Moldovos ortodoksų kova už nepriklausomybę nuo Maskvos
Šiandien Moldovoje veikia dvi Ortodoksų Bažnyčios jurisdikcijos – Maskvos patriarchato ir Rumunijos patriarchato. Jų atsiradimo istorija labai panaši į tai, kas XX a. pab. vyko Estijoje ir Ukrainoje, kas XX a. vyko Latvijoje, kas dabar vyksta Lietuvoje tarp Konstantinopolio ir Maskvos patriarchatų. Ilgą laiką situacija Moldovoje buvo stabili, tačiau panašu, kad 2023 metai tampa lūžiniais Moldovos Bažnyčios istorijoje ir įvykiai krypsta ne Maskvos patriarchato naudai.
Kaip rumuniškai kalbanti Moldova tapo Maskvos patriarchato dalimi?
Kad suprastume, kuo apskritai susijusios Rumunijos ir Moldovos šalys ir kultūros, turime pirmiausia atsigręžti į istoriją. Rumunai kalba romaniška (gimininga italų, ispanų, portugalų kalboms) rumunų kalba, su stipria slavų kalbų įtaka, nes tai tauta, susiformavusi buvusios Romos imperijos šiaurės rytų pakraštyje, kur susitiko įvairios migruojančios tautos ir gentys. Romos imperijoje pradėjus plisti krikščionybei, ji išplito ir būsimosios Rumunijos žemėse, ir jau 325 m. I-ajame Visuotiniame susirinkime dalyvavo tų karštų vyskupas.
 |
| Šv. Teodora-Teofanija (kairėje) su savo šeima (dešinėje). Kilminga rumunė Teodora Basarab buvo Bulgarijos valdovo žmona. Užauginusi vaikus, ji tapo pirmąja vienuole rumune, 2022 m. kanonizuota kaip šventoji. Jos dinastijos garbei (Basarab) pavadintas Besarabijos kraštas. Wikimedia iliustr. |
Nors rumunų protėviai kalbėjo liaudiška lotynų kalba, bet tuose kraštuose susiformavus Bulgarijos valstybei ir savarankiškai (autokefalinei) Bulgarijos Ortodoksų Bažnyčiai, atsidūrė slaviškoje kultūroje. Kai kurie to meto slavų patriarchai netgi turėjo titulą „bulgarų ir vlachų patriarchas“. „Vlachais“ Balkanų regione graikai ir slavai vadino visus lotyniškai kalbančius žmonės (terminas gimė Britanijoje po romėnų įsiveržimo, kur juo pradėtos vadinti lotyniškai kalbančios gentys, bet išplito labai plačiai; iki šiol lenkai italus vadina „włochy“). Taigi, „vlachai“ kalbėjo kalba, kilusia iš lotynų, bet Bažnyčioje vartojo graikų ir slavų kalbas, ir viduramžiais netgi pradėjo naudoti kirilicą savo kalbai užrašyti.
Viduramžiais Balkanų „vlachai“ sukūrė tris valstybes, kurios sudaro šiuolaikinės Rumunijos pagrindą – Valakiją, Moldaviją ir Transilvaniją (ta pati Transilvanija, kurią valdė Vladislavas II Drakula, už savo žiaurumą priešams Vakarų legendose tapęs „vampyru“). Tuo metu rumunų Bažnyčioje, Konstantinopolio patriarchato sudėtyje, kuriam laikui įsigali rumunų kalba, suklesti intelektualinė kultūra. Rumunų Moldavijoje, Jašėje, įvyksta labai svarbus viso pasaulio Ortodoksų Bažnyčiai susirinkimas (Jašės susirinkimas), apibrėžęs Bažnyčios tikėjimą tuo metu vykusios reformacijos kontekste.
 |
| Transilvanija (geltona), Moldavija (oranžinė) ir Valachija (žalia). Raudona linija – kunigaikščio Mykolo Narsiojo (rum. Mihai Viteazul) 1600 m. trumpam suvienytos valstybės ribos. Romaniatourism.com žemėlapis. |
Šios trys valstybės krito ir tapo dviejų didžiųjų to meto valstybių dalimi – Austrijos (Austro-Vengrijos) ir musulmonų Osmanų. 1812 m. maždaug pusė istorinės Moldavijos, vadinamąją „Besarabijos sritį“ užkariavo Rusijos imperija. Vietinė Konstantinopolio patriarchato Besarabijos Bažnyčia, nepaisant Bažnyčios kanoninės tvarkos, politikų buvo padaryta pavaldi Rusijos Bažnyčiai, prasidėjo jos rusifikacija.
Rumunų tautinis sąmoningumas augo, jie grįžo prie savo lotyniškų ištakų grąžindami lotynišką raštą (sukurdami variantą rumunų kalbai) ir valydami kalbą nuo užsienietiškų skolinių, prasidėjo tautinio išsilaisvinimo sąjūdžiai. 1848 m. Osmanų imperijoje prasidėjo Valakijos ir Moldavijos kunigaikštysčių sukilimai, kurių metu rumunai iškovojo galimybę sukurti savo nepriklausomą valstybę. 1859 m. pasirašyta mažoji unija (rum. Mica Unire), sujungusi Valakiją ir Moldaviją į naują nepriklausomą šalį, pavadintą Rumunija. Tuo metu didelė dalis Moldavijos ir Transilvanijos vis dar buvo okupuotos Austro-Vengrijos ir Rusijos imperijų, tačiau po I pasaulinio karo pasirašyta didžioji unija (rum. Ziua Marii Uniri) prijungusi prie Rumunijos Transilvaniją ir daugumą likusių istorinės Moldavijos dalių (Besarabiją ir Bukoviną). XIX a. Konstantinopolio patriarchas Rumunijos Bažnyčiai suteikė visišką nepriklausomybę (autokefaliją) ir taip gimė Rumunijos patriarchatas, o po didžiosios unijos Besarabijoje (šiandieninėje Moldovoje) buvo sukurta Rumunijos patriarchato Besarabijos metropolija.
Rusijos imperijos įpėdinei, Sovietų Sąjungai, liko tik nedidelis rumunų gyvenamas ruožas šiandieninės Moldovos Rytuose ir Ukrainos Vakaruose prie Dniestro upės – „Padniestrė“. Šioje teritorijoje komunistai sukūrė Moldovos Autonominę Socialistinę Respubliką, kurioje formavosi socialistinė „moldavų“ tapatybė – čia rumunų kalba vadinta „moldavų kalba“, jai užrašyti naudota kirilica, į religiją buvo žiūrima priešiškai, o Rumunijos Ortodoksų Bažnyčios veikla apskritai neleidžiama. 1939 m. buvo pasirašytas Molotovo-Robentropo paktas ir Sovietų Sąjunga pakartotinai aneksavo Rusijos imperijos valdytą Moldavijos teritoriją – Besarabiją (likusi Rumunija buvo priskirta Vokietijos įtakos zonai). Sujungus Besarabiją su Moldovos ASSR, buvo sukurta Moldovos SSR Sovietų Sąjungos sudėtyje. Kadangi komunistai norėjo, kad Besarabijos visuomenė būtų pilnai kontroliuojama iš Maskvos, jie uždraudė Rumunijos patriarchato Besarabijos metropolijos veiklą ir jos turtą arba konfiskavo, arba perdavė Maskvos patriarchatui.
 |
| Stalinas ir Ribentropas spaudžia rankas. Wikimedia nuotr. |
Sovietinė Moldova ir toliau naudojosi kirilica rumunų kalbai užrašyti, kurią vadino „moldavų kalba“, o dėl priklausomybės Maskvos patriarchatui rumunų kalba ėmė nykti iš Bažnyčios gyvenimo – dokumentacija ir bendravimas su vadovybe perėjo į rusų kalbą, plito pamokslavimas rusų kalba. Apskritai, Rumunijos Ortodoksų Bažnyčia buvo stipri viso pasaulio rumunus jungianti jėga, todėl jos pašalinimas iš Moldovos SSR gyvenimo padėjo rusifikacijai. Taip SSRS saulėlydyje Moldovos SSR veikė tik viena ortodoksų organizacija – Rusijos Ortodoksų Bažnyčios Kišeniovo metropolija.
Pati Rumunija, beje, po II pasaulinio karo taip pat atsidūrė Sovietų Sąjungos įtakos zonoje, ir joje buvo įvesta komunistinė diktatūra, tačiau šalis taip ir nebuvo prijungta prie pačios Sovietų Sąjungos. Rumunų komunistai į Bažnyčią žiūrėjo kaip į tautos vienybę skatinantį instrumentą, todėl sąlyginai ji gyveno geresnėmis sąlygomis, nei Sovietų Sąjungoje. 1989 m. Rumunijoje įvyko revoliucija, diktatorius N. Causeasceau buvo sušaudytas, ir Rumunija nusigręžė nuo komunizmo ideologijos.
Rumunijos patriarchato Besarabijos metropolijos atkūrimas Moldovoje (1992)
Dėl šios specifinės rumunų tautos ir Besarabijos regiono istorijos Moldovos (Besarabijos) rumunų („moldavų“) tautinis sąjūdis, sustiprėjęs Sovietų Sąjungos saulėlydyje, savo kovos tikslu skelbė ne nepriklausomybę (už ką, pavydžiui, savo šalyje kovojo lietuviai), bet grįžimą į Rumunijos sudėtį. Šių pažiūrų sekėjai buvo vadinami „unionistais“ (rum. unionişti).
Galimas Besarabijos susijungimas su Rumunija kėlė baimę ne tik Sovietų Sąjungos vadovybei, bet ir vietiniems nerumunų kilmės gyventojams, ypač Padniestrės rusakalbiams. 1992 m. Padniestrėje prasidėjo karas, sritis paskelbė savo „nepriklausomybę“ nuo Moldovos ir siekė susijungimo su Rusija. Nors karas baigėsi, konfliktas liko įšaldytas iki mūsų dienų ir Moldova iki šiol nekontroliuoja Padniestrės.
Rumunai, siekę valstybių vienybės, norėjo ir bažnytinės organizacijos vienybės – kad Besarabijoje ir vėl veiktų ne Maskvos, o Rumunijos patriarchatas. 1992 m. rugsėjį Rumunijos Ortodoksų Bažnyčia atkūrė Besarabijos metropoliją, o į tai reaguodamas Maskvos patriarchatas savo Kišeniovo metropolijai suteikė „savavaldės Bažnyčios statusą“ – hibridinį tik Rusijos Bažnyčios įstatuose egzistuojantį statusą, kurį turinti organizacija lyg ir vadinama atskira „Bažnyčia“, bet iš tikrųjų lieka Maskvos patriarchato sudėtyje, vykdo Maskvos patriarchato vyskupų susirinkimo nurodymus ir net neturi autonominės Bažnyčios statuso (nekalbant jau apie visišką nepriklausomybę – autokefaliją). Šis „savavaldės Bažnyčios“ statusas tapo savotišku Maskvos patriarchato braižu, reakcija į bandymus atsiskirti nuo Maskvos patriarchato ir kitose šalyse.
 |
| Jo Palaimintybė Rumunijos patriarchas Danielius (kairėje) ir Jo Eminencija Besarabijos metropolitas Petras (dešinėje) |
Maskvos patriarchatas teigia, kad Rumunijos Ortodoksų Bažnyčiai priklausanti Besarabijos metropolija yra „schizmatinė organizacija“, už perėjimą į ją Maskva šalina dvasininkus iš kunigų luomo, gąsdina tikinčiuosius, kad ten nėra išganymo. Tuo tarpu Rumunijos Ortodoksų Bažnyčia jokių pretenzijų Maskvos dvasininkų „tikrumui“ neturi, viso labo remia žmonių siekį būti nepriklausomais nuo Maskvos.
Moldova lieka nepriklausoma valstybe, rumunų tautinės idėjos ten nenugalėjo, todėl natūralu, kad lieka ir pasidalinimas Ortodoksų Bažnyčioje tarp Maskvai ir Bucharestui pavaldžių grupių. Situacija trisdešimt metų buvo pakankamai stabili, kol 2022 m. Ukrainoje neprasidėjo plataus masto Rusijos agresija.
Rumunijos patriarchato Besarabijos metropolijos sustiprėjimas (2023)
Po to, kai Ukrainoje prasidėjo plataus masto karas, pasaulis prisiminė neišspręstą Padniestrės, esančios šalia Ukrainos vakarinės sienos, konfliktą. Padniestrėje yra Rusijos kariuomenė ir Europos Tarybos parlamentinė asamblėja 2022 m. šią teritoriją pripažino okupuota Rusijos. Taigi, viena vertus, ten esanti kariuomenė kelia grėsmę Ukrainai, kita vertus, Moldovai.
