M. Namee: Kada atsirado šiuolaikinės Autokefalinės Bažnyčios?

Šiandien Ortodoksų Bažnyčia yra 16 administraciškai tarpusavyje  nepriklausomų Autokefalinių Bažnyčių šeima. Autokefalija dažniausiai suprantama kaip visiška nepriklausomybė. Tai yra pristatoma kaip neabejotina ortodoksų tradicijos dalis, įprastas, istorinis šios Bažnyčios vidaus organizacijos būdas. M. Namee, pristatydamas kiekvienos iš moderniųjų autokefalijų istoriją, parodo, kad toks požiūris nėra be trūkumų – iš tiesų dabartinė autokefalijos idėja gimė tik XIX amžiuje.

Matthew Namee – istorikas, orthodoxhistory.org redaktorius, Ortodoksų Bažnyčios istorijos Jungtinėse Valstijos entuziastas, teisės mokslų daktaras. Straipsnis išverstas ir publikuotas su autoriaus sutikimu. 

 ortodoksas.lt

***

Įvairių autokefalinių Bažnyčių atstovai 1930 m.

Seniausia pasaulyje autokefalinė Bažnyčia dabartinę savo formą įgijo tik 1845 m.

Šiandien, priklausomai nuo to, ko paklaustumėte, pasaulyje yra keturiolika, penkiolika, o gal net šešiolika (ar septyniolika?) autokefalinių Ortodoksų Bažnyčių. Ginčijamasi dėl Ortodoksų Bažnyčios Amerikoje (angl. OCA), kurią visos Bažnyčios pripažįsta kanoniška, bet dauguma nepripažįsta autokefaline, ir dėl Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios (ukr. ПЦУ), kurios autokefaliją ir kanoniškumą dauguma Bažnyčių atmeta, ją pripažįsta tik Konstantinopolio, Aleksandrijos, Kipro ir Graikijos Bažnyčios (o kai kuriais atvejais   tik dalis minėtų Bažnyčių vyskupijų). O dabar turime dar vieną pretendentę į autokefaliją: „Makedonijos Ortodoksų Bažnyčią“ (arba, kam taip priimtiniau, „Ochrido arkivyskupiją“), kurią Serbijos Ortodoksų Bažnyčia paskelbė autokefaline likus vos kelioms valandoms iki šio straipsnio paskelbimo. Kol kas tik Serbijos Bažnyčia pripažino šią naują autokefaliją, ir niekas nežino, kas bus toliau.

Palikdami šiuos nesutarimus nuošalyje, panagrinėkime kiekvieną iš keturiolikos visuotinai pripažintų autokefalinių Bažnyčių. Kada jos tapo autokefalinėmis? Kada atsirado dabartinės bažnytinio valdymo struktūros? Šis iš pirmo žvilgsnio paprastas klausimas iš tikrųjų yra gana sudėtingas...

Peržvelgsime diptichą atvirkštine tvarka, iš apačios į viršų, naudodamiesi visuotinio patriarchato diptichu, koks jis buvo iki Ukrainos Bažnyčios įkūrimo. 

(Diptichas tai autokefalinių Bažnyčių vadovų sąrašas, kurį liturgijos metu skelbia kiekvienas autokefalinės Bažnyčios vadovas. Kiekvienas vyskupas tarnaudamas mini tą vyskupą, kuriam jis yra pavaldus; taigi, pavyzdžiui, Antiochijos patriarchato metropolitas minės Antiochijos patriarchą Joną, bet pats patriarchas Jonas minės visus likusius autokefalinių Bažnyčių vadovus, pradėdamas visuotiniu patriarchu ir baigdamas Čekijos žemių ir Slovakijos Bažnyčios vadovu.)

Čekijos žemės ir Slovakija

Dabartinės Čekijos žemių ir Slovakijos Bažnyčios ištakos – šventųjų Kirilo ir Metodijaus misija IX amžiuje. Tačiau šiuolaikinė Bažnyčios struktūra iš tikrųjų atsirado po I-ojo pasaulinio karo. 1918 m. buvo įkurta Čekoslovakijos valstybė, o 1921 m. Serbijos patriarchas įšventino naujosios šalies vyskupą Gorazdą, kuris iš tikrųjų buvo šios šalies šiuolaikinės Bažnyčios tėvas. Vyskupas Gorazdas buvo švento gyvenimo žmogus, kurį 1942 m. nukankino naciai ir kuris nuo tada gerbiamas kaip šventasis.

Šv. Gorazdas Pragietis,
pirmasis Čekijos žemių ir Slovakijos Bažnyčios vadovas

Po Antrojo pasaulinio karo Čekoslovakija pateko į sovietų orbitą, taigi ir Čekijos Bažnyčia pateko į Maskvos patriarchato orbitą. 1951 m. Maskvos patriarchatas Čekoslovakijos Bažnyčiai įteikė autokefalijos tomosą (dokumentą, patvirtinantį autokefaliją  vert.), bet visuotinis patriarchatas jo nepripažino. Po kelių dešimtmečių, 1998 m., jau visuot. patr. išleido savo autokefalijos tomosą Čekoslovakijos Bažnyčiai, ir nuo to laiko ji visuotinai pripažįstama autokefaline. Nepaisant to, dėl jos autokefalijos jubiliejaus datos tebesiginčijama, nes daugelis Čekijos Bažnyčios narių mano, kad jų autokefalija prasidėjo 1951 m., o tai kelia įtampą santykiuose su visuot. patriarchatu.

Lenkija

Dėl Lenkijos teritorijos šimtmečius kovojo įvairios imperijos. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą šis regionas priklausė Rusijos imperijai, o Lenkijos Ortodoksų Bažnyčia buvo Maskvos patriarchato dalis. Po Pirmojo pasaulinio karo Lenkija atgavo nepriklausomybę ir 1921 m. Maskvos paskirtas Varšuvos metropolitas Jurgis (Jerzy) pasirašė susitarimą su Lenkijos vyriausybe dėl nepriklausomos nuo Maskvos patriarchato Lenkijos Ortodoksų Bažnyčios įsteigimo. Trys Lenkijos vyskupai pasipriešino šiam veiksmui, ir, kaip teigiama naujienų pranešimuose, metropolitas Jurgis liepė juos nušalinti ir ištremti į vienuolynus. 1923 m. Maskvai palankus vienuolis nužudė metropolitą Jurgį. Kitais metais visuotinis patriarchatas Lenkijos Bažnyčiai suteikė autokefalijos tomosą.

Lenkijos metropolitas Jurgis Jaroszewskis, kurį 
už autokefalijos siekį nužudė
rusų vienuolis Smaragdas

Po Antrojo pasaulinio karo Lenkiją užvaldė sovietai, ir 1948 m. Maskvos patriarchatas Lenkijos Bažnyčiai išdavė savo autokefalijos tomosą. Nuo tada Lenkijos Bažnyčia visuotinai pripažįstama autokefaline. Lenkijos atvejis akivaizdžiai panašus į Čekijos žemių ir Slovakijos atvejį, o pagrindinis skirtumas tas, kad Lenkijos atžvilgiu pirmasis ėmėsi veiksmų visuotinis patriarchatas, o ne Maskva.

Albanija

Albanija pirmą kartą priėmė ortodoksų tikėjimą apaštalų laikais. Osmanų užkariavimas paskatino daugelį regiono krikščionių atsiversti į islamą. Visą šį laikotarpį Albanijos Bažnyčia buvo pavaldi visuotiniam patriarchatui. 1912 m. buvo įkurta nepriklausoma Albanijos valstybė. Po dešimtmečio, 1922 m., sušauktas Albanijos ortodoksų kongresas, kuris paskelbė Albanijos Bažnyčią autokefaline. Visuotiniam patriarchatui tai ne itin patiko, ir kitais metais visuot. patriarchatas pripažino tik dalinę Albanijos autonomiją. 1929 m. Albanijos vyskupai be visuot. patriarchato pritarimo įsteigė šventąjį sinodą, o visuot. patriarchatas į tai reagavo visų jų nušalinimu. Santykiai atšilo po septynerių metų, kai Albanijos Bažnyčios kongresas nubalsavo oficialiai atsiprašyti visuot. patriarchato. Kitais metais, 1937 m., visuot. patriarchatas. išleido tomosą apie Albanijos Bažnyčios autokefaliją.

Po Antrojo pasaulinio karo Albaniją ėmė kontroliuoti komunistai. Albanijos Bažnyčios vadovas arkivyskupas Kristoforas 1949 m. buvo nušalintas dėl pasipriešinimo komunistiniam režimui. Jį pakeitė paklusnesnis arkivyskupas, bet reikalai krypo vis blogyn. 1967 m. albanų Bažnyčios vadovas buvo suimtas ir įkalintas, o Albanijos Bažnyčia žiauriai represuota. Naujas vadovas išrinktas nebuvo, ir Albanijos Bažnyčia nustojo egzistuoti. 

Žlugus komunizmui, 1991 m. visuotinis patriarchatas pasiuntė metropolitą Anastazą Yannoulatos kaip patriarcho egzarchą, su misija atgaivinti Albanijos Bažnyčią. Kitais metais visuot. patriarchatas išrinko Anastazą Albanijos arkivyskupu ir atkūrė Albanijos autokefalijos statusą, kuriam pritarė visos kitos Ortodoksų Bažnyčios.

Graikija

1821 m. prasidėjo Graikijos revoliucija, ir nuo Osmanų imperijos atsiskyrusios teritorijos Bažnyčios taip pat atsiskyrė nuo visuotinio patriarchato. 1833 m., į valdžią atėjus naujam Graikijos karaliui Otonui (kuris buvo Romos katalikas), Vokietijos kontroliuojama Graikijos vyriausybė subūrė Graikijos vyskupus ir paskelbė Graikijos Bažnyčią autokefaline – nepriklausoma nuo visuotinio patriarchato, bet net labai priklausoma nuo Graikijos vyriausybės. 

Iš pradžių Bažnyčia neturėjo vadovo ir faktiškai tapo dar viena ministerija. Vyriausybė turėjo teisę skirti šventojo sinodo narius, o joks sinodo sprendimas negaliojo be valstybės prokuroro parašo. Nors vyskupai tariamai turėjo valdžią „vidiniams“ Bažnyčios reikalams, šie vidiniai reikalai buvo siaurai apibrėžti. Šventąjį sinodą koordinavo pasaulietinis valdžios pareigūnas, „valstybės prokuroras“, pagal modelį, kuris akivaizdžiai rėmėsi Rusijos sinodinės sistemos pavyzdžiu (aptariama toliau). Vyriausybė galėjo kištis į daugelį sričių, kurios, atrodytų, turėtų priklausyti Bažnyčios vidaus reikalams, pavyzdžiui, liturginių apeigų tvarkaraštis, dvasininkų šventimai, vyskupijų skaičius ir jų ribos. Šventajam sinodui buvo draudžiama bendrauti su bet kokia užsienio valdžia, prieš tai nesikreipiant į vyriausybę. Tai galiojo net ir ryšiams su dvasinėmis institucijomis, pavyzdžiui, su kitomis autokefalinėmis Bažnyčiomis.

Bavaras Georgas von Maureris,
Graikijos karaliaus Oto regentas,
pirmojo Graikijos Autokefalinės Bažnyčios statuto autorius

Visuotinis patriarchatas iš pradžių visa tai atmetė, tačiau 1850 m. tapo aišku, kad Graikija į patriarchatą negrįš, ir visuot. patriarchatas išleido tomosą apie autokefaliją, kurį pripažino visos kitos Ortodoksų Bažnyčios. Tomosas Graikijos Bažnyčiai iškėlė tam tikras sąlygas: visuotinis patriarchas turi būti minimas per dieviškąją liturgiją ir teikti šventąją krizmą, o Graikijos Bažnyčia visus svarbius klausimus turi pateikti visuotiniam patriarchatui. Po tomoso Graikijos Bažnyčia viduje persitvarkė: Atikos vyskupija tapo Atėnų metropolija, o jos vyskupas gavo metropolito titulą ir tapo nuolatiniu šventojo sinodo pirmininku – kitaip tariant, Graikija dabar turėjo Bažnyčios vadovą. 1923 m. visoms vyskupijoms buvo suteiktas metropolijų statusas, o Atėnų metropolitui suteiktas arkivyskupo titulas (pagal graikų tradiciją tai aukštesnis rangas nei metropolito).

Įvairiems graikiškai kalbantiems regionams palikus Osmanų imperiją ir prisijungus prie Graikijos, iškilo klausimas, kaip šių regionų Bažnyčios turėtų būti susijusios su visuot. patriarchatu ir Graikijos Bažnyčia. Kai kurios sritys buvo tiesiog prijungtos prie Atėnuose įsikūrusios Bažnyčios, o kitos (Kreta ir Atono kalnas) liko tiesiogiai pavaldžios visuot. patriarchatui ir neturi jokio ryšio su Graikijos Bažnyčia. Įdomus atvejis yra vadinamosios „Naujosios žemės“, įskaitant Salonikus, kuriuos Graikija atkariavo po Balkanų karų XX a. 10-ajame dešimtmetyje: šių Naujųjų žemių vyskupai yra išrinkti Graikijos Bažnyčios, bet patvirtinti visuot. patriarchato, ir jie yra įvardijami kaip abiejų Bažnyčių vyskupai.

Iki šiol Graikijos Bažnyčia tebėra glaudžiai susijusi su Graikijos valstybe: dvasininkams atlyginimus moka valstybė, o Bažnyčios vadovo rinkimai pateikiami vyriausybės pareigūnui.

Kipras

Kipro bažnyčia yra pirmoji šio sąrašo „senovinė“ Bažnyčia. Ji atsirado apaštalų misijos laikais, o jos nepriklausomybę 431 m. patvirtino III Visuotinis susirinkimas. Per šimtmečius salą buvo užkariavusios įvairios svetimos jėgos, o 1260-1571 m. valdant frankams ir venecijiečiams, Kipro Bažnyčios autokefalija buvo panaikinta. 1571 m. Kipro kontrolę perėmė osmanai, ir tai buvo ryškus pagerėjimas, palyginti su ankstesniais trimis Romos katalikų valdymo šimtmečiais. 1572 m. keturių senųjų patriarchų susirinkimas atkūrė Kipro autokefaliją.

Nors nuo 1572 m. Kipras nominaliai yra „autokefalinis“, tik XXI a. jis iš tiesų galėjo pats tvarkyti savo vidaus reikalus, nedalyvaujant kitoms Bažnyčioms. Prasidėjus 1821 m. Graikijos revoliucijai, Osmanų imperijos Kipro valdytojas išžudė visą Kipro hierarchiją, ją teko atkurti iš išorės. XX a. pradžioje visas Kipro episkopatas sumažėjo iki dviejų vyskupų (abu vardu Kyrillos), kurie varžėsi dėl sekančio arkivyskupo titulo. Į ginčą įsitraukė Konstantinopolio, Aleksandrijos ir Jeruzalės patriarchatai. Vėliau dėl Didžiosios Britanijos įsikišimo XX a. trečiajame dešimtmetyje Kipre liko tik vienas vyskupas, ir britų vyriausybė bandė pasiekti, kad visuotinis patriarchas paskirtų naują arkivyskupą, kas būtų visiškai panaikinę Kipro autokefaliją.

1973 m. arkivyskupas Makarijus, kuris buvo ir Bažnyčios vadovas, ir Kipro prezidentas, susidūrė su trijų iš penkių Kipro vyskupų sukilimu. Episkopatas buvo per mažas, kad galėtų suvaldyti krizę šalies viduje. Makarijus sušaukė „didįjį sinodą“, kurį sudarė kaimyninės Konstantinopolio, Aleksandrijos, Antiochijos, Jeruzalės ir Graikijos Bažnyčių atstovai. Konstantinopolis ir Graikija nedalyvavo, tačiau kitos Bažnyčios surengė susirinkimą (jam pirmininkavo Aleksandrijos patriarchas) ir išsprendė situaciją. 

Arkivyskupas Makarijus III, 
Kipro Bažnyčios vadovas ir 
Kipro prezidentas

XXI a. įvyko dar du didieji sinodai, abu jie buvo būtini, nes Kipras pats neturėjo pakankamai vyskupų. Visai neseniai, 2006 m., Kipro hierarchai paprašė sušaukti didįjį sinodą, kad būtų išspręsta tragiška situacija, susijusi su arkivyskupu Chrizostomu I, kuris buvo ištiktas komos ir kurį reikėjo nušalinti, tačiau Kipras neturėjo pakankamai vyskupų, kad galėtų tai padaryti savarankiškai (pagal kanonus vyskupo nušalinimui reikia bent dvylikos kitų vyskupų). Susirinkęs sinodas, kuriam pirmininkavo visuotinis patriarchas Baltramiejus, paskelbė Kipro vadovo nušalinimą, taip atverdamas kelią vietos arkivyskupo rinkimams. Nuo to laiko Kipro hierarchų skaičius gerokai išaugo, o tai reiškia, kad ateityje Kipro Bažnyčiai tikriausiai nebereikės kreiptis į kitas Bažnyčias, kad padėtų spręsti jos vidaus reikalus.

Visa tai kelia klausimą, ar Kipras iš tiesų buvo „autokefalinis“ iki XXI a.? Turiu omenyje, žinoma, aišku, kad po III Visuotinio susirinkimo jis buvo autokefalinis, tačiau žvelgiant į šiuolaikinį laikotarpį taip pat aišku, kad Kipro Bažnyčia nesugebėjo tvarkyti savo vidaus reikalų be kitų Bažnyčių dalyvavimo – vadinasi, jai trūko vieno iš būdingų autokefalinės Bažnyčios bruožų. Kilus bažnytinei krizei, Kiprui tekdavo kviestis pagalbą iš išorės. Jei tai pasikeitė tik XXI amžiuje, turime apsvarstyti galimybę, kad šiuolaikinė Kipro Bažnyčia kaip autokefalinės Bažnyčios iteracija atsirado ne 431 m., bet per pastaruosius penkiolika metų.

Gruzija (Sakartvelas)

Apaštalas Andriejus, ko gero, buvo daugiausiai keliavęs iš dvylikos apaštalų ir, kaip ir Rumunijoje (ir Rusijoje, ir Konstantinopolyje ir t. t..), pasak tradicijos, pirmasis pradėjo skelbti Evangeliją dabartinėje Gruzijoje. Ketvirtajame amžiuje pati Švenčiausioji Mergelė Marija pasiuntė šventąją Nino evangelizuoti gruzinų, taigi jie tapo vienintele tauta, kurios pagrindinė evangelizuotoja buvo moteris. 

Pirmaisiais metais Gruzijos Bažnyčia buvo pavaldi Antiochijos patriarchatui. Sakoma, kad V a. antroje pusėje Gruzija tapo „autokefalinė“, tačiau praktiškai tai buvo tai, ką dabar vadiname „autonomija“  vadovas buvo tvirtinamas Antiochijoje, tačiau jis galėjo skirti vietinius vyskupus nedalyvaujant Antiochijai. Dėl Gruzijos bažnytinės nepriklausomybės šimtus metų buvo ginčijamasi, tačiau XI a. Gruzijos Bažnyčią visi pripažino autokefaline. Jos vadovas turėjo titulą „katolikosas patriarchas“.

1801 m. Rusijos imperija aneksavo Gruziją, o po dešimties metų prievarta panaikino Gruzijos Ortodoksų Bažnyčią, pašalindama vietinį katolikosą patriarchą ir pavesdama gruzinų tautą rusų vyskupams. Prasidėjo tamsus ortodoksų tarpusavio priespaudos ir persekiojimo laikotarpis, kai Rusijos Bažnyčia ir valstybė bandė išnaikinti bet kokius vietinės gruzinų stačiatikybės likučius. Galiausiai tai nepavyko, ir XX a. pradžioje prasidėjo judėjimas už Gruzijos autokefalijos atkūrimą. 1917 m. žlugus carizmui, Gruzijos Bažnyčios hierarchai organizavo susirinkimą, kuriame atkūrė Gruzijos Bažnyčią ir išrinko naują katolikosą patriarchą. Rusijos Bažnyčia pasmerkė šį veiksmą. Netrukus Gruziją užėmė sovietai, ir Bažnyčia vėl buvo žiauriai slopinama. Tačiau ji išliko, ir 1943 m. Maskvos patriarchatas išleido autokefalijos tomosą.

Šv. Kyrionas II, pirmasis šiuolaikinės
Gruzijos (Sakartvelo) Bažnyčios
katolikosas patriarchas

Iš pradžių visuotinis patriarchatas to tomoso nepripažino. XX a. septintajame dešimtmetyje ortodoksų Bažnyčių vadovai kelis kartus susitiko ruoštiant panortodoksinį susirinkimą. Visuot. patriarchatas primygtinai reikalavo Gruziją laikyti ne autokefaline, o autonomine Maskvos patriarchato Bažnyčia. Tai sukėlė gruzinų nepasitenkinimą, ir procesas buvo aklavietėje iki 1990 m., kai žlugo Sovietų Sąjunga. Visuot. patriarchatas ir Gruzijos Bažnyčia pradėjo derybas, kuriose nesutarimų kilo dėl to, ar visuot. patriarchatas suteikė autokefaliją, ar tiesiog pripažino jau egzistuojančią ir seną Gruzijos autokefaliją. Galiausiai visuot. patriarchatas išleido kruopščiai suformuluotą tomosą, kuriuo suteikė „pripažinimą“ ir „oficialų pritarimą“, t. y. Gruzija jau seniai buvo autokefalinė Bažnyčia, ir visuot. patriarchatas su tuo sutiko. Visuot. patriarchatas taip pat sutiko, kad Gruzija ir toliau tęstų savo senovinę praktiką šventinti savo šventąją krizmą.

Gruzija gavo visuot. patriarchato tomosą tik 1990 m., todėl visuot. patriarchatas ir daugybė kitų Bažnyčių priskiria Gruzijai žemesnę vietą diptiche negu Serbijai, Rumunijai ir Bulgarijai, kurios gavo visuot. patriarchato tomosą anksčiau. Tačiau pagal Maskvos patriarchato ir kai kurių kitų Bažnyčių (pvz., Amerikos Ortodoksų Bažnyčios) diptichus Gruzija yra aukščiau už šiuos tris patriarchatus, nes jos autokefalijos pradžia yra ankstesnė. Bet kokiu atveju, nuo 1990 m. visuotinai pripažįstama Gruzijos Bažnyčios autokefalija.

Bulgarija

Įvairiais istorijos laikotarpiais Bulgarijoje buvo autokefalinė bažnyčia (dažnai, bet ne visada, vadinama patriarchatu), kuri kitais laikotarpiais buvo naikinama. Paskutinis toks panaikinimas įvyko 1767 m., kai Osmanų imperija panaikino Ochrido arkivyskupiją ir Bulgarijos bažnyčias pajungė visuotiniam patriarchatui. Tokia padėtis tęsėsi dar šimtmetį, bet bulgarai vis labiau priešinosi tam, kad juos kontroliuotų Konstantinopolyje įsikūrusi graikiškai kalbanti hierarchija. 

1870 m. Osmanų valdžia įsteigė nepriklausomą Bulgarijos Bažnyčią – Bulgarijos egzarchatą – su naujoviška nuostata, kad bet kuri provincija, turinti kritinį bulgarų gyventojų skaičių, gali balsuoti dėl visuotinio patriarchato jurisdikcijos pakeitimo į egzarchato jurisdikciją. 1872 m. Konstantinopolio susirinkimas pasmerkė šį etniniu pagrindu sukurtą bažnyčios valdymo modelį kaip „etnofiletizmą“. Tas pats susirinkimas anatemizavo bulgarų vyskupus ir jų pasekėjus.

Ne visi pripažino susirinkimo sprendimus. Visų pirma Rusijos ir Rumunijos Bažnyčios ateinančiais dešimtmečiais bulgarams teikė šventąją chrizmą. 1945 m. Maskvos patriarchatas padėjo susitaikyti Bulgarijos egzarchatui ir visuotiniam patriarchatui, ir po beveik trijų ketvirčių amžiaus „bulgarų schizma“ buvo išgydyta, o Bulgarijos autokefaliją jau pripažino visos Bažnyčios. 

1953 m. Bulgarijos Bažnyčia išsirinko naują vadovą ir suteikė jam patriarcho titulą, taip atkurdama Bulgarijos patriarchatą. Šį naują patriarchalinį statusą pripažino tik  Antiochija, Maskva ir kitos už geležinės uždangos atsidūrusios Bažnyčios. Visuot. patriarchatas pasmerkė vienašališkus Bulgarijos veiksmus, tačiau septintojo dešimtmečio pradžioje ir visuot. patriarchatas bei kitos Bažnyčios pripažino Bulgarijos Bažnyčios pakėlimą į patriarchatą.

Rumunija

Apaštalas Andriejus tradiciškai laikomas Rumunijos stačiatikybės pradininku. XIX a. rumunai buvo padalyti į įvairius regionus – teritorijas, kurias skirtingais laikais kontroliavo Osmanų, Rusijos ir Habsburgų imperijos. Valachijos ir Moldavijos kunigaikštystės ėjo iš rankų į rankas tarp osmanų ir rusų, ir iki 1818 m. Ortodoksų Bažnyčią šiose žemėse daugiausia sudarė etninė rumunų kaimenė, kurią valdė graikų vyskupai. Po 1818 m. rumunų tautybės vyskupai tapo norma. XVIII a. penktajame dešimtmetyje Valachiją ir Moldaviją į vieną šalį suvienijo vienas valdovas, kunigaikštis Alexandaru Ioan Cuza, ir šios žemės buvo pavadintos „Rumunija“. 1864 m. Cuza išleido įstatymą, skelbiantį, kad Bažnyčia jo valdose yra nepriklausoma, o kitais metais buvo išrinktas Bažnyčios vadovas. 

Rumunijos kunigaikštis Alexandru Ioan Cuza

Iš esmės tai buvo panašu į situaciją Graikijoje prieš tris dešimtmečius – valdovas, paskelbęs savo Bažnyčią autokefaline, siekė užsitikrinti didesnę jos kontrolę. Pažymėtina, kad tiek Graikijos, tiek Rumunijos atvejais autokefaliją paskelbęs valdovas tuo pat metu įvykdė ir vienuolynų valdų konfiskavimą bei įvedė griežtus vienuolinio gyvenimo apribojimus. Visuot. patriarchatas atmetė Rumunijos pretenziją į autokefaliją, tačiau į tai iš esmės nebuvo atsižvelgta, ir 1882 m. Rumunijos šventasis sinodas pirmą kartą savarankiškai pašventino šventąją krizmą. Galiausiai 1885 m. visuot. patriarchatas pripažino įvykusį faktą ir išleido autokefalijos tomosą.

Tačiau tai tik viena medalio pusė. Be „Rumunijos“ (t. y. Valachijos ir Moldavijos), buvo ir kitų Rumunijos Bažnyčių. 1864 m., tais pačiais metais, kai Cuza paskelbė Bažnyčios autokefaliją savo teritorijoje, Transilvanijos rumunų Ortodoksų Bažnyčia paskelbė savo nepriklausomybę, nes nuo 1701 m. buvo panaikinta Habsburgų. Habsburgų imperijai priklausiusi Transilvanija buvo priskirta serbų Karlovcų patriarchatui, kuris pats buvo atkurtas visai neseniai, 1848 m. Negana to, 1873 m., daugiatautis Bukovinos regionas (kuriame gyvena nemažai rumunų – vert.), taip pat priklausęs Habsburgų imperijai, atsiskyrė nuo visuot. patriarchato. O rumuniškas Besarabijos regionas, kuris iki XIX a. pradžios priklausė osmanų Moldavijos kunigaikštystei, 1812 m. pateko į Rusijos kontrolę. Likusį šimtmetį jį valdė Rusijos šventojo sinodo paskirtas egzarchas.

1919 m. pagal pokario sutartis Rumunijos valstybė buvo sujungta su Transilvanija, Besarabija ir Bukovina į Didžiąją Rumuniją. Visų šių kraštų rumunų ortodoksų vyskupai susivienijo į vieną Rumunijos Ortodoksų Bažnyčią ir savo vadovu išsirinko Transilvanijos metropolitą Mironą. 1925 m. šventasis sinodas nusprendė metropolitą Mironą pakelti į patriarcho rangą. Kitaip nei 1953 m. Bulgarijos patriarcho pakėlimas, šiam sprendimui neprieštaravo visuot. patriarchatas, kuris tuo metu buvo tokioje krizinėje padėtyje, kad prieštarauti nelabai ir galėjo.

Serbija

Prieš kelerius metus Serbijos Bažnyčia šventė savo autokefalijos 800-ąsias metines, skaičiuojamas nuo šventojo Sabos, didžiojo nepriklausomos Serbijos Bažnyčios tėvo, laikų. Ši Bažnyčia galiausiai buvo pakelta į patriarchato (Pečo patriarchatas) statusą, kuris gyvavo iki 1766 m., kai Osmanų imperija ją panaikino, o jos teritorijos atiteko visuotiniam patriarchatui. Iki tol Juodkalnijos kunigaikščiai-vyskupai (neįprasta teokratinė santvarka, kai pareigos perduodamos iš dėdės sūnėnui) buvo funkciškai nepriklausomi, bet juos paprastai konsekruodavo Pečo patriarchato vyskupai. Po to, kai Pečo šventasis sostas buvo panaikintas, Juodkalnijos vyskupas perėmė titulą „Pečo sosto egzarchas“.

XVII a. pabaigoje Habsburgų imperatorius įsteigė Karlovcų metropoliją - autokefalinę Bažnyčią visiems jo imperijos ortodoksams. Ši Bažnyčia turėjo daugiatautę bendruomenę (daugiausia serbų ir rumunų, taip pat šiek tiek graikų), tačiau hierarchijoje dominavo serbai. Romos katalikų imperatorius turėjo plačią valdžią, panašiai kaip islamą išpažįstantis jo kolega Osmanų imperijoje – visuotinio patriarchato atžvilgiu: imperatorius tvirtino visas hierarchų kandidatūras, o Bažnyčia buvo griežtai reguliuojama valstybės. Kaip ir Graikijoje, valstybė naudojo autokefaliją kaip įrankį, kad sustiprintų valdžios kontrolę Bažnyčiai savo teritorijoje. 1848 m. po Vengrijos revoliucijos serbai Vengrijoje surengė nacionalinį susirinkimą ir pakėlė Karlovcus į patriarchato statusą.

Juodkalnija ir Karlovcai anaiptol nebuvo vienintelės serbų Bažnyčios šiuo laikotarpiu. 1830 m. Serbijos kunigaikštis, nominaliai pavaldus Osmanų imperijai, įsteigė savarankišką metropoliją su metropolitu ir trimis kitais vyskupais, įsikūrusią Belgrade. Po metų visuotinis patriarchatas sutiko su šiuo susitarimu, pasilikdamas teisę tvirtinti hierarchų išrinkimą. Belgrado graikiškai kalbantis metropolitas atsistatydino, kad būtų galima išrinkti vietinį serbą. Vėliau, 1879 m., Serbijos kunigaikštis ir Belgrado metropolitas oficialiai paprašė visuot. patriarchato autokefalijos tomoso ir jį gavo. Tačiau 1881 m. kunigaikštis susipyko su hierarchais, atleido Bažnyčios vadovą ir paleido vyskupų sinodą. Kitą Belgrado metropolitą turėjo konsekruoti vyskupai iš Karlovcų patriarchato, o tai reiškė laikiną visiškai naujos Serbijos pretenzijos į autokefaliją atsisakymą.

Patriarchas Dimitrijus Pavlovičius,
pirmasis suvienytos Serbijos Ortodoksų Bažnyčios patriarchas

XIX a. pabaigoje Karlovcų patriarchatas net nebuvo vienintelė serbų Ortodoksų Bažnyčia Habsburgų imperijoje. 1878 m. Habsburgai perėmė faktinę Bosnijos ir Hercegovinos, iki tol priklausiusios Osmanų imperijai, kontrolę. Dėl to iškilo bažnytinės jurisdikcijos klausimas, nes visuot. patriarchatas ir toliau pretendavo į šias teritorijas. Visuot. patriarchatas ir Habsburgų imperija pradėjo derybas ir galiausiai 1883 m. pasirašė susitarimą, pagal kurį buvo įsteigta „autonominė“ Bosnijos ir Hercegovinos Bažnyčia. Šios Bažnyčios vyskupus skyrė (Romos katalikų tikėjimo) Habsburgų imperatorius, su visuot. patriarchato sutikimu, kuris taip pat teikė šventąjį krizmą ir buvo toliau liturgiškai minimas.

Ir tai net ne visos Bažnyčios, kurioms priklausė daug serbų ortodoksų – net nepaminėjau tokių vietų kaip Kosovas ar Skopjė. 1918 m. įvairios Serbijos teritorijos politiškai susivienijo, sudarydamos Jugoslaviją. Po dvejų metų įvairios naujosios šalies ortodoksų Bažnyčios susivienijo į šiuolaikinį Serbijos patriarchatą. Serbijos patriarchas gyvena Belgrade, bet turi „Pečo patriarcho“ titulą, siejantį jį su istorine, nepriklausoma Serbijos Bažnyčia, kurią įkūrė šventasis Saba.

Rusija

Rusijos Ortodoksų Bažnyčia yra puikus pavyzdys, kaip skiriasi istorinė Bažnyčia ir valdančioji institucija. Pasak tradicijos, apaštalas Andriejus pirmasis atnešė krikščionybę į kraštą, kuris vėliau žinomas kaip „Rusià“. Vis dėlto tik X a. Bažnyčia šiame krašte išplito. Garsusis šventasis Vladimiras, didysis Kijevo kunigaikštis, 988 m. pakvietė misionierius iš Konstantinopolio evangelizuoti savo tautos. Tai tapo žinoma kaip Rusios krikštas ir yra ortodoksų Bažnyčių šiuolaikinėje Rusijoje, Ukrainoje ir Baltarusijoje ištakos. Pirminė naujosios Bažnyčios struktūra buvo visuotiniam patriarchatui pavaldi metropolija – Kijevo metropolija. Iki XIII a. Kijevo miestas sunyko, ir jo, kaip pagrindinio Rusios miesto, statusą galiausiai perėmė Maskva, nors Maskvos metropolitas iš pradžių ir toliau naudojo senąjį titulą „Kijevo metropolitas“. (Daugelį metų į Kijevo metropolito titulą pretendavo du metropolitai, abu pavaldūs Konstantinopoliui. Bet tai jau atskira istorija.)

Padėtis pasikeitė XV a., kai dauguma visuotinio patriarchato vyskupų, įskaitant visuot. patriarchatui paskirtą Kijevo metropolitą Izidorių, Florencijos susirinkime sudarė uniją su Romos Katalikų Bažnyčia. Kai Izidorius grįžo į Kijevą, žmonės jį atstūmė ir jis pabėgo į Vakarus. Tuomet 1448 m. Rusijos vyskupai naujuoju Bažnyčios vadovu išrinko vieną iš savųjų, Joną. Tai buvo padaryta be visuotinio patriarchato sutikimo, kuris tuo metu buvo atsižadėjęs ortodoksijos ir pasisakęs už uniją. Jonos pakėlimą į metropolito rangą Rusijos Bažnyčia laiko savo autokefalijos pradžia. Visuotinis patriarchatas grįžo į stačiatikybę 1453 m. Osmanų užkariavimo metu, tačiau Maskvos Bažnyčia liko nepriklausoma. 1589 m. visuotinis patriarchatas pagaliau pripažino šią naują tikrovę ir ne tik pripažino Maskvos autokefaliją, bet ir pakėlė jos vadovą į patriarcho rangą. Iki 1591 m. žingsnį ratifikavo kiti, Aleksandrijos, Antiochijos ir Jeruzalės, patriarchatai.

Šv. Jona, pirmasis Rusijos autokefalinės Bažnyčios vadovas

Naujasis Maskvos patriarchatas gyvavo kiek daugiau nei šimtmetį. 1700 m. patriarchas mirė, o caras Petras I neleido išrinkti įpėdinio. Patriarchatui iki 1721 m. vadovavo locum tenens, kol caras oficialiai panaikino patriarchiją ir pakeitė ją visiškai nauju dariniu – švenčiausiuoju sinodu, kurio veiklą koordinavo pasaulietinis valdžios pareigūnas, vadinamas „sinodo oberprokuroru“. Ši struktūra buvo sukurta pagal Švedijos ir Prūsijos liuteronų Bažnyčių pavyzdį. Naujoji sinodinė sistema gyvavo beveik du šimtmečius – ilgiau nei pirminis patriarchatas – iki pat carizmo žlugimo 1917 m.

Po 1917 m. vasario revoliucijos naujoji Rusijos laikinoji vyriausybė leido sušaukti Visos Rusijos Bažnyčios susirinkimą, kuris reorganizavo Rusijos Ortodoksų Bažnyčią ir atkūrė Maskvos patriarchatą, pirmuoju patriarchu išrinkdamas šventąjį Tichoną. Tuo metu, kai vyko susirinkimas, įvyko Spalio revoliucija, atvedusi į valdžią bolševikus. Naujajame komunistų režime Rusijos Bažnyčia buvo žiauriai persekiojama, o normalus bažnytinis administravimas buvo neįmanomas. Šv. Tichonas mirė 1925 m., todėl nebuvo įmanoma surengti normalių patriarcho rinkimų. Vietoj to, pagal labai neįprastą ad hoc susitarimą, šventasis Tichonas testamentu paskyrė tris galimus įpėdinius, kurie prireikus galėjo tapti vietininkais. Netrukus po Tichono mirties jo paskirtas vietininkas pats buvo įkalintas, tačiau jis pats sudarė savo galimų įpėdinių sąrašą. Dėl to patriarchatas nominaliai liko metropolito Sergijaus Stragorodskio rankose. 

Popieriuje Maskvos patriarchatas ir toliau egzistavo, bet praktiškai jis negalėjo valdyti Bažnyčios Sovietų Sąjungoje. Ji iš esmės neturėjo jokių veikiančių institucijų. Jos teologinės mokyklos jau seniai buvo uždarytos, o įprasti procesai, tokie kaip susirinkimai ar hierarchų rinkimai, negalėjo vykti. Metropolitas Sergijus daugelį metų laikėsi locum tenens titulo, tačiau šis titulas neturėjo didelio realaus autoriteto.

Sergijus Stragarodskis, pirmasis patriarchas
po Maskvos patriarchato atkūrimo 1943 m.

Viskas pasikeitė per Antrąjį pasaulinį karą. Karas paskatino sovietų diktatorių Josifą Staliną atkurti Maskvos patriarchatą. 1943 m. jis leido surengti naujus patriarcho rinkimus, atidaryti teologijos mokyklas ir spausdinti bažnytinę literatūrą. Maskvos patriarchatas atgimė, o patriarchu buvo išrinktas metropolitas Sergijus. Iš tikrųjų 1943 metai labiau nei 1917 m. yra dabartinio Maskvos patriarchato, kaip veikiančios institucijos, valdančios visą Rusiõs Ortodoksų Bažnyčią, pradžia.

Per visus šiuos pokyčius Rusijos (Rusiõs) Ortodoksų Bažnyčia niekada nenustojo egzistuoti, tačiau dramatiškai keitėsi jos valdymas. 988 m., 1448 m., 1589-1591 m., 1721 m., 1917 m., 1943 m. – visos šios datos yra esminiai lūžio taškai, kai keitėsi Rusijos Bažnyčios valdymo forma. Rusijos Bažnyčia formaliai atsirado 988 m., tačiau dabartinis Maskvos patriarchatas iš tikrųjų gimė 1943 m.

Jeruzalė

Jeruzalės patriarchatas kartais vadinamas „Bažnyčių Motina“, ir tai prasminga – juk būtent Jeruzalėje šv. Sekminių dieną nužengė Šventoji Dvasia ir būtent iš Jeruzalės apaštalai paskleidė Evangeliją po visą pasaulį. Tačiau po 70 m. sukilimo ir 130 m. Bar Kochbos sukilimo romėnų kariuomenė Jeruzalės miestą sulygino su žeme, o romėnai ant griuvėsių pastatė naują miestą, pavadintą Aelia Capitolina. Nors mieste ir toliau gyveno krikščionys su vietos vyskupu, tačiau dabar tai buvo labai maža institucija. Ilgainiui Aelia Capitolina Bažnyčia tapo pavaldi Cezarėjos metropolitui, nes tai buvo pagrindinis Palestinos miestas.

IV a., Konstantinui Didžiajam tapus Kristaus sekėju, jo motina šventoji Elena atkeliavo į Aeliją ir rado ten Kristaus Kryžių. Ji fundavo bažnyčių statybą, ir Jeruzalė atgimė kaip naujas krikščionių piligrimystės miestas. I Visuotinio susirinkimo 7 kanonas suteikė miestui ypatingą garbę, kartu išsaugodamas Palestinos metropolito, kurio būstinė buvo Cezarėja, privilegijas: „Kadangi įsitvirtino paprotys ir senovinė tradicija, pagal kurią Aelijos [Jeruzalės] vyskupas yra gerbiamas, tegul jam tenka garbės pirmumas, bet tebūna išsaugotas ir [Cezarėjos] metropolito orumas.“

Dėl to susidarė šiek tiek nepatogi tvarka, nes Jeruzalės vyskupas užėmė labai aukštą garbės padėtį, tačiau neturėjo realios valdžios – jo regione didžiausią valdžią turėjo Cezarėjos ir Antiochijos vyskupai. Tokia padėtis išliko iki 451 m., kai IV Visuotinis susirinkimas išleido dekretą, nustatantį tiek Antiochijos, tiek Jeruzalės jurisdikciją, o Jeruzalę pavertė regiono centru: „Švenčiausiasis vyskupas Maksimas, tiksliau, švenčiausioji Antiochijos Bažnyčia, teturi savo jurisdikcijoje abi Finikijas ir Arabiją, o švenčiausiasis Juvenalis, Jeruzalės vyskupas, tiksliau, jam pavaldi švenčiausioji Bažnyčia, teturi savo valdžioje tris Palestinas, o visos imperatoriškos pragmatikos, raštai ir baudos tebūna panaikintos pagal mūsų švenčiausiojo ir pamaldžiausio kunigaikščio nurodymą“. Dar po šimtmečio, imperatoriaus Justiniano laikais, titulas „patriarchas“ pradėtas taikyti keturių didžiųjų Romos miestų – Romos, Konstantinopolio, Aleksandrijos ir Antiochijos – vyskupams, taip pat ir didžiai gerbiamai Jeruzalei. Šiuos penkis svarbiausius sostus imta vadinti „pentarchija“ – „penkių valdžia“.

Antrojo tūkstantmečio metu Jeruzalės statusas smuko. Šventoji Žemė buvo bene labiausiai ginčytinas nekilnojamojo turto