Ką reiškia Ortodoksų Bažnyčios „autonomija“ arba „savivalda“?


Visuotinė Ortodoksų Bažnyčia susideda iš skirtingų Vietinių Bažnyčių. Tos Vietinės Bažnyčios turi tam tikrą savivaldą bet yra bendrystėje viena su kita, vienos Vietinės Bažnyčios gali būti administraciškai pavaldžios kitoms, o gali būti nepavaldžios niekam. Pabandykime trumpai išsiaiškinti, ką reiškia sąvokos „nepriklausoma Bažnyčia“, „autonomija“ ir t.t.., ir kuo jos skiriasi.

Nepriklausomos Bažnyčios

Didžiausi Visuotinės Ortodoksų Bažnyčios administracinio padalijimo vienetai – tai nepriklausomos, arba autokefalinės Bažnyčios (gr. autos – pats, kephale – galva, t.y. „pats sau galva“). Šiuo metu Ortodoksų Bažnyčioje nėra vieningai sutariama, kokiu būdų autokefalija įgyjama, taip pat dėl kai kurių autokefalinių Bažnyčių atributų, bet yra vieningai sutariama, kad autokefalinės Bažnyčios galva, primas, nėra administraciniu požiūriu atskaitingas jokiam kitam hierarchui. Visi nepriklausomų Bažnyčių vadovai yra lygūs ir svarbiausius Visuotinės Bažnyčios klausimus sprendžia kartu.

Šiuo metu Ortodoksų Bažnyčioje yra 16 autokefalinių (nepriklausomų) Bažnyčių:

Senieji patriarchatai (presbygene patriarcheia):
1. Konstantinopolio patriarchatas
2. Aleksandrijos ir Visos Afrikos patriarchatas
3. Antiochijos ir Visų Rytų patriarchatas
4. Jeruzalės patriarchatas

Jaunieji patriarchatai (neotera patriarcheia):
5. Maskvos patriarchatas
6. Serbijos patriarchatas
7. Rumunijos patriarchatas
8. Bulgarijos patriarchatas
9. Gruzijos (Sakartvelo) patriarchatas

Kitos autokefalinės Bažnyčios (autokefales ekklesies):
10. Kipro Bažnyčia
11. Graikijos Bažnyčia
12. Lenkijos Bažnyčia
13. Albanijos Bažnyčia
14. Čekijos žemių ir Slovakijos Bažnyčia
15. Ukrainos Bažnyčia*
16. Šiaurės Makedonijos Bažnyčia*

 – nepriklausomybė nepripažįstama Maskvos patriarchate.

Vieni ortodoksų hierarchai laikosi nuomonės, kad ta autokefalinė Bažnyčia, kuriai priklauso smulkesnė Vietinė Bažnyčia, ir turi teisę suteikti autokefaliją savo daliai. Kiti – kad tai gali padaryti tik Konstantinopolio patriarchas. Šis klausimas dar tebediskutuojamas ir bus išspręstas ateityje – reikalas tas, kad pats autokefalinių Bažnyčių institutas yra pakankamai jaunas, bet tai jau kita tema.

Autonominės Bažnyčios

Autonominės Bažnyčios – tai ne nepriklausomos, o savos teisės Bažnyčios (gr. autos – pats, nomos – įstatymas). Autokefalinių Bažnyčių atstovai Kretos susirinkime (2016 m.) sutarė, kad autonomiją Bažnyčiai gali suteikti tik ta autokefalinė Bažnyčia, kuriai priklauso Vietinė Bažnyčia ir autonomiškumo lygis yra vidaus susitarimo reikalas. Autonominės Bažnyčios yra didesnių, autokefalinių Bažnyčių dalys, išlieka savo autokefalinėms Bažnyčioms pavaldžios, tačiau tam tikrus vidaus reikalus gali spręsti pačios.

Maskvos patriarchate yra trys skirtingos autonomiškumo rūšys, numatytos šios Bažnyčios statute: 

1) Autonominės Bažnyčios (XI skyrius);
2) Savivaldą turinčios Bažnyčios (XII statuto skyrius);
3) Savivaldą turinti Bažnyčia su plačiomis autonomijos teisėmis (šiai kategorijai priklauso vienintelė Bažnyčia – Ukrainos Ortodoksų Bažnyčia, X skyrius);

„Tikromis“ autonominėmis Bažnyčiomis, pagal statutą, yra tik dvi Maskvos patriarchato Vietinės Bažnyčios, sukurtos dar sovietmečiu: Japonijos Ortodoksų Bažnyčia ir Kinijos Ortodoksų Bažnyčia (XI, 15). Šios Bažnyčios ir toliau priklauso Maskvos patriarchatui, jos yra suformuotos Maskvos patriarchato vyskupų susirinkimo sprendimu (XI, 1-2), išlieka pavaldžios Maskvos patriarchato vyskupų susirinkimo sprendimams ir po autonomijos paskelbimo (XI, 10). Autonominės Bažnyčios turi savo susirinkimus ir sinodus, jų vadovai turi metropolito arba arkivyskupo titulus, tuos vadovus renka autonominės Bažnyčios vyskupų susirinkimas, tačiau išrinkimą savo sprendimu turi patvirtinti Maskvos ir Visos Rusios patriarchas. Visose autonominių Bažnyčių parapijose per pamaldas meldžiamasi už Maskvos patriarchą kaip „mūsų didį poną ir tėvą“ (XI, 7). Autonominių Bažnyčių vyskupai išlieka Maskvos patriarchato vyskupų susirinkimų nariais (XI, 9).

Tai koks gi skirtumas tarp autonominės Bažnyčios ir eilinės metropolijos? Iš esmės, tik toks, kad autonominės Bažnyčios vyskupai patys renka savo viršininką, ir tokios Bažnyčios viduje jos vadovas pats gali skirti vyskupus kaip nori, taip pat kad metropolijos taryba vadinama „sinodu“ ir pati Bažnyčia vadinasi ne pvz. „Japonijos metropolija“, o „Japonijos Ortodoksų Bažnyčia“. Eilinės metropolijos atveju, vyskupus skirtų ne metropolitas, o patriarchas (tiksliau, Maskvos sinodas). 

„Savivaldą turinčios Bažnyčios“ yra tokia Maskvos patriarchato inovacija, kai Bažnyčia nėra autonominė, bet tarsi ir turi autonomijos elementus. Tokios savivaldą turinčios Bažnyčios yra trys, visos sukurtos jau po Sovietų Sąjungos žlugimo: Latvijos, Estijos ir Moldovos (XII, 16). Šio skyriaus 17 punkte dar yra toks hibridas kaip „save valdanti Rusios Ortodoksų Bažnyčios dalis“, Rusios Ortodoksų Bažnyčia Užsienyje, bet, paprastumo dėlei, to nenagrinėkime.

Kaip ir autonominės Bažnyčios, savivaldą turinčios Bažnyčios yra suformuojamos Maskvos patriarchato vyskupų susirinkimo sprendimu (XI, 1-2), turi savo sinodą ir susirinkimus, jos vadovas turi metropolito arba arkivyskupo titulą (XI, 3), Maskvos patriarchato vyskupų susirinkimo nutarimai išlieka privalomi vykdyti tokios Bažnyčios viduje (XII, 11) jos parapijose meldžiamasi už Maskvos patriarchą kaip „mūsų didį poną ir tėvą“ (XII, 7).

Kuo gi skiriasi „savivaldą turinti Bažnyčia“ nuo autonominės Bažnyčios? Nors savivaldą turinčios Bažnyčios vadovą renka jos susirinkimas, tačiau tik iš kandidatų sąrašo, kurį pateikia Maskvos ir Visos Rusios patriarchas (XII, 6). Nors savivaldą turinčios Bažnyčios pačios gali skirti savo vyskupus, tačiau tik iš vyskupų sąrašo, kurį pateikia Maskvos ir Visos Rusios patriarchas (XII, 9). Kitaip tariant, įvairioms procedūroms, kurios autonominėje Bažnyčioje yra paliktos savivaldai, „savivaldą turinti Bažnyčia“ turi gauti asmeninį patriarcho pritarimą. 

Faktiškai „savivaldą turinti Bažnyčia“  nuo eilinės metropolijos skiriasi tik tuo, kad, tarkime, vietoje „Estijos metropolija“ vadinasi „Estijos Ortodoksų Bažnyčia“, jos taryba vadinasi „sinodas“ ir jos vyskupai gali spręsti, kur kokie vyskupai tarnaus, bet tik su Maskvos patriarcho sutikimu. Tai toks ribotas savaraniškumas.   

Ukrainos atvejis. Maskvos patriarchato Ukrainos Ortodoksų Bažnyčiai, bijant, kad Ukrainos politinė valdžia gali uždrausti jos veiklą, statute buvo numatytas visas atskiras skyrius (X). Ji nei tai autonominė, nei tai „savivaldą turinti“, bet „savivaldą turinti Bažnyčia su plačiomis autonomijos teisėmis“ (X, 1). Nagrinėti, kas jos aprašyme paimta iš vieno Bažnyčios tipo, kas – iš kito, reikalo nėra, tačiau pats pavyzdys, kad dėl politinės valdžios baimės buvo netgi sukurtas visas atskiras skyrius Bažnyčios statusui aprašyti, yra iškalbingas.

Apibendrinimas

Kodėl Maskvos patriarchatas turi tokią sudėtingą autonomiškumo sistemą? Šį svarstymą paliksiu skaitytojams. Bet kokiu atveju, į akis krenta tai, jog visos „savivaldą turinčios Bažnyčios“ buvo sukurtos „problemiškose“ valstybėse: Latvijoje ir Estijoje – kur buvo alternatyvios Konstantinopolio patriarchato bendruomenės, Moldovoje – kur buvo alternatyvi Rumunijos patriarchato bendruomenė, Ukrainoje – kur gimė nepriklausomos, autokefalinės Bažnyčios siekis. Lietuvoje, kur nebuvo nei norinčių jungtis prie kito patriarchato, nei siekiančių autokefalijos, kaip ir daugybėje kitų buvusių SSRS valstybių, tokia struktūra nebuvo įsteigta. Taip į akis krenta tai, kad „savivaldą turinti Bažnyčia“ yra keistas hibridas – tai tarsi autonomiją imituojanti struktūra, kuri iš tikrųjų net nėra autonomiška, jau nekalbant apie nepriklausomybę (autokefaliją). 

Parama

Mūsų projektą galite paremti:

Contribee PayPal

Populiarūs įrašai