„Invazijos“ ir „kanoninės teritorijos“: klausimai ir komentarai po Ukrainos autokefalijos

johnsanidopoulos.com nuotr.

Kun. dr. Georgios Tsetsis – Visuotinio patriarchato didysis protopresbiteris, gimė 1934 m. Konstantinopolyje (Stambule). Baigė Halkės teologinę akademiją, tęsė studijas Bosko Ženevos ekumeniniame institute ir įgijo daktaro laipsnį Salonikų universiteto teologijos fakultete. Ėjo vadovaujančias pareigas Pasaulio Bažnyčių Tarybos būstinėje Ženevoje (1965-1984 m.), o 1985-1999 m. buvo Visuotinio patriarchato nuolatinis atstovas prie Pasaulio Bažnyčių Tarybos, taip pat ėjo šios organizacijos centrinio ir vykdomojo komitetų nario pareigas. 1999 m. išėjęs į pensiją, gyvena Ženevoje.

Šio straipsnio originalas paskelbtas 2019 m. vasario 14 d. graikų k. leidinyje Phos Phanariou, vertimas į anglų kalbą – čia.

Neperdėsiu sakydamas, kad ilgai besitęsiančiu ginču dėl Ukrainos autokefalijos, Rusijos Bažnyčia pati įkrito į duobę, kurią seniai kasė Visuotiniam patriarchatui, tikėdamasi jį palaidoti. Leiskite paaiškinti.

Puikiai žinoma, kad, gerai tai ar blogai bebūtų, bet nauja autokefalijos suteikimo vietinei Ortodoksų Bažnyčiai procedūra buvo pradėta kurti dar 1976 m. ir po daugybės sunkių darbų buvo vienbalsiai patvirtinta Ortodoksų Bažnyčių vadovų (primų) 2009 m. Negalima šiame procese pamiršti Konstantinopolio Bažnyčios, kuri, siekdama išsaugoti visos Ortodoksų Bažnyčios vienybę, širdingu ir pasiaukojančiu gestu atsisakė savo šimtmečių senumo kanoninės privilegijos [teikti autokefaliją], pagal kurią ji kartais veikė, kad išlaisvintų į šiaurę ir vakarus nuo Konstantinopolio gyvenančias ortodoksų (stačiatikių) tautas, suteikdama jų Bažnyčioms autokefalijos statusą.

Neabejotina, kad jei per audringą Šventojo ir Didžiojo susirinkimo [Kretoje] parengiamąjį etapą maždaug XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje nebūtų buvę tiek daug nesibaigiančių ir be reikalo pedantiškų diskusijų dėl to, kaip turi būti pasirašytas dekretas (tomosas) apie autokefaliją, tema „Kaip skelbiama autokefalija“ būtų įtraukta į Susirinkimo [Kretoje] darbotvarkę, o Bažnyčios Ukrainoje autokefalijos suteikimas būtų įgavęs visiškai naują matmenį ir nebūtume patyrę tokios liguistos situacijos, kokioje gyvename pastaruoju metu.

Rusijos delegatų ir kai kurių jų bendrakeleivių primygtinis reikalavimas vartoti veiksmažodį „nuspręsti“ vietoje „kartu nuspręsti“ visai nebuvo nekaltas. Aiškiai buvo siekiama užginčyti ir sumenkinti Konstantinopolio patriarcho vaidmenį tarportodoksiniuose santykiuose, remiantis Volokolamsko metropolito Hilariono Alfejevo naujovišku, niveliuojančiu ir eretišku ekleziologiniu mokymu (kurį jis dažnai kartoja), pasak kurio viena Šventa, Visuotinė ir Apaštališka Ortodoksų Bažnyčia, mūsų išpažįstama Tikėjimo išpažinime, tėra vietinių Ortodoksų Bažnyčių „federacija“ (sic!), neturinti jokios aukščiausios valdžios. 

