Kaip yra teikiama autokefalija?

Šis klausimas – „kaip yra teikiama autokefalija?“ – turėjo būti vienas iš pagrindinių, svarstomų Šventajame ir Didžiajame Ortodoksų Bažnyčios susirinkime Kretoje 2016 m. Tai – vienas iš nesutarimų tarp Maskvos ir Visuotinio (Konstantinopolio patriarchato). Jo pašalinti 2016 m. nepavyko, kadangi Maskvos patriarchatas boikotavo Ortodoksų Bažnyčios susirinkimą. Be Maskvos svarstyti klausimą, dėl kurio Maskva turi pretenzijų, būtų buvę beprasmiška.

Autokefalija – tai visiška Bažnyčios administracinė nepriklausomybė nuo kitų Ortodoksų Bažnyčių. Ortodoksų Bažnyčia yra viena bendrija, ją jungia vienas tikėjimas, tie patys sakramentai ir bendra bažnytinė drausmė, tačiau administraciškai autokefalinės Bažnyčios dalys yra viena nuo kitos nepriklausomos. 

Visuotinis (Konstantinopolio) patriarchatas laikosi pozicijos, kad tik pats Visuotinis patriarchatas gali suteikti autokefalijos statusą. Taigi, bendruomenė, kuri nori tapti autokefaline, turi pateikti prašymą Visuotinio patriarchato Šventajam Sinodui. Jeigu prašymas tenkinamas, Visuotinis patriarchas pasirašo dekretą apie autokefaliją (tomosą), kuriame aprašomas naujosios Bažnyčios teisinis statusas, teisės, pareigos bei įgaliojimų ribos.

Maskvos patriarchatas tvirtina, kad tik ta Bažnyčia, kurios teritorijoje yra autokefaline norinti būti bendruomenė, turi teisė pati tą autokefaliją suteikti. Pagal Maskvos versiją, jeigu Maskvos patriarchatui priklausanti bendruomenė nori tapti autokefaline, ji turi teikti prašymą Maskvos patriarchatui. Jeigu prašymas tenkinamas, dekretą apie autokefaliją (tomosą) pasirašo Maskvos patriarchas.

Analogiškai, Maskvos požiūriu, turėtų būti ir kitose Bažnyčios – Šiaurės Makedonijos Bažnyčiai autokefaliją turėtų teisę suteikti Serbijos patriarchatas, Abchazijos Bažnyčiai – Gruzijos (Sakartvelo) ir t.t.. 

Po to, kai pagal vieną iš šių scenarijų Bažnyčia tampa autokefaline, suteikusi autokefaliją Bažnyčia siunčia laiškus visoms egzistuojančioms autokefalinėms Bažnyčioms. Laiške prašomą naująją autokefalinę Bažnyčią įtraukti į Bažnyčių sąrašus ir pripažinti sau lygia. Šis procesas vadinamas recepcija, pripažinimas vyksta palaipsniui, panašiai, kaip valstybės pripažįsta naujos valstybės nepriklausomybę.

Kodėl ginčijamasi dėl autokefalijos suteikimo proceso

Problema dėl autokefalijos suteikimo procedūros yra iškilusi todėl, kad pats šiuolaikinis autokefalinis Bažnyčios organizavimo modelis yra naujas. Dar XIX a. tebuvo tik 6 autokefalinės Bažnyčios, iš kurių realiai autokefalinėmis (pagal šiuolaikinę sampratą) tebuvo tik dvi – Konstantinopolio ir Rusijos. Milžiniško autokefalinių Bažnyčių sąrašo atsiradimas XIX-XX a. buvo atsakas į naują Europos politinę realybę – po tautų pavasario atsiradusią daugybę nacionalinių valstybių. Ir dar nėra visų Ortodoksų Bažnyčių susitarta, kaip ši pakankamai nauja sistema turėtų veikti.

