moko, jog maldos pagrindas yra atgaila ir nuolankumas. Tai reiškia, kad skaityti maldas reikia paprastai - paprastai paprašyti atleidimo už nuodėmes ir paprastai skaityti maldas, nesitikint nei Dievo malonės apsireiškimo, nei tapimo „geru maldininku“. Priešingu atveju jau krypstama į dvasinį paklydimą (o mes visi esame dvasiškai paklydę nuo pat pradžių), nuo kurio sutrinka mūsų tikrovės suvokimas (imame nebematyti savo nuodėmių ir neadekvačiai suvokti mus supantį pasaulį). Turime melstis paprastai kaip vaikai, o viskas, kas viršija šį paprastumą, nėra į gerą.

Baisiausias dvasinio paklydimo reiškinys yra tas, kad kiekviena iliuzija ankščiau ar vėliau išsisklaido. Demonai mėgsta išsklaidyti iliuziją, leisti pamatyti žmogui tikrovę tam, kad jį sužalotų. Šitaip žmogui gali atrodyti, kad jis šventas, o kai jis supras tikrąją padėti, jis gali netgi nusižudyti. Kita vertus, krečiamas stiprių juslinių ar tiesiog vaizdinių patirčių žmogus gali paprasčiausiai išprotėti. Todėl dažnai stipriai dvasiškai paklydę žmonės iš šono atrodo apgailėtinai - šis lietuviškas žodis puikiai nusako esmę - viena vertus, jie atrodo kraupiai, net juokingai, kita vertus, jie sukelia nuoširdų gailestį ir sielvartą. Šv. Ignatijus pateikia pavyzdį apie žmogų, kuris melsdamasis išsižiodavo ir jo seilė tekėdavo ant žemės, o žmogus įsivaizdavo, kad yra šventas ir seilės kaupiasi nuo malonės sukeliamo saldumo burnoje...

Filosofinę ir sistemišką dvasinių juslių sampratą sukūrė dar Origenas ir jis aiškiai pabrėžė, kad dvasinės juslės yra absoliučiai kas kita, nei fizinės (kūniškos). Kai Šventieji Tėvai rašo, kad regi Šviesą, kai Šventieji Tėvai rašo, kad girdi balsą, jie neturi omenyje, jog girdi balsą kūniškomis ausimis, jie neturi omeny, kad regi Šviesą kūniškomis akimis. Tai, kas yra dvasinė juslė, kūniškam, Šventosios Dvasios neperkeistam žmogui yra paprasčiausiai nežinoma ir neįmanoma sužinoti. Kaip nuo gimimo aklam žmogui neįmanoma paaiškinti, kas yra regėjimas, ir tik pirmą kartą praregėjęs jis suprastų bei pats negalėtų paaiškinti akliesiems, kas tai yra, taip ir dvasinėmis juslėmis pajautę šventieji negali paaiškinti neapsivaliusiesiems, ką jie patiria. Jei žmogus sako, kad kūniškomi akimis regėjo angelą taip, kaip dabar regi kitus daiktus, kad tai buvo koks nors šviečiantis žmogutis su sparneliais, tai beveik be abejonės, remiantis Tėvų Tradicija, šiam žmogui reikia arba dvasinės pagalbos, arba dar blogiau - galbūt jis turi psichopatologiją.

Paskutinė pastaba apie ortodoksų dvasingumą galėtų būti ta, kad, kaip pastebi Osipovas, ortodoksų Tradicijoje šventumas ir dvasingumas nėra tapatūs dalykai. Šventu galima tapti ir esant nedvasingu, o dvasingu galima būti ir neesant šventu. Dvasingumas yra priemonė, o ne tikslas ir kai jis virsta savaiminiu tikslu, tada turime dvasinį paklydimą (žmogus ima galvoti, kad pats save gali padaryti šventu). Visgi, ši priemonė yra be galo gera, todėl Bažnyčia ją siūlo visiems tikintiesiems.

Dėl to Ortodoksų Bažnyčioje visiems pasauliečiams yra įprasta skaityti Šventąjį Raštą, Šventuosius Tėvus ir egzistuoja tokie literatūros žanrai, kaip simfonijos, paterikonai, „cvetnikai“ (raštai, sudaryti Bažnyčios Tėvų citatų pagrindu). Vienuoliai XVIII amžiuje išsileido sau Philokalia (liet. „Meilę gėriui/grožiui“), IV-XV amžių svarbiausiųjų dvasinių tekstų rinkinį, kurį galima išgirsti garsiai skaitomą ortodoksų vienuolynuose pietų metu. Tokia kultūra išaugo iš besąlygiško siekio saugoti Tėvų ir Apaštalų Tradiciją ir pagal ją gyventi.

Metropolitas ir filosofijos mokslų daktaras Kallistos Ware yra taip suformulavęs pagrindinį ortodoksų dvasingumo principą: „nežinau, ar tai padės tau, bet tai padėjo man“. Šventumo formų yra įvairių, bet siaurame kelyje, kaip sakėme, saugiausia įsikabinti į tai, ką per tūkstantmetį kabinosi daugelis - ir išsigelbėjo.

Vakarų Tėvai ir dvasiškumas

Šv. Jonas Kasianas Romietis, atnešęs Rytų vienuolystės tradicijas į Vakarus

Sąlyginai iki XII-ojo amžiaus, krikščionių ortodoksų akimis, Vakarų krikščionybė yra daugiau ar mažiau tapati Rytų krikščionybei. Seniausieji lotyniškieji Tėvai Tradiciją perėmė iš Apaštalų, kontaktą su didžiausiais Rytų asketais užtikrino tokios asmenybės kaip šv. Jonas Kasianas, šv. Benediktas Nursietis, šv. Grigalius Didysis. Visi šie žmonės, pagal Ortodoksų Bažnyčios Tradiciją, buvo šventi ir mokė tikrojo tikėjimo, yra laikomi Šventaisiais Tėvais. 