Pastaruoju metu daug kalbėta apie tai, ar Visuotinis patriarchatas, kaip pirmasis ortodoksų pasaulio Šventasis Sostas ir visų vietinių Ortodoksų Bažnyčių, išskyrus senuosius patriarchatus, Motina Bažnyčia, tikrai turėjo kanoninę teisę patenkinti buvusio Kyjivo metropolito Filareto Denisenkos ir jo pasekėjų apeliacijas ir suteikti autokefaliją didelei daliai Ukrainos ortodoksų, kurie jau seniai siekė atsiskirti nuo Rusijos Bažnyčios. Yra paskelbta eilė išsamių studijų šiuo klausimu, kurias atliko žymūs istorikai ir kanonistai, todėl nebėra prasmės nagrinėti šio klausimo.

Vis dėlto norėčiau paminėti sąvokas „invazija“ ir „kanoninė teritorija“, kurias šioje konfrontacijoje dažnai vartoja Rusijos pusė, taip pat paliesti politinį Ukrainos klausimo, su kuriuo šiuo metu susiduriame, aspektą.

Kad Konstantinopolis „įsiveržė“ į kanonines Rusijos Bažnyčios teritorijas, pirmasis pareiškė Sankt Peterburgo metropolitas Barsanufijus 2018 m. rugsėjį Jeruzalėje, kur jis vyko kaip piligrimas. „Po revoliucijos (1917 m.), - sakė jis, - Konstantinopolis užgrobė Suomiją, Lenkiją, Estiją, o dabar stengiasi užgrobti Ukrainą.“ Jis pridūrė, kad Maskvos patriarchatas netoleruos tokių „antikanoninių“ Konstantinopolio ir „Rytų popiežiaus“ (visuotinio patriarcho) veiksmų, primindamas tai, kad „visos Ortodoksų Bažnyčios yra lygios, kaip ir visi patriarchai yra lygūs savo valdžia, todėl negali kištis į kitų vietinių Bažnyčių reikalus“ (žr. "Bήμα Ορθοδοξίας", 2018 09 20).

Labai panašiai, beveik ta pačia terminologija tų pačių metų gruodį kalbėjo Maskvos patriarchas Kirilas, teigdamas, kad „autokefalinės Bažnyčios sukūrimas Ukrainoje yra antikanoninis ir agresyvus Konstantinopolio kišimasis į Rusijos vidaus gyvenimą“, ir pridūrė, kad „Rusijai susiduriant su ateistiniais persekiojimais, Konstantinopolis darė viską, kad užgrobtų (sic!) jai priklausančias šalis: Estiją, Suomiją, Lenkiją ir Latviją“ (žr. "Romphaia", 2018 12 21).

Savo ruožtu Volokolamsko metropolitas Hilarionas Alfejevas, vienas svarbiausių Rusijos hierarchijos veikėjų, paskubėjo Visuotinio patriarchato sprendimą suteikti autokefaliją Ukrainos Bažnyčiai pavadinti „neteisėtu“. Jo nuomone, „Fanaro sprendimas šiurkščiai pažeidžia šventuosius kanonus, nepaiso pasaulinės ortodoksijos vienybės ir yra Visuotinio patriarchato įsiveržimas į kanoninę Rusijos Bažnyčios teritoriją“ (žr. "Romphaia", 2018 10 11).

Atsižvelgiant į minėtus prieštaravimus, kyla pagrįstas klausimas. Nuo kada ir kokiu kanoniniu bažnytiniu aktu Lenkija, Suomija, Latvija ir Estija tapo Rusijos Bažnyčios „kanonine teritorija“? Rusijos Ortodoksų Bažnyčios ribas 1593 m. nustatė Konstantinopolio Didysis susirinkimas ir jos sutapo su Rusijos valstybės ribomis. Todėl Rusijos Bažnyčios vadovas (primas) buvo pripažintas tik „Maskvos ir visos Rusijos bei kraštutinių šiaurės žemių patriarchu“. O, kaip žinoma, nei Lenkija, nei Suomija, nei Baltijos šalys nebuvo priskiriamos prie šių šiaurinių žemių. Prisiminkime, kad tuo metu, kai Rusijos Bažnyčia įgijo autokefaliją, pusė Estijos teritorijos priklausė Švedijai, o kita pusė - Lenkijai.

Absurdiška kaltinti Visuotinį patriarchatą svetimų teritorijų „užgrobimu“, kai pati Rusijos Bažnyčia, kuri, palyginus su Rytų patriarchatais, yra jauna autokefalinė Bažnyčia, naudodamasi kiekviena proga skverbėsi į kitų Ortodoksų Bažnyčių teritorijas už savo autokefalijos tomosu nustatytų ribų, sekdama paskui carinės ar sovietinės kariuomenės dalinius.

Kas kita, jei ne invazija, buvo septyniolika šimtmečių gyvavusios Sakartvelo (Gruzijos) Bažnyčios panaikinimas 1811 m. ir jos inkorporavimas į Maskvos patriarchatą po to, kai šią Kaukazo šalį okupavo caro kariuomenė? Ir kas kita, jei ne invazija, šiandien yra Sakartvelo ortodoksų provincijų [Abchazijos ir Osetijos], kurios ilgą laiką buvo kanoninės senosios Sakartvelo Bažnyčios teritorijos, valdymas, kurį vykdo Rusijos ortodoksų vyskupas?

Argi ne brutali invazija buvo Moldovos-Besarabijos rumunų ortodoksų inkorporavimas į Maskvos patriarchato sudėtį, įvykęs net du kartus istorijoje - 1812 m. (carinės okupacijos metu) ir 1944 m. (sovietinės okupacijos metu), kai Kišiniovo vyskupija ir visa Moldova šiuo metu vis dar yra autonominė Rusijos Bažnyčios metropolija? (Atkreipkite dėmesį, kad Moldovos metropolija buvo įkurta 1386 m., su Konstantinopolio sutikimu, trimis šimtmečiais anksčiau, nei Rusijos Bažnyčiai buvo suteikta autokefalija!)

Ar ne savotiška invazija buvo tai, kad Maskvos patriarchatas po Jaltos sutarties ir Vengrijos įstojimo į sovietinį „Rytų bloką“ pasisavino Budapešto Dievo Motinos Užmigimo bažnyčią, kurią XVIII a. pastatė graikų tautybės fundatoriai? 

Konstantinopolis nebuvo įsiveržęs į jokią svetimą kanoninę teritoriją. Jis taip pat nesteigė savo vyskupijų, negrobė bažnyčių. Tiesiog naudodamasi savo, kaip pirmojo Ortodoksų Bažnyčios Sosto Visuotinių susirinkimų nustatytomis privilegijomis, atsiliepė į prašymus, gautus iš vietinių Ortodoksų Bažnyčių. Jas kamavo ginčai ir kanoninė netvarka ir jos prašė ramybės bei skriaudų išgydymo. 

Įdomu pastebėti, kad, išsekus Rusijos Bažnyčios istoriniams-kanoniniams argumentams apie Konstantinopolio dvasinius ryšius ir kanoninius santykius su Ukraina ir Rusija, Maskvoje buvo pradėta smegenų plovimo kampanija, raginant (kartais netiesiogiai grasinant) kitas Ortodoksų Bažnyčias nepripažinti Ukrainos autokefalijos ir mėginant į ukrainietiškąjį ginčą įtraukti net Šventąjį Atono kalną. 

Šiai operacijai buvo pasitelkti hierarchai, dvasininkai ir pasauliečiai ne tik Rusijoje ir jos Ukrainos egzarchate, bet ir kitose Ortodoksų Bažnyčiose (Antiochijoje, Serbijoje, Bulgarijoje, Lenkijoje, Čekijoje ir Slovakijoje bei Sakartvele), kad kritikuotų Fanaro iniciatyvą, pabrėžtų politinį Ukrainos klausimo aspektą ir pasisakytų už visos Ortodoksų Bažnyčios susirinkimo sušaukimą Ukrainos problemai spręsti. Žinoma, nenurodant, kas turėtų sušaukti tokį susirinkimą!

Būdingas buvo Antiochijos patriarcho Jono pareiškimas, kad „kai politika įsikiša į bažnytinį gyvenimą, kaip kad vyksta Ukrainoje, reikalai tik blogėja. Politinis kišimasis yra nepriimtinas. Turime ieškoti bažnytinio visų problemų sprendimo“ (žr. "Sputnik", 2019 02 05). Tai buvo išties paradoksalus pareiškimas! Lyg Antiochijos patriarchatas 45 metus nebūtų politiškai susijęs su Asadų „dinastija“, o pastaruoju metu - su Rusija, prasidėjus daugialypiam ir kruvinam karui Sirijoje.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas nedvejodamas prisijungė prie tų, kurie pabrėžė politinį Ukrainos autokefalijos aspektą, norėdamas parodyti solidarumą su Maskvos patriarchatu, bet pirmiausia norėdamas pabrėžti, kad Ukraina Rusijai turi geopolitinę reikšmę, todėl jos būsima struktūra ir kursas tarptautinėje šachmatų lentoje yra nediskutuotinas klausimas. Taigi 2018 m. gruodžio mėn. per 14-ąją metinę spaudos konferenciją prieš 1700 žurnalistų prezidentas V. Putinas iškėlė Ukrainos autokefalijos klausimą, pastebėdamas, kad jis susijęs su Ukrainos prezidento rinkimais. „Priežastys yra grynai politinės“, - sakė jis. „Tai, kad JAV valstybės sekretorius teigiamai pakomentavo autokefalijos suteikimą, yra kažkas neįsivaizduojamo ir visiškai nepriimtino“ (žr. "Sputnik", 2018 m. gruodžio 26 d.).

Ši Rusijos prezidento pozicija nebuvo netikėta. Ji atspindėjo tai, kas vyko iškart po Sovietų Sąjungos subyrėjimo ir Rusijos Federacijos sukūrimo 1991 m. gruodį. Nereikėtų pamiršti, kad 1996 m. kovo 15 d. Rusijos parlamentas ratifikavo 1991 m. kovo mėn. referendumo, kuriame buvo pasisakoma už buvusios Sovietų Sąjungos sienų išsaugojimą, bent jau teoriškai, teisėtumą. Tai reiškia, kad, nepaisant Rusijos Federacijos įkūrimo, Rusijos parlamentas manė, jog Rusijos žmonių sąmonėje Sovietų Sąjunga nebuvo panaikinta, bet ji tebeegzistuoja!

Šią trumpą retrospektyvą norėčiau užbaigti įdomia Nižyno arkivyskupo Klemenso ištara, rodančia brolių rusų požiūrį ir mentalitetą. Duodamas interviu tinklalapio "Orthodoxia.info" vadovui Andreasui Loudarosui, arkivyskupas Klemensas, iš pradžių apkaltinęs visuotinį patriarchą veidmainyste ir asmeninėmis ambicijomis, paragino jį „prisiminti, kad Bizantija neegzistuoja jau daugiau kaip 500 metų ir kad jo privilegijos yra neegzistuojančios imperijos privilegijos“ (žr. Orthodoxia.info 2018 11 05). Žinoma, „imperijos sostinė buvo užgrobta“, o su jos žlugimu nuo žemės paviršiaus buvo nušluota Bizantijos imperija. Bet argi Jo Eminencija nežino, kad šventieji kanonai, taip pat Visuotinių susirinkimų sprendimai, kurie šiandien valdo ir valdys pasaulinę ortodoksiją, turi antlaikinę vertę ir galią? Ar jis pamiršta, kad Rusijos Bažnyčia pati tapo autokefaline praėjus 140 metų po Bizantijos imperijos žlugimo, per šimtmečius įtvirtintų ir susirinkimų suteiktų visuotinio patriarcho privilegijų pagrindu? Akivaizdu, kad taip! 

Bet ko dar tikėtis iš Bažnyčios, kuri nedalyvavo pirmojo tūkstantmečio sinodinėje patirtyje ir kuri tikriausiai galvoja, kad stačiatikybės istorija prasideda nuo tada, kai Maskva įgijo autokefaliją ir nuo tada, kai Maskvos primui buvo suteiktas patriarcho statusas?