Šiandien egzistuoja tokios autokefalinės Bažnyčios:

Senieji patriarchatai (presbygene patriarcheia):
1. Konstantinopolio patriarchatas
2. Aleksandrijos ir Visos Afrikos patriarchatas
3. Antiochijos ir Visų Rytų patriarchatas
4. Jeruzalės patriarchatas

Jaunieji patriarchatai (neotera patriarcheia):
5. Maskvos patriarchatas
6. Serbijos patriarchatas
7. Rumunijos patriarchatas
8. Bulgarijos patriarchatas
9. Gruzijos (Sakartvelo) patriarchatas

Kitos autokefalinės Bažnyčios (autokefales ekklesies):
10. Kipro Bažnyčia
11. Graikijos Bažnyčia
12. Lenkijos Bažnyčia
13. Albanijos Bažnyčia
14. Čekijos žemių ir Slovakijos Bažnyčia
15. Ukrainos Bažnyčia
16. Šiaurės Makedonijos Bažnyčia

Beveik visoms šio sąrašo Bažnyčios autokefaliją suteikė Visuotinis (Konstantinopolio) patriarchatas. Beje, Maskvos patriarchatas taip pat yra gavęs autokefaliją iš Konstantinopolio patriarchato, bet dar viduramžių pabaigoje – 1589 m. Maskvos patriarchatas yra buvusi Konstantinopolio patriarchato Kyjivo metropolijos dalis.

Daugelis sąrašo Bažnyčių gavo autokefaliją atsiradus naujoms tautinėms valstybėms. Visuotinis (Konstantinopolio) patriarchatas suteikė Graikijos Ortodoksų Bažnyčiai (1850) naujoje Graikijos valstybėje, Rumunijos Ortodoksų Bažnyčiai (1885) naujoje Moldavijos ir Valachijos kunigaikštystėje, Serbijos Ortodoksų Bažnyčiai (1920) – Jugoslavijos karalystėje, Lenkijos Ortodoksų Bažnyčiai (1924) – Antrojoje Lenkijos Respublikoje, Albanijos Ortodoksų Bažnyčiai (1937) – nepriklausomoje Albanijoje, Bulgarijos Ortodoksų Bažnyčiai (1945) – Bulgarijoje. 

Sakartvelo (1990), Čekijos žemių ir Slovakijos (1998) Ukrainos (2019), Šiaurės Makedonijos (2022) Bažnyčios buvo pripažintos nepriklausomomis po komunistinės sistemos žlugimo.

Galite pastebėti, kad visos datos nėra tokios senos – seniausioji yra 1850 m., naujausioji – 2022 m. Taigi, autokefalinės Bažnyčios organizacijos modelis tebesiformuoja. 

Kaip atrodė Ortodoksų Bažnyčia iki šiuolaikinių autokefalijų?

Iki tautų pavasario XIX a. Visuotinis (Konstantinopolio) patriarchatas, kurio valdžioje buvo daugelis išvardytų Bažnyčių, veikė Osmanų imperijoje. Kartu su Konstantinopolio patriarchatu Osmanų imperijoje veikė penkios nuo apaštalų laikų egzistuojančios nepriklausomos Bažnyčios: Aleksandrijos, Antiochijos ir Jeruzalės patriarchatai, taip pat autokefalinė Kipro Bažnyčia. Su Rusijos Bažnyčia, neturėjusia tuo metu patriarcho, tai buvo visos šešios tuo metu egzistavusios autokefalinės Bažnyčios.

Taigi, autokefalinių Bažnyčių sąrašas XIX a. atrodė šitaip:

Senieji patriarchatai (presbygene patriarcheia):
1. Konstantinopolio patriarchatas
2. Aleksandrijos ir Visos Afrikos patriarchatas
3. Antiochijos ir Visų Rytų patriarchatas
4. Jeruzalės patriarchatas

Kitos autokefalinės Bažnyčios (autokefales ekklesies):
5. Rusijos Bažnyčia
6. Kipro Bažnyčia

Visi keturi tais laikais egzistavę patriarchai rezidavo Konstantinopolyje, o Konstantinopolio patriarchas jiems pirmininkavo. Kaip oficialus visų imperijos krikščionių ortodoksų vadovas Osmanų imperijoje (etnarchas) bei Ortodoksų Bažnyčios atstovas sultonui, jis akivaizdžiai buvo Ortodoksų Bažnyčios lyderis. „Visuotinio patriarcho“ statusą jis įgijo dar Bizantijos imperijos laikais dėl beveik tos pačios priežasties – jis buvo Bažnyčios atstovas Bizantijos imperatoriui.

Tuo tarpu XIX a. visoje Rusijos imperijoje, įskaitant Sakartvelą (Gruziją), Ukrainą, Lenkiją, Rumunijos dalį (Besarabiją) egzistavo tik viena autokefalinė Bažnyčia, kuri vadinosi „Rusijos Ortodoksų Bažnyčia“ ir buvo valdoma ne patriarcho, o Švenčiausiojo Sinodo, įsikūrusio sostinėje Sankt Peterburge. Kai buvo užkariaujamos šalys, turėjusios autokefalinę Bažnyčia, pvz., Sakartvelas (Gruzija), tai vietinės autokefalijos Rusijos buvo naikinamos. Bažnyčia Rusijoje veikė išvien su valdžia ir Bažnyčios nutarimų įgyvendinimą užtikrino valdžios galia.

Toks buvo status quo – egzistuoja keturi  „Rytų patriarchai“ (rus. Восточные Патриархи) ir Rusijos Bažnyčia, Rytų patriarchai turėjo autoritetą Rusijoje, buvo leidžiamos ir net oficialiame Katekizme cituojamos jų enciklikos, bet nesikišo į Rusijos imperijos vidaus gyvenimą, kur tvarkėsi valdžios remiama Rusijos Bažnyčia. O Osmanų imperijoje, pirmininkaujant Konstantinopolio patriarchui, jie tvarkėsi kaip norėjo, o sprendimų vykdymą užtikrino sultonas. Kipro autokefalija tuo metu buvo visiškai formali.

Gilesnėje senovėje – Bizantijos imperijos laikais – egzistavo tik viena Rytų krikščionių imperija ir taip pat tik vienas joje lyderio poziciją užimantis (Konstantinopolio-Naujosios Romos) patriarchas. Ten buvo dešimtys, kai kuriais laikotarpiais netgi apie šimtą autokefalijų, bet visas jas koordinavo vienas Visuotinis patriarchas ir viena Bizantijos imperijos valdžia. Daugelis autokefalijų buvo panaikintos žlungant imperijai, o ypač įsigalėjus Osmanų imperijai. Šiandienos standartais daugelis to meto „autokefalijų“ nebuvo pilnavertės.

Žodis „autokefalija“ Bizantijos laikais taip ir nepateko į kanonų teisę, o to meto autokefalinės Bažnyčios neturėjo tokios nepriklausomybės, kokią turi naujosios autokefalijos, nes buvo kontroliuojamos centrinės politinės-bažnytinės valdžios. Kaip išimtį iš taisyklės galima paminėti Serbijos, Bulgarijos ir Sakartvelo Bažnyčias, egzistavusias nepriklausomose valstybėse, bet vėliau panaikintas, ir, vėlgi, nepadariusias jokios įtakos kanonų teisės raidai.

Autokefalijos samprata vėl tapo aktuali tik žlungant jau kitai – Osmanų imperijai. Tada daugelis tautų panoro nepriklausomų valstybių ir nepriklausomų Bažnyčių. 

Konstantinopolio suteiktos autokefalijos: tautų pavasaris Osmanų imperijoje

Prasidėjus tautų pavasariui, daugybė tautų, įskaitant graikus, norėjo išsivaduoti iš Osmanų imperijos. Idėja, kad nepriklausoma valstybė turi turėti nepriklausomą Bažnyčia buvo grindžiama senoviniu kanonu, pagal kurį bažnytinė administracinė sistema turi sekti politine:

„Mes taip pat išlaikome mūsų tėvų nustatytą taisyklę, kuri skamba taip: miestą atkuria arba įsteigia karališkoji valdžia, o bažnytiniame [vyskupijų, metropolijų…] suskirstyme dera vadovautis pilietiniu ir žemiškuoju [administraciniu] skirstymu.“  – In trullo 38 kanonas, cituodamas IV susirinkimo 17 kanoną.

Žinoma, serbų ir bulgarų atveju tautinio atgimimo metu dar buvo romantiškai prisimenamos viduramžių Serbijos ir Bulgarijos valstybės, turėjusias savo autokefalines Bažnyčios. Kitos tautos norėjo ne atkurti, o sukurti savo autokefalines Bažnyčias.

Osmanų imperijos valdžia persekiojo sukilėlius ir darė spaudimą Konstantinopolio patriarchatui, kad jis neremtų ne tik tautų nepriklausomybės siekio, bet ir neleistų siekti nepriklausomybės Bažnyčioje. Sultonui buvo svarbu išsaugoti bent Bažnyčią kaip galios priemonę. Konstantinopolio patriarchas Grigalius V netgi buvo pakartas už įtarimus remiant graikų sukilimą.

Patriarcho Grigaliaus V pakorimas

Iš pradžių Konstantinopolio patriarchatas dvejojo kaip reaguoti į naująją politinę realybę. Ir ginant savo interesus, ir spaudžiant sultonui, patriarchatas dažnai kovojo su „autokefalistais“, juos ekskomunikuodavo. Ypač didelis konfliktas buvo dėl Bulgarijos Bažnyčios autokefalijos. Vėliau patriarchatas pakeitė savo pažiūras ir išdalino autokefalijas visiems, kas jų norėjo, netgi Graikijos Ortodoksų Bažnyčiai. Iš esmės Visuotinis patriarchatas suvokė, kad tautų pavasario nesilaikysi, todėl patriarchato valdžia turi remtis ne politine-administracinė galia, būti grynai moraline. Naujajame pasaulyje Konstantinopolio patriarchas gali būti tik dvasiniu autoritetu ir koordinatoriumi.

Taip susiformavo nauja praktika – nepriklausoma valstybė = nepriklausoma Bažnyčia. Kaip neseniai sakė Graikijos Ortodoksų Bažnyčios vadovas arkivyskupas Jeronimas, „nepriklausomai valstybei yra natūralu siekti nepriklausomos Bažnyčios“. Tose valstybėse, kur ortodoksų bendruomenės buvo per mažos autokefalijai, sukurtos autonomijos (pvz. Latvijoje, Estijoje).

Taip  autokefalinėmis tapo: Graikijos Ortodoksų Bažnyčia (1850), Rumunijos Ortodoksų Bažnyčia (1885), Serbijos Ortodoksų Bažnyčia (1920), Lenkijos Ortodoksų Bažnyčia (1924), Albanijos Ortodoksų Bažnyčia (1937), Bulgarijos Ortodoksų Bažnyčia (1945). Iš anksčiau autokefalinėmis buvo Rusijos Ortodoksų Bažnyčia ir Kipro Ortodoksų Bažnyčia.

Po II pasaulinio karo autokefalinių Bažnyčių sąrašas jau atrodė šitaip:

Senieji patriarchatai (presbygene patriarcheia):

1. Konstantinopolio patriarchatas
2. Aleksandrijos ir Visos Afrikos patriarchatas
3. Antiochijos ir Visų Rytų patriarchatas
4. Jeruzalės patriarchatas

Jaunieji patriarchatai (neotera patriarcheia):
5. Maskvos patriarchatas
6. Serbijos patriarchatas
7. Rumunijos patriarchatas
8. Bulgarijos patriarchatas

Kitos autokefalinės Bažnyčios (autokefales ekklesies):
9. Kipro Bažnyčia
10. Graikijos Bažnyčia
11. Lenkijos Bažnyčia
12. Albanijos Bažnyčia

Kitaip tariant, nepriklausomų Bažnyčių skaičius nuo Osmanų imperijos laikų išaugo dvigubai. Negana to, penki buvusios Osmanų imperijos patriarchatai atsidūrė nepriklausomose valstybėse ir pradėjo atskirą gyvenimą.

Maskvos suteiktos autokefalijos: naujovės atsiradimas sovietmečiu

XX a. Rusijos Ortodoksų Bažnyčia išgyveno didelius pokyčius. 1918 m. buvo atkurtas Maskvos patriarchatas, pirmuoju naujuoju patriarchu buvo išrinktas Tichonas, tačiau Bažnyčia buvo persekiojama. Po jo mirties 1924 m. sovietų valdžia kliudė naujojo patriarcho išrinkimui, daugybė dvasininkų buvo žudomi.

II pasaulinio karo metais Josifas Stalinas pakeitė Sovietų Sąjungos religinę politiką, nes suprato, kad ji kliudo kare. Vietoje persekiojimo jis pasirinko kontrolę. 1943 m. Maskvos patriarchatui leista atnaujinti veiklą, išsirinkti patriarchą, bet buvo pareikalauta, kad Maskvos patriarchatas suteiktų autokefaliją Stalino gimtojo Sakartvelo (Gruzijos) Ortodoksų Bažnyčiai. Tai buvo pirmas kartas, kai Maskvos patriarchatas prisiėmė sau teisę suteikti autokefaliją kitai Bažnyčiai. Žinoma, Konstantinopolis tokio veiksmo nepripažino.

1948 m. Maskva, gindama savo naująją teisę tik pačiai vienai spręsti apie savo dalių autokefaliją, pareikalavo iš Lenkijos Ortodoksų Bažnyčios atsisakyti Konstantinopolio patriarchato suteiktos autokefalijos ir priimti naują autokefaliją iš Maskvos patriarcho rankų. Žinoma, visa tai rėmė sovietų spec. tarnybos, kurioms buvo svarbi Bažnyčios kontrolė. Lenkijos Bažnyčia palūžo ir priėmė Maskvos sąlygas.

1951 m. Maskva suteikė autokefaliją jau trečiajai Bažnyčiai. Jau po Josifo Stalino ir Jugoslavijos diktatoriaus Josifo Tito konflikto, Maskvos patriarchatas suteikė autokefaliją buvusiai Serbijos Ortodoksų Bažnyčios daliai, atsidūrusiai sovietų įtakos orbitoje – Čekijos žemių ir Slovakijos Bažnyčiai. Kaip ir ankstesniais atvejais, šio žingsnio nepripažino Konstantinopolio patriarchatas ir laisvojo pasaulio Bažnyčios, bet pripažino atsidūrusios po geležine uždanga.

Paskutinė Maskvos suteikta autokefalija – 1970 m. Ortodoksų Bažnyčiai Amerikoje. Ši autokefalija buvo itin skandalinga, nes graikiškoji Amerikos arkivyskupija yra didžiausia Konstantinopolio patriarchato bendruomenė pasaulyje, ir ji vis dar yra šešis kartus didesnė už maskvietišką „Ortodoksų Bažnyčią Amerikoje“. Tačiau pagal Maskvos logiką, graikų arkivyskupija turėtų įsilieti į naująją Maskvos paskelbtą autokefalinę Bažnyčią. Naująjį darinį kaip autokefaliją pripažino komunistų valdomose Bulgarijoje, Sakartvele, Lenkijoje ir Čekoslovakijoje įsikūrusios Bažnyčios, kitos jį tebelaiko Maskvos patriarchato dalimi.

Žlugus Sovietų Sąjungai, pats Konstantinopolio patriarchatas suteikė autokefaliją Čekijos-Slovakijos ir Sakartvelo (Gruzijos) Bažnyčioms. Tik Ortodoksų Bažnyčia Amerikoje neturi visuotinio pripažinimo.

Kai aš pradėjau mokytis seminarijoje 2016 m., vis dar buvo 14 visuotinai pripažįstamų autokefalinių Bažnyčių:

Senieji patriarchatai (presbygene patriarcheia):
1. Konstantinopolio patriarchatas
2. Aleksandrijos ir Visos Afrikos patriarchatas
3. Antiochijos ir Visų Rytų patriarchatas
4. Jeruzalės patriarchatas

Jaunieji patriarchatai (neotera patriarcheia):
5. Maskvos patriarchatas
6. Serbijos patriarchatas
7. Rumunijos patriarchatas
8. Bulgarijos patriarchatas
9. Gruzijos (Sakartvelo) patriarchatas

Kitos autokefalinės Bažnyčios (autokefales ekklesies):
10. Kipro Bažnyčia
11. Graikijos Bažnyčia
12. Lenkijos Bažnyčia
13. Albanijos Bažnyčia
14. Čekijos žemių ir Slovakijos Bažnyčia

Po sovietmečio – mūsų laikų situacija

Dekretas (tomosas) apie Ukrainos Bažnyčios autokefaliją

Žlungant dar dviem praeities imperijoms – Sovietų Sąjungai ir Jugoslavijai – iškilo ta pati problema, kaip ir Osmanų imperijoje. Daugybė naujų tautų kūrė naujas nacionalines valstybes ir norėjo nepriklausomų Bažnyčių. Jugoslavijoje – nuo Serbijos (Pečo) patriarchato, Sovietų Sąjungoje – nuo Maskvos. Taip atsirado daugybė susiskaldymų bei konfliktų, kurie iki šiol nėra išgydyti.

Mūsų laikais du aktualiausi pavyzdžiai – Šiaurės Makedonijos (Ochrido) Bažnyčios autokefalija ir Ukrainos Bažnyčios autokefalija.

Šiaurės Makedonijos Bažnyčia siekė nepriklausomybės nuo Serbijos Ortodoksų Bažnyčios. Šis konfliktas prasidėjo dar diktatoriaus J. Tito laikais, kuris siekė sustiprinti makedonų tautinę tapatybę, atskirti juos nuo serbų ir bulgarų. Tuomet jis davė žalią šviesą autokefalinei Makedonijos Bažnyčiai, bet Serbijos Bažnyčia su tuo vis tiek nesutiko. Naujasis darinys papiktino ir Bulgarus, kurių Bažnyčia yra kilusi iš viduramžių Ochrido arkivyskupijos (Ochridas šiandien yra Šiaurės Makedonijoje), ir graikus, nes „Makedonija“ yra Šiaurės Graikijos pavadinimas (graikų Makedonijos sostinė – Salonikai). Taigi, Jugoslavijos laikais šį klausimą išjudinti buvo keblu.

Žlugus Jugoslavijai, prasidėjo naujas makedonų gyvenimo etapas, nepriklausoma valstybė stengėsi sukurti diplomatinius ryšius su aplinkinėmis valstybėmis, o Bažnyčia – su Bažnyčiomis. Buvo du būdai prašyti kanoniškos autokefalijos – arba, vadovaujantis Maskvos logika, prašyti Serbijos Motinos-Bažnyčios, kad ji pripažintų savo dalį autokefaline, arba, vadovaujantis Konstantinopolio logika, kreiptis į Konstantinopolio patriarchatą. Makedonai nutarė nesivelti į kanoninį-ekleziologinį ginčą ir tiesiog kreipėsi ir į Serbijos, ir į Konstantinopolio Bažnyčias.

Lygiai taip pat pasielgė nepriklausomos Ukrainos valstybės metropolitas Filaretas, Maskvos patriarchato Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios vadovas. 1992 m. jis surinko visos Ukrainos Bažnyčios vyskupų susirinkimą, kuris kreipėsi ir į Maskvos patriarchatą, ir į Konstantinopolio patriarchatą prašydamas autokefalijos. Metodą abi Bažnyčios pasirinko tą patį, bet rezultatas buvo labai skirtingas.

Turbūt ir dėl to, kokie buvo baisūs Jugoslavijos karai, ir dėl to, kad dabartinis Serbijos patriarchas Porfirijus tiesiog yra krikščioniškas žmogus, Makedonijos Bažnyčios problemą 2022 m. pavyko išspręsti galutinai ir taikiai, nors tai ir užtruko. Bažnyčia buvo pervadinta į Šiaurės Makedonijos Ortodoksų Bažnyčią (Ochrido arkivyskupiją), jai autokefaliją suteikė iškart ir Serbija, ir Konstantinopolis.

Ukrainos atveju Maskvos patriarchatas iškart šiurkščiai pasipriešino autokefalijos siekiui, daugelis Ukrainos vyskupų įbauginti jo atsisakė, kiti – buvo ekskomunikuoti. Iš pradžių Maskva vis kartojo, kad autokefalijai „dar neatėjo laikas“, vėliau, patriarchu tapus Kirilui, jau klausimą griežtai atsisakė nagrinėti. Viskas baigėsi tuo, kad 2014 m. prasidėjus karui Ukrainoje, o 2016 m. Maskvai boikotavus Šventąjį ir Didįjį Ortodoksų Bažnyčios susirinkimą Kretoje tapo aišku, kad tikėtis Maskvos atsivertimo, kaip įvyko Serbijoje, neįmanoma. Tuomet 2019 m. Konstantinopolio patriarchas vienašališkai suteikė autokefaliją Ukrainos Bažnyčiai.

Šiuo metu nepriklausomą Ukrainos Bažnyčią pripažįsta Konstantinopolio, Aleksandrijos, Kipro ir Graikijos Bažnyčios. Maskva dėl šio žingsnio nutraukė eucharistinę bendrystę su Konstantinopoliu.

Taip 2019 m. ir 2022 m. Bažnyčių sąrašas pasipildė dar dviem Bažnyčiomis. Dabar Konstantinopolio patriarchato naudojamas sąrašas atrodo taip, kaip pateikta straipsnio pradžioje.

Šiuo metu vis dar yra bendruomenių, kurios siekia autokefalijos.

Apibendrinimas

Autokefalijų teikimo tvarka – tai aktualus Ortodoksų Bažnyčios kanonų ir mokymo apie Bažnyčią (ekleziologijos) klausimas. Jis dar nėra išspręstas. Kas yra akivaizdu, tai kad autokefaliją norinti gauti bendruomenė turi kreiptis ir į Konstantinopolio patriarchatą, ir į savo autokefalinės Bažnyčios vadovus. Šiaurės Makedonija tapo taikaus sprendimo pavyzdžiu. Tačiau dažniausiai autokefalijos prašoma ne dėl to, kad su tais vadovais labai draugiški santykiai, o kaip tik todėl, kad bandoma išsivaduoti iš imperijos. Todėl, dažniausiai Motina-Bažnyčia savo dukros nepaleidžia ir prasideda ilgametis konfliktas (galų gale, Šiaurės Makedonijoje jis iš viso truko 55 metus).

Deja, Maskvos patriarchatas nerodo valios susitarti dėl autokefalijų teikimo tvarkos. Greičiausiai šį klausimą jau po Ukrainos karo spręs ateities kartos. 

Susijęs straipsnis: M. Namee: Kada atsirado šiuolaikinės Autokefalinės Bažnyčios? (ortodoksas.lt)