Jų mokymo apie maldą, Šventojo Rašto skaitymo principai (Lectio Divina) ir kt. yra atitinkantys phronemą. Šv. Jonas Kasianas moko prieš maldą apsivalyti, sutramdyti nuotaikas ir melstis ramiai bei paprastai. Perspėja, kad lieti ašaras galima tik tada, kai jos trykšta natūraliai, o dirbtinis verkimas priveda prie dvasinio paklydimo.

 Lectio Divina, išaugusi iš patristinio šaltiniomoko skaityti raštą paprastai, maldingai, neskatina naudoti vaizduotę. Šių Tėvų mokymas taip pat yra išpažįstamas Ortodoksų Bažnyčioje ir jų citatų galima rasti tiek šv. Fotijaus (IX a.) tiek šv. Ignatijaus raštuose.

Galėtume apibendrinti, jog Ortodoksų Bažnyčios (tiek Rytų, tiek Vakarų - iki schizmos) mokymo pagrindinė esmė yra kylimas nuo kūniško prie dvasiško, nuo žemiško prie dangiško, kuris remiasi atgaila ir nuolankumu. Kūniškas - tai, per ką skleidžiasi dvasiškas; netgi Šventojo Rašto skaitymas Aleksandrijos Tėvų mokyme vyko sklaidant tris prasmes - kūnišką (tą, kuri suprantama paprastai perskaičius tekstą, beveik pažodinė), sielišką (ta, kuri atskleidžia, kaip tekstas pamoko mus gyventi) ir dvasišką (ta, kuri priartina prie Dievo). Šiuolaikinio tyrinėtojo akimis, tokią logiką laiduoja netgi pati Biblijos struktūra.

Pavyzdžiui, kaip pažymi Sergejus Averincovas, Evangelijose itin svarbų vaidmenį užima palyginimo (mašal) žanras, perimtas iš judaistinės literatūros tradicijos. Palyginimų žanro ypatybė yra ta, jog veiksmas vyksta be dekoracijų ir be subjektų aprašymų, t.y. veiksmas vyksta neaišku kur, neaišku kaip, neaišku kas tiksliai dalyvauja veiksme, o papasakojamas tik pats įvykis. Taip yra, nes tradiciškai palyginime svarbiausias yra moralinis veikėjo ar veikėjų pasirinkimas, jų tarpusavio santykiai, o ne palyginimo tikrovė. Šį Evangelijos „nekonkretumą“ puikiai pašiepia komikų grupės Monthy Python pokštas, kur vaikinas, vardu Brianas, bandė žydų miniai perpasakoti kalno pamokslą:

BRIAN: Mmm... Klausykit. Buvo žmogus, kuris turėjo du tarnus.
ARTHUR: Kokie buvo jų vardai?
BRIAN: Ką?
ARTHUR: Kokie buvo jų vardai?
BRIAN: Nežinau. Ir jis davė jiems kelis talentus...
EDDIE: Tu nežinai?!
BRIAN: Ne, tai nesvarbu!
ARTHUR: Jis nežino jų vardų!
BRIAN: Na, gerai, jų vardai buvo „Simonas“ ir „Adrianas“... O dabar -
ARTHUR: Ei! Tu sakei kad nežinai!
BRIAN: Tai tikrai nesvarbu. Esmė yra tame, kad buvo tiedu tarnai...
ARTHUR: Jis tiesiog kuria istoriją ją bepasakodamas!

Monthy Python komikai, susidūrę su I mūsų eros amžiaus tekstu ir pamatę, kad jam nebūdingas mūsų laikų tekstų konkretumas, pokšte išreiškė tam tikrą kultūrinį šoką, su kuriuo turėtų susidurti kiekvienas atidus skaitytojas. Evangelijos tekstai neskirti vizualiniam įsivaizdavimui,  netgi priešingai - juose tokie skurdūs aprašymai, jog vaizdo sąmonėje susidaryti neįmanoma neprikūrus veiksmui dekoracijų ir nesukūrus personažų bruožų iš savo fantazijos. Skurdūs netgi Kristaus kančios aprašymai. 

Tačiau visuomet Bažnyčioje buvo žmonių, kurie negalėjo pasitenkinti teksto skurdumu ir norėjau daugiau, ir visuomet būdavo tų, kurie to „daugiau“ prirašydavo. Taip atsirado apokrifinių „Evangelijų“ žanras, kuriose aprašomi įvykiai, praleisti kanoninėse Evangelijose (Kristaus vaikystė, Marijos vaikystė, Kristaus išvaizda, Marijos išvaizda, Apaštalų išvaizda...) ir taip toliau. Bažnyčia nelaimino šių tekstų, neįtraukė jų nei į kanoną, nei į bažnytinių skaitinių ciklą, bet masės jas skaitė.

