Kun. Kiprijonas Kernas: Kunigo šeimos gyvenimas

Ortodoksų kunigas su šeima, XX a. pr.
Asociatyvi nuotr. 

Archimandritas Kiprijonas Kernas (1899–1960) – Konstantinopolio visuotinio patriarchato Vakarų Europos rusų tradicijos egzarchato kunigas ir vienuolis, Paryžiaus šv. Sergijaus instituto profesorius, rašęs pastoracinės teologijos, patristikos ir liturgikos temomis. Gimė Rusijoje dvarininkų šeimoje, po revoliucijos emigravo į Konstantinopolį, iš jo – į Serbiją, kur baigė teisės ir teologijos studijas. Tarnavo Serbijos patriarchate ir nuo Maskvos patriarchato atsiskyrusioje „Rusijos Ortodoksų Bažnyčioje Užsienyje“, 1936 m. prisijungė prie Konstantinopolio patriarchato egzarchato, kur tarnavo bei dėstė seminarijoje iki mirties.

Šis straipsnis – knygos „Ortodoksų pastoracinė tarnystė“ (1957) skyrius apie kunigų šeimas.

***

Šis klausimas yra vienas iš pagrindinių ortodoksų dvasininkų gyvenimo aspektų, visiškai nepažįstamų Romos katalikų pasauliui. Todėl pirmiausia svarbu išsiaiškinti kuo skiriasi ortodoksų ir lotynų tradicijų požiūriai į šį gyvenimo aspektą, kai ką pasakant ir apie protestantizmą, nors iš esmės protestantizmo į šį svarstymą galima būtų ir neįtraukti, nes toje tradicijoje nėra kunigystės tikrąja šio žodžio prasme.

Romos katalikybė savo kanoninėje praktikoje įteisino dvasininkų celibatą, padarydama jį privaloma norma. Nors lotynų tradicija retkarčiais daro išimčių ir leidžia šventinti dvasininkais vedusius vyrus savo vadinamajame „Rytų rite“, bet tai galima laikyti tik labai reta išimtimi, be to, katalikiškoje visuomenėje ir bažnytinėje sąmonėje tai nesulaukia atgarsio. Celibatas yra šimtmečių pašventinta praktika, kurios Roma negali ir neketina atsisakyti.

Ortodoksinėje krikščionybėje ne tik leidžiama dvasininkais šventinti vedusius vyrus, bet būsimi dvasininkai netgi yra skatinami tuoktis. Gyvenimas nesusituokus yra siejamas su vienuolyste, ilgą laiką į jį būdavo žvelgiama su didele atsarga. Dvasininko santuoką ortodoksijoje saisto specialūs griežtai reglamentuoti kanoniniai potvarkiai ir ji galima tik iki kunigystės šventinimų. Po šventimų kunigas vesti nebegali.

Protestantizmas ne tik nedraudžia šventinti vedusių vyrų, bet leidžia santuokas sudaryti net po to, kai pastorius išrenkamas į savo tarnystę. Panašiai ir anglikonų bendruomenės leidžia savo dvasininkams tuoktis po šventimų.

Taip trumpai galima apibūdinti tris pagrindinius požiūrius į dvasininkų santuokas įvairiose krikščioniškojo pasaulio dalyse. Dar dera pateikti keletą istorinių nuorodų.

Krikščioniškoji senovė šiuo klausimu laikėsi kur kas tolerantiškesnio požiūrio nei vėlesnis lotyniškasis kanonų teisės kodeksas. 51-asis kanonas iš vadinamųjų „Šventųjų apaštalų kanonų“ nenumatė privalomo celibato. Pirmojo Visuotinio susirinkimo metu, remiantis Bažnyčios istorikų Sokrato (N. E. 1, 2) ir Sozomeno (N. E. 1, 23) liudijimais, asketas Pafnutijus, kuris, atrodytų, kaip tik turėtų būti celibato šalininkas, tapo Bažnyčios balsu, ginančiu būtent vedusiųjų kunigystę, nes žinojo ir numatė visus sunkumus, kuriuos sukeltų visuotinio celibato našta.

