2013 m. lapkričio 29 d., penktadienis

Ką reiškia Nietzsches „Dievas mirė“?


Aptarsiu Heideggerio 1943 m. parašytą Nietzschės komentarą „Nietzschės žodis „Dievas mirė“. Koncentruosiuos į Nietzschės tematiką, o ne Heideggerio. 



Pirmiausia trumpai aptarkime Heideggerio komentavimo principus. Ištara „Dievas mirė“ Heideggeriui rūpi todėl, kad remiantis šios ištaros apmąstymu galima kelti nihilizmo esmės klausimą. Kaip jis pats išsireiškia, „remiantis [ja] kada nors galbūt gali būti iškeltas nihilizmo esmės klausimas“. Pačią Nietzschės filosofiją jis interpretuoja Vakarų metafizikos istorijos kontekste. Heideggeriui tai - „būties užmaršties“ istorija, o Nietzsche joje pristatomas kaip paskutinysis metafizikas, kurio mąstyme antjusliškumas virsta netvariu jusliškumo produktu. Be to Heideggeris žada komentuodamas ištarą ne tik lukštenti tekstų prasmę, bet ir pridėti tai, kas būdinga pačiam dalykui, t.y. nihilizmui kaip Vakarų metafizikos istorijos etapui. 



 Heideggeris remiasi trimis pagrindiniais ištaros šaltiniais: Linksmuoju mokslu, kur ištara apskritai pasirodo patį pirmą kartą (parabolėje apie pamišėlį), „Štai taip kalbėjo Zaratustra“, kur apie Dievo mirtį Zaratustra šneka sutikęs senį miške ir veikalu „Valia galiai“, kuriame Nietzsche kalba apie visų vertybių pervertinimą. Tačiau šios minties užuomazgų Heideggeris randa ir „Tragedijos gimime“ ir netgi Hegelio bei Pascalio tekstuose. 



 Komentaras pradedamas tekstų citavimu, o pirmiausia aptariama, ką Nietzschei reiškia pats žodis „Dievas“. Nors ir Nietzsches Dievas, kaip matyti vėliau išleistoje „Linksmojo mokslo“ penktosios knygos fragmente, yra konkrečiai Europos, konkrečiai krikščionių Dievas, tačiau Nietzschei labiau rūpi požiūris, kurio tai yra tipas, o ne asmeninis krikščionybės išpažinimo klausimas. Krikščionybės Dievas tapatinamas su platonizmo, Platono filosofijos interpretacijų visa idėjų ir idealų sritimi, su metafiziniu pasauliu kantiška prasme, t.y. Pasauliu, kuris nepatiriamas juslėmis. Šiame kontekste ištara „Dievas mirė“ reiškia, kad antjuslinis pasaulis prarado galią, žmogui nebeliko nei orientyrų, nei atramos. Žmogus atsiduria Niekio apsuptyje ir Niekis plečiasi. Tai yra nihilizmo situacija ir iš apibūdinimo akivaizdu, jog Nietzsches filosofijoje nihilizmas yra istorinis procesas, o ne „koks kieno nors atstovaujamas požiūris ar koncepcija“. Dievo buvimo tikrumo klausimas čia nekeliamas, o tik teigiama, jog Dievas „neteko galios“, t.y. „mirė“. Čia pat Heideggeris Nietzschės filosofijoje atskiria krikščionybę ir krikščioniškumą ir patvirtina, esą Nietzschei rūpi krikščionybė kaip istorinis Bažnyčios ir jos valdžios reiškimasis pasaulyje, o ne Naujojo Testamento tikėjimas. 

1887 metų užrašuose, „Valioje galiai“, Nietzsche į klausimą „Kas yra nihilizmas?“ atsako: „kad neteko vertės aukščiausios vertybės“. Čia derėtų pabrėžti, jog vokiškas žodis „Wert“ reiškia ir vertę, ir vertybę, ir naudingumą. O kas Nietzschei yra vertybė? 



 Vertybės esmė – būti perspektyva, t.y. požiūriu. Heideggeris pasitelkdamas patį regėjimą aiškina, jog kaip ir akimis, mes galime žiūrėti į ką norime, galime žiūrėti kiek norime. Žinoma, čia noras turėtų būti suprastas vokiško „Wollen“ prasme, kuris reiškia ir norą, ir valią, o ne „svajonės“ prasme. Tas noras priklauso nuo to, kiek šitoks žiūrėjimo būdas, šitoks požiūris padeda išlikimo-stiprėjimo sąlygomis. Vertybė yra vertybė kol ji yra vertinga, o vertės ji turi tiek, kiek yra reikalinga. Nereikalinga vertybė nustoja galiojusi. 

