Kas atsitiko su nepriklausomų Ortodoksų Bažnyčių lyderiais sovietų okupacijos metu?

Paminklas kunigui Szymonui Fedoronkai, ortodoksų kunigui ir
Lenkijos kariuomenės kapelionui, sovietų sušaudytam Katynėje

Žlungant dviem didžiosioms Europos imperijoms – Osmanų imperijai ir Rusijos imperijai – daugelis ortodoksų tautų išgyveno nacionalinį atgimimą. Atsiradus naujoms, nepriklausomoms valstybėms, nepriklausomybės nuo savo ankstesniųjų savo centrų – Konstantinopolio ir Maskvos –  ėmė siekti ir vietinės Ortodoksų Bažnyčios. Osmanų imperija ėmė byrėti anksčiau, nei Rusijos, tad pirmiausia Konstantinopolis suteikė autokefaliją jo pavaldume anksčiau buvusioms Serbijos, Rumunijos, Bulgarijos, Graikijos, Albanijos Bažnyčioms. Kitoms, pavyzdžiui, Kretos ar Salonikų Bažnyčioms, buvo suteiktas specialus statusas, papildomos autonomijos teisės. Taip susiformavo šiuolaikinė autokefalinių Bažnyčių sistema ir įvyko Konstantinopolio Bažnyčios „skyrybos“ su imperijos palikimu.

Arkivyskupo Polikarpo Sikorskio vadovaujami formuojamos nepriklausomos Ukrainos Bažnyčios vyskupai: jis pats ir arkivysk. Oleksandras Inozemcivas, arkivysk. Nikanoras Abromovičius, arkivysk. Heorhijus Korenistovas, arkivysk. Ihoris Huba. 4 iš 5 nuotraukoje esančių vyskupų emigravo, vienas perėjo į Maskvos patriarchatą

Antrasis Bažnyčių vadavimosi iš imperinio palikimo etapas prasidėjo po 1917 m. spalio revoliucijos, kai savo įtaką prarado Rusijos imperija (Sovietų Sąjunga). Tuomet prasidėjo skyrybos su Maskvos patriarchatu. Tais pačiais 1917 m. atsiskyrė autokefaliją paskelbęs Sakartvelo patriarchatas (Rusijos panaikintas 1811 m.), į Konstantinopolį kreipėsi ir 1924 m. autokefaliją gavo Lenkijos Autokefalinė Ortodoksų Bažnyčia. Besarabijos metropolija perėjo į Rumunijos patriarchatą (1919), Estijos Bažnyčia perėjo į Konstantinopolio patriachatą (1923), netrukus prie Konstantinopolio prisijungė ir Latvijos Bažnyčia (1936). Ukrainoje taip pat brendo autokefalijos idėjos, kurias kanoniškai realizuoti bandyta 1942 m. į Ukrainą paskiriant Lenkijos Bažnyčios vyskupus, konsekravusius Ukrainoje 10 naujų vyskupų, tačiau 1944 m. sovietams vėl okupavus šalį, iniciatyva buvo sustabdyta.

Be išėjusiųjų iš Maskvos patriarchato bendrijų kaip tarpukario fenomeną verta paminėti ir Čekoslovakijos ortodoksus, kurie kūrėsi į ortodoksiją masiškai atsiverčiant unitams ir husitams. Tarpukariu iš Austrovengrijos imperijos išsivadavusioje Čekoslovakijoje veikė dvi ortodoksų jurisdikcijos – Serbijos Bažnyčia 1921 m. konsekravo metropolitą Gorazdą (nužudytas nacių 1942 m., paskelbtas Bažnyčios šventuoju), Konstantinopolio patriarchatas 1923 m. konsekravo Savatijų Vrabecą. 

Šiame straipsnyje pažvelgsime ne į tai, kaip vyko tos didžiosios skyrybos, bet į tai, kaip jos buvo nutrauktos – kas įvyko į minėtąsias šalis įžengus sovietų kariams. 

Likimai

Taigi, buvusioje Rusijos imperijos teritorijoje 1917-1944 m. nuo Rusijos Bažnyčios atsiskyrė 5 bendrijos, ruošėsi atsiskirti dar 1 (Ukrainos), o Čekoslovakijos ortodoksai, imperijų laikais buvę Rusijos įtakoje, dabar buvo Serbijos ir Konstantinopolio orbitoje. Kas su visomis šitomis bendrijomis atsitiko po to, kai Europa pražygiavo sovietų armija?