Karo Ukrainoje siaubai ir Padniestrėje dislokuotos kariuomenės keliama grėsmė be abejonės kelia susirūpinimą Moldovos rumunams, daugybė kurių jau turi Rumunijos pilietybę. Bet ir tarp kitataučių vis daugiau žmonių suvokia agresyvaus Rytų kaimyno keliamą pavojų ir nori atsiriboti nuo jo. Bažnytiniame kontekste daug ką išgąsdino patriarcho Kirilo pareiškimai, padaryti Ukrainos kontekste.
 |
| Patriarchas Kirilas apdovanoja medaliu Kišeniovo metropolitą Vladimirą |
Daug kas girdėjo ar skaitė, kaip patriarchas Kirilas remia ir netgi teisina Rusijos agresiją Ukrainoje, kaip teigia, kad reikia ginti „Rusios vienybę“. Ir tuo pačiu Moldovos tikintieji atsimena, kad patriarchas Kirilas visada priskyrė Moldovą „Rusų pasauliui“ ir netgi yra pasakęs, kad Moldova yra „neatsiejama Šventosios Rusios dalis“.
Vizito Moldovoje metu jis dar kalbėjo:
„Daug kas mūsų klausia: Kodėl priskiriate Moldovą Šventajai Rusiai – juk moldavai kalba kita, ne slavų kalba?“ O aš atsakau, kad Šventoji Rusia ne etninė, ne politinė, ne kalbinė sąvoka – tai dvasinė sąvoka. [...] Šiandien meldžiamės už Moldovą, už Moldovos žmonių klestėjimą, kad Moldovos politinė orientacija prisidėtų prie Šventosios Rusios vienybės išsaugojimo,“ – Maskvos patriarchas Kirilas.
Dabar, kai vyksta karas Ukrainoje, šių patriarcho Kirilo teiginių praktinės implikacijos daugiau nei aiškios. Ukrainoje, pasak patriarcho, Rusijos kariai gina „šventąją Rusią“, vyksta civilizacinis Vakarų ir Šventosios Rusios konfliktas, turintis metafizinį, dvasinį matmenį. Todėl Rusijos kariai, pasak patriarcho, kovoja gėrio pusėje, tai gynybinė „specialioji operacija“ (apie tai, kaip patriarchas Kirilas teisina karą esu plačiai rašęs savo knygoje „Krikščionys ortodoksai ir karas Ukrainoje“, todėl čia šios temos neplėtosiu).
Jei rytoj demokratinė Moldova nutartų pasirinkti vienybę su Rumunija ar narystę Europos Sąjungoje ir Rusijos kariuomenė iš Padniestrės pajudėtų į Kišeniovą (kad sustabdytų šį žingsnį), visa ta retorika, kurią patriarchas Kirilas naudoja karui Ukrainoje pateisinti, tiktų ir karui Moldovoje pateisinti. Vėl išgirstume apie civilizacinį Rusios karą su puolusiais Vakarais, būtinybę ginti Šventąją Rusią ir t.t..
Tokia perspektyva negali negąsdinti. Todėl nestebina, kad Moldovos politinė vadovybė staiga atsigręžė į Rumunijos Ortodoksų Bažnyčios Besarabijos metropoliją ir su ja bendradarbiauja.
2023 m. Besarabijos metropolijai ne tik grąžinta dalis jos sovietmečiu konfiskuoto turto, bet ir pasirašytos įvairios sutartys dėl bendradarbiavimo, tame tarpe, susitarimas dėl karo kapelionų tarnystės. Akivaizdu, kad Moldovos kariuomenei nesinori turėti kapelionų iš Maskvos patriarchato, kurio lyderis Moldovą laiko Šventosios Rusios dalimi ir meldžiasi, „kad Moldovos politinė orientacija prisidėtų prie Šventosios Rusios vienybės išsaugojimo“. Šiemet Moldovoje (Besarabijoje) taip pat duris atvėrė Rumunijos valdomoje istorinės Moldovos dalyje veikiančio Jašės universiteto teologijos fakultetas, taigi, Besarabijos metropolija įgijo galimybę ruošti savo dvasininkus ir mokytojus vietoje.
 |
| Rumunijos patriarchato Besarabijos metropolijos ir Moldovos Respublikos Gynybos ministerijos bendradarbiavimo sutarties pasirašymas. Mitropoliabasarabiei.md nuotr. |
Visa tai kelia vietinės Maskvos patriarchato Moldovos Bažnyčios susirūpinimą, ir neseniai buvo paviešintas jos metropolito Vladimiro nerimastingas laiškas patriarchui Kirilui, kuriame skundžiamasi, kad Rumunijos valstybė materialiai (ir ne tik) remia Besarabijos metropoliją, kad 2023 m. rugpjūtį keli Rumunijos Bažnyčios vyskupai lankėsi Moldovoje bažnyčios konsekracijoje (ir nesusilaikė sankcijų iš Maskvos patriarchato), kad Maskvos patriarchatas Moldovoje yra išstumiamas iš viešojo gyvenimo, marginalizuojamas. Laiške taip pat nuskamba teiginys, kad „Moldova nėra ir nebus rusų pasaulio dalis“ – matyt, pareiškimas adresuotas ne pačiam patriarchui Kirilui, o laiško skaitytojams Moldovoje, kad parodytų, jog, pasirodo, metropolitas Vladimiras nesutinka su patriarcho Kirilo daugelį metų kartojamu teiginiu.
Laiške taip pat skundžiamasi, kad Moldovos Bažnyčiai patriarchas Kirilas neleido konsekruoti metropolito Vladimiro vietinio favorito vyskupu. Vėliau patriarchas Kirilas nusileido ir visgi konsekracijai leista įvykti, negana to, pats patriarchas Kirilas joje nedalyvavo, kad atrodytų, jog Moldovos Bažnyčia priklauso nuo Maskvos mažiau, nei tai iš tikrųjų yra.
Apibendrinimas
Maskvos patriarchato Moldovos Bažnyčia atsidūrė rimtoje istorinėje kryžkelėje – ji yra Rusijos imperijos (Sovietų Sąjungos) laikų palikimas nepriklausomos Moldovos visuomenėje. Jos visa tapatybė susijusi su Rusija ir jos aukščiausias vadovas, patriarchas Kirilas, Moldovą vadina Rusios dalimi. Visuomenei nusigręžiant nuo vienybės su Rusija idėjos, kyla pavojus ir Rusijos interesus atstovaujančiai institucijai.
Maskvos patriarchato Moldovos Bažnyčios metropolitas Vladimiras tai puikiai suvokia, todėl bando laviruoti tarp savo įsipareigojimų Maskvai ir vietinės realybės. Matyt, šiais ir kitais metais iš Moldovos girdėsime dar daug naujienų apie religinį šalies gyvenimą. Metropolito Vladimiro laiške juntama tam tikra neviltis, nes, matyt, jis suvokia vieną akivaizdų dalyką – laviruodamas jis sau gali leisti daug ką, bet ne atsiskyrimą nuo Maskvos. O priklausomybė nuo Maskvos ir yra vienintelė pagrindinė problema, kuri neramina Moldovos visuomenę – todėl jam iškilusi problema yra apriori neišsprendžiama jo prisiimtose sąlygose.
Rusijos propaganda, be abejo, vaizduos Moldovos valdžios poziciją kaip „krikščionių persekiojimą“. Iš tikrųjų Moldovos valdžia neturi nieko prieš nei prieš krikščionybę, nei prieš konkrečiai ortodoksų tikėjimą – problema yra Moldovos Bažnyčios priklausomybė Maskvos patriarchatui, kurio vadovas dabar teisina karą Ukrainoje ir kuris ateityje lengvai galėtų pateisinti karą Moldovoje. Bet net šioje situacijoje Maskvos patriarchato Moldovos Bažnyčia šalyje laisvai veikia, tik tampa marginalia institucija. Žinant apie įvykius Baltijos šalyse, panašu, kad tai tampa mūsų laikų tendencija. Ir liekantys Maskvos patriarchate asmenys turi aiškiai suprasti, kodėl tai vyksta – dėl to, kad Maskvos patriarchato vadovybė įsivėlė į imperinę politiką ir teisina veiksmus nukreiptus prieš kaimyninių valstybių saugumą.
***
Tai – individualus analitinis straipsnis. Individualūs analitiniai straipsniai portale ortodoksas.lt neatstovauja redakcijos ar bažnytinės organizacijos, kuriai priklauso autorius, pozicijos.
***
Taip pat skaitykite:
