Egzarcho žodis mūsų bendrijos ukrainiečiams
Šiandien jaučiu dviprasmiškus jausmus. Viena vertus, džiaugiuosi, kad susirinkote į Dieviškąją Liturgiją, kurioje skambės malda už Ukrainą. Juk tai geriausias būdas krikščioniui gauti įkvėpimo, paguodos, stiprybės ir malonės iš mūsų Dievo ir Viešpaties. Kartu liūdžiu, kad negaliu būti su jumis šiose pamaldose. Vis dėlto mintimis ir malda esu su jumis ir tikiuosi susitikti bei kartu melstis.
Gerai prisimenu vasario 24-osios rytą prieš dvejus metus. Atsikėliau pakankamai anksti, kad spėčiau pasiruošti Estijos Respublikos Nepriklausomybės dienos renginiams. Įjungiau televizorių, kad viena akimi galėčiau stebėti vėliavos pakėlimo ceremoniją saulėtekio metu. Ir ką girdžiu vidury šventinių reportažų? Mūsų draugai yra puolami. Ukrainoje vyksta karas. Tokią neteisybę sunku ištverti, net kai esi saugioje vietoje, toli nuo krintančių bombų ir mirtį nešančių raketų. Tarsi per tavo gimtadienį tavo brolio gyvybei grėstų pavojus.
Broliai ir seserys, aš žaviuosi, mes visi žavimės jūsų drąsa! Ji mus moko ir padeda būti drąsesniais. Mes visi stengiamės padėti. Padėti viskuo, kuo galime. Bet ką aš, dvasininkas, galiu padaryti? Neturiu materialinių priemonių, neturiu ginklų. Tačiau Dievas mane apginklavo. Jis apjuosė mane tiesa, aprengė mane teisumo šarvais, apavė mano kojas ryžtu eiti ir skelbti pasauliui Gerąją Naujieną! Kad galėtumėte piktąją dieną pasipriešinti, prašau jus, kaip ir šventasis Paulius (Ef 6, 11-17), pasiimti tikėjimo skydą, kuriuo galėsite užgesinti visas ugningas piktojo strėles. Taip pat pasiimkite išganymo šalmą ir dvasios kalaviją – Dievo Žodį! Ir nepaliaujamai maldaudami bei prašydami visuomet melskitės Dvasioje ir ištvermingai budėkite užtariami visų šventųjų.
Ukrainoje vyksta plataus masto karas. Žmonės žūsta, jų namai plėšiami, jie šąla ir badauja, bet aš kalbu apie dvasinius ginklus. Kodėl aš tai darau? Nesakau, kad Ukrainai nereikia karinės technikos. Žinoma, kad reikia. Bet aš esu dvasininkas. Žinau, visi žinome, kad žmogus nėra tik fizinis kūnas su savo poreikiais. Žmogus yra dvasinė būtybė ir pirmiausia jis turi dvasinių poreikių. Dvasinis ir fizinis pradai žmoguje sudaro vienovę. Valstybės kuriamos tuo pačiu principu – derinant dvasinį ir materialųjį pradus. O karo metu – reikia karinės jėgos ir tvirtybės.
Šiandienos Evangelijoje pasakojama apie našlę ir teisėją. Nekalbu apie tai, ką jie simbolizuoja šiandienos situacijoje. Svarbi Jėzaus žinia: „Įsidėmėkite, ką pasakė tas nesąžiningas teisėjas. Tad nejaugi Dievas neapgintų teisių savo išrinktųjų, kurie jo šaukiasi per dienas ir naktis, ir delstų jiems padėti?! Aš sakau jums: netrukus jis apgins jų teises. Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ (Lk 18, 6-8). Dievas iš tiesų mus apgins, bet ar ras tikėjimą žemėje? Jis neturėtų jo ieškoti. Jis turi jį išgirsti ir pamatyti mūsų maldose ir gyvenime. Todėl, žvelgdami atgal, dėkokime. Žvelgdami į priekį – pasitikėkime. Žvelgdami aukštyn – tikėkime. Žvelgdami aplink – mylėkime. Turėtume prisiminti, kad jei Viešpats nestato namų, veltui dirba tie, kurie juos stato; jei Viešpats nesaugo miestų, veltui budi sargybinis (Ps 126, 1).
Ukraina meldžiasi ir kovoja. Ir mes esame kartu su jumis.
Maldoje už jus visus, kunigas vienuolis Justinas. Slava Ukraini!
