Enciklika „Visoms Kristaus Bažnyčioms pasaulyje“
Netgi jeigu kas nors primintų senuosius
prietarus apie vienas kitą, praktikas ar pretenzijas, tuos sunkumus, praeityje pakirsdavusius bandymus vienytis, tai nemanome, kad jie dabar aktualūs, kadangi šiame,
pradiniame etape mes rūpinamės tik bendravimu ir suartėjimu, o tai nekelia
tokių sunkumų. Gera valia ir geri ketinimai neturi ir negali sukurti
neįveikiamų, neperžengiamų kliūčių.
Taigi, manydami, kad siekiame įmanomų bei savalaikių
dalykų (ypač esant vilčiai, kad netrukus bus įkurta Tautų sąjunga), norime
žemiau trumpai išdėstyti savo mintis bei nuomones apie tai, kaip mes suprantame
galimą suartėjimą bei bendravimą ir kaip tai, mūsų nuomone, galėtų būti
įgyvendinta. Primygtinai prašome bei kviečiame visas seseriškas Bažnyčias Rytuose,
gerbiamąsias krikščionių Bažnyčias Vakaruose ir visame pasaulyje pateikti savo nuomones
bei atsiliepimus [šiais klausimais].
Tikime, kad sekančios dvi priemonės labai
pasitarnautų suartėjimui, kuris yra pageidautinas bei naudingas, bei tikime,
kad jos būtų sėkmingos ir vaisingos:
Pirmiausia, mes manome, kad būtina panaikinti tarpusavio
nepasitikėjimą ir kartėlį, egzistuojančius tarp skirtingų Bažnyčių dėl kai kurių
Bažnyčių polinkio vilioti bei prozelituoti kitų konfesijų tikinčiuosius. Niekas
neignoruoja to, kas, deja, vyksta daugybėje kraštų ir jaukia vidinę Bažnyčių
ramybę, ypač Rytuose. Šis kai kurių krikščionių polinkis vilioti bei
prozelituoti kitų konfesijų tikinčiuosius davė mažai vaisių, tačiau atnešė daug
vargo bei kančių ir sukurstė priešiškumą bei neapykantą.
Kai tarp Bažnyčių būtų atkurtas šis esminis
nuoširdumas bei pasitikėjimas, mes manome, kad,
Antra, meilė tarp Bažnyčių turėtų būti atkurta
bei stiprinama, kad Jos nebelaikytų viena kitą svetima, prašalaite, bet žvelgtų
vienas į kitą kaip į giminaites, vienų Kristaus namų gyventojas ir „paveldėtojas,
vieno kūno nares ir dalininkes Dievo pažado Kristuje“ (Ef 3,6).
Nes jeigu skirtingos Bažnyčios bus meilės
įkvėptos, ir tai iškelia aukščiau visko savo sprendimuose bei santykiuose,
dabartiniai skirtumai ne augs bei gylės, bet mažės bei nyks. Jei bus skatinamas
teisingas, broliškas susidomėjimas kitų Bažnyčių padėtimi, gerove bei
stabilumu, jei bus ruošiamasi domėtis kas vyksta kitose Bažnyčiose ir geriau Jas
pažinti, jei bus ryžtamasi siūlyti savo pagalbą bei paramą kitoms Bažnyčioms,
daug gerų dalykų bus pasiekta ir atskirų Bažnyčių, ir visos krikščionijos
gerovei. Mūsų nuomone, tokia draugystė ir geranoriška nuostata vienas kitų atžvilgiu
gali būti išreikšta šiais būdais:
a) Per bendro kalendoriaus patvirtinimą didžiųjų
krikščionių švenčių šventimui tuo pačiu metu visose Bažnyčiose.
b) Pagal paprotį keičiantis broliškais
laiškais didžiųjų Bažnyčios švenčių bei kitų svarbių minėjimų proga
c) Per artimą visų Bažnyčių atstovų bendravimą,
kad ir kur jie bebūtų.
d) Bendraujant teologinėms mokykloms bei
teologijos profesoriams, dalijantis teologinėmis bei bažnytinėmis apžvalgomis
ir įvairiais darbais, publikuojamais skirtingose Bažnyčiose
e) keičiantis skirtingų Bažnyčių seminarijų studentais
tolimesnėms studijoms
f) šaukiant pankrikščioniškąsias
konferencijas, kuriose būtų nagrinėjami klausimai, dominantys visas Bažnyčias
g) seminarijose ir leidžiamose knygose nešališkai
giliau studijuojant istorinius, dogminius skirtumus
h) skirtingoms Bažnyčioms gerbiant vienas kito
papročius bei praktikas
i) leidžiant naudotis vienas kito koplyčiomis
bei kapinėmis kitų konfesijų krikščionių laidotuvėms svetimuose jiems kraštuose
j) išsprendžiant mišrių santuokų [tarp skirtingų
konfesijų] klausimą
k) galop, Bažnyčioms iš visos širdies viena kitai padedant patenkinti savo religinius poreikius, pagelbstint labdara ir kt.