Archimandritas Kiprijonas tuokia jaunavedžius

Tačiau krikščionių visuomenėje buvo ir manančių kitaip. Visada egzistavo stipri tam tikro rigorizmo ir nesaikingo asketizmo reikalaujančių tikinčiųjų srovė, dažnai kėlusi reikalavimus, nesuderinamus, viena vertus, su evangelinės moralės gailestingumu ir meile, kita vertus, su Bažnyčios išmintimi ir atsargumu. Gangros susirinkimo nutarimai aiškiai rodo, kad buvo krikščionių, kėlusių perdėm griežtus reikalavimus. Taip, pavyzdžiui, susirinkimo 10 kanonas grasina anatemomis tiems, kurie didžiuojasi savo nekaltybe prieš vedusius asmenis, o to paties susirinkimo 4 kanonas įspėja tuos, kurie mano, kad „nedera priimti Komuniją iš vedusio kunigo“. Savo 13-uoju kanonu VI-asis Visuotinis susirinkimas teigia, kad santuoka neturėtų būti kliūtis šventimams, nes „gerbiama santuoka ir nesuteptas santuokos patalas“ (Hebr 13, 4), ir jei „esi susietas su žmona, neieškok skyrybų“ (1 Kor 7, 27); jei diakonas ar kunigas, prisidengdamas pamaldumu, išsižada savo žmonos, jam skiriama anatema. 

XI a. Romos katalikybė (popiežius Grigalius VII, 1076 m.) įteisino celibatą ir padarė jį privalomu. Rytai, kaip jau minėta, šį reiškinį vertino itin atsargiai, gal net, galima sakyti, neigiamai. Nevedusiems ar našliams, siekiantiems šventimų, būdavo nurodoma pirma priimti vienuolystę. Rusijoje celibato įžadus davusių asmenų šventinimas kunigais įteisintas 1869 m. (įstatymu nr. 16-IV-1869), ir leista šventinti tik asmenis, sulaukusius 40-ies metų. Priežastys aiškios. 

Labai svarbiu įvykiu buvo Maskvos metropolito Filareto sprendimas suteikti kunigystės šventimus Maskvos dvasinės akademijos profesoriui Aleksandrui Gorskiui, kuris nebuvo susaistytas nei santuoka, nei vienuolyste. Norėdamas apsisaugoti nuo galimų Sinodo priekaištų, metropolitas Filaretas pirmiausia pavedė Gorskiui parengti istorinę medžiagą apie celibato nedraudimą praeityje. Gavęs tokią puikiai dokumentais grįstą pažymą, metropolitas pasiūlė šios pažymos autoriui tapti kunigu, kad per labai trumpą laiką galėtų jam suteikti arkikunigo garbės titulą ir paskirti Akademijos rektoriumi. Metropolitas galėjo atsakyti į Sinodo klausimus remdamasis išsamiais genialaus Bažnyčios istoriko dokumentais. Apie šį tuo metu dar negirdėtą faktą kalbėjo visa Rusija, ir tai buvo laikoma kone pavojingu reformos bandymu, sukrėtusiu per amžius nusistovėjusį Bažnyčios gyvenimą.

Mūsų laikais nuomonė šiuo klausimu gerokai pasikeitė. Gorskio įšventinimas į kunigus neliko pavieniu reiškiniu. Po 1917-1918 m. Maskvos susirinkimo celibato įžadus davusių asmenų šventimai tapo gerokai dažnesni. Emigracijoje jų taip pat griebiamasi daug lengviau nei Rusijoje, tačiau nepadarant to privaloma norma. Norma tebelieka kandidatui į kunigus, nedavusiam vienuolio įžadų, prieš kunigystės šventimus kanoniškai sudaryti santuoką.

