Lenkijos ortodoksų autokefalijos jubiliejus

 

Tomoso originalo kopija, paskelbta lenkiškame laikraštyje

Jo Švent. Grigalius VII

Lygiai prieš 100 metų, 1924 m. lapkričio 13 d. Jo Šventenybė Konstantinopolio-Naujosios Romos arkivyskupas ir Visuotinis patriarchas Grigalius VII sinodiniu tomosu suteikė nepriklausomybę Lenkijos Bažnyčiai nuo Maskvos patriarchato.

Štai kelios paskubomis išverstos tomoso ištraukos:

 
„...šventoji Ortodoksų Bažnyčia Dievo globojamoje Lenkijos valstybėje, turinti autonominę sistemą ir administraciją bei įrodžiusi savo tikėjimo tvirtumą ir uolumą meilės darbais, paprašė mūsų Šventojo Apaštališkojo ir Visuotinio Patriarchato Sosto palaiminti ir patvirtinti jos autokefalinę administracinę sistemą, manydama, kad naujomis politinio gyvenimo aplinkybėmis tik tokia sistema gali patenkinti ir užtikrinti jos poreikius...“

„...užfiksuota, kad pirmasis Kyjivo metropolijos ir nuo jos priklausančios Lietuvos bei Lenkijos ortodoksų metropolijos atskyrimas nuo mūsų Sosto bei jų įjungimas į šventąją Maskvos Bažnyčią buvo įvykdytas pažeidžiant kanonų teisę...“

„....susirinkimo sprendimu, vadovaudamiesi Šventąja Dvasia, nusprendėme: Pripažinti Ortodoksų Bažnyčios Lenkijoje autokefalinę administracinę sistemą ir suteikti jai savo palaiminimą, kad nuo šios dienos ji būtų valdoma kaip dvasinė Sesuo ir savo reikalus spręstų savarankiškai, autokefaliniu būdu, kitų šventųjų autokefalinių Ortodoksų Bažnyčių nuostatų ir neribotų teisių pavyzdžiu, jos aukščiausia bažnytine valdžia laikant Šventąjį Sinodą, sudarytą iš kanoninių ortodoksų vyskupų Lenkijoje, kuriems visada pirmininkaus Jo Palaimintybė Varšuvos ir visos Lenkijos metropolitas.
Čia minime pareigas, kurias turės vykdyti kiekvienas Varšuvos ir visos Lenkijos metropolitas, siekdamas išsaugoti ir kanoniškai palaikyti vienybę su mūsų Šventuoju Apaštališkuoju Visuotinio Patriarchato Sostu, taip pat su visomis kitomis autokefalinėmis Ortodoksų Bažnyčiomis: pagal Šventosios Ortodoksų Bažnyčios nuostatus informuoti apie savo išrinkimą ir intronizaciją raštu mūsų Didžiąją Kristaus Bažnyčią [Konstantinopolyje], taip pat visas kitas autokefalines Ortodoksų Seseris-Bažnyčias; išlaikyti tvirtą tikėjimą, ortodoksišką pamaldumą, taip pat visa tai, kas įsakyta šventaisiais Ortodoksų Bažnyčios kanonais ir nuostatais; dar pagal numatytą tvarką diptichuose minėti Visuotinio patriarcho ir kitų patriarchų bei kitų autokefalinių Bažnyčių hierarchų vardus.
Be to, nustatome, kad autokefalinė seseriška Ortodoksų Bažnyčia Lenkijoje gauna šventąjį myrą (krizmą) iš mūsų Didžiosios Kristaus Bažnyčios [Konstantinopolyje]. Bažnytinės tvarkos ir bendresnio pobūdžio klausimais, kurie peržengia kiekvienos atskirai veikiančios autokefalinės Bažnyčios jurisdikcijos ribas, Jo Palaimintybė Varšuvos ir visos Lenkijos metropolitas kreipiasi į mūsų Šventąjį Visuotinio Patriarcho Sostą, per kurį susijungiama su kiekviena Ortodoksų Bažnyčia „teisingai skelbiančia tiesos žodį“, ir prašo autoritetingų nuomonių bei pagalbos iš Seserų-Bažnyčių...“