Toks nuoširdus ir artimas bendravimas tarp Bažnyčių bus naudingas visam Bažnyčios kūnui, nes dideli pavojai gresia ne tik atskiroms, bet visoms Bažnyčioms. Tie pavojai kėsinasi pažeisti krikščionių tikėjimo pagrindus, krikščioniško gyvenimo bei visuomenės esmę. Baisus pasaulinis karas ką tik iškėlė į dienos šviesą krikščioniškų tautų gyvenimo ligos požymius, parodė, kaip dažnai jose trūksta pagarbos netgi elementariems teisingumo ir meilės principams. Jis pagilino esančias žaizdas bei atvėrė naujas, materialaus pobūdžio. Visos šios žaizdos reikalauja Bažnyčios rūpesčio bei dėmesio. Kasdien auga alkoholizmas; prisidengiant gyvenimo gerinimu bei mėgavimuosi juo, daugėja nereikalingos prabangos; geidulingumas ir palaidumas menkai bepridengiamas apgaulingu kūno laisvės bei emancipacijos apsiaustu; prisidengiant gero skonio ir meno kultivacija, daugėja nešvankybių literatūroje, dailėje, teatre, muzikoje; sudievinamas turtas ir paniekinamai žiūrima į aukštesnius idealus; visa tai ir panašūs dalykai kelia pavojų pačiam krikščioniškųjų visuomenių pagrindui. Tai savalaikės temos, reikalaujančios krikščionių Bažnyčių bendrų studijų bei bendradarbiavimo.
Galų gale, tai Bažnyčių, turinčių pavadinime
Kristaus vardą, pareiga nepamiršti, pareiga nustoti nepaisyti Jo naujojo bei didžiojo
meilės įsakymo. Bažnyčios neturėtų gėdingai atsilikti nuo politinių lyderių,
kurie, sekdami Evangelijos ir Kristaus mokymo dvasia, jau sutarė įkurti taip
vadinamą „Tautų sąjungą“, tam, kad gintų teisingumą, vykdytų labdarą ir didintų tautų sutarimą.
Dėl visų išvardytų priežasčių, būdami įsitikinę
būtinybe įkurti Bažnyčių sąjungą bei draugiją ir tikėdami, kad kitos Bažnyčios
pritaria mūsų aukščiau išdėstytiems įsitikinimams, mes prašome pradžiai kiekvienos
jų bent parašyti mums atsakymą, kuriame būtų pateiktas jų sprendimas bei nuomonė šia tema, kad pasiekę bendrą sutarimą ar sprendimą, mes
„su meile kalbėdami pagal tiesą, augtume visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, – Kristuje. Iš jo visas kūnas, suderintas ir stipriai sujungtas įvairiais ryšiais, savaip veikiant kiekvienai daliai, auga ir save patį stato meilėje“ (Ef 4,15-16)
Iš Konstantinopolio patriarchijos, sausio mėnesį, tūkstantis devyni šimtai dvidešimtaisiais malonės metais:Visuotinio patriarcho sosto Konstantinopolyje locus tenens + Dorotėjas, Pruso metropolitas
+ Mikalojus, Cezarėjos metropolitas
+ Konstantintas, Kyzikijos metropolitas
+ Germanas, Amasėjos metropolitas
+ Gerasimas, Pisidėjos metropolitas
+ Gervasijus, Ankiros metropolitas
+ Joakimas, Aino metropolitas
+ Antimas, Bizijos metropolitas
+ Eugenijus, Selibrijos metropolitas
+ Agatangelas, Sarantos Bažnyčių metropolitas
+ Chrizostomas, Tirolos ir Serentijos metropolitas
+ Irenėjas, Dardnelų ir Lampsako metropolitas.
Versta iš: The Ecumenical Movement: An Anthology of Key Texts and Voices, ed. by Kinnamon, M., 2nd ed. Geneva: WCC Publications, 2016. P. 73–74.