Aišku, kodėl protestantų ar anglikonų požiūris mums nepriimtinas. Kunigystės šventimai yra riba, skirianti pasaulietinį gyvenimą nuo grynai dvasinio. Peržengęs ikonostaso vartus, kunigas nebegali grįžti į žemiškų interesų ir tuštybės miglą. Nuo to laiko jis turi stengtis vis labiau ir labiau išsivaduoti nuo prisirišimo prie žemiškųjų dalykų. Piršlybos, vedybos, įsimylėjimo atmosfera ir medaus mėnesio malonumai po to, kai jis jau yra atsidavęs tarnystei Dievui, yra tiesiog neįsivaizduojami. Neatimdama iš kunigo šeimos džiaugsmo, artimųjų paguodos ir meilės, Bažnyčia vis dėlto negali taip supasaulietinti aukšto kunigo pašaukimo. 

Senovėje buvo žengiama dar toliau. Iki Susirinkimo In Trullo ir vyskupai buvo vedę. Šventojo Grigaliaus Teologo tėvas, taip pat Nazianzo vyskupas, buvo vedęs ir turėjo vaikų. Ir tokių pavyzdžių yra daugybė. Atėmusi iš vyskupų šeimyninę laimę ir palikusi ją tik kunigams, Bažnyčia čia vis dėlto nustato tam tikras laiko ribas.

Visiškai suprantama, kodėl katalikybė stengėsi įteisinti celibatą ir net padaryti jį visuotinai privalomu. Kai kunigas neturi savo šeimos, jis lengviau ir laisviau atsiduoda savo bažnytinei veiklai; jis mobilesnis, jei tenka persikraustyti, išvykti į komandiruotę ir t. t.; jis mažiau veikiamas artimųjų, jam nereikia rūpintis žmona ir vaikais, todėl jis labiau paklūsta Bažnyčios hierarchams. Daugiausia tik dėl celibato Romos katalikybė sugebėjo pastatyti tokį darnų ir hierarchiškai disciplinuotą savo dvasinės kareivijos statinį.

Archimandritas Kiprijonas Kernas

Tačiau, kartu su priverstiniu celibatu, į dvasininkų gyvenimus ateina ir nemažai šešėlinių dalykų. Be to, kad tampa lengviau pasiekiamos pagundos, neretai gražiai prisidengiant „šeimininkėmis“ ir tariamais „artimais giminaičiais“, dera atkreipti dėmesį ir į kai kuriuos kitus neigiamus psichologinius celibato aspektus. Kunigas, gyvenantis celibate, lengviau pasiduoda egoizmo ir tam tikro emocinio sausumo pagundai; jis neturi šeimyninio gyvenimo patirties, todėl nežino, kaip tėviškai žvelgti į savo kaimenę, ypač į jaunimą, o tai apsunkina jo pastoracinę veiklą šioje srityje; jam lengvai išsivysto apleistumo, vienatvės, melancholijos, o gal net ir depresijos kompleksas; kai nėra šeimyninės šilumos ir giminiško prisirišimo artimoje aplinkoje, dažnai susiformuoja „neatskleistų tėvystės jausmų“ kompleksas. Pastarasis gali lengvai peraugti į pavojingesnius psichofizinius kompleksus. Ryškius to pavyzdžius grožinėje literatūroje sutinkame E. Voynicho romane „Gylys“, K. Treniovo apsakyme „Ganytojas“. Apskritai celibato problema grožinėje literatūroje ne kartą aprašyta ir iš neigiamos pusės, kaip E. Zola romanuose (pvz.: „Abato Monrelio fantazija“), ir iš tragiškos, nors ir užjaučiančios, kaip Pante Regnier romane „Evolaino abatija“.

Bet kokiu atveju teologijos studijas baigiantis kandidatas į kunigus susiduria su būsimos gyvenimo krypties pasirinkimo dilema. Daugelis dar neapsisprendusių dėl savo kelio sutrinka dėl šios užduoties ir atideda šventimus, nors kandidatas norėtų kuo greičiau pradėti aktyviai jiems ruoštis. Nesutikęs mylimos merginos, kuri išdrįstų su juo susieti savo gyvenimą, o kartu ir pasirinkti „motinėlės“ dalią, toks kandidatas yra pasirengęs, nelaukdamas būsimų galimybių, ryžtis kunigystei be santuokos. Tokiu atveju būtina labai rimtai ir giliai ištirti save, pasverti visas galimybes, atsižvelgti į visus „už“ ir „prieš“.

Būtina pabrėžti ir tokio rinkimosi, „arba kunigystė santuokoje, arba vienuolystėje“, klaidingumą. Tokio „arba/arba“ pasirinkimo niekada negali ir neturi būti. Vienuolio įžadų davimas nėra vienas iš dviejų kelių, o vienas ypatingas kelias. Jeigu asmuo nėra tvirtai ir ypatingai pasirinkęs vienuolio kelią, jeigu neturi seno prisirišimo prie vienuolystės, tai tapti vienuoliu vien todėl, kad neturi merginos, arba todėl, kad išrinktoji sudaužė širdį, arba todėl, kad vienuolystė Ortodoksų Bažnyčioje yra lengvesnis būdas kilti karjeros laiptais, –  visiškai neteisinga. Baigus karo mokyklą galima rinktis tarp pėstininkų ir kavalerijos, bet seminarijos ar akademijos studijų pabaigoje tokio pasirinkimo nėra ir neturėtų būti. Į vienuolystę įžengiama dėl ypatingo pašaukimo gyventi vienatvėje, misionieriauti ar gyventi cenobitinėje bendruomenėje.

Verta pabrėžti, kad dėl privalomo celibato lotynų tradicija nesusiduria su viena iš mūsų bažnytinio gyvenimo pagundų – nesantaika ir priešiškumu tarp vedusių ir nevedusių dvasininkų. Vienuolystė yra lengvesnis kelias į vyskupystę ir bažnytinės administracijos karjerą, o vedę dvasininkai niekada negali pasiekti aukščiausių hierarchijos pakopų, iš čia kyla jų priešiškumams vienuolystei kaip išsilavinusių vienuolių karjerizmui. Lotynų tradicija to nepažįsta. Paprastas kaimo vikaras, būdamas talentingas, laikui bėgant gali tapti ir vyskupu, ir dar daugiau. Nei kardinolui, nei popiežiui nėra būtina būti vienuoliu. Paskutinis vienuolis popiežius buvo Grigalius XVI (kamaldulis), kuris, kai buvo išrinktas (1831 m.), dar net nebuvo vyskupas. Tiesa, kai kurie vienuolių ordinai yra davę daug tikrai puikių vyskupų ir popiežių (pvz., augustinai, Kliuni, pranciškonai), tačiau vienas ryškiausių jėzuitų ordino privalumų ir prerogatyvų yra jų ketvirtasis vienuolystės įžadas: niekada netapti vyskupu.

Ortodoksijoje yra keletas kanoninių reikalavimų, susijusių su kunigo santuoka, kurių vykdymas laikomas privalomu. Nors jie priklauso bažnytinės teisinės disciplinos sričiai, jų paminėjimas gali būti įdomus šiame kontekste. Kunigas negali būti vedęs kitatikės (IV Visuotinio susirink. 14 kanonas); jo namiškiai turi būti ortodoksais (Kartaginos susirink. 45 kanonas); jo vaikai negali tuoktis su eretikais (Laodikėjos susirink. 10 kanonas; Kartaginos susirink. 30 kanonas); pati kunigo žmona negali būti nei našlė, nei išsiskyrusi, nei paleistuvė, nei aktorė (Apaštalų 18 kanonas; VI Visuotinio susirink. 3 kanonas); kunigo žmonai elgiantis nepadoriai, jis turi arba išsiskirti su ja, arba būti išmestas iš kunigų luomo (Neocezarėjos susirink. 8 kanonas). Su kunigo vedybiniu gyvenimu susiję nemažai temų, kurias ne visada galima lengvai ir šabloniškai išspręsti. Iškyla ypatinga „motinėlės problema“, kuri mūsų laikais ir sunkiomis išeivijos sąlygomis tampa ypač sudėtinga.

