2012 m. gruodžio 11 d., antradienis

Katalikybė Rytų Ortodoksų (stačiatikių) akimis

Katalikai diskutuoja su Rytų Krikščionimis, XIII a.
Pastaruoju metu ortodoksų ir katalikų santykiai yra santykinai pagerėję. Rusų Ortodoksų Bažnyčią ir Romos Katalikų Bažnyčia yra netgi pasirašiusi bendrus kreipimusis, kuriuose vienas kitą vadina „Bažnyčiomis Sesirimis“. Tačiau situacija nėra prasta ir šį terminą vartojantis švenčiausiasis Maskvos ir Visos Rusios patriarchas Kirilas taip pat 2009 metais yra pabrėžtinai apie „katalikų ereziją“. Tačiau verčiau pirmiausia aptarti gerus dalykus.

Kaip žinia, iki pat 1054 metų Rytų ir Vakarų krikščionys išlaikė Eucharistinį bendravimą, t.y. buvo viena ir ta pati Šventoji, Visuotinė ir Apaštalinė Bažnyčia, nors jis buvo trumpam nutrūkęs ir ankščiau. Nors kai kas sako, kad didžioji schizma tebuvo ilgai brendusių ir didėjusių skirtumų kulminacija, tiesa yra ta, kad per 1000 poschizmatinių katalikybės metų Vakarų Krikščionybėje atsirado daug daugiau naujovių, nei toje pačioje lotyniškoje tradicijoje per 1000 pirmų krikščionybės metų.

IKISCHIZMATINĖS LOTYNŲ TRADICIJOS

Marija Lach abatas, romanino stiliaus architektūra
Tai, ką mes įsivaizduojame Vakaruose išgirdę žodį „viduramžiai“, gotika, scholastika, knygos ir keisti paveikslai su dideliais žmogeliais - tai, iš esmės, yra brandieji viduramžiai, poschizmatinis laikas. Tikrasis Vakarų Europos klestėjimas Prasideda tik XIII amžiuje, tačiau kaip pažymi šiuolaikiniai Bizantijos tyrinėtojai, net ir didžiausias centrinių Vakarų miestų klestėjimas niekada savo mastu neprilygo periferinių Bizantijos miestų klestėjimui. Patys kryžiuočiai susižavėję rašė poemas apie jų sudegintą Konstantinopolį, nes negalėjo patikėti savo destrukcijos mastais.

Todėl renesanso laikotarpiu didžioji dalis viduramžių buvo praminta „tamsiaisiais amžiais“, nes iki Karolio Didžiojo Vakaruose sąlyginai vyravo chaosas, sukeltas tautų kraustymosi, o Karalio Didžiojo bandymas suvienyti Europą ir atgaivinti kultūrą po jo mirties buvo pasmerktas žlugti.

Tačiau kad ir kaip istorija mums šykštėtų informacijos apie tų laikų meną ir buitį, matome, jog tikėjimo srityje ilgą laiką Rytų ir Vakarų krikščionis vienijo vienybė. Popiežiaus šv. Grigaliaus I sukurta liturgija iki šiol švenčiama ir Ortodoksų Bažnyčioje (Kalėdų metu), be to matome, kad net ir Tridento susirinkimo metu priimta katalikų mišių tvarka (vadinamasis ekstraordinarus ritas) mažai skiriasi nuo ortodoksų.


Kaip ir dabartinė ortodoksų liturgija, senosios lotyniškos mišios buvo trijų dalių: paruošiamosios, katechumenų ir ištikimųjų. Kaip ir dabartinėje Ortodoksų Bažnyčioje, seniau lotyniškoje tradicijoje Komunija teikta ne tik duonos pavidalu (šiais laikais katalikų ji teikiama tik kaip duona, t.y. ostija), bet taip pat tikintiesiems suteikiant gurkšnį Kristaus kraujo (vyno). 

Senojoje Bažnyčioje buvo giedama popiežiaus Grigaliaus I įvestu būdu, grigališkuoju choralu, kuris savo specifika mažai skyrėsi nuo bizantiškojo giedojimo būdo. 


Giedama buvo iš neumų (netaisyklinga graikiško žodžio pneuma forma, gr. pneuma - kvėpavimas). Pneumos, slaviškoje tradicijoje vadinamos krjuki arba znamennyj raspev, naudojamos Ortodoksų Bažnyčioje iki šiandienos, tiesa, konkrečiai Rusų Ortodoksų Bažnyčioje po patriarcho Nikono reformos jų naudojimas labai susiaurėjo ir apsiriboja interesantais. Tačiau to nepasakysi apie tokius ortodoksijos židinius, kaip šventasis Atono kalnas.

Senosios lotyniškos neumos

Naujesnės lotyniškos neumos

Galų gale, yra žinoma, jog iki pat Karolio Didžiojo karūnavimo Romoje tikėjimo išpažinime nebuvo naudojami žodžiai filioque (t.y. nebuvo sakoma, kad Šventoji Dvasia kyla ne tik iš tėvo, bet ir iš sūnaus), Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinimas buvo cituojamas be jokių priedų, toks, koks buvo priimtas Tėvų. Johnas Meyendorffas pastebi, jog Vakarų noras prie tikėjimo išpažinimo pridėti filioque buvo susijęs visų pirma su Karolio Didžiojo karūnavimu ir jo ambicija būti Romos imperatoriumi. Jis kaltino Konstantinopolio patriarchą erezija, o Bizantija, kuri oficialiai vadinosi Romos imperija, krikščioniškos tradicijos išdavimu ir krikščioniško valstybingumo netęsimu.

Beje, tuomet buvęs popiežius Leonas III atmetė Karolio Didžiojo kaltinimus Konstantinopoliui ir atsisakė įterpti filioque  į tikėjimo išpažinimą. To pasekmė - du šimtus tolesnių metų lotynų rito mišiose nebuvo sakomas tikėjimo išpažinimas.

Tam, kad būtų saugojama ortodoksija, 807 m. popiežius Leonas III Romoje pakabino du masyvius sidabro skydus, ant kurių buvo iškaltas originalus (taigi, be filioque) 381 metų tikėjimo išpažinimas graikų ir lotynų kalbomis ir užrašyta: Haec Leo posui amore et cautela orthodoxae fidei“ - „Šitai Leonas patalpino meilei ir gynybai ortodoksų tikybos“.

Tokia, taigi, buvo vieninga Bažnyčia.

Į tikėjimo išpažinimą Romoje filioque buvo įtraukta tik 1014 metais, tačiau kitose vietose šis papildymas įtrauktas tik dar vėliau, pavyzdžiui, Paryžiuje jis pradėtas tarti tik po 1240 metų Lyono susirinkimo, kuriame katalikai filioque paskelbė dogma.


Ikischizmatinės Bažnyčios istorijoje aptinkame vieningą, ortodoksišką ir Visuotinę (Katalikišką) dvasią. Tai buvo laikai, kai airis, pakrikštytas vokiečių dvasininko, galėjo priimti Komuniją tiek Romoje, tiek Konstantinopolyje, tiek Maskvoje. Ir jis nepatirtų tokio didelio kultūrinio šoko patekęs į bažnyčią kitoje šalyje, kokį patirtų dabar ortodoksas nuėjęs į katalikų mišias ar atvirkščiai: ta pati struktūra, panašus giedojimas, panaši kunigų išvaizda, tik kita kalba.




Net bažnyčių pastatai iki schizmos buvo panašūs: kryžiaus formos išplanavimas, kanoninis išdėstymas. Ikischizmatinėje lotyniškoje bažnyčioje nebuvo nei klasicistinių kolonų, nei Antiką primenančių skulptūrų.






Dvasininkai taip pat gyveno panašiai: V

akaruose tik 1022 m. uždrausta dvasininkams tuoktis, ir tik 1139 m. visi, priimantys kunigystės sakramentą buvo įpareigoti celibatui. Beje, 1962–1965 m. vykęs II Vatikano susirinkimas nutarė sugrąžinti vedusiųjų diakonų tarnystę. Tuo tarpu Ortodoksų Bažnyčia visais laikais išlaikė ikischizmatinę tvarką ir leido kunigams kurti šeimas, jei jie vesdavo iki diakono įšventinimų (jeigu buvo nevedę, tai tapdami diakonais turėjo priimti celibato arba vienuolystės įžadus).





ORTODOKSŲ POŽIŪRIS Į KATALIKUS




Daugiau mažiau tai, kaip aprašiau ikischizmatinę katalikų poziciją leidžia suprasti, koks iš esmės yra ortodoksų požiūris į katalikus. Ortodoksai laikosi dvejopų pažiūri į katalikus: vieni mano, jog katalikai yra eretikai, savo Bažnyčioje įvedę daugybę naujovių (filioque, popiežiaus neklystamumo dogma ir kt.), prieštaraujančių Apaštalų tikėjimui. Kiti mano, kad jie tiesiog yra schizmatikai, t.y. bendruomenė, atsiskyrusi nuo Šventos, Visuotinės ir Apaštalinės Bažnyčios, bet daugiau dėl politinių, o ne dėl teologinių priežasčių.

Vienaip ar kitaip, visi ortodoksų teologai ir dvasininkija vieningai sutaria, jog popiežiaus neklystamumo dogma yra neteisinga ir neortodoksiška. Popiežiaus primatas kaip toks ortodoksų yra pripažįstamas, tačiau bet koks bažnytinis autoritetas ortodoksų tikėjime yra suvokiamas kaip dvasinis, moralinis, o ne politinis autoritetas, ir todėl niekas, nei popiežius, nei patriarchas, nei kas kitas negali turėti valdžios vakarietiška prasme savo hierarchijos atžvilgiu. Konstantinopolio patriarchas neturi teisės kištis į Maskvos patriarchijos reikalus, o Maskvos patriarchas neturi teisės kištis į Vilniaus arkivyskupo reikalus, jis gali tik paskirti Vilniaus arkivyskupą, visas jo autoritetas veikiančio vyskupo atžvilgiu yra tik moralinis. 

Rusų mąstytojas Berdyaevas pažymi, jog ortodoksų tikėjimo dvasios dalis yra visiškas savarankiškumas. Kiekvienos ortodoksų misijos galutinis tikslas yra autokefalija, t.y. savarankiškos vietinės dvasininkijos išugdymas su savarankiška tikinčiųjų bendruomene. Niekas neturi teisės šnekėti visos Bažnyčios vardu, nes vienintelis asmuo, įkūnijantis visą Krikščionių Bažnyčia, yra pats Kristus.

Nors atskiri Ortodoksų Bažnyčios hierarchai, tokie kaip metropolitas Hilarijonas, kalba apie „katalikų sakramentų tikrumo“ lygį, iš tiesų Bažnyčia laikosi dar ikischizmatinėje Bažnyčioje priimtos nuomonės, jog anapus Šventos, Visuotinės ir Apaštalinės Bažnyčios išsigelbėjimo nėra. T.y. žiūrint griežtai kanoniškai, o toks žvelgimo būdas ortodoksų teologijoje vadinama akrivia, protestantų ir katalikų teikiami sakramentai, nuo pat krikšto iki paskutinio patepimo nėra tikri. Todėl vadovaujantis akrivia, norintys pereiti į ortodoksų tikėjimą turi būti iš naujo krikštijami.

Tačiau be akrivijos ortodoksų teologijoje egzistuoja oikonomija (pažodžiui: namstatystė, ūkvedystė), t.y. išimtis taisyklėje, atitinkanti Evangelijos dvasią. Vadovaujantis oikonomija ortodoksų dvasininkas, matydamas, jog protestanto ar kataliko tikėjimas yra nuoširdus, pripažįsta, jog jie veiksmai turi sakramentų formą, bet neturi sakramentų turinio, tai yra noro būti su Dievu išraiška. Todėl darydama išimtį Bažnyčia gali priimti katalikus ir protestantus be naujo krikšto ar patepimo mira, o tik atlikus išpažintį, išpažinus savo tikėjimą ir priėmus Komuniją. Tokiu būdu nors jų veiksmai seniau neturėjo sakramentų turinio, prisijungimo prie Visuotinės Bažnyčios metu jie įgauna turinį dėl jų nuoširdumo ir Kristaus malonės. 

Tuo pagrindu tokie dvasininkai kaip metropolitas Hilarionas gali teigti, jog nuoširdūs ir uolūs katalikai, kurie gimė katalikiškoje terpėje ir praktikavo katalikybę gali būti išgelbėti, lygiai taip pat, kaip kažkokiu lygiu gali būti išgelbėti ateistai, nes Dievas mato žmonių širdis ir tie, kurie elgėsi nuoširdžiai, patirs Dievo malonę ir per Dievo įsteigtą oikonomijos slėpinį bus išgelbėti. Tačiau net patriarchas negali tiksliai pasakyti, kas bus išgelbėtas, o kas ne, todėl lieka tik spėjimai ir viltis.

Kun. prot. Andrew Phillips pateikia 5 pavyzdžiui šiam teologiniam mokymui iliustruoti: airius, saksus, indėnus, Galicijos ukrainiečius, serbus.

Airiai buvo pakrikštyti dar VII amžiuje, kai Bažnyčia nebuvo skilusi. Tarkime, jūs ypatingai neišmanote katalikybės, nieko negirdėjote apie filioque, katalikas esate tik dėl tradicijos, esate nepatenkintas šiuolaikine katalikų politika, celibatu ir pasibaisėjęs Airijos katalikų dvasininkijos pedofilijos skandalais. 

Kitas pavyzdys, saksai. Jūs gyvenate Dresdene, jūsų protėviai buvo pakrikštyti Karolio Didžiojo, kuris grasino jiems mirtimi. Lygiai tai pačiai kategorijai priklauso ir Amerikos indėnai, kuriuos krikštytis grasindami mirtimi privertė konkistadorai, tai pačiai kategorijai, beje, priklauso ir jėga pakrikštyti lietuviai. 

Ketvirtas pavyzdys yra Galicijos ukrainiečiai. XVII amžiuje austrovengrai, apgaulingu būdu, privertė juos pasirašyti bažnytinę uniją ir tapti katalikais. Vienintelė alternatyva unijai buvo badas ir represijos iš lenkų pusės. Tarkime, jūs esate šių katalikų palikuonis.

Penktas pavyzdys - serbai. 1943 m. katalikiškosios Kroatijos nacistams, ustašiams, vykdant serbų ortodoksų genocidą, pranciškonų vienuoliai spaudė serbus pereiti į katalikybę, ko nepadarius grėsė mirtis.  Tarkime, jūs emigravote į Australiją, dabar esate laisvas ir norite tapti ortodoksu.

Visais atvejais, jei žmogus, esantis tokioje padėtyje, suvokia krikščionybės esmę ir tampa ortodoksu, kunigas greičiausiai jam taikytų oikonomiją ir priimtų per išpažintį, nes visi šie žmonės buvo aplinkybių ir prievartos aukos. Todėl galima tikėtis, jog jei toks žmogus numirtų netapęs ortodoksu ir atgailautu po mirties, Dievas taip pat jam būtų gailestingas ir taikytų oikonomiją. Tokiu požiūriu dvasininkai, kaip metropolitas Hilarionas, gali viltis, jog nuoširdūs katalikai, nežinantys apie ortodoksų tikėjimą, gali susilaukti gailestingumo.

Radikalizuodamas šią mintį pateikčiau dar vieną atvejį. Jūs gyvenate XVIII amžiaus Lietuvoje. Jūs nieko nežinote apie ortodoksų tikėjimą, jūs esate įtikintas, kad tai „rusų tikyba“. Jums nepatinka katalikų scholastinis mokymas, jūs esate pasibaisėjęs kunigų moraliniu nuosmukiu ir jūs esate girdėjęs gandus, kad netgi Vilniaus katalikų arkivyskupas Ignotas Masalskis yra svetimautojas (galų gale, Varšuvoje sukilimo metu jis yra pakariamas). Jūs nusiviliate Bažnyčia ir atliekate apostazę, t.y. oficialiai jūs esate ateistas.  

Ar dabar miręs ir stojęs Dievo akivaizdon jūs galite tikėtis Dievo gailestingumo? Aiškindami tai Evangelijos dvasia turėtume pripažinti, kad iš esmės taip, galite, tačiau su sąlyga, jog nepiktžodžiavote prieš Šventąją Dvasią (Mt 12, 32), t.y. neatsigręžėte prieš patį gyvąjį Dievą ir nekovojote su Dievu, nei su jo Bažnyčia (mūsų tikėjimu, Ortodoksų Bažnyčia). Tačiau žmogus, kuris tiki Dievu ir nepaisydamas dvasininkų paklydimų jėga eina pas Dievą, kuris demonstruoja tikėjimo žygdarbius ir net šioje situacijoje neturėdamas kito pasirinkimo buvo uolesniu krikščioniu už katalikų kunigus, yra visa galvą aukščiau, už tą, kuris pasidavė, nes Dangaus Karalystė yra jėga puolama, ir smarkieji ją sau grobia (Mt 11, 12). Tikras tikėjimo žygdarbis yra tikėti tada, kai aplinkui niekas netiki.

Dėl čia suminėtų suprantamų priežasčių ortodoksai itin nepalankiai žiūri į kryžiaus žygius, inkviziciją, katalikų misionierišką veiklą ortodoksų kraštuose ir Naujajame Pasaulyje, unitizmą ir kitus tokio pobūdžio katalikybės skleidimo metodus. Visi šie dalykai, įvykę po to, kai katalikai atsiskyrė nuo Visuotinės Bažnyčios, taip pat kunigų svetimavimo, pedofilijos skandalai apjuodino krikščionybės vardą Vakarų visuomenės akyse. Šiandien buvę katalikų kraštai yra persmelkti nihilizmo, plinta ateizmas ir sekuliarizmas, tuo tarpu kai ortodoksų kraštose stebime religinį pakylėjimą. Ne gana to, katalikiškas pasaulis vos kelis amžius išbuvęs atskirai nuo ortodoksų pasaulio skilo į katalikybę ir protestanzimą. 

Todėl ortodoksų žvilgsnis į katalikus visų pirma yra persmelktas gailestingumo: ortodoksai jaučia gailestį dėl katalikų atsiskyrimo, ortodoksai jaučia gailestį dėl to, kad Vakaruose plinta ateizmas, ortodoksai jaučia gailestį dėl to, kad pati Romos Katalikų Bažnyčia patyrė skylimą ir kasdien savo rytinėse maldose ortodoksai meldžiasi už tuos krikščionis, kurie atskilo nuo Visuotinės Bažnyčios, taip pat už eretikus, ir prašo Dievo, kad šie žmonės susilauktų jo gailestingumo, ir, jei įmanoma, grįžtų į Šventąją Bažnyčią. 

ORTODOKSŲ POŽIŪRIS Į KATALIKŲ MOKYMĄ

Atskiras, bet ne mažiau svarbus klausimas yra ortodoksų požiūris į katalikų mokymą, kurie kažkiek jau liečiau. Beveik vienareikšmiškai Ortodoksų Bažnyčios dvasininkai laikosi nuomonės, jog norint įveikti schizmą, katalikai privalo atsisakyti visų naujai įvestų dogmų (o jų yra be galo daug). Iš esmės šv. Grigaliaus Palamos pavyzdys rodo, jog į scholastinę katalikų teologiją taip pat žiūrima neigiamai - silogistika, ortodoksų požiūriu, yra tik žinių organizavimo metodas ir su Dieviškąja Išmintimi (Sophia) nieko bendro neturi.

Ortodoksų apologetai dažnai su pasibaisėjimu mini naujuosius, poschizminius katalikų šventuosius. Gerai Rusijos ortodoksams žinomas teologijos profesorius Osipovas pateikia kelis pavyzdžius, tarp jų, pavyzdžiui, Thérèse de Lisieux (Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė). Tai mergina, mirusi 24 metų amžiaus.

Ji neišgarsėjo jokiais asketiniais žygdarbiais, neparašė jokių teologinių (ar rytietiška, ar vakarietiška prasme) darbų, tačiau Katalikų Bažnyčioje yra priskirta prie Bažnyčios Daktarų, t.y. prie to katalikų šventųjų rango, prie kurio priskirti tokie ikischizmatinės Bažnyčios didžiūnai, kaip:  šv. Grigalius Nazianzietis-Teologas, šv. Augustinas, šv. Afanasijus Didysis.

Ir visgi, kodėl jai teikiama tokia didžiulė garbė Romos Katalikų Bažnyčioje? 14 metų Teresė tvirtino supratusi, jog ji pašaukta melstis už kunigus, būti apaštalė apaštalams (sic!) ir būti šventąja. Ji tikėjo, jog jai nereikia tikėjimo žygdarbių, kad parodyti savo šventumą, o užtenka meilės, kurios išraiška buvo tai, kad ji puošė Kristaus atvaizdą gėlėmis. 

Šitoks žmogus, švelniai tariant, ortodoksų niekada nebūtų laikomas šventu. Maskvos Dvasinėje Akademijoje profesoriui Osipovui skaitant katalikų išleistą Teresės gyvenimo aprašymą visi aikščiojo iš nuostabos, negalėdami patikėti tuo, ką girdi. 

Dar didesnę nuostabą ortodoksams keliа tai, jog katalikų palaimintoji Andžela, jų šventosios Terezė Avilietė, Caterina Benincasa ir daugybė kitų gerbiamų šventųjų moterų rašo apie Kristų kaip apie savo sutuoktinį (sic!) rašo, jog Kristus pats joms apsireiškė ir pasakė, jog jos bus jo sutuoktinės, labai smulkiai aprašo bendravimą su Kristumi tokiomis frazėmis, kaip „pažvelgę vienas į kitą, mes supratome viską be žodžių“ (Terezės Lisietės citata). Kitaip tariant, kaip konstatuoja profesorius Osipovas, katalikų šventosios savo tekstuose aprašo meilę Kristui kaip romantinius santykius, o ne kaip agapę, krikščionišką meilę. 

Kone didžiausią rūpestį katalikų šventųjų gyvenimuose kelia Pranciškaus Asižiečio (XIII a.) gyvenimas, kuris kasdien įsivaizdavo Kristaus kančią ir meldė Dievo, kad jam leistų... ją patirti. Laikui bėgant, jam ant kūno atsirado stigmos, t.y. atsivėrė penkios žaizdos, kaip Kristaus kūne, iš kurių nesustojant bėgo kraujas. Profesorius pažymi, kad toks psichosomatinis reiškinys, kaip negyjančių žaizdų atsivėrimas ant kūno, yra žinomas psichiatrijai, todėl ar yra tame stebuklas ar nėra būtų geriausia pamatyti per tai, kaip šios žaizdos perkeitė žmogų ir koks tai buvo žmogus. O Pranciškus Asižietis, gavęs šias žaizdas, nusprendė, jog dabar jau yra pilnai toks, kaip Kristus ir mirdamas pareiškė, jog ramia širdimi išeina pas Dievą, nes apsivalė nuo visų nuodėmių

Vėlgi, turbūt nereikia sakyti, kad žmogus, manantis, jog gyvas būdamas tapo tokiu kaip Dievas ir apsivalė nuo visų nuodėmių negali būti ortodoksų šventuoju. Nei šitie žmonės, nei netgi katalikų teologai, kaip Tomas Akvinietis, pagal jokius kriterijus netiktų būti ortodoksų šventaisiais - jie negyveno asketinio gyvenimo vykdydami asketinius žygdarbius, jie nesuvokė savo pažeistos prigimties niekingumo ir nepademonstravo tokio nusižeminančio nuolankumo, kokį demonstravo Kristus, plaudamas Apaštalams kojas. Kristus mokė: „Ar suprantate, ką jums padariau? Jūs vadinate mane 'Mokytoju' ir 'Viešpačiu' ir gerai sakote, nes aš toks ir esu. Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau“ (Jn 13, 12-15). 

Ar nors vienas iš minėtųjų katalikų šventųjų mazgojo žmonėms kojas? Priešingai, Teresė Lisietė užuot mazgojusi kunigams kojas nutarė tapti apaštale apaštalams ir už juos melstis, Pranciškus užuot atgailavęs mirties patale iki paskutinio atodūsio nutarė, kad jis jau švarus ir gali būti ramus, nenorėjo net pats mazgotis kojų. 

PABAIGAI

Aprašiau ortodoksų požiūrį į katalikybę tokį, kokį skelbia geriausiai matomi Ortodoksų Bažnyčios veidai, ir koks, mano nuomone, yra paplitęs tarp tikinčiųjų. Tikiuosi, parašytieji teiginiai, ypač apie katalikų šventuosius, nepapiktins katalikų, nes šio įrašo tikslas nėra piktinti, o dalintis.

Bažnyčias perskyrusi žaizda, schizma, gali būti įveikta tik įsiklausant į vienas kito argumentus ir juos apsvarstant. 

Iš to, kas peržvelgta, darytina išvada, jog pagrindine kliūtimi katalikų ir ortodoksų ekumeniniame dialoge išlieka katalikų įvestos dogmatinės, liturginės ir kitos naujovės, kai tuo tarpu ortodoksų dogmatika daugiau kaip 1000 pastarųjų metų nebuvo keičiama ir praktika taip pat yra labai menkai pakitusi (didžiausi pokyčiai yra, pavyzdžiui, suolų salės viduryje pastatymas kai kuriose Graikijos vyskupijose ar daugiabalsio giedojimo įvedimas vietoje monodinio daugelyje Rusijos vyskupijų, tačiau šios „reformos“ nėra visuotinės netgi atskirų patriarchatų teritorijoje, nešnekant apie visą Ortodoksų Bažnyčią).

Ortodoksų ir katalikų dialogas yra gyvybiškai būtinas abejoms Bažnyčioms, nes Vakaruose vis labiau plinta sekuliarizmas, kuris dėl globalizacijos procesų jau veržiasi ir į Rytus. Taip pat nemažą grėsmę krikščionybei kelia islamo plitimas Vakaruose. Šiam dialogui plėtotis ypač gali padėti tradicionalistiniai katalikų judėjimai Vakaruose, kurie kviečia atsigręžti į katalikybės šaknis.

4 komentarai:

  1. Vistiek lieka daug klausimų.

    Štai apsireiškimas Fatimoje ir Rusijos atsivertimas.

    Kaip ten su Kristaus bažnyčia ir Petrų.


    AtsakytiPanaikinti
  2. Dėl naujovių katalikų bažnyčioje- taip, Jūs teisingai sakote. Tačiau dėl šventųjų vertėtų labiau pasigilinti. Pvz., minėtoji šv. Teresė Lizje buvo paskelbta šventąja ir Bažnyčios mokytoja dėl savo dvasinio kelio, skelbiančio, jog žmogus turi pripažinti esąs mažas, ir tada Kristaus prašyti, jog šis jį tarsi liftu keltų prie savęs į išgelbėjimą. Taigi, savojo mažumo suvokimo idėja buvo jos žinia bažnyčiai. šv.Pranciškus- didis asketas,neturtėlis, juokdarys, netgi kažkuo panašus į Rusijos jurodivus, supurtė Vatikaną turto klausimu- kvietė į dvasinį atsinaujinimą atgailoje.
    Kas dėl ekumenizmo, vis tik reikia pripažint, kad katalikams jis naudingas, o provoslavams- ne

    AtsakytiPanaikinti
  3. Dėl naujovių katalikų bažnyčioje- taip, Jūs teisingai sakote. Tačiau dėl šventųjų vertėtų labiau pasigilinti. Pvz., minėtoji šv. Teresė Lizje buvo paskelbta šventąja ir Bažnyčios mokytoja dėl savo dvasinio kelio, skelbiančio, jog žmogus turi pripažinti esąs mažas, ir tada Kristaus prašyti, jog šis jį tarsi liftu keltų prie savęs į išgelbėjimą. Taigi, savojo mažumo suvokimo idėja buvo jos žinia bažnyčiai. šv.Pranciškus- didis asketas,neturtėlis, juokdarys, netgi kažkuo panašus į Rusijos jurodivus, supurtė Vatikaną turto klausimu- kvietė į dvasinį atsinaujinimą atgailoje.
    Kas dėl ekumenizmo, vis tik reikia pripažint, kad katalikams jis naudingas, o provoslavams- ne

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Sudėtingas klausimas su katalikų šventaisiais. Aš asmeniškai gal ir nuolaidžiau į jį žiūriu, bet šio įrašo tikslas - pristatyti ortodoksų tarpe paplitusias pažiūras. Ir visgi, nes pripažindamas, kad viskas yra sudėtingiau, kad Pranciškus - simplex et idiota, nebūčiau vis tiek linkęs sutikti, kad viskas taip jau ir atitinka. Katalikų šventųjų tradicija yra unikali, kaip ir ortodoksų, ir klausimas, ar jos yra vieno medžio dvi šakos, yra sudėtingas. Norėčiau, kad būtų taip.

      Panaikinti