Nenorėčiau plėstis ikonografijos tema, tačiau ortodoksinė ikonografija remiasi tais pačiais, aukščiau minėtais principais – vaizduotės neskatinimas, nerealistiškumas, abstraktumas. Ikonose žmonės vaizduojami simboliškai, jų išvaizda nėra tikroviška, netgi atvirkščiai; aplinka, kurioje jie randasi, beveik neturi jokių detalių. Ikona perduoda idėjas, o ne vaizduoja gražius, tikroviškus vaizdus. Neturi blaškyti nei detalių gausa, nei atvaizdo tikroviškumas. Be to, Bažnyčios Tėvai draudžia ilgai spoksoti į ikonas arba į kryžius, nes, jų teigimų, tai taip pat gali neigiamai paveikti sąmonę - meldžiantis nereikia žiūrėti į ikoną, ji tik padeda simbolizuodama Dievo buvimą-priešais.

Ikoniškumo principai taikomi ir maldingam giedojimui (gr. psalmodia), nenaudojami muzikos instrumentai, melodija - skurdi, svarbiausia - tekstas. Melodija neturi blaškyti, neturi savaiminės vertės, o tik iliustruoja tekstą ir padeda jį įsiminti, kartoti ir kt. Juo labiau, ji neturi kelti emocijų antplūdžio. Krikščioniškoje muzikoje, kaip ir kitose sferose, dominuoja principas nuo kūniško prie dvasiško.

Perversmas XII-ojo amžiaus katalikybėje

XII-ojo amžiaus Europoje įvyksta dvasinė revoliucija, visiems laikams išskyrusi Rytus ir Vakarus. Apibendrinant šią revoliuciją galima apibūdinti kaip posūkį į kūniškumą, jusliškumą ir kovą už žmogaus proto autonomiją, kurią vainikavo renesansas. Kai kurie ortodoksų autoriai teigia, esą panašų procesą Rytuose bandė pradėti Barlaamas, iš pietų Italijos kilęs graikas ortodoksas, bandęs kovoti su hesichastų tradicija. Dėl savo pažiūrų Bažnyčios jis buvo ekskomunikuotas, po to priėmė Romos katalikybę (Romos Katalikų Bažnyčioje buvo paskritas vyskupu). 

Ši revoliucija vyko visose dvasinės būties srityse. Filosofijoje ji pasireiškė kaip scholastinio aristotelizmo atsiradimas. XII amžiuje iki tol niekada nežinomos Vakaruose Aristotelio knygos imamos versti iš arabų į lotynų kalbą (arabiški ritiniai gaunami Pirėnų pusiasalyje atkovojus musulmonų užgrobtas žemes). Rytuose („Bizantijoje“) Aristotelis pamirštas nebuvo niekada, tačiau scholastai jį perskaitė visai kitaip, nei bizantai ir taip gimė nauja filosofijos srovė.

Kaip pastebi metropolitas Hierotheos Vlachos, esminis aristotelinės scholastikos skirtumas nuo Bažnyčios Tėvų pasaulėjautos yra tas, kad Visata imama suvokti per gamtos ir antgamtiškumo (natūralumo ir supernatūralumo) skirtį, o ne per sukurto ir nesukurto skirtį. Imama atkovoti proto autonomija - ieškoma, kas gali būti pažinta prigimtiniu (natūraliu) protu, ieškomas prigimtinis įstatymas. Atmetamas empirinis teologijos aspektas, pabrėžtas hesichastų (tiesioginė Dievo patirtis). Bandoma nubrėžti ribas, kur yra ne tikėjimu, o žinojimu, prigimtimi pasiekiami dalykai, kas veda į tam tikrą Dievo atskyrimą nuo gamtos, švento - nuo nešvento.

Gimsta naujas architektūros stilius - gotika, kuris, pasak Christos Yannaras, geriausiai iliustruoja kasdienybės ir nekasdienybės supriešinimą scholastinėje sąmonėje. Iki tol ortodoksinei architektūrai būdingą architektūrinį gyvenamųjų namų ir bažnyčių sąskambį (paprastai bažnyčios nėra aukštesnės už namus ir neišsiskiria iš miesto tvarkos), keičia gotikinės katedros išsišokimas. Yannaras vaizdingai teigia, esą „gotika yra vakarietiško dvasingumo etalonas“: iššokanti iš viso architektūrinio ansamblio, iš už mažų, kasdienių namų, besistiebianti link dangaus ir tarsi steigianti tvarką visame kaime ar mieste, gotikinė katedra - atskaitos taškas, nuo kurio mintis gali sekti tik toliau statant loginį rūmą. Tai, kas joje vyksta yra visiškai nekasdieniška ir protinga, logiška, taip, kaip ir ji pati yra logiška - gotikinė katedra įkūnija filosofinės „Sumos“, Sąvado idėją, nes kiekviena jos dalis yra nauja visuma, o jos visuma yra visko sąvadas.

Gotikinė katedra Prancūzijoje
Gotikinė katedra Anglijoje
Ortodoksų katedra Rusijoje
Ortodoksų katedra Kosove

Sumos, arba sąvadai, buvo naujasis XII-ojo amžiaus mokslinės literatūros žanras, iš kurių populiariausi - Akviniečio „Teologijos suma“, „Suma prieš pagonis“, Petro Lombardo „Sentencijos“. Suma yra tobulai logiška, ji apima visumą, o jos visuma yra suskaidyta į logiškas dalis, kurios sudaro vis naujas visumas, skaidomas į vis naujas dalis... Suma suveda į vieną visumą visą turimą informaciją.

Žinoma, bandymų logiškai išdėstyti ortodoksų dogmatiką buvo ir patristikos laikais, tai atliko šv. Jonas Damaskietis veikale „Griežtas tikrojo tikėjimo išdėstymas“. Tačiau jau šio veikalo pavadinimas skelbia jo sąlyginumą - griežtas (gr. akrivia) yra priešingas Apvaizdos namų statybos arba ūkvedystės slėpiniui (gr. ikonomia). Dieviškoji ekonomija nėra griežta, o šis tikrojo tikėjimo išdėstymas yra griežtas, reiškia, jis neapima visumos, o tik griežtąjį tikėjimo aspektą. Apie tai netgi pats šv. Jonas užsimena pabrėždamas, jog „tiesa nereikalauja įrodymo“, t.y. jo kūrinio vertė yra labai sąlyginė.

Suma remiasi kitokia pasaulėjauta. „Suma prieš pagonis“ remiasi prigimtiniu protu ir pateikia įrodymus, kuriuos privalo priimti kiekvienas, kuris vadovaujasi prigimtiniu protu. Be to, pretenduojama į tam tikrą visumą. Kaip jau minėjome, tokia prieiga leidžia naujai pažvelgti į pasaulį, mąstant vien natūralumo plotmėje.

Naujoji aristotelinė filosofiją pakeitė vyravusius augustinizmą ir vakarietiškąjį platonizmą, kurie dėmesį kreipė nuo kūniškumo abstraktumo link. Aristotelizmas skatino dėmesio atkreipimą į gamtinę konkretybę, į konkretų individą, į kūną. Apskritai, scholastikoje atsiranda nauja substancinio individo samprata, kurios scholastiniu pavidalu Aristotelis pats neturėjo. Kyla susidomėjimas gamta ir gamtos mokslais.

Susidomėjimas gamta atsispindi mene. 1240 metais pirmą kartą Vakarų istorijoje atsiranda liūto, nupiešto iš natūros atvaizdas. Skulptūros, atsiradusios po Karolio Didžiojo reformų, gotikoje įgauna vis daugiau konkretumo. Mene atsiranda Kristaus kančios motyvas.

Pastarasis faktas verčia mus pereiti prie kito „dvasinės revoliucijos“ aspekto - Bernardas Klervietis ir Pranciškus Asyžietis pradeda kurti naują Kristaus įvaizdį, nukreipdami dėmesį nuo jo dieviškumo į žmogiškumą. Jei ikischizmatinėje ikonografijoje Kristus visuomet buvo vaizduojamas kaip Visagalis Dievas žmogiškume, kaip atsimerkęs, galingas, netgi kūdikystėje, tai XII-ajame amžiuje pirmą kartą pasirodo užsimerkusio Kristaus skulptūros, krucifiksuose pabrėžiama nukryžiuoto Kristaus kančia, Pranciškus Asyžietis sukuria naują reiškinį – bažnyčių prakartėles. Su tikru šienu ir skulptūromis sukuriama scena, kurioje kūdikėlis Jėzus  guli ėdžiose – stipriau Kristaus žmogiškumo išreikšti neįmanoma.

Pranciškonai

Katalikų šventasis Pranciškus Asyžietis
Šis Kristaus žmogiškumo pabrėžimas susijęs su Pranciškaus Asyžiečio pradėtu nauju dvasiniu judėjimu, įgijusio „pranciškonų“ pavadinimą. Jei iki tol vienuoliai bėgdavo nuo pasaulio į dykumas, į celes ir buvo pabrėžiama, kad kontaktas su pasauliu vienuolį greitai gali pražūdyti, tai Pranciškus savo cele padaro „visą pasaulį“ ir gyvena su broliais tarp žmonių. 

Aleksejus Osipovas išskiria šiuos Pranciškaus dvasingumo bruožus, nebūdingus ortodoksiniam dvasingumui: 1) Nesirėmimas Šventaisiais Tėvais; 2) Vizualumas ir jusliškumas; 3) Demonstratyvumas. Šventųjų Tėvų autoritetas Pranciškaus dvasingume išvis dingsta. Pranciškus nestudijuoja Šventųjų Tėvų, Pranciškus neieško jau egzistuojančių vienuolijų, kad taptų jų nariu ir atrastų ten dvasios tėvą, jis mokosi dvasingumo „iš paties Kristaus“, kitaip tariant, jis pats save mokė, kaip pasiekti Kristų ir pats pradėjo naują vienuoliją, užuot jungęsis prie egzistuojančių. Jį lanko vizijos, ekstatiniai išgyvenimai ir kitos dvasinės patirtys, gerokai „lenkiančios“ savo išsamumu Bažnyčios Tėvų raštus. Vienos iš jų metu įvyksta neįtikėtinas įvykis - angelas spinduliais perveria Pranciškaus kūno dalis ir jam atsiveria stigmos, t.y. tokios žaizdos, kaip pas Kristų.

Čia derėtų paminėti du dalykus. Visų pirma, nei vienam iš Šventųjų Tėvų nuo maldos niekada nebuvo atsivėrusios jokios žaizdos. Antra, Pranciškui žaizdos atsivėrė delnuose, kur vargu ar jos galėjo būti pas Kristų - delnai nebūtų išlaikė kūno svorio, greičiausiai vinis buvo kalama per riešo sąnarį - tačiau tai jau mokslinės diskusijos klausimas. Šie faktai, kaip rašo ne vienas šiuolaikinis ortodoksų mąstytojas, gali nurodyti į tai, jog Pranciškaus stigmos yra ne dvasinės, o psichosomatinės kilmės - intensyvus Kristaus kančios įsivaizdavimas gali privesti prie to, kad žmogui atsivers žaizdos tose vietose, kuriose jis įsivaizduoja (toks reiškinys žinomas šiandienos psichiatrijai). Žinoma, panašūs natūralūs aiškinimai gali dažnai būti apgaulingi, kai susiduriame su stebuklu, tačiau šiuo atveju įtarimą kelia tai, kad Šventoji Tradicija nežino jokių stigmų pas jokius šventuosius.