Dabar grįžkime prie nihilizmo klausimo. Kas yra aukščiausia vertybė ir kaip jos nuvertėjimas gali paveikti kitas vertybes? Palikdamas vertybės kaip požiūrio metaforą noriu šį santykį pavaizduoti schemoje. 



Vertybė kaip požiūrio taškas gali būti apibūdinta kaip akies pozicija. Aukščiausia vertybė kaip akies pozicija daro įtaką kitų vertybių regėjimui. Ji steigia ir grindžia kitas vertybes. Tačiau pakeitus požiūrio tašką, visgi nereiškia, kad subyra pati žiūrėjimo lauko struktūra. Toks požiūrio taško pakeitimas įvyko moderne, kai Dievą kaip aukščiausią vertybę pakeitė protas. 



 Ši schema vaizduoja požiūrio taško pasikeitimą  




O ši – naują požiūrį. Struktūra išlieka ta pati, t.y. bandoma išlaikyti vertybes, kurios buvo gyvenant su Dievu, jau iš esmės be Dievo. Protas bando užimti antjuslinio pasaulio vietą vietoj Dievo. Ką nors į Dievo vietą toje pačioje schemoje bando įstatyti ir socializmas bei Wangerio muzika. Tai „neišbaigtas nihilizmas“. Greitai ateina nusivylimu modernu ir Dievo vieta galų gale lieka tuščia.


 Save suvokęs modernas, kaip vėliau pasakys Slavojus Žižekas, yra gyvenimo organizavimas apie centrinę tuštumą. Istoriškai antjuslinis pasaulis kaip aukščiausia vertybė praranda vertę, nes randasi įsitikinimas, jog „idealus pasaulis niekaip ir niekada negali būti įkūnytas realiame“. Kadangi aukščiausios vertybės neduoda priemonių ir nesiūlo būdų, jos nėra parankios, kitaip tariant, reikalingos, o būdamos nereikalingos jos nustoja būti vertybėmis. 

Atsakas į šią tuštumos situaciją gali būti dvejopas: tai arba pasyvus, Schopenhaueriškas pesimizmas, kuris nebūties akivaizdoje teigia, jog „šiame blogiausiame iš visų pasaulių neverta gyventi“, Nietzschės vadinamas „silpnųjų pesimizmu“, arba aktyvus nihilizmas, „stipriųjų pesimizmas“, kuris siekia visų vertybių pervertinimo. Ne pabėgimo nuo nihilizmo, kaip kad moderne, kai bandoma išsaugoti struktūrą vertybių nepervertinus, bet visiškai pakeisti požiūrį, perspektyvą ir jos struktūrą. Išbaigtas nihilizmas privalo ne organizuoti vertybes apie centrinę tuštumą, o pašalinti net pačią aukščiausių vertybių vietą, t.y. Antjusliškumo sritį ir vertybes kurti savaip. Nihilizmas vertybes pervertina pagal patį gyvenimą, t.y. Troškimą augti, stiprėti. 


Gyvenimo pamatinis bruožas yra valia galiai. Valia – tai ko nors siekimas. Galia – valdymo ir prievartos įgyvendinimas. Valią galiai Nietzschė tapatina su tapsmu, o tapsmą su – pačia būtimi. Tapsmas, pasak Nietzschės, yra vertybės esmė. Pasak Heideggerio, Nietzschės „metafizikoje“ „gyvenimas ir būtis plačiausia prasme reiškia tą patį“. 



Gyvenimas pasak Nietzsches skyla į laikinus valios galiai centrus, tokie dariniai yra menas, valstybė, religija, mokslas, visuomenė. Vertybės, kaip jau minėta, tai gyvenimo išlikimo ir stiprėjimo sąlyga, o tai reiškia, kad šie valios galiai centrai, siekdami stiprėti ir išlikti, įtvirtina savo požiūrio taškus, įsteigia savo vertybes. Vertybės ir jų kaita tiesiogiai susijusios su steigiančiosios jėgos galybės kitimu. Kadangi valia galiai yra pati būtis, tai nihilizmas yra istorinis vertybių kaitos dėsnis, tos kaitos logika, nes „Dievas“, „tikrumas“ ir kita metafizika galioja tik tiek, kiek padeda gyvenimui, o praradusios reikalingumą šios idėjos atmetamos. 



Visa, kas buvo pasakyta, galima apibendrinti dviem sakiniais. „Dievo mirtis“ – tai aukščiausių vertybių (antjuslinio pasaulio) nuvertėjimas, kuris dėl susidariusios tuštumos stumia žmogų į Niekio apsupties situaciją. Nihilizmas – tai visų vertybių pervertinimas remiantis gyvenimu kaip valia galiai. 




------


Susijęs įrašas:

Dievo mirties teologija (teotanatologija, krikščioniškasis ateizmas) http://ortodoksas.blogspot.com/2013/11/dievo-mirties-teologija-teotanatologija.html

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą