100 metų enciklikai „Visoms Kristaus Bažnyčioms pasaulyje“

1920 m. Konstantinopolio patriarchija, dar vadinama Visuotine patriarchija, išleido encikliką pavadinimu „Visoms Kristaus Bažnyčioms pasaulyje“. Ko gero šiandien, po šimto metų, drąsiai galima sakyti, kad ši enciklika pakeitė viso pasaulio religijos istoriją. Joje pirma kartą oficialus, aukščiausias Bažnyčios organas pašaukė skirtingų konfesijų atstovus atidėti savo skirtumus ir broliškai bendrauti.

Kai kurie istorikai šią encikliką laiko ekumeninio sąjūdžio pradžia. Pats žodis ekumenė  yra kilęs nuo graikiško žodžio oikoumene ir reiškia žmonių gyvenimą pasaulį (civilizaciją). Būtent šiuo žodžiu buvo vadinami Visuotiniai Bažnyčios susirinkimai (oikoumenikes sinodoi) ir taip nuo senovės titulavosi Konstantinopolio patriarchas - oikoumenikos patrarches (Visuotinis patriarchas). Šioji enciklika buvo novatoriška tuo, kad ortodoksų patriarchas pirmą kartą kaip į ekumenės gyventojus ir krikščionis kreipėsi į kitų konfesijų atstovus.

Enciklika neatsirado tuščioje vietoje. Ką tik buvo pasibaigęs baisiausias iki tol žmonijos istorijoje karas. Po Pirmojo pasaulinio karo daugelis ilgai besivaržiusių tautų bei imperijų nutarė palikti savo nesutarimus praeityje ir veikti išvien pasaulinės taikos labui. Akivaizdu, kad nuošalyje negalėjo likti ir Bažnyčia.

Karo metu krikščionys dažnai žudė kitų konfesijų krikščionis ir tai grindė religiniais skirtumais. Pilnavertė taika Europoje bei pasaulyje nebūtų įmanoma, jei skirtingos konfesijos nenutrauktų savo amžiais trukusių konfliktų. Enciklikos parašymo laiku skirtingos šalys buvo sutarusios kurti Tautų sąjungą (šiuolaikinės Jungtinių Tautų Organizacijos pirmtakę), tuo tarpu Bažnyčios, enciklikos žodžiais tariant, pradėjo gėdingai atsilikti nuo politinės valdžios šiuo atžvilgiu.

Enciklika buvo parašyta tais laikais, kai konfesijų konfliktai buvo labai rimti. Tuo metu daugelis protestantų katalikus ir ortodoksus laikė stabmeldžiais, katalikai ortodoksus laikė schizmatikais bei eretikais. Daugelis konfesijų buvo priešiškos bet kokiam bendradarbiavimui, ką liudija ir popiežiaus vėliau, 1928 m. išleista enciklika, nukreipta prieš gimstantįjį ekumeninį sąjūdį – „Mirusios sielos“ (lot. Mortalium animos), taip buvo įvardyti nekatalikai, siekiantys vienybės. 

Nereikėtų idealizuoti ir Ortodoksų Bažnyčios reakcijos į šią encikliką. Nors Rusijos Ortodoksų Bažnyčios patriarchas Tichonas ir kvietė vykdyti bent kai kuriuos jos punktus, Rusija tuo metu vis dar skendėjo pilietiniame kare ir menkai rūpinosi pasaulio aktualijomis. Kitur pasigirdo ir kritiniai balsai, ypač dėl laiško ekleziologinių prielaidų - juk laiškas kalba apie visų konfesijų atstovus kaip apie krikščionis, apie krikščioniją kaip vieną kūną, kitų konfesijų atstovus vadina „Bažnyčiomis“ ir tuo nusižengia tradicinei ortodoksų ekleziologijai, dominavusiai iki enciklikos parašymo.

Tokį neįprastą kalbėjimą galima paaiškinti tuo, kad kitu atveju laiško niekas tiesiog nebūtų skaitęs. Visi ir taip puikiai žinojo, kad kitų konfesijų atstovai juos laiko eretikais, schizmatikais ir t.t.. Kažkas pirmas turėjo pasakyti „visi mes krikščionys“ ir pakviesti paskelbti prozelitizmo (vienas kito tikinčiųjų viliojimo į savo konfesiją) paliaubas, kad taptų įmanomas normalus pokalbis. Net jei laiško tekste ortodoksiškumo ribos kažkur ir buvo peržengtos, tai neturėjo jokių pasekmių, nes eucharistinio bendravimo su kitomis konfesijomis net ir po šimto metų nėra, Bažnyčios dogmų niekas neatsisakė ir neišdavė. Savo poziciją Konstantopolio patriarchatas vėliau tikslino (pvz. 2016 m. Kretos susirinkime teigė, kad tarpkonfesiniame dialoge žodį „Bažnyčios“ naudoja kaip istorinį konfesijų savęs pavadinimą, o ne kaip ekleziologinę kategoriją).

Tuo tarpu šis pirmas blynas, net jei kažkam ir atrodytų prisvilęs, davė realių humatirinių vaisių, atsirado pokalbis bei suartėjimas, kurio ir siekė autoriai. Tiesa, nors žvelgdama į Tautų sąjungos idėją Konstantinopolio patriarchija enciklikoje ir iškėlė pasiūlymą įsteigti panašią visų konfesijų krikščionių Bažnyčių dialogo vietą, bet tam, kad jis išsipildytų prireikė Antrojo pasaulinio karo. Tik po jo, jau priverstos aplinkybių, Bažnyčios įkūrė Pasaulio Bažnyčių Tarybą (1948) ir Europos Bažnyčių Konferenciją (1959). Abi šios organizacijos nėra kokios nors „superbažnyčios“, kaip ir JTO nėra „supervalstybė“ ar tarptautinė vyriausybė - jos viso labo yra skirtingų subjektų dialogo vieta.

Kadangi tuo metu dar nebuvo išrinktas naujas Konstantinopolio patriarchas, laišką kartu su kitais vyskupais parašė laikinai einantis pareigas locus tenens. Taigi, enciklikos autoriumi yra ne patriarchas, o patriarchija - institucija.

Pabaigai dar derėtų pabrėžti, kad šiuo metu šis dokumentas turi tik istorinę vertę, Maskvos patriarchatas santykiuose su kitatikiais vadovaujasi 2000 m. priimtu dokumentu „Pagrindiniai Rusios Ortodoksų Bažnyčios sąveikos su kitatikiais principai“, o Konstantinopolio patriarchatas remiasi 2016 m. Kretos susirinkimo dokumentu „Ortodoksų Bažnyčios santykiai su likusiu krikščioniškuoju pasauliu“.

*



ΕΓΚΥΚΛΙΟΣ ΣΥΝΟΔΙΚΗ ΤΗΣ ΕΚΚΛΗΣΙΑΣ ΚΩΝΣΤΑΝΤΙΝΟΥΠΟΛΕΩΣ ΠΡΟΣ ΤΑΣ. ΑΠΑΝΤΑΧΟΥ ΕΚΚΛΗΣΙΑΣ ΤΟΥ ΧΡΙΣΤΟΥ

VISOMS KRISTAUS BAŽNYČIOMS PASAULYJE

„Karštai iš širdies mylėkite vieni kitus“ (1 Pt 1,22)

Mūsų Bažnyčia laikosi nuomonės, kad skirtingų krikščionių Bažnyčių suartėjimas bei draugystė įmanomi nepaisant egzistuojančių dogminių skirtumų. Mūsų nuomone, toks suartėjimas yra itin pageidautinas bei būtinas. Tai įvairiais atžvilgiais būtų naudinga ir atskiroms Bažnyčioms, ir visai krikščionijai, bei ruoštų kelią palaimintajai vienybei, kuri, su Dievo pagalba, galėtų būti pasiekta ateityje. Taigi, mes manome, kad šis metas yra pats tinkamiausias iškelti šį svarbų klausimą ir kartu jį panagrinėti.

Netgi jeigu kas nors primintų senuosius prietarus apie vienas kitą, praktikas ar pretenzijas, tuos sunkumus, praeityje pakirsdavusius bandymus vienytis, tai nemanome, kad jie dabar aktualūs, kadangi šiame, pradiniame etape mes rūpinamės tik bendravimu ir suartėjimu, o tai nekelia tokių sunkumų. Gera valia ir geri ketinimai neturi ir negali sukurti neįveikiamų, neperžengiamų kliūčių.

Taigi, manydami, kad siekiame įmanomų bei savalaikių dalykų (ypač esant vilčiai, kad netrukus bus įkurta Tautų sąjunga), norime žemiau trumpai išdėstyti savo mintis bei nuomones apie tai, kaip mes suprantame galimą suartėjimą bei bendravimą ir kaip tai, mūsų nuomone, galėtų būti įgyvendinta. Primygtinai prašome bei kviečiame visas seseriškas Bažnyčias Rytuose, gerbiamąsias krikščionių Bažnyčias Vakaruose ir visame pasaulyje pateikti savo nuomones bei atsiliepimus [šiais klausimais].

Tikime, kad sekančios dvi priemonės labai pasitarnautų suartėjimui, kuris yra pageidautinas bei naudingas, bei tikime, kad jos būtų sėkmingos ir vaisingos:

Pirmiausia, mes manome, kad būtina panaikinti tarpusavio nepasitikėjimą ir kartėlį, egzistuojančius tarp skirtingų Bažnyčių dėl kai kurių Bažnyčių polinkio vilioti bei prozelituoti kitų konfesijų tikinčiuosius. Niekas neignoruoja to, kas, deja, vyksta daugybėje kraštų ir jaukia vidinę Bažnyčių ramybę, ypač Rytuose. Šis kai kurių krikščionių polinkis vilioti bei prozelituoti kitų konfesijų tikinčiuosius davė mažai vaisių, tačiau atnešė daug vargo bei kančių ir sukurstė priešiškumą bei neapykantą.

Kai tarp Bažnyčių būtų atkurtas šis esminis nuoširdumas bei pasitikėjimas, mes manome, kad,

Antra, meilė tarp Bažnyčių turėtų būti atkurta bei stiprinama, kad Jos nebelaikytų viena kitą svetima, prašalaite, bet žvelgtų vienas į kitą kaip į giminaites, vienų Kristaus namų gyventojas ir „paveldėtojas, vieno kūno nares ir dalininkes Dievo pažado Kristuje“ (Ef 3,6).

Nes jeigu skirtingos Bažnyčios bus meilės įkvėptos, ir tai iškelia aukščiau visko savo sprendimuose bei santykiuose, dabartiniai skirtumai ne augs bei gylės, bet mažės bei nyks. Jei bus skatinamas teisingas, broliškas susidomėjimas kitų Bažnyčių padėtimi, gerove bei stabilumu, jei bus ruošiamasi domėtis kas vyksta kitose Bažnyčiose ir geriau Jas pažinti, jei bus ryžtamasi siūlyti savo pagalbą bei paramą kitoms Bažnyčioms, daug gerų dalykų bus pasiekta ir atskirų Bažnyčių, ir visos krikščionijos gerovei. Mūsų nuomone, tokia draugystė ir geranoriška nuostata vienas kitų atžvilgiu gali būti išreikšta šiais būdais:

a) Per bendro kalendoriaus patvirtinimą didžiųjų krikščionių švenčių šventimui tuo pačiu metu visose Bažnyčiose.

b) Pagal paprotį keičiantis broliškais laiškais didžiųjų Bažnyčios švenčių bei kitų svarbių minėjimų proga

c) Per artimą visų Bažnyčių atstovų bendravimą, kad ir kur jie bebūtų.

d) Bendraujant teologinėms mokykloms bei teologijos profesoriams, dalijantis teologinėmis bei bažnytinėmis apžvalgomis ir įvairiais darbais, publikuojamais skirtingose Bažnyčiose

e) keičiantis skirtingų Bažnyčių seminarijų studentais tolimesnėms studijoms

f) šaukiant pankrikščioniškąsias konferencijas, kuriose būtų nagrinėjami klausimai, dominantys visas Bažnyčias

g) seminarijose ir leidžiamose knygose nešališkai giliau studijuojant istorinius, dogminius skirtumus

h) skirtingoms Bažnyčioms gerbiant vienas kito papročius bei praktikas

i) leidžiant naudotis vienas kito koplyčiomis bei kapinėmis kitų konfesijų krikščionių laidotuvėms svetimuose jiems kraštuose

j) išsprendžiant mišrių santuokų [tarp skirtingų konfesijų] klausimą

k) galop, Bažnyčioms iš visos širdies viena kitai padedant patenkinti savo religinius poreikius, pagelbstint labdara ir kt. 

Toks nuoširdus ir artimas bendravimas tarp Bažnyčių bus naudingas visam Bažnyčios kūnui, nes dideli pavojai gresia ne tik atskiroms, bet visoms Bažnyčioms. Tie pavojai kėsinasi pažeisti krikščionių tikėjimo pagrindus, krikščioniško gyvenimo bei visuomenės esmę. Baisus pasaulinis karas ką tik iškėlė į dienos šviesą krikščioniškų tautų gyvenimo ligos požymius, parodė, kaip dažnai jose trūksta pagarbos netgi elementariems teisingumo ir meilės principams. Jis pagilino esančias žaizdas bei atvėrė naujas, materialaus pobūdžio. Visos šios žaizdos reikalauja Bažnyčios rūpesčio bei dėmesio. Kasdien auga alkoholizmas; prisidengiant gyvenimo gerinimu bei mėgavimuosi juo, daugėja nereikalingos prabangos; geidulingumas ir palaidumas menkai bepridengiamas apgaulingu kūno laisvės bei emancipacijos apsiaustu; prisidengiant gero skonio ir meno kultivacija, daugėja nešvankybių literatūroje, dailėje, teatre, muzikoje; sudievinamas turtas ir paniekinamai žiūrima į aukštesnius idealus; visa tai ir panašūs dalykai kelia pavojų pačiam krikščioniškųjų visuomenių pagrindui. Tai savalaikės temos, reikalaujančios krikščionių Bažnyčių bendrų studijų bei bendradarbiavimo.

Galų gale, tai Bažnyčių, turinčių pavadinime Kristaus vardą, pareiga nepamiršti, pareiga nustoti nepaisyti Jo naujojo bei didžiojo meilės įsakymo. Bažnyčios neturėtų gėdingai atsilikti nuo politinių lyderių, kurie, sekdami Evangelijos ir Kristaus mokymo dvasia, jau sutarė įkurti taip vadinamą „Tautų sąjungą“, tam, kad gintų teisingumą, vykdytų labdarą ir didintų tautų sutarimą.

Dėl visų išvardytų priežasčių, būdami įsitikinę būtinybe įkurti Bažnyčių sąjungą bei draugiją ir tikėdami, kad kitos Bažnyčios pritaria mūsų aukščiau išdėstytiems įsitikinimams, mes prašome pradžiai kiekvienos jų bent parašyti mums atsakymą, kuriame būtų pateiktas jų sprendimas bei nuomonė šia tema, kad pasiekę bendrą sutarimą ar sprendimą, mes

„su meile kalbėdami pagal tiesą, augtume visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, – Kristuje. Iš jo visas kūnas, suderintas ir stipriai sujungtas įvairiais ryšiais, savaip veikiant kiekvienai daliai, auga ir save patį stato meilėje“ (Ef 4,15-16)

Iš Konstantinopolio patriarchijos, sausio mėnesį, tūkstantis devyni šimtai dvidešimtaisiais malonės metais:

Visuotinio patriarcho sosto Konstantinopolyje locus tenens + Dorotėjas, Pruso metropolitas

+ Mikalojus, Cezarėjos metropolitas

+ Konstantintas, Kyzikijos metropolitas

+ Germanas, Amasėjos metropolitas

+ Gerasimas, Pisidėjos metropolitas

+ Gervasijus, Ankiros metropolitas

+ Joakimas, Aino metropolitas

+ Antimas, Bizijos metropolitas

+ Eugenijus, Selibrijos metropolitas

+ Agatangelas, Sarantos Bažnyčių metropolitas

+ Chrizostomas, Tirolos ir Serentijos metropolitas

+ Irenėjas, Dardnelų ir Lampsako metropolitas.


Versta iš: The Ecumenical Movement: An Anthology of Key Texts and Voices, ed. by Kinnamon, M., 2nd ed. Geneva: WCC Publications, 2016. P. 73–74.

PARAMA

Galite mus paremti:

VšĮ „Krikščionių ortodoksų iniciatyvų centras“
Sąsk. nr. (IBAN): LT487300010173170576
(Pervedimams iš užsienio: SWIFT: HABALT22)

Arba:
Contribee PayPal


Populiarūs įrašai