Su Pranciškaus vardu siejama ir nauja maldos praktika, kurios nežino Šventoji Tradicija - Eucharistinė adoracija. Nors Ortodoksų Bažnyčioje, kaip ir senovėje, dalis Švč. Komunijos gali būti įdėta į specialią tabernakulę, jos paskirtis yra saugoti Sakramentą atvejams, kai iškyla būtinybė jį teikti (mirtinos ligos ir pan. ar kitais nenumatytais atvejais). Eucharistinė adoracija į save įtraukia žiūrėjimo į Švč. Komuniją praktiką, kuri prieštarauja Bažnyčios Tėvų mokymui apie tai, jog nesaugu intensyviai žiūrėti į ikonas, kryžius, relikvijas ir panašiai.

Dievas su Pranciškumi bendrauja kitaip, nei su Bažnyčios Tėvais. Pasakojama, kad vienas pirmųjų Pranciškaus pašaukimų įvyko jam bemiegant, kai sapne išgirdo žodžius: „Kam geriau tarnauti Viešpačiui ar jo tarnui?“. Antrasis jo pašaukimas įvyko išgirdus Dievo balsą, kviečiantį atstatyti jo griūvančią bažnyčią, kai kuria netgi pasakojamą, kad į jį kreipėsi Kristaus statula nuo krucifikso. Pranciškus bemat klauso, ką jam sako balsai.

Palyginimui, yra žinoma daugybė šventųjų hagiografijų, kur šventieji neklausė vizijų ir už tai buvo Dievo apdovanoti. Šventieji Tėvai niekada nepasitikėjo tokiais nepatikimais dalykais, kaip sapnai ir dažnai, kai netgi paties Dievo angelas tikrai apsireikšdavo šventajam, šventasis ilgai netikėdavo ir stengdavosi įsitikinti, jog angelas tikras. Daugybė istorijų pasakoja ir apie tai, kaip pasirodydavo, kad angelas buvo demonas. Tačiau kai pasitvirtindavo, kad angelas tikrai yra angelas, Dievas ne bardavo, o apdovanodavo šventąjį už įžvalgumą dvasiniame gyvenime.

Pranciškus, kiek man yra žinoma, ne tik niekada neabejojo gaunamais apreiškimais, bet ir laukdavo naujų, kas prieštarauja Šventųjų Tėvų mokymui apie tai, jog malonės negalima tikėtis, nes tikėjimasis, kad gausi malonę, numato, jog tiki, kad esi malonės vertas, o tai reiškia, kad tu dvasiniame paklydime. Visgi, nereikėtų skubėti su vertinimais, nes Pranciškaus Asyžiečio vertinimas asmeninių apreiškimų atžvilgiu priklausytų nuo įrodymo, kad jis veikė veikiamas Šventosios Dvasios.

Paskutinis išsiskiriantis dalykas yra tas, kad Pranciškaus elgesiui būdingas demonstratyvumas. Jis viešai atgailauja, jo atgailos turi stiprių vizualinių elementų (galvos apsipylimas pelenais ir ne tik), jis mėgdžioja Kristų (kaip Kristus, net pašaukė savus „apaštalus“), trokšta patirti Kristaus kančią, daug laiko praleidžia tarp žmonių. Kristaus mėgdžiojimas, vėlesniame Romos katalikų dvasingume įgavęs didelę reikšmę, taip pat yra naujas dvasingumo elementas.

Ne mažiau išsiskiria ir Pranciškaus atsidavimas popiežiui. Pranciškus viską darė su popiežiaus leidimais. Pranciškui nepaprastai svarbi žemiškosios Bažnyčios šlovė ir popiežiaus figūra. Jei perverstume visas hagiografijas iki Karalio Didžiojo laikų, kai prasidėjo Vakarų priešinimąsis su Rytais, nerastume nei vieno šventojo, kuriam būtų taip svarbi popiežiaus figūra.

Rašto pažodiškumas ir vaizduotė

Koncentravimasis į Kristaus žmogiškumą ir kūniškąją, pažodišką Šventojo Rašto prasmę nulėmė tolesnę Vakarų civilizacijos raidą. Kun. Andre Cirino, O.F.M. taikliai sieja nominalistinį sąjūdį scholastinėje filosofijoje,  su pranciškoniškuoju dvasingumu. Pranciškaus Asyžiečio  vienuolystės sampratoje aš (vienuolis) - vienuolyno bendruomenė - Dievas santykį keičia brolystės (fraternitas) principas, kuris numato aš (vienuolis) - brolis (kitas vienuolis) - ... (kitas vienuolis) - Dievas santykį, o Bažnyčios mastu santykis numato Aš-Dievas, Aš-Brolis-Kitas Brolis...-Dievas santykį, vietoje tradicinio Aš-Eucharistinė Bendruomenė-Dievas. Neregėtai iškyla Aš kaip individo reikšmė ir Tu kaip kito individo reikšmė, vis svarbesnis darosi individualus santykis su Dievu.

Šį pranciškoniškąjį pasaulėžiūros principą lydi „šitumo“ (haecceitas, nuo haec - „šitas“) principo atsiradimas filosofijoje. Pranciškonas Dunsas Škotas iškelia konkretybės reikšmę, o kitas pranciškonas, Williamas Ockhamas (sukūręs „Ockhamo skustuvo“ principą), tampa naujosios nominalistinės metafizikos tėvu. Nominalizmas teigia, jog universalijos, abstraktūs objektai ir idėjos neegzistuoja, o egzistuoja tik juos atitinkantys žodžiai, „vardai“ (nomeni). Taigi, kaip ir dvasingume, taip ir filosofijoje pranciškonų akys krypsta į konkretybę.

Visa ši raida tapo preliudija naujajam devotio moderna sąjūdžiui ir reformacijai. Kaip ir Pranciškus Asyžietis, Tomas Kempietis (1380–1471) veikale De Imitatione Christi skatina Kristaus mėgdžiojimą. Naujasis judėjimas reiškiasi kaip realizmas mene, paprastumas maldoje ir Kristaus žmogystės kontempliacija. Netrukus iškyla reformatoriai, kurie vesdinami rašto pažodišumo ir paprastumo idėjų pradeda maištauti prieš sudėtingą Romos Katalikų Bažnyčios tradiciją ir scholastikos formalizmą. 

Knyga De Imitatione Christi yra labai prieštaringai vertinama ortodoksų šventųjų tarpe. Šv. Ignatijus Briančianinovas ją laikė dvasinio paklydimo pavyzdžiui, šv. Jonas Tobolskis (1651-1715) laikė ją gražaus pamaldumo pavyzdžiui, ją vertino ir šv. Dmitrijus Rostovskis (1651-1709). Šv. Ignatijus laikėsi nuomonės, jog Tomo Kempiečio knygoje gausu ydingo „dvasinio pasimėgavimo“, „didžiavimosi savimi“, kuris žmonėse sukuria mėgavimosi Dievo malone iliuziją.

Dar stipresnę atmetimo reakciją šv. Ignatijui sukėlė Jėzuitų ordino pradininko Iganco Lojolos meditacijos. Šis katalikų šventasis rašto pažodiškumą ir Kristaus mėgdžiojimą pakėlė į visiškai naują lygį, naudodamas vizualines meditacijas. Ignacas skatina įsivaizduoti Evangelijoje aprašytus įvykius, kūrybingai elgtis su jomis, įsivaizduoti visą situaciją, aplinką, kvapus, daiktus, mintyse užmegzti pokalbį su Evangelijos veikėjais ir t.t... Šitaip maldoje turėtų būti paveiktas visas žmogus, nuo vaizduotės uždegamas jo protas, jausmai, valia. Tai reiškia, kad gimsta visiškai nauja vaizduotės samprata, nes Šventieji Tėvai tokį Evangelijos skaitymą laikytų ne proto kaip žmogaus dalies įtraukimu, o ydingu proto naudojimu, svajinga kūryba, kuo ir kaltina Ignacą šv. Ignatijus Briančianinovas.

Ne visi ortodoksų šventieji laikė jėzuitų palikimą neigiamu. Nikodemas Atonietis (1749-1809 gr. Hagiorites, rus. Svjatogorec - Šventakalnis) į graikų kalbą, o Teofanas Atsiskyrėlis (1815-1894) - į rusų kalbą išvertė jėzuito Lorenco Scupoli knygą „Nematoma kova“, pagal kurią parašė ir savo bendravardes knygas. Nors ir jie neperėmė Ignaco meditacijų, metropolitas Hilarijonas randa būdą „pateisinti“ jėzuitų praktikas, arba tiksliau, prieigos tašką, iš kurio Ignacas gali būti perskaitytas ortodoksiškai.

Pasak Hilarijono, autoriai, kritikuojantys Romos katalikų įsivaizdavimo technikas, nemoksliškai bando Rytų Tėvų mokymą suvesti į „aritmetinę teiginių sumą“ ir nekreipia dėmesio į Vakarų istorinį kontekstą:
„Vertindami renesanso epochos Vakarų mistiką negalime nesiskaityti su šios epochos ypatybėmis: teocentrinę viduramžių kultūrą keičia visiškai kita, antropocentrinė kultūra, kurioje vaizduotei skiriamas kone centrinis vaidmuo. Ir užduotis, stovėjusi prieš to meto dvasinius vedlius, buvo nebe ta, kad žmones priversti visiškai atsisakyti vaizduotės, o ta, kad reikėjo išmokyti juos nukreipti vaizduotę į ką nors dvasiškai naudingo, konkrečiai, į Šventosios Istorijos įvykius“ - Hilarijonas Alfejevas, „Patristinis palikimas ir modernybė“
Visgi, teologo Aleksejaus Osipovo naudai galima pasakyti, kad svarstytina, ar tas antropocentrinis renesanso kultūros pasaulėvaizdis nebuvo išprovokuotas kristocentrinio posūkio dvasingume, kurį drąsiai galima pavadinti antropocentriniu. Juk Rytų dvasingumas taip pat yra kristocentrinis, tačiau jame labiau akcentuojamas Kristaus dieviškumas (kaip pamename, viena iš erezijų, su kuria kovota Rytuose, buvo monofizitizmas, teigęs, jog Kristaus žmogystė „ištiprsta“ jo dieviškojoje prigimtyje). Vakarai, priešingai, dėmesį koncentruoja į jo žmogystę (ten, priešingai, reformacijos metais katalikai kovoja su atgimsia arijonizmo erezija, neigusia Kristaus dieviškumą). Antropocentrinis posūkis galėjo būti susijęs su Kristaus anthropos svarbos iškylimu, priešingai rytietiškam Theanthropos (Dievažmogiui).

Vakaruose iškyla Kristaus žmogiško įvykio - gimimo (Kalėdų), taip pat Kristaus kančios svarba, o Rytuose visiems laikams centre lieka Velykos - Anastasis. Ikischizminė Bažnyčia ilgai Kalėdų net nešventė, o po šios šventės įvedimo dėl praktinių priežasčių (išskaidžius Teofanijos iškilmę į gimimą, krikštą ir apipjaustymą ir nustačius šių švenčių datas, kad jos sutaptų su pagonių iškilmėmis, taip užkertant kelią krikščionių dalyvavimą pagonių šventėse), ji niekada taip ir netapo centrine. Poschizminiuose Vakaruose Kalėdos, kurių simboliai - Pranciškaus sukurta prakartėlė, miegantis kūdikėlis Jėzus... - naudojasi neregėtu populiarumu.

Katalikiško dvasingumo įtaka Rusijai



Šv. Dmitrijus Rastovietis. Po mirties jo asmeninėje bibliotekoje rasta daug katalikų dvasinių tekstų
Manoji išreikšta idée fixe yra ta, kad esminis ortodoksų ir katalikų dvasingumo skirtumas - skirtingas Šventojo Rašto supratimas ir skirtingas santykis su jusliškumu. Jei Rytuose, pradedant Aleksandrijos mokykla, egzegezėje itin ryški kūniškumo ir dvasingumo perskyra, kūniškumo neniekinant, bet jį naudojant kaip atspirties tašką dvasingumui, tai Vakaruose XII amžiuje susidomima kūniškumu. Rytų Tradicija - tai mistagogijos Tradicija, kylimo nuo žemės link dangaus, teozės, žmogaus sudievinimo tradicija. Katalikiška poschizminė tradicija - žemiškojo Kristaus gyvenimo tyrinėjimo bei mėgdžiojimo tradicija. Žinoma, gerokai sudėtingiau kalbėti apie Romos katalikų dvasingumą po II-ojo Vatikano susirinkimo.

Būtų naivu manyti, kad Rytų dvasingumas, kaip ir Rytų teologija, vystėsi nepriklausomai nuo Vakarų. Abu reiškiniai patyrė Vakarų įtaką. Jau minėjau, kad be atmetančių Vakarų kultūrą šventųjų buvo gausu tų, kurie noriai naudojosi Vakarų laimėjimais (Genadijus II Scholarijus ir Piotras Mohyla populiarino scholastikos idėjas ortodoksų teologijoje, Dmitrijus Rostovskis naudojosi katalikiškais šaltiniais sudarydamas šventųjų gyvenimų aprašymus, Teofanas Atsiskyrėlis ir Nikodemas Atonietis sudarinėjo dvasinius patarimus pagal jėzuitų literatūros pavyzdžius...). Netgi šv. Ignatijaus išsišokimą prieš katalikų dvasinę literatūrą galima labai logiškai paaiškinti sekant metropolitu Hilarijonu, kuris teigia, esą, Ignatijaus kritika yra adresuota ne patiems Romos katalikams, o XIX-ojo amžiaus rusų inteligentijai. 

Pagrindinė Ignatijaus propaguojama idėja - Šventųjų Tėvų skaitymas ir jų tyrinėjimas. Tuo tarpu XIX-ojo amžiaus rusų inteligentija žavėjosi „dvasiniu hedonizmu“, egzotiškomis dvasinėmis patirtimis, ekstazėmis ir ieškojo to šaltinių Vakarų mistinėje literatūroje. Vargu ar tie skaitymo tikslai, kurių vedami rusų inteligentai skaitė Vakarų šventųjų knygas, buvo tie tikslai, dėl kurių tie šventieji savo knygas rašė. Todėl Ignatijaus kritika yra pasverta ir tikslinga, išmintingas Sankt Peterburgo vyskupo žodis savo dvasinėms atžaloms, kuriam mažokai rūpi toli už jo vyskupijos ribų gyvenančių pačių katalikų dvasinis gyvenimas.

Filioque

Atsimindami šitai, negalime nepamiršti skirtumų fundamentalumo. Viena iš schizmos priežasčių, be popiežiaus valdžios Bažnyčioje statuso, buvo tai, kad vakariečiai prie Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo simbolio pridėjo žodį filioque (t.y. išpažino, jog Šventoji Dvasia kyla ne tik iš Tėvo, kaip teigia originalus tekstas, bet iš Tėvo ir Sūnaus). Liberalios krikščionybės šalininkas Vrasidas Karalis pabrėžia istorinę šio intarpo reikšmę. Ortodoksiškai suprastas (kaip buvo padaryta Florencijos susirinkime), filioque intarpas gali būti suprastas kaip Šventosios Dvasios kylimas per filium, t.y. iš Tėvo kaip iš bepradžio prado per Sūnų, o tai reiškia istorinį vyksmą: 
„[Šventosios Dvasios kylimas] įsikūnijimo metu (opus trinitatis ad extra) - idėja, išreikšta dar Epifanijaus Kipriečio IV-ajame amžiuje. Antropologiškai, toks kompromisas turėjo prasmę patvirtinti istoriją ir pašventinti žmogaus veikimą laike. [...] Ortodoksų teologai primigtinai pabrėžė Išpažinimo papildymo nauju žodžiu klausimą (kad tikrai yra rimtas argumentas), bet nesugebėjo suprasti antropologinių filioque ir per filium implikacijų. Priimdami karalystės amžinumą ir būties antlaikiškumą [...], jie negalėjo pamatyti (ir negali iki šių dienų), kad įterptas žodis nurodo į istoriškai aktualizuoto tikėjimo centralumą. “ - Vrasidas Karalis, „Graikų Ortodoksų Bažnyčia po 1453 m.“
Jei filioque turėjo tokią epochalinę reikšmę, kokią jam suteikia Karalis, tai galėtų paaiškinti antropocentrinį posūkį po schizmos. Ir priešingai, tai patvirintų ortodoksų teologų nuogąstavimus dėl katalikų nesupratimo jų atžvilgiu: juk kai Grigalius Nisietis sudarinėjo eilutes Tikėjimo Išpažinime apie Šventąją Dvasią, jis turėjo omeny Šventosios Dvasios teologiją bizantiškąją prasme, jos antlaikišką kylimą amžinybėje. Filioque nurodo ne į antlaikišką santykį, o oikonomiją, istorinį Trejybės aspektą (būtent perskaitydamas filioque teologiškai šv. Fotijus kaltina vakariečius Švč. Trejybės dogmos iškraipymu savo veikale „Šventosios Dvasios mistagogija“). Sūnus gimsta, Dvasia kyla, Tėvas bepradis pradas - tokį Asmenų supratimą pateikia šv. Grigalius Nazianzietis, ir šiame amžinybės kontekste filioque atrodo kaip balansą, Asmenų lygybę sugriaunantis intarpas.