Senuose pastoracinės teologijos kursuose šis klausimas buvo svarstomas buitinėmis kategorijomis, naiviai ir sentimentaliai. XIX a. pastoracinės teologijos vadovėliuose speciali „nuotakos pasirinkimo“ tema įgavo tradicinį atspalvį. Visas gyvenimas skatino tokį naivų ir buitinį požiūrį į šią problemą. Pirmiausia – paveldima kunigystė. Su nedidelėmis išimtimis, į kunigų luomą nebuvo įmanoma patekti „iš išorės“. Kunigo sūnus paveldėdavo tėvo parapiją arba gaudavo parapiją pagal žmoną. Bet kuriuo atveju jis nebuvo svetimkūnis dvasininkų aplinkoje. Ta aplinka, veikiama senų papročių ir dėka išmintingų didžiųjų hierarchų Maskvos metropolito Filareto ir Sankt Peterburgo metropolito Izidoriaus rūpesčio, puikiai organizavo kandidatų į kunigus ir jų busimųjų žmonų dvasinį ugdymą. 

Būsimasis kunigas praeidavo įprastą 10-ies metų specialųjį pasiruošimą (4 metai dvasinėje mokykloje ir 6 metai seminarijoje), o jei būdavo pakankamai gabus stoti į aukštąją mokyklą, tai ir 14-os metų. Tuo pačiu metu daugelyje vyskupijų veikė specialios „diecezinės mokyklos“ kunigų dukterims, kuriose buvo parengta speciali programa, išmintingai pritaikyta būsimųjų kunigų žmonų poreikiams. Šiose mokyklose „vyskupijos mergaitės“ šalia bendrojo lavinimo dalykų turėjo ir plačią Bažnyčios dalykų programą – pagilintai mokėsi Bažnyčios istorijos, klausė trumpų teologijos kursų, nuodugniai studijavo bažnytinę slavų kalbą, bažnytinį giedojimą ir liturgines rubrikas. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas bažnytinės dvasios, griežtos moralės ir pasaulietinio padorumo ugdymui, mergaitės taip pat mokytos namų ruošos ir vaikų auklėjimo.

Taigi, su nedidelėmis išimtimis, šios „vyskupijos mergaitės“ iš anksto pasišvęsdavo deramai priimti nelengvą motinėlės titulą. Kandidatui į kunigystę pats gyvenimas, susiklosčiusieji papročiai palengvindavo sudėtingo šeimyninio gyvenimo organizavimo klausimo sprendimą. Visa tai, žinoma, buvo amžiams prarasta, kai buvo sugriauta senoji Rusija ir jos palanki bei išmintinga kunigų gyvenimo sankloda.

Rusijos istorinė katastrofa visiškai pakeitė ganytojo šeimos gyvenimo sanklodą (jei apskritai dar galima kalbėti apie sanklodą!). Viskas pasikeitė. Kunigystė nebėra luomas, valstybė nebėra palanki ir draugiška Bažnyčiai, nebėra normalių dvasinių mokyklų; kunigystės ir buitinės sanklodos papročiai prarasti, nebėra tokios nuostabios institucijos kaip ikirevoliucinės diocezinės mergaičių mokyklos. To neįmanoma atkurti, nes visa tai buvo organiškai susiję su bendru gyvenimo būdu ir šimtmečius gyvavusiomis buitinėmis tradicijomis. Todėl dabar klausimą reikia iškelti visiškai naujai. Jau nebėra vietos tam naiviai optimistiniam „motinėlės problemos“ sprendimui, koks buvo pateiktas XIX a. patriarchaliniuose pastoracinės teologijos kursuose.

Net jei ir ne visos „vyskupijos mergaitės“ automatiškai tapdavo kunigų žmonomis, ir jei pačioje šių mokyklų struktūroje natūraliai buvo (ir negalėjo nebūti) tam tikrų šešėlinių dalykų, tai bet kuriuo atveju šių mokyklų egzistavimas iš esmės sprendė sudėtingą būsimojo ganytojo šeimos gyvenimo klausimą. Šios mokyklos buvo specialiai skirtos būsimoms „motinėlėms“ parengti.

