Kas yra Visuotinis (Konstantinopolio) patriarchatas?

Hagia Sophia  istorinė Konstantinopolio katedra
(šiandien nebepriklauso Bažnyčiai)

Konstantinopolis – didžiausias Europos miestas, kurio dalis yra Europoje, dalis – Azijoje, turintis net 15 milijonų gyventojų. Šiuolaikinis jo pavadinimas, įvestas 1930 m., yra Stambulas (turk. İstanbul), kilęs nuo graikiško posakio is tin buli – „į miestą“. Miesto rajone, vadinamame Fanaru (turk. Fener) yra įsikūrusi viena seniausių Ortodoksų Bažnyčios institucijų – Visuotinis patriarchatas (gr. oikoumenikon patriarcheion), arba Visuotinė patriarchija.

Nepaisant to, kad šiuolaikinėje Turkijoje beveik neliko krikščionių ortodoksų, Visuotinė patriarchija yra ne tik Turkijos, bet viso pasaulio krikščionims svarbi institucija, jau tūkstantį septynis šimtus metų vykdanti visos Ortodoksų Bažnyčios telkimo, vienijimo ir koordinavimo tarnystę.

„Konstantinopolio patriarchatas“ ar „Visuotinis patriarchatas“?

324 m. ortodoksų šventasis imperatorius Konstantinas pradeda didžiules statybas Bosforo sąsiaurio miestelyje, pavadinimu „Bizantija“ (Naujųjų laikų europiečiai pagal šio miestelio pavadinimą pradės vadinti visą imperiją – „Bizantijos imperija“). Imperatorius suprato, kad valdyti didelę, daugiausiai Rytuose tuo metu sukoncentruotą imperiją iš senosios sostinės – Romos, jau nepatogu. Reikalingas naujas miestas Rytų imperijos širdyje. Jį Konstantinas pavadina „Naująja Roma“, o žmonės vadina valdovo vardu – „Konstantinopolis” (Konstantino miestas). Šiandien šis miestas ir vadinasi „Stambulas“


Konstantinopolis (Stambulas) šiuolaikiniame Europos žemėlapyje

Pasak Bažnyčios tradicijos, Evangeliją į Bizantijos miestelį atnešė apaštalas Andriejus. Daugybė Mažosios Azijos vyskupų karštu turėjo apaštališką kilmę – Efezas, Smirna, Nikėja... Todėl vyskupo garbė priklausė ne tik nuo istorinės miesto reikšmės, bet ir nuo politinės. Naujosios Romos arkivyskupas, tapęs naujos sostinės ganytoju, taip pat tapo ir nauju Bažnyčios lyderiu.

Jau antras visuotinis Bažnyčios susirinkimas (381) vyksta Konstantinopolio mieste. 3-iasis šio Visuotinio susirinkimo kanonas skelbė:

„Konstantinopolio vyskupas tebūna garbingiausias po Romos vyskupo, nes šis miestas – Naujoji Roma“ (I Visuot. susirink., 3 kanonas)

Tuo metu katalikai ir ortodoksai tebebuvo viena Bažnyčia. Garbingas Senosios Romos vyskupo (Romos popiežiaus) statusas buvo išsaugotas dėl miesto istorinės reikšmės krikščionybei – nors jis faktiškai neteko sostinės statuso, bet Roma – tai apaštalų Petro ir Pauliaus miestas, stiprus ankstyvosios krikščionybės centras, svarbus Vakarams. Todėl Senoji Roma tebegerbiama, bet Naujosios Romos vyskupą susirinkimas iškelia kaip naują krikščioniškojo pasaulio lyderį.

Chalkedono visuotinis susirinkimas patvirtino šį statusą. Prisimindami Konstantinopolio susirinkimo nutarimą, Chalkedono tėvai nusprendė:

„... Senosios Romos sostui tėvai deramai numatė privilegijas: mat tai buvo sostinė. Sekdami tuo pačiu pasvarstymu ir šimtas penkiasdešimt Dievą mylinčių vyskupų suteikė lygias privilegijas Švenčiausiajam Naujosios Romos sostui, teisingai pasvarstę, kad miestas, gavęs garbę būti imperatoriaus ir senato miestu, ir turintis lygias privilegijas su senąja sostine Roma, ir bažnytiniuose reikaluose bus išaukštintas [kaip Roma], ir bus antras po jos“ (IV Visuot. susirink., 28 kanonas)

Ar šis „išaukštinimas“ viso labo reiškė, kad Konstantinopolio patriarchas stovės pirmas per pamaldas su kitais vyskupais ir turės kitas, grynai ceremonialias privilegijas, ar visgi reiškė tam tikrą valdžią? Žinoma, Chalkedono susirinkimo tėvai negaišo laiko tuščioms ceremonijoms, o sprendė svarbiausius Bažnyčios gyvenimo klausimas. Konstantinopolio patriarchatas tampa naujuoju Visuotinės Bažnyčios centru.

Pradedant nuo IV visuotinio susirinkimo, visiems visuotiniams susirinkimams (o vėliau – ir didiesiems Ortodoksų Bažnyčios susirinkimams) pirmininkaus būtent Konstantinopolio–Naujosios Romos patriarchas. V ir VI visuotiniai susirinkimai jau vyks pačiame Konstantinopolyje. IV susirinkimas numato ir dvi svarbias Konstantinopolio patriarcho privilegijas:

• Priimti apeliacijas iš bet kokio patriarchato dvasininkų (9 kanonas)
• Valdžią kraštuose, kurie nepriskirti jokiam patriarchatui (28 kanonas)

Taigi, jis tampa didžiųjų krikščionijos ginčų arbitru ir Bažnyčios misijos nekrikščioniškame pasaulyje koordinatoriumi. Vėliau šis sąrašas bus papildytas dar viena svarbia privilegija:

• Valdžia bet kuriame patriarchate steigti stauropegijas, t.y. tiesiogiai Konstantinopolio patriarchui pavaldžius vienuolynus, parapijas ir pasauliečių brolijas (seserijas) (Epanagoge, III titulas, 10).

Ši privilegija taip pat susijusi su Konstantinopolio patriarcho kaip lyderio tarnyste. Visuotinės patriarchijos skirtinguose patriarchatuose stauropegijos įgalina visose Bažnyčios vietose jį turėti savo atstovybes, bendrauti, kita vertus – esant ypatingai reikmei, padaryti dalį tikinčiųjų ar dvasininkų nepavaldžiais vietiniam vyskupui, kai to reikalauja Visuotinės Bažnyčios interesas.

IV Visuotinio susirinkimo metu taip pat buvo įsteigtas Visuotinės Bažnyčios organas, veikęs Konstantinopolyje – endeminis sinodas (gr. endemousa synodos). Tai buvo toks susirinkiminis organas, kurio susirinkimus šaukdavo ir kuriam pirmininkaudavo Konstantinopolio patriarchas, bet jį sudarydavo visi mieste esantys vyskupai, nepriklausomai nuo jų patriarchato. Faktiškai bet kurio patriarchato vyskupas, iškilus rimtiems dogminiams ar disciplininiams ginčams, galėjo atvykti į Konstantinopolį, sudalyvauti endeminio sinodo posėdyje ir gauti atsakymus į rūpimus klausimus. Šis sinodas veikė iki XVIII a., kuomet jį pakeitė šiuolaikinis Visuotinės patriarchijos Šventasis Sinodas.

Būtent todėl, kad Konstantinopolio arkivyskupija tarnavo kaip koordinacinis centras visai Visuotinei Bažnyčiai, VI a. ji pradėta vadinti „Visuotine patriarchija“ (gr. oikoumenikon patriarcheion). Oficialus jos vadovo titulas – „Dievo malone Konstantinopolio-Naujosios Romos arkivyskupas, Visuotinis patriarchas“. „Konstantinopolio patriarchas“ – plačiai naudojamas neoficialus įvardijimas. Konstantinopolio patriarchatas išlaikė savo koordinacinį vaidmenį ir Osmanų imperijos, ir mūsų laikais, ir nuo šiuo metu yra pirmas pagal garbę Ortodoksų Bažnyčioje.

Kartais lietuviškoje žiniasklaidoje ir netgi mokslo darbuose galima pamatyti klaidingą pavadinimą „ekumeninis patriarchas“. Tai – neteisingas vertinys iš anglų kalbos. Oikoumene graikiškai reiškia „visata, gyvenamasis pasaulis“, todėl lietuviškai mes oikoumenikoi synodoi vadiname „visuotiniais susirinkimais“ (angl. ecumenical councils), o patriarchą, oikoumenikos patriarches, vadiname „visuotiniu patriarchu“ (angl. ecumenical patriarch).

Turkijos Bažnyčia ar pasaulinė Bažnyčia?

Šiandien Visuotinio patriarchato centras Konstantinopolio mieste (Stambule), Fanaro kvartale turi tik simbolinę reikšmę – po krikščionių genocido ir trėmimų Mažojoje Azijoje XX a. pradžioje, ortodoksų Turkijoje beveik neliko. Didžioji dalis Visuotinio patriarchato tikinčiųjų gyvena ne Turkijoje, o JAV, Australijoje ir Vakarų Europoje.

Šalys, kuriose yra Visuotinio patriarchato vyskupijos.
Raudonai pažymėti Visuotinio patriarchato centrai,
mėlynai - autonominės Bažnyčios.

Visuotinis patriarchatas turi vyskupijas Šiaurės Amerikoje (JAV, Kanadoje, Meksikoje), Pietų Amerikoje (Argentinoje), Okeanijoje (Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje) ir Azijoje (Hong Konge ir Pietų Korėjoje), ypač daug vyskupijų yra vakarinėje Europos pusėje: Švedijoje, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Šveicarijoje, Ispanijoje, Portugalijoje ir t.t.. Europoje taip pat yra dvi autonominės Konstantinopolio patriarchatui pavaldžios Bažnyčios – Estijos Apaštališkoji Ortodoksų Bažnyčia ir Suomijos Ortodoksų Bažnyčia.

Visuotiniam patriarchui taipogi tiesiogiai pavaldūs šventojo Atono kalno vienuolynai. Jie yra tarsi Ortodoksų Bažnyčios dvasinis centras. Patriarchas yra visų vienuolynų valdantysis vyskupas.

Atono kalnas (gr. Agion Oros, rus. Afon), kuriame įsikūrę
Visuotinei patriarchijai pavaldūs vienuolynai. Wikimedia nuotr.

Atono kalno vienuoliai. Orthodox Times nuotr.

Konstantinopolis po visą pasaulį pasklidusios Bažnyčios koordinaciniu centru tapo natūraliai. IV-XV amžiais Konstantinopolis buvo Rytų Romos (Bizantijos) imperijos sostinė, kuri apėmė daugybę Viduržemio jūros, ypač Artimųjų Rytų valstybių. Nuo XV a. iki XX a. Konstantinopolis (turk. Ḳosṭanṭīnīye) buvo taip pat didelės Osmanų imperijos sostine, tad Visuotinė patriarchija organiškai išsaugojo savo koordinacines funkcijas. Jos net išaugo, nes musulmonų valdovai Konstantinopolio patriarchą paskyrė imperijos krikščionių (millet-i Rûm) vadovu bei atstovu – etnarchu. 

XX a. žlugus Osmanų imperijai ir įvykus Mažosios Azijos tragedijai, kai daugelis krikščionių arba buvo ištremti, arba priversti bėgti, arba nužudyti, Konstantinopolio miestas prarado savo politinio centro vaidmenį. Naujoje, gerokai mažesnėje valstybėje, pakeitusioje Osmanų imperiją – Turkijoje, sostine buvo pasirinkta Ankara. Atsižvelgiant į šiuos pokyčius, plėtėsi ir Visuotinės patriarchijos geografija.

1966 m. Šveicarijoje, Ženevos rajone pavadinimu Chambésy, buvo įsteigtas naujasis Visuotinio patriarchato centras (pranc. Centre Orthodoxe du Patriarcat Œcuménique). Ženeva buvo pasirinkta kaip politiškai neutrali teritorija, kurioje yra Jungtinių Tautų Organizacijos, Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus ir ekumeninės Pasaulio Bažnyčių Tarybos būstinės. Šiame Visuotinio patriarchato centre vyko susitikimai prieš Šventąjį ir Didįjį Ortodoksų Bažnyčios susirinkimą Kretoje (2016 m.). 

Visuotinio patriarchato centras Ženevoje. Wikimedia nuotr.

Visuotinio patriarchato centras Ženevoje. Wikimedia nuotr.


Centro bažnyčios ikonostasas

Visų Autokefalinių Ortodoksų Bažnyčių vadovų
koncelebruojamos pamaldos Visuotinio patriarchato centre, Ženevoje.
Rumunijos patr. nuotr.

Kadangi būtinybės palikti Turkiją patriarchui nėra, tai pagrindiniu patriarchato administraciniu centru lieka Fanaras, Stambule. Konstantinopolis-Naujoji Roma, žinoma, krikščionims toks pats istoriškai svarbus, kaip ir Senoji Roma, kurios vyskupai nekeitė savo titulo net tada, kai iš šlovingos sostinės liko tik gotų puldinėjamas istorinis miestas. 

Konstantinopolis ir Ortodoksų Bažnyčios vienybės liudijimas

Ortodoksų Bažnyčią sudaro 16 autokefalinių (nepriklausomų) Bažnyčių:

Senieji patriarchatai (presbygene patriarcheia):
1. Konstantinopolio patriarchatas
2. Aleksandrijos ir Visos Afrikos patriarchatas
3. Antiochijos ir Visų Rytų patriarchatas
4. Jeruzalės patriarchatas

Jaunieji patriarchatai (neotera patriarcheia):
5. Maskvos patriarchatas
6. Serbijos patriarchatas
7. Rumunijos patriarchatas
8. Bulgarijos patriarchatas
9. Gruzijos (Sakartvelo) patriarchatas

Kitos autokefalinės Bažnyčios (autokefales ekklesies): 
10. Kipro Bažnyčia
11. Graikijos Bažnyčia
12. Lenkijos Bažnyčia
13. Albanijos Bažnyčia
14. Čekijos žemių ir Slovakijos Bažnyčia
15. Ukrainos Bažnyčia
16. Šiaurės Makedonijos Bažnyčia (šią akimirką dar laukia tomoso)

Visos 16 Bažnyčių yra administraciškai viena nuo kitos nepriklausomos. Jas jungia tik vienas tikėjimas, tam tikra bendra disciplina (kanonų teisė) ir bendri sakramentai – viena Eucharistija. Konstantinopolio patriarchas neturi valdžios kitiems patriarchams, tačiau turi minėtas kelias privilegijas, bei yra pirmas pagal garbę (primus inter pares), kas leidžia jam atlikti Visuotinės Bažnyčios telkimo ir koordinavimo tarnystę.

Per paskutinius trisdešimt metų matėme, kaip Konstantinopolio patriarchas tarpininkavo įvairių Bažnyčios krizių metu, iš ypač Ukrainos ir Šiaurės Makedonijos atvejais. Taip pat 2016 m. tapome Šventojo ir Didžiojo Ortodoksų Bažnyčios susirinkimo Kretoje liudininkais.

2016 m. Šventasis ir Didysis Ortodoksų Bažnyčios susirinkimas Kretoje

Jame dalyvavo Konstantinopolio, Aleksandrijos, Jeruzalės, Serbijos, Rumunijos, Kipro, Graikijos, Lenkijos, Albanijos, Čekijos žemių ir Slovakijos Bažnyčių vadovai bei delegacijos, susirinkimas aptarė aktualiuosius Visuotinės Ortodoksų Bažnyčios gyvenimo klausimus, parengė įvairius dokumentus bei encikliką. Kaip toje enciklikoje skelbiama:

„Nuo pat Apaštalų Susirinkimo Jeruzalėje (Apd 15,5-29) iki mūsų laikų Ortodoksų Bažnyčia savo vienybe ir visuotinumu yra Susirinkimų Bažnyčia. Bažnyčia pati yra Kristaus įsteigtas ir Šventosios Dvasios vadovaujamas Susirinkimas, atitinkantis apaštalų žodžius: „Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga...“ (Apd 15, 28). Per visuotinius ir vietinius susirinkimus Bažnyčia skelbė ir tebeskelbia Švenčiausiosios Trejybės slėpinį, apreikštą per Dievo Sūnaus ir Žodžio įsikūnijimą.

Susirinkimų darbas istorijoje nenutrūkstamai tęsėsi per vėlesnius, visuotinę galią turinčius susirinkimus, pavyzdžiui, Didįjį Susirinkimą (879-880 m.), sušauktą Konstantinopolio patriarcho Fotijaus Didžiojo laikais, taip pat Didžiuosius Susirinkimus, sušauktus šv. Grigaliaus Palamos (1341, 1351, 1368 m.), per kuriuos buvo patvirtintos tos pačios tikėjimo tiesos, ypač susijusios su Šventosios Dvasios kylimu ir žmonių dalyvavimu Nesukurtosiose Dieviškose Energijose; dar, per Konstantinopolyje sušauktus Šventuosius ir Didžiuosius Susirinkimus: 1484 m. – siekiant atmesti Florencijos unijinį susirinkimą (1438-1439 m.), 1638, 1642, 1672 ir 1691 m. – siekiant paneigti protestantų įsitikinimus, o 1872 m. – pasmerkti etnofiletizmą kaip ekleziologinę ereziją.

Be Visuotinio patriarchato tarnystės Ortodoksų Bažnyčia pavirstų į atskirų, menkai susijusių Bažnyčių konfederaciją, panašiai kaip skirtingos protestantų denominacijos, kurias jungia tik bendras tikėjimas ir nieko daugiau. Nors visuotinė patriarchija nėra ortodoksų „Vatikanas“, tai yra pirmininkaujanti Bažnyčia, sukurianti sąlygas vieningam Bažnyčios sinodiniam (susirinkiminiam) gyvenimui.

Kaip Bažnyčia gali įgyti autokefalijos teises (visišką nepriklausomybę) ir tapti lygiaverte Vietine Bažnyčia greta kitų didžiųjų centrų – sudėtingas klausimas. Kanonai to neapibrėžia, Kretos susirinkimas šio klausimo nenagrinėjo. Verta atkreipti dėmesį, kad tik keturių patriarchatų autokefalija buvo pripažinta Visuotiniuose Bažnyčios susirinkimuose (325-787 m.), jie vadinami „senaisiais patriarchatais“ ir kartu su Roma iki schizmos sudarė pentarchiją – penkių vyriausių patriarchų tarybą. Visos likusios Bažnyčios autokefaliją gavo iš Konstantinopolio patriarchato (išskyrus Kipro Bažnyčia, kuri autokefaliją gavo per Visuotinį susirinkimą, bet nėra patriarchatas). Nėra abejonių, kad Visuotinis patriarchatas, kaip koordinacinis Bažnyčios centras, yra institucija, per kurią teikiama autokefalija, todėl ir paskutiniųjų autokefalijų atveju (Ukrainos ir Šiaurės Makedonijos) statusas buvo suteiktas Visuotinio patriarchato dekretu (tomosu), tačiau šios procedūros detalės dar yra diskutuojamos.

Ekumeninis ir tarpreliginis dialogas

Romos popiežius Pranciškus (kairėje)
ir Visuotinis patriarchas Baltramiejus (dešinėje)

Ekumeninis sąjūdis – tai judėjimas, siekiantis krikščionių vienybės. Visuotinė patriarchija dalyvavo ekumeniniame dialoge nuo pat ekumeninio sąjūdžio aušros. 1920 m. Visuotine patriarchija išleido encikliką pavadinimu „Visoms Kristaus Bažnyčioms pasaulyje“, kurią kai kurie mokslininkai netgi laiko pačia ekumeninio sąjūdžio pradžia. Joje Konstantinpolio hierarchai I pasaulinio karo tragedijos pasekmių akivaizdoje pašaukė skirtingų krikščionių konfesijų atstovus atidėti nesutarimus į šalį ir broliškai bendrauti, siekiant bendrojo gėrio pasaulyje.

Kaip skelbia 2016 m. Kretos susirinkimo dokumentas „Ortodoksų Bažnyčios santykiai su likusiu krikščioniškuoju pasauliu“: 

„Ortodoksų Bažnyčia, kuri nepaliaujamai meldžia visų vienybės, visada puoselėjo dialogą su tais, kurie nuo jos nutolę: ir esančiais toliau, ir arčiau. Ji vaidino ypač svarbų vaidmenį mūsų laikų būdų ir priemonių, kaip atkurti Kristų tikinčiųjų vienybę, paieškose, dalyvavo ekumeniniame judėjime nuo pat jo pradžios, prisidėjo prie jo formavimosi ir plėtros. Be to, Ortodoksų Bažnyčia dėl jai būdingos ekumeniškumo ir meilės dvasios, melsdamasi, kaip Dievo įsakyta, kad visi žmonės būtų išgelbėti ir pasiektų tiesos pažinimą (1 Tim 2, 4), visada stengėsi atkurti krikščionių vienybę. Taigi ortodoksų dalyvavimas judėjime, kuriuo siekiama atkurti vienybę su kitais krikščionimis vienoje, šventoje, visuotinėje ir apaštališkoje Bažnyčioje, jokiu būdu nėra svetimas Ortodoksų Bažnyčios prigimčiai ir istorijai, bet veikiau yra nuosekli apaštališkojo tikėjimo ir tradicijos raiška naujomis istorinėmis aplinkybėmis.

Šiuolaikiniai dvišaliai Ortodoksų Bažnyčios teologiniai dialogai ir jos dalyvavimas ekumeniniame judėjime remiasi šia Ortodoksijos savimone ir jos ekumenine dvasia, siekiant visų krikščionių vienybės, kuri remtųsi senovės Bažnyčios tikėjimo mokymu ir septynių visuotinių susirinkimų tradicija.“

Šiame dialoge Visuotinio patriarcho vaidmuo svarbus ir vėl kaip koordinacinis – Visuotinis patriarchas pats savaime neturi teisės kalbėti visos Ortodoksų Bažnyčios vardu, tačiau ekumeniniame dialoge Bažnyčiai reikalingas tam tikras atstovas, be to, reikalingas asmuo, kuris padėtų visoms 16 autokefalinių Bažnyčių derinti tarpusavio pozicijas. Ortodoksų Bažnyčia yra viena Bažnyčia, o ne šešiolika demoninacijų, todėl svarbu, kad ji turėtų vieningą nuomonę ir vieningą atstovavimą santykiuose su neortodoksais.

Jeigu dalyvavimu ekumeniniame sąjūdyje siekiama vienybės su kitų konfesijų krikščionimis per atsigręžimą į „senovės Bažnyčios tikėjimo mokymą ir septynių visuotinių susirinkimų tradiciją“, tai tarpreliginis dialogas, t.y. dialogas su nekrikščionimis yra skirtas taikai kurti ir puosėlti. Apie jį 2016 m. Kretos susirinkimo tėvai sakė:

Šiandien mes matome, kaip vis dažniau smurtas yra teisinamas Dievo vardu. Fundamentalizmo protrūkiai religinėse bendruomenėse kelia pavojų, kad susiformuos požiūris, neva fundamentalizmas priklauso religijos reiškinio esmei. Tačiau tiesa yra ta, kad fundamentalizmas, kaip „uolumas, kuriam trūksta išmanymo“ (Rom 10, 2), yra liguisto religingumo apraiška. Tikras krikščionis, sekdamas nukryžiuotojo Viešpaties pavyzdžiu, aukoja save, o ne aplinkinius, ir dėl šios priežasties yra griežčiausias bet kokios kilmės fundamentalizmo kritikas. Nuoširdus tarpreliginis dialogas prisideda prie abipusio pasitikėjimo ugdymo ir taikos bei susitaikymo skatinimo. Bažnyčia stengiasi, kad „ramybė iš aukštybių“ būtų kuo labiau juntama žemėje. Tikroji taika pasiekiama ne ginklu, bet tik meile, kuri „neieško savo naudos“ (1 Kor 13, 5). Tikėjimo aliejumi reikia raminti ir gydyti kitų žmonių žaizdas, o ne kurstyti naujus neapykantos židinius.

Mūsų laikais, kai rimtas didžiųjų valstybių konfliktas gali tapti visos žmonijos sunaikinimo branduoliniame kare priežastimi, itin svarbu, kad religija neštų taiką, o ne kurstytų neapykantą. Nors krikščionys išpažįsta Kristus Dievas yra vienintelis kelias į išganymą, didžiojoje žmonijos šeimoje jie turi mokėti sugyventi su įvairių religijų žmonėmis, skatinti taiką, meilę, o savo pavyzdžiu liudyti Kristaus meilę, kurioje gyvena.

Susitikime su judaizmo išpažinėjais. ACF nuotr. 

Dabartinis patriarchas

Dievo malone Konstantinopolio-Naujosios Romos arkivyskupas,
Visuotinis patriarchas Baltramiejus I

Jo Šventenybė patriarchas Baltramiejus I yra 269-asis apaštalo Andriejaus įpėdinis, Visuotinis patriarchas. Jis garsėja paprastu būdu ir rūpesčiu ekologija – dėl to netgi buvo pramintas „žaliuoju patriarchu“.

Patriarchas Baltramiejus I jau yra solidaus amžiaus, gimė 1940 m. Diakono šventimus jis gavo 1961, kunigo  – 1969, vyskupo – 1973 m. Išrinktas patriarchu 1991 m.

Patriarchas Baltramiejus dalyvavo sprendžiant tris istorinius konfliktus: 1996 m. jis atkūrė Estijos Apaštališkosios Ortodoksų Bažnyčios autonominį statusą, 2019 m. suteikė autokefaliją Ukrainos Ortodoksų Bažnyčiai, 2022 m. padėjo įveikti Serbijos ir Šiaurės Makedonijos Bažnyčių schizmą. Stiprindamas Ortodoksų Bažnyčios vienybę, 1992 m. jis sukūrė naują Visuotinės Bažnyčios institutą – Autokefalinių Bažnyčių primų sinaksę (vadovų susitikimą), skirtą greitam aktualiųjų Bažnyčios klausimų aptarimui. 2016 m. visiems primams pritariant jis sušaukė Šventąjį ir Didįjį Ortodoksų Bažnyčios susirinkimą Kretoje, į kurį atvyko 11 Autokefalinių Bažnyčių primai bei delegacijos. Tai buvo pirmas tokio masto Ortodoksų Bažnyčios susirinkimas per paskutinius 1000 metų.

Visuotinis patriarchas Baltramiejus I taip pat rūpinasi pabėgėliais. 2016 m. jis lankė Artimųjų Rytų ir Afrikos pabėgėlius Lesbo saloje (Graikija), 2022 m. jis lankė ukrainiečių pabėgėlius Lenkijoje. Ortodoksų Bažnyčia rūpinasi humanitarine ir sielovadine pagalba visiems, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių neteko namų. 

Parama

Mūsų projektą galite paremti:

Contribee PayPal

Populiarūs įrašai