Atsiremdamas į tai, kad vakariečių teologizavimo žvilgsnis neužčiuopia šios Kapadokiečių „amžinybės perspektyvos“, metropolitas Hierotheos Vlachos kritikuoja juos: „Jų [Romos katalikų] mokymas apie filioque yra jų teologijos silpnumo užčiuopti asmens ir bendruomenės santykius manifestacija. Jie maišo asmenines savybes:  Tėvo „negimimą“, Sūnaus „gimimą“, Šventosios Dvasios kylimą. Tėvas yra Sūnaus „radimosi“ priežastis ir Šventosios Dvasios kylimo priežastis. Lotynų negebėjimas suvokti ir išreikšti Trejybės dogmą rodo empirinės teologijos neegzistavimą“. Kalbėdamas apie „empirinę teologiją“, metropolitas turi omenyje tai, jog ortodoksų teologija niekada nebuvo „griežtai akademinė“, ji rėmėsi Šventųjų Tėvų mokymu, kuris remiasi ne tik moksline spekuliacija, bet ir tiesiogine Dievo patirtimi (Dieviškųjų Energijų kontempliacija). Tuo tarpu Vakaruose scholastai griežtai atribojo prigimtiniu protu remtą mokslą apie Dievą (filosofiją), apreiškimu remtą mokslą apie Dievą (teologiją), kuris apreiškimo turinį nagrinėja remdamasis žmogiškuoju protu, ir mistiką, tiesioginę Dievo patirtį, kuri į mokslo sferą nepatenka.

Apibendrinimas

Šiuolaikiniai autoriai labai mėgsta ieškoti „epochinių“ datų, „epochalinių įvykių“, nulėmusių visą istoriją. Kiek vien verti šiuolaikinių graikų filosofų bandymai paaiškinti Bizantijos likimą per Tomo Akviniečio raštų išvertimo į graikų kalbą datą (kai kurie mato tame Bizantijos nuosmūkį, kai kurie - praleista progą per tomizmą suklestėti)... Labai lengva susidaryti aiškumo iliuziją pasirinkus tam tikrus faktus iš viseto, o kitus - pamirštant.

Bet kokiu atveju iš to, ką aptarėme, matosi aiškūs ortodoksų ir katalikų dvasingumo skirtumai: 

1. Ortodoksai neigiamai žiūri į vaizduotės naudojimą maldoje, o katalikybėje yra dvasinių praktikų, susijusių su vaizduotės naudojimu maldoje;
2. Ortodoksai neigiamai žiūri į jausmingumą maldoje, o katalikų Bažnyčioje yra meno kūrinių ir dvasinių praktikų, skatinančių jausmingumą;
3. Ortodoksų teologijoje akcentuojamas Kristaus dieviškumas, o katalikų – Kristaus žmogiškumas;
4. Ortodoksų tradicijoje centrinį vaidmenį užima Šventosios Tradicijos perėmimas per Šventųjų Tėvų patirtį, o Šventasis Raštas skaitomas tik Šventosios Tradicijos šviesoje, Eucharistinėje bendruomenėje, o Romos Bažnyčioje Raštas ir jo pažodinė prasmė užima svarbesnį vaidmenį, aiškiau išreikšta individualaus santykio su Dievu idėja.

Šventasis Raštas Ortodoksų Bažnyčioje be galo susijęs su jos liturgija, įprastasis jo skaitymo kontekstas - liturgija, kurią tarnauja Eucharistinė Bendruomenė, skaitymo tikslas - išeiti į dvasinį, antlaikišką, viršžmogišką lygmenį. Katalikybėje iškyla individualios meditacijos reikšmė, kuri remiasi pažodiniu lygmeniu, bando suvokti žemiškąjį Kristaus gyvenimą ir jį mėgdžioti. Na, o norėdami rasti „giluminį“ tokių perspektyvų skirtumo priežastį, galėtume bandyti atidžiau įsiskaityti į filioque

PARAMA

Galite mus paremti:

VšĮ „Krikščionių ortodoksų iniciatyvų centras“
Sąsk. nr. (IBAN): LT487300010173170576
(Pervedimams iš užsienio: SWIFT: HABALT22)

Arba:
Contribee PayPal


Populiarūs įrašai