Nepriklausomai nuo šių aplinkybių, „motinėlės problemoje“ yra nemažai savitų temų. Seniau jos negalėjo neegzistuoti, net jei buvo paslėptos. Dabar jos iškyla daug aštriau ir sudėtingiau.

Pirmoji aštri „motinėlės problemos“ tema kyla iš pačios sąvokos. Daugelį jaunų merginų glumina pati perspektyva „tapti motinėle“, kunigo žmona. Vidinės psichologinės kliūtys, trukdančios tai padaryti, slypi skirtingose sferose, todėl jas skirtingai vertina tiek pačios moterys, susidūrusios su šiuo klausimu, tiek jų būsimi vyrai, t. y. jaunuoliai, ketinantys tapti kunigais. Štai keletas tokių kliūčių:

a) Baimė ir gėda tapti „popiene“, kurią nesunku paaiškinti kai kuriais dar neišnykusiais senaisiais rusų prietarais, tiksliau, senųjų rusų liberalų, kurie į kunigus žiūrėjo pusiau su panieka, iš aukšto;

b) katalikiškoje aplinkoje (Prancūzijoje, Austrijoje, Lotynų Amerikos šalyse) gėdą tapti kunigo žmona didina šių šalių psichologijoje įsišaknijęs celibato paprotys ir tai, kad žodžių junginys „kunigo žmona“ skamba kažkaip keistai, net ne juokingai, o nepadoriai;

c) baimė anksti atsisakyti pasaulietinių pramogų ir grynai žemiškų malonumų (teatro, šokių, triukšmingo gyvenimo, tam tikro pasaulietinio bendravimo lengvumo, kuris pasaulietinėje aplinkoje yra visiškai padarus, bet kunigo šeimoje jau netinka ir t. t.);

d) mažesnis materialinis saugumas ir nerimas dėl būsimos savo vaikų ateities ir t. t.

Antroji aštri šios problemos tema susijusi su pačiu motinėlės elgesiu jos vyro kunigo darbo ir gyvenimo ritmo kontekste. Jei pirmiau minėtos aplinkybės būsimai kunigo žmonai didelių iššūkių nesukėlė ir jei ji rado savyje pakankamai blaivaus proto ir drąsos apsispręsti priimti šį kelią, tai pačiame tolimesniame „motinėlės“ elgesyje ir jos požiūryje į vyro gyvenimą bei darbą slypi nauji sunkumai, kurių ji niekada neįsivaizdavo pasirinkdama šią dalią. 

Kunigo žmonai tenka susidurti su svarbesniais ir psichologiškai sudėtingesniais dalykais, nei vadinimas „popiene“, „motinėle“ ar įvairių pramogų nederamumas jai (ir tuo labiau jos vyrui). Motinėlei reikia ypatingo takto pojūčio. Santuoka niekada nėra visiškas ir neatimamas vieno sutuoktinio priklausymas kitam. Visada egzistuoja tam tikra vidinė, dvasinė, psichinė, intelektinė ir t. t. sfera, į kurią moteriai „įeiti draudžiama“. Kariškis turi savo tarnybinių paslapčių, kurios jam be galo svarbios, bet yra visiškai neprieinamos jo žmonai; gydytojo, teisininko ar mokslininko etika taip pat uždaro duris žmonai į daugelį dalykų. Bet kuri protinga moteris tai puikiai supranta ir niekada nepavydės savo vyro jo karinėms paslaptims, pacientams, klientams ir pan. Ir šie žmonai nepasiekiami dalykai negali ir neturi trikdyti šeimos santykių darnos.

Tačiau kunigiškojo gyvenimo srityje šis „kažkas“ į jo gyvenimą įsiveržia ypač aštriai ir žymiai labiau nenumaldomai. Tarp kunigo ir jo žmonos, kurie idealioje šeimoje buvo įpratę vienas nuo kito nieko neslėpti, palaipsniui atsiranda ištisa intymių dalykų sritis, prieinama kunigui ir vienam ar kitam jo dvasiniam vaikui, bet visiškai uždaryta ir niekada neatskleidžiama motinėlei. Tai visai ne banalus pavydas. Reikalas tas, kad kunigas dvasiškai ir intymiai tam tikru ir labai reikšmingu mastu priklauso ne tik savo žmonai, bet šioje srityje yra giliai susijęs su daugybe asmenų, kurių gyvenimą jis pažįsta geriau nei bet kas kitas, kurių interesais gyvena kaip savais; žodžiu, su kuriais jį tvirtai sieja pastoracinės gailestingosios meilės, tėvystės, nuodėmklausystės ir t. t. ryšiai. Su jais jis sudaro vieną šeimą, kuri tam tikra prasme įsiterpia į jo paties prigimtinę, teisėtą šeimą.

Tai ypatinga kunigo žmonos užduotis ir ypatingas šios „motinėlės problemos“ sunkumas – rasti savyje pakankamai takto, vidinės harmonijos ir didžiadvasiškumo, kad netrukdytų kunigui atlikti didžiojo darbo – vesti kitų žmonių sielas, jas perkeisti, ugdyti ir t. t. Tarp kunigo ir jo žmonos iškylanti kaimenė didele dalimi yra motinėlės jautrumo, takto ir dvasinės brandos išbandymas. Istorijoje būta daug liūdnų atvejų, kai kunigo žmona nežinojo visų savo pareigų, nepagrįstai pavydėjo vyro, trukdė jo darbą ir dėl takto stokos kenkė sau, jam ir kaimenei.

Sprendžiant šią problemą nereikėtų pulti į priešingą kraštutinumą ir būtinai nustatyti motinėlei kokias nors vyro padėjėjos ir bendradarbės pareigas. Jei ji turi tam gabumų, jei pats kunigas mano, kad tai naudinga ir reikalinga, ir jei gyvenimas bei aplinkybės to reikalauja, tai, žinoma, motinėlės dalyvavimas parapijinėje tarnystėje gali būti naudingas ir vaisingas. Tačiau tai anaiptol nėra motinėlės pareiga. Be abejonių, ji gali padėti mokyklos, katechetikos, ligoninės ir socialiniame darbe, paprasčiausiai padėti kur ir kada to reikia, bet tik tada, jei tai sulaukia paties ganytojo pritarimo. Visada reikia atsiminti, kad motinėlei geriau gerai rūpintis savo namais, palaikyti tvarką namuose ir šeimoje, būti tiesiog žmona savo vyrui ir motina savo vaikams, nei prisiimti kokios nors „darbuotojos“, „darbo draugės“, „sąžiningos pagalbininkės savo vyro darbuose“ ir t. t. vaidmenis, kurie labai dažnai gali sukelti nemalonias asociacijas, primindami kai kurias ikirevoliucinės „avangardinės visuomenės“ nuotaikas, „moterų reikalavimus“ ir t. t. Tai skamba netinkamai kunigo gyvenime ir įneša daug nebažnytinių elementų.

Baigdami šį skyrių, taip pat turėtume pažymėti, kad ką tik minėti sunkumai, t. y. motinėlis pojūtis, kad tarp jos vyro ir jos yra tam tikras atstumas, atsirandantis dėl to, kad į jų bendrą gyvenimą įsiterpia kaimenė, pareikalaus ypatingo jos takto, jeigu aplink kunigą pradės telktis įvairios nesveikos pamaldžių, „mirą nešančių“, egzaltuotų merginų grupelės. Tokiais atvejais teisingas motinėlės supratimas, kokios yra jos užduotys bei dovanos, gali panaikinti šią nesveiką situaciją ir įtemptą atmosferą aplink kunigą, užkirsti kelią galimai jo ir jo šeimos tragedijai.

Vertė kun. G. Sungaila.

***

Taip pat skaitykite:
- P. Athanasia Papadimitriou: Kunigo žmonos pašaukimas