Konstantinopoliui pavaldžių Lietuvos ortodoksų vadovas kun. J. Kiviloo: „Matau Dievą gamtoje geriau nei kambaryje. Štai kodėl esu krikščionis ortodoksas“

Kunigas Justinas Kiviloo. Pille-Riin Pihlak / Harmonia-Teodora nuotrauka

Jau vienus metus Lietuvoje oficialiai gyvuoja dvi oficialios krikščionių ortodoksų (stačiatikių) bažnytinės struktūros – Maskvos patriarchato Vilniaus–Lietuvos vyskupija ir Visuotinio Konstantinopolio patriarchato Lietuvos egzarchatas. Pastarajai bažnytinei bendrijai vadovauja Jo Šventenybės Visuotinio patriarcho Baltramiejaus I paskirtasis egzarchas – kun. JUSTINAS KIVILOO. Jis yra patriarcho atstovas Lietuvoje ir veikia jo vardu.

„LRT plius“ laida „Tikėjimas ir gyvenimas“ pakalbino egzarchą Justiną apie jo asmeninį tikėjimo kelią. Šis straipsnis parengtas laidoje rodyto interviu medžiagos pagrindu.

Vaikystė sovietmečiu

Kun. Justinas, tuo metu dar Ilmaras Kiviloo, gimė 1962 m., giliu sovietmečiu, prieš pat prasidedant brežnevinei stagnacijai. Jis augo mažame Estijos pajūrio miestelyje Hapsalu, kur artimiausiame šeimos rate neturėjo tikėjimo pavyzdžio: „Aš – iš netikinčios šeimos. Mano tėvai susipažino partinėje mokykloje. Mama buvo gera kaimo mergaitė. Ji tiesiog nesiėmė nieko daryti [prieš santvarką, plaukė pasroviui – aut. past.]. Tiesiog buvo geras žmogus, gerai dirbo ir nekėlė problemų.

O tėvas buvo idėjinis komunistas. Kai gimiau, jis tapo pirmuoju komjaunimo sekretoriumi mūsų rajone. Jis priklausė nomenklatūrai. Neprisimenu, kad namie būtų daug kalbėjęs apie komunizmą. Tėvas savo darbo nesinešdavo namo. […] Bet [namie] buvo televizorius. Visada žiūrėjome „Vremia“ arba naujienas.

Nepatyriau raudonojo auklėjimo… Tačiau niekas nekalbėjo ir apie Estijos praeitį. Apie Dievą irgi nekalbėjo. Dievas buvo Leninas ir Stalinas, Brežnevas. Turėjome tokių stabų.“

Nors Ilmaras vaikystėje buvo krikštytas ne ortodoksų, o liuteronų bažnyčioje, pirmieji maldos namai, į kuriuos užsuko būdamas sąmoningo amžiaus, buvo ortodoksų. Šį atsitiktinį apsilankymą jis prisimena kaip simbolišką įvykį: „Įdomu, kad pirmoji gyvenime bažnyčia, į kurią užėjau, buvo ortodoksų. Buvau dar berniūkštis. Prie mūsų namų buvo maža bažnytėlė, ir mes su seserimi ten užėjome. Tuo metu vedžiojome šunį. Buvome protingi, abu su šunimi į vidų nėjome. Vienas liko su juo laukti lauke, kitas nuėjo pažiūrėti, kas viduje. Paskui pasikeitėme.“

Augdamas netikinčiųjų šeimoje Ilmaras jautė trauką anapusybei ir tikėjo, kad yra kažkas daugiau nei vien materialus pasaulis. Nors nemokėjo to įvardyti ir krikščionybė jam buvo tolima, ateistinis materializmas taip pat buvo svetimas: „Nors apie tikėjimą žinojau mažai, tačiau ir vaikystėje jaučiau kažką aukštesnio. Ne Dievą kaip asmenį, o jėgą. Kažkokią jėgą, kuri yra aukščiau nei mes maži, manantys, kad viską galime. Jaučiau, kad yra kažkoks universumas, jei nevartojame žodžio „Dievas“. Tikriausiai tai jaučiau. O apie Dievą, Kristų, Išganymą negalvojau.“

Kunigas Justinas Kiviloo. Pille-Riin Pihlak / Harmonia-Teodora nuotrauka

Protestantų bažnyčios lankymas paauglystėje

Pirmoji šventovė, į kurią užėjo mažasis Ilmaras, buvo ortodoksų bažnyčia, o pirmosios pamaldos, kuriose jis ėmė nuolat lankytis, vyko protestantų bendruomenėje. Į bažnyčią, kaip dabar pripažįsta kun. Justinas, jį patraukė visai ne tikėjimas, o tuo metu populiari roko muzika: „Yra tokie metodistai, kilę iš Anglijos. Jų iki šiol nemažai yra Estijoje. Tuo metu, aštuntajame dešimtmetyje, jie turėjo atvirų ryšių su Vakarais. Jie gavo instrumentų: gitarų, būgnų. Gana geros kokybės.

Tad tie, kas rimtai norėjo užsiimti roko muzika, ėjo pas juos. Tarp jų buvo ir daug religingų žmonių. Iki šiol kai kurie garsūs Estijoje muzikantai yra krikščionys. […] Bet jų pradžia buvo ten [metodistų bendruomenėje – aut. past.]. Ten jie turėjo gerus instrumentus ir pradėjo kurti gerą muziką. Grojo progresyvųjį roką. Yra estų ansamblis „In Spe“. Verta paklausyti, labai geras. Tą ansamblį sukūrė Erkki-Svenas Tüüras. Dabar jis plačiai žinomas pasaulyje kaip kompozitorius, kuriantis klasikinę muziką. Bet Tüüras iki šiol sako, kad išlaiko sąlytį su progresyviuoju roku. […]

Grupės nariai kūrė muziką, o aš vaikščiojau į tą bažnyčią klausytis jų muzikos. Paskui susimąsčiau, kodėl vaikščiojau į bažnyčią: ar tai buvo Dievo kvietimas, ar ėjau pamojuoti rankomis pagal muziką?“

Kunigas mano, kad šis vėlyvosios paauglystės religingumas, nors ir negilus, tačiau buvo atviras Dievo prisilietimui, kuris jį rimčiau paveikė po maždaug dešimties metų. Bet tuo metu jis taip išgyveno bažnyčią – per muziką, emociškai, nes viskas jo gyvenime buvo susiję su muzika.

Hipiai ir sovietų armija

Neatradęs tikėjimo gelmės, aukštesnės prasmės, jaunasis Ilmaras išgyveno sovietinę tikrovę kaip absoliučią beprasmybę: „Tas laikas man buvo labai sunkus, 1979–1980 metai. Viskas atrodė beprasmiška. Man buvo 17–18 metų. Paskui visi ėmė kalbėti, kad tai buvo gilaus sąstingio laikai. Brežnevo laikai. Tada jaučiausi labai blogai, nebuvo jokios vilties. Bet aš ir nenorėjau nieko daryti.“

Dvasininkas prisimena, kad tuo metu išgirdęs „Pink Floyd“ dainą „Another Brick in the Wall“ jos žodžiuose atpažino savo būklę: „Dar nebuvau tarnavęs kariuomenėje, kai išėjo „Pink Floyd“ plokštelė. Jie dainavo apie kitas sienas. Jie irgi turėjo sienas. Mes norėjome tokių sienų, o jie buvo nepatenkinti. Suprantama. Bet aš verkiau dėl savo sienų kartu su jais.“

Baigęs mokyklą Ilmaras nutarė nesekti sistema ir kurį laiką viską tiesiog buvo metęs. Jis žavėjosi laisvųjų menininkų ir hipių sąjūdžiais:

„Gyvenau pas draugą dailininką. Klausėmės muzikos ir nieko neveikėme. Nesimokiau, nieko nedariau. Tiesiog pasislėpiau ir filosofavau.

Iš Rusijos atvažiavo keisti hipiai. Jie susirinko netoli Rygos. Kai kurie atvyko per Taliną. Su jais susipažinau. Tiesiog klausiausi išpūtęs akis, kokie tai protingi žmonės.“

Žinoma, sovietinis režimas tokios laisvamanybės netoleravo, todėl netrukus Ilmaras atsidūrė kariuomenėje. Tai jis išgyveno kaip šoką:

„O kai mane paėmė į kariuomenę… […] Tuo metu aš tiesiog užsidariau. Prisimenu viską, kas buvo. Kad mane paėmė į kariuomenę, važiavau traukiniu į Maskvą, o paskui į Voronežą. Siuntė į pirtį, persirengėme. Taip gyvenau gal savaitę…

Tada vieną dieną atėjo armijos senbuvis, „diedas“, ir rėkė, kodėl neatiduodu pagarbos. Atsimenu, kad tą akimirką staiga tarsi pabudau: aš kariuomenėje! Buvo praėjusi jau savaitė. Nieko nepamiršau, žinojau, ką darau, bet elgiausi kaip automatas. Staiga suvokiau: aš čia. Tai ką daryti? Buvo labai keista.“

Sovietų armiją kunigas prisimena kaip prarastą gyvenimo laiką: „Armija buvo kaip armija, nieko ypatingo pasakyti negaliu. Tiesiog praradau dvejus savo gyvenimo metus. Kita vertus, buvau tokios dvasinės būklės, kad tikriausiai vis tiek būčiau iššvaistęs tą laiką.“

Santuoka, vaikai, Kristaus ir ortodoksijos atradimas

Po kariuomenės Ilmaras surimtėjo, pabaigė profesinius mokslus, ėmė galvoti apie šeimą. Tuomet ir atsirado rimtesni dvasiniai ieškojimai: „Tikriausiai po armijos nusileidau ant žemės. Tapau statybininku, dirbau. Susitikinėjome su viena mergaite. Susituokėme, susilaukėme trijų vaikų.

Tada buvo toks momentas… Kartais girdžiu žmones sakant, kad atrado Dievą būdami duobėje, kai jautė, kad be Dievo nebegali. Arba nebegali be kitokios pagalbos. O man gyvenime viskas klojosi puikiai. Šeima, visi vieni kitus myli, darbas, viskas gerai. Bet staiga jaučiu, kad kažko stinga dvasine prasme…“

Asmuo, nutiesęs kelią būsimam dvasininkui į bažnyčią, buvo hipis draugas, vakarais kūrendavęs liuteronų bažnyčią: „Mano draugas, kuris nebuvo krikščionis, vaikščiojo į bažnyčią vakarais pakūrenti ir sutvarkyti. Jis buvo hipis ir taip uždarbiavo. Nežinau, ar pažinojo dvasininką. Tada su juo eidavau ir aš. Ten buvo įvairių knygų, jau buvo devintasis dešimtmetis. Nagrinėjau, skaičiau tas senas knygas, parašytas gotikiniu šriftu. Paskui jau oficialiai nuėjau į bažnyčią.“

Liuteronų Bažnyčios narys

Tapęs sąmoningu liuteronu, Ilmaras aktyviai įsitraukė į Bažnyčios gyvenimą, dirbo su jaunimu. Bažnyčia užėmė vis didesnę jo gyvenimo dalį. Raginamas tikinčiųjų ir suvokdamas, kad jau tampa sudėtinga derinti darbą ir nuolatinį dalyvavimą Bažnyčios veikloje, jis nutarė stoti į teologijos studijas Estijos Liuteronų Bažnyčios institute – tais laikais šių studijų absolventai dažniausiai tapdavo liuteronų kunigais.

Tačiau, netapus liuteronų dvasininku, jo žvilgsnis netikėtai pakrypo į Ortodoksų Bažnyčią: „Kai ėmiau studijuoti teologiją, buvau aktyvus Bažnyčioje. Estijoje, jei žmogus ima kelti dvasinius klausimus, pirmiausia eina į liuteronų bažnyčią. Aš pasielgiau taip pat. Pirmosios mano teologijos studijos irgi buvo Liuteronų Bažnyčioje.

Pamenu tokį įvykį, kuris nutiko prieš dešimt metų, iki man tampant ortodoksu. Jau buvau teologas, o žmonės iš skirtingų Bažnyčių sėdėjo vasarą kažkokioje stovykloje. Mes tiesiog kalbėjomės iš širdies, kas kaip jaučia Dievą, kas kaip supranta Dievą. Aš mėgstu postringauti.

Kalbėjau iš širdies, necitavau kokių nors tėvų ar dar ko. Toje kompanijoje buvo ortodoksas. Dabar mes kolegos, jis irgi dvasininkas. Jis juo tapo anksčiau už mane. Jis pasakė: „Ką tu veiki Liuteronų Bažnyčioje? Tu juk ortodoksas pagal mentalitetą. Tu nieko neskaitei, o mąstai ir kalbi kaip ortodoksas.“ Išklausiau kaip komplimentą.“

Patriarchas Baltramiejus I Estijoje. Tarp kitų – ir kunigas Justinas Kiviloo. Pille-Riin Pihlak / Harmonia-Teodora nuotrauka

Ortodoksų Bažnyčios atradimas

Pradėjęs domėtis Ortodoksų Bažnyčia, Ilmaras ėmė suvokti, kad jos tikėjimas tikrai jam artimesnis nei liuteronų: „Paaiškėjo, kad dar iki Martino Lutherio buvo Bažnyčia. Naujosios Bažnyčios ir konfesijos nenorėjo, išmetė ar pamiršo, kad ir prieš tai buvo tokių dalykų [prieš kuriuos jos protestavo – aut. past.]. O aš Ortodoksų Bažnyčioje atradau tai, ko man reikia: šventųjų gerbimą, ortodoksų kultūrą…

Šitaip ir tapau krikščioniu ortodoksu. Ėmiau susitikinėti su ortodoksų kunigais, mokytis. O paskui patyliukais perėjau. Be jokių revoliucijų.“

Apie tai, kad jam reikia ortodoksiškos dievogarbos, kun. Justinas kalba su ironiška savikritika – tai aiškina tuo, kad, matyt, jo tikėjimas nėra tvirtas, ir jam reikia papildomos patirties: „Man reikia kabliukų ar turėklų, už kurių galėčiau laikytis. O Ortodoksų Bažnyčioje jie yra. Čia veikia visi pojūčiai: akimis matau ikonų grožį, užuodžiu smilkalus, žmonės gieda kaip angelai, aš klausausi. Tokie dalykai reikalingi žmogui, kad gyventų ir jaustų savo erdvę. Ortodoksų Bažnyčioje tie dalykai yra, o kitur nėra. Tai ne kritika, tiesiog man asmeniškai to reikia.

Matau Dievą gamtoje geriau nei kambaryje, kur kabo kryžius. Štai kodėl esu krikščionis ortodoksas. Jei žmogus pasirenka lankytis bažnyčioje, kur yra tik kryžius, tai jo Dievo pajauta. Jam nieko daugiau nereikia. O man – reikia.“

Dvasininkas pripažįsta ir tai, kad kartais ikonos bei kiti materialūs dalykai virsta stabais. Tai yra dvasinis pavojus, kurį ortodoksai turi suvokti:

„Naujosios Bažnyčios ir judėjimai kritikuoja krikščionis ortodoksus, kad jie garbina daiktus, stabus. Bet tai jų problema [jeigu nesupranta ortodoksų – aut. past.]. Kita vertus, tai ir mūsų, ortodoksų, problema. Nes mes darėme stabą iš ikonos, nors tai ne stabas. Mes meldžiamės ne taip. Patys suprantame, o iš šono atrodo, lyg mes lenkiamės stabams.

Tad ortodoksams reikia galvoti, kaip elgtis. Kaip tai daryti, kad tai iš tikro būtų malda. Kad ikona būtų langas į Dangaus karalystę, o ne tiesiog medžio gabalas.

Dabar, kai jau ilgai esu Bažnyčioje, užsimirštu, ir viskas atrodo natūralu, aišku, nieko nebereikia galvoti. Tada kyla pagunda pernelyg ramiai jaustis. Bet taip gali užmigti, o reikia būdrauti. Kaip mums sakoma pirmųjų Gavėnios dienų giesmėje: „Kelkis!“ Būdrauti reikia visada.“

Kunigas Justinas Kiviloo ir Estijos metropolitas Steponas. Pille-Riin Pihlak / Harmonia-Teodora nuotrauka

Metropolito Stepono pagalbininkas ir patriarcho Baltramiejaus egzarchas

Ortodoksų Bažnyčios nariu Ilmaras tapo 2000 m. rugsėjo 8 d., priėmęs Sutvirtinimo sakramentą. Tuo metu jo žmona jau sunkiai sirgo, o netrukus užmigo Viešpatyje. Nuo pat pirmųjų dienų buvęs Estijos ortodoksų metropolito Stepono pagalbininku, po žmonos mirties Ilmaras priėmė sprendimą likusį gyvenimą praleisti skaistybėje ir tapo vienuoliu diakonu. Metropolitas Steponas suteikė jam Justino Kankinio (I–II a.) vardą todėl, kad buvusį Ilmarą ir senovės šventąjį jungė asmeniniai filosofiniai ieškojimai.

Šitaip žingsnis po žingsnio noras padėti Ilmarą-Justiną suartino su metropolitu Steponu: „Kai Estijos Ortodoksų Bažnyčia vėl tapo autonomine, ji neturėjo kandidatų į vyskupus. Bendruomenė paprašė Visuotinio patriarcho pagalbos. Patriarchas atsiuntė metropolitą Steponą. Beveik iškart patekau pas jį, jam padėjau. Iš pradžių kaip pasaulietis, sinkelas [gr. synkelos – „artimas pagalbininkas, celės kaimynas“]. Paskui tarnavau protodiakonu dešimt metų.“

Protodiakonas – tai vyriausias metropolito diakonas, jo dešinioji ranka. Estijoje, kaip ir Lietuvoje, veikia dvi ortodoksų bažnytinės institucijos – Konstantinopoliui pavaldi Estijos Apaštališkoji Ortodoksų Bažnyčia ir Maskvai pavaldi Estijos Ortodoksų Bažnyčia. Nors Konstantinopoliui pavaldi Bažnyčia buvo vienintelė veikusi Estijoje tarpukariu, sovietmečiu valdžia pasirūpino, kad monopolija būtų Maskvos patriarchato rankose, o po nepriklausomybės atkūrimo Estijos tikintiesiems nepriklausomą nuo Maskvos Bažnyčią teko tarsi prikelti iš pelenų. Kun. Justinas matė visą šį procesą iš arti, o nuo 2000 m. ir aktyviai jame dalyvavo.

Būsimojo egzarcho Justino diakonatas truko beveik dešimt metų: „Metropolitas Steponas man neleido lygiai dešimt metų išbūti diakonu. 2004-ųjų sausio 14-ąją jis mane įšventino diakonu. Bet nesukakus dešimtmečiui, 2013 metų gruodį, jis mane įšventino kunigu.

Reikėjo kunigo. Su malonumu būčiau likęs diakonu, jei nebūtų buvę poreikio. Bet vis tiek tarnauti likau su metropolitu Steponu…“

Pirmą kartą kun. Justino bažnytinė tarnystė pasikeitė po beveik dešimtmečio diakonato, antrą kartą – po beveik dešimtmečio kunigystės. 2023 m. Jo Šventenybė Visuotinis patriarchas Baltramiejus I patenkino Lietuvos tikinčiųjų norą šalyje turėti alternatyvą Maskvos patriarchatui ir atkūrė kanoninį Konstantinopolio patriarchato buvimą šiose žemėse. Konstantinopolio Bažnyčia buvo pirmoji Ortodoksų Bažnyčia Lietuvoje, jai tikintieji priklausė beveik iki pat Abiejų Tautų Respublikos padalijimų, ir vietiniai metropolitai dažnai turėjo Visuotinio patriarcho egzarcho titulą – jie buvo patriarcho atstovai ir veikė jo vardu.

2023 m. rugpjūtį po beveik keturių šimtmečių pertraukos patriarchas paskyrė naują savo egzarchą Lietuvoje – kun. Justiną Kiviloo. Apie tai egzarchas juokauja: „Metropolitas Steponas atidavė patriarchui. Metropolitas mane pasiūlė, aš pats nesiveržiau. Patriarchas [vizito Estijoje metu – aut. past.] pasakė, kad jam Lietuvoje reikia pagalbos, metropolitas Steponas pasiūlė mane. Štai taip atsidūriau čia.“

Straipsnį pagal laidos medžiagą parengė kun. Gintaras Sungaila, interviu ėmė Maša Turčaninova ir Deividas Zaicevas. Pirminį interviu į lietuvių k. vertė Violeta Meiliūnaitė. Laidą „Tikėjimas ir gyvenimas“ apie krikščionių ortodoksų ir sentikių bendruomenes galite pamatyti kiekvieną sekmadienį 10.30 val. per „LRT plius“.