* Sakartvelas. Sakartvelo patriarchatui pasisekė labiausiai – nors Rusijos Bažnyčia kartvelus kaltino „schizma“, atsiskyrimu nuo Motinos-Bažnyčios, panašu, kad kartvelas Josifas Stalinas protegavo šį patriarchatą, Maskvos Bažnyčia atsisakė pretenzijų į Sakartvelą iškart po to, kai 1943 m. buvo normalizuotas Maskvos patriarchato teisinis statusas Sovietų Sąjungoje.

* Besarabija. Maskva asiskyrusiuosius nuo jos tikinčiuosius laikė „atskalūnais“, „schizmatikais“. Sovietų armijai įžengus į Besarabiją 1940 m., prasidėjo masiniai trėmimai ir represijos. 57 Besarabijos metropolijos kunigai buvo sušaudyti, daugybė kitų ištremti į Sibirą. Besarabijos metropolitas Efremas Enăchescu iš pradžių pasitraukė į Bukareštą, po to buvo priverstas atsistatydinti, likusį gyvenimą praleido vienuolyne. Besarabijoje atkurta Maskvai pavaldi Kišeniovo metropolija (Moldovos Ortodoksų Bažnyčia). Rumunijos patriarchato Besarabijos metropolija buvo atkurta tik po Sovietų Sąjungos griūties 1992 m.

* Lenkija. Maskva nepripažino ir Lenkijos atsiskyrimo, jos dvasininkus laikė „atskalūnais“, „schizmatikais“. Įžengus sovietų armijai prasidėjo represijos. Lenkijos metropolitas Dionizas (Dionizy Waledyński), taip pat padėjęs pagrindą Ukrainos autokefalinei Bažnyčiai, 1944 m. pabėgo į Vokietiją. Po metų, 1945 m., jis visgi nusprendė grįžti į Lenkiją ir bandė tęsti Bažnyčios veiklą, tačiau nesėkmingai. 1947 m. jis buvo priverstas atsistatydinti, 1948 m. buvo grąžintas į pareigas, kad Lenkijos autokefalinės Bažnyčios vardu „atgailautų“, kartu su visa Bažnyčia grįžtų į Maskvos patriarchatą, po ko Maskva suteikė naują, „tikrą“ autokefaliją – be nelojalių vyskupų, įskaitant metr. Dionizą, kuris iškart vėl atsistatydino. 

 * Latvija. Ir Latvijos tikintieji buvo Maskvoje laikomi „atskalūnais“, „schizmatikais“. 1940 m. įžengus sovietams prasidėjo masinės tremtys, represijos. Latvijos metropolitas Augustinas Pētersons 1941 m. buvo priverstas „atgailauti“ ir sugrįžti į Maskvos patriarchatą, po ko buvo nušalintas nuo pareigų. Sovietams pasitraukus, atsižadėjo savo atgailos ir bandė atnaujinti Latvijos Bažnyčios veiklą. 1944 m. pabėgo į Vokietiją. Ten prisijungė prie Maskvos patriarchatui nepavaldžios emigrantų Bažnyčios – „Rusijos Bažnyčios Užsienyje“, emigracijoje tęsė tarnystę iki mirties. Iki mūsų dienų Latvijoje tebeveikia tik Maskvos patriarchato Bažnyčia.

* Estija. Įžengus sovietų armijai – tremtys ir represijos, Maskvai nepavaldūs „atskalūnai“ buvo arba baudžiami, arba verčiami atgailauti ir jungtis prie Maskvos patriarchato. Metropolitas Aleksandras Paulus buvo priverstas „atgailauti“ ir 1941 m. prisijungė prie Maskvos patriarchato. Po kelių mėnesių, Estiją okupavus naciams, grįžo į Konstantinopolio patriarchatą. 1944 m. pabėgo į Vokietiją, nuo 1947 m. apsigyveno Švedijoje ir tęsė Konstantinopoliui pavaldžios Estijos Bažnyčios veiklą estų diasporoje. Po jo mirties 1953 m. naujas Konstantinopoliui pavaldus Estijos metropolitas nebuvo išrinktas, diasporos pagalba Bažnyčia grįžo į Estiją 1993 m.

* Ukraina. Įžengus sovietams – tremtys ir represijos, daug dvasininkų ištremta, sušaudyta, didelė dalis vyskupų, įskaitant lyderį, arkivyskupą Polikarpą Sikorskį, pabėgo į Vakarus. Struktūra veikė emigracijoje pasivadinusi „Ukrainos Autokefaline Ortodoksų Bažnyčia“, neturėjo kanoninio pripažinimo. 1989 m. jos veikla atsikūrė Ukrainoje, 1990 m. diasporos vyskupijos prisijungė prie Konstantinopolio patriarchato, 2019 m. Ukrainos Bažnyčiai buvo suteikta autokefalija. 

* Čekoslovakija. Skirtingai nei aukščiau minėtų jurisdikcijų, Čekoslovakijos tikinčiųjų Maskva tiesiogiai nelaikė „atskalūnais“. Serbijai pavaldus metropolitas Gorazdas buvo nacių sušaudytas 1942 m. Konstantinopoliui pavaldus arkivysk. Savatijus Vrabecas 1942-1945 m. buvo kalinamas Dachau koncentracijos stovykloje, po išvadavimo grįžus į Čekoslovakija jis tapo vieninteliu vyskupu su titulu „Prahos ir Čekoslovakijos arkivyskupas“. Tačiau sovietai jam neleido tarnauti, Čekoslovakijoje įkūrė Rusijos Bažnyčios egzarchatą ir paskyrė Maskvai pavaldų metropolitą Eleuterijų Voroncovą. Arkivysk. Savatijus bandė ieškoti kompromiso su Maskvos patriarchatu. Jis pripažino metropolito Eleuterijaus autoritetą, siūlėsi prisijungti prie jo jurisdikcijos, bet prašė garantijos, kad gaus vyskupiją Čekoslovakijoje arba SSRS. Maskvos patriarchas atsisakė tai užtikrinti. 1948 m. arkivysk. Savatijus atsisakė visų savo pareigų ir iki pat mirties 1959 m. liko Konstantinopolio patriarchate, nors visos parapijos buvo panaikintos. Jam buvo neleidžiama viešai tarnauti, todėl aukoti Dieviškąją Liturgiją galėjo tik savo bute. Prašė valdžios leidimo išvykti į Atono kalną, kur žadėjo pasinerti į atsiskyrėlišką vienuolišką gyvenimą, tačiau valdžia išvykti neleido. 1951 m. „išfiltruota“ Čekoslovakijos Bažnyčia buvo Maskvos paskelbta autokefaline, bet tik po Sovietų Sąjungos griūties, 1998 m. ji gavo autokefalijos tomosą iš Konstantinopolio (šiandien vadinasi „Čekijos žemių ir Slovakijos Bažnyčia“).

Beje, arkivysk. Savatijus, kartu su Lenkijos autokefalinės Bažnyčios vyskupais, yra vienas iš hierarchų, per kuriuos Ukrainos autokefalinės Bažnyčios vyskupus pasiekė apaštališkoji įpėdinystė. Kartu su Varšuvos metropolitu Dionzu arkivysk. Savatijus konsekravo garsųjį Ukrainos Autokefalinės Ortodoksų Bažnyčios metropolitą ir mokslininką Hilarioną Ohienko, kuris buvo priverstas emigruoti į Kanadą. Metropolitas Hilarijonas prisidėjo prie šiuolaikinės ukrainiečių kalbos išsaugojimo, iki šiol skaitomas jo Biblijos vertimas.

Apibendrinimas

Taigi, per Europą žengiant sovietų kariams nepriklausomi nuo Maskvos dvasininkai dažnai būdavo vieni pirmųjų represijų taikinių. Tie, kas nepabėgo, buvo arba palaužti, arba nebegalėjo tarnauti (metropolito Dionizo atveju – ir palaužtas, ir netarnavo). Visa tai lėmė glaudus sovietų valdžios ir Maskvos patriarchato bendradarbiavimas – kaip sakė tuomet dar būsimasis Maskvos patriarchas Sergijus Stragorodskis, „Sovietų Sąjunga – mūsų pilietinė tėvynė, kurios džiaugsmai ir laimėjimai yra mūsų džiaugsmai ir laimėjimai, o nesėkmės – mūsų nesėkmės“. Panašu, kad šis principas buvo abipusis – lojalios sovietams Maskvos Bažnyčios džiaugsmus ir nesėkmes sovietų valdžia laikė ir savo džiaugsmais ir nesėkmėmis. Aukščiau už bet kokius bažnytinius principus ar kanonus buvo politinis tikslingumas ir valdžios stiprinimas.

Nepriklausomybės nuo Maskvos patriarchato sąjūdis buvo tarptautinis ir aukščiau kėlė Bažnyčios, o ne trumpalaikius politinius interesus. Užsienio imperijų centrams pavaldžios Bažnyčios istorijos bėgyje nuolat tapdavo manipuliacijų, minkštosios galios ir geopolitinių intrigų įrankiais, todėl Orotodoksų Bažnyčios kanoninėje tradicijoje numatyta autokefalijos (ar autonomijos politiškai neaktualiame patriarchate) galimybė puikiai dera su Bažnyčios interesu išlikti politiškai neutralia, nedalyvauti antivalstybinėje veikloje. Neturėdama ryšių su imperijų centrais, Bažnyčia efektyviau gali vykdyti savo tiesioginę misiją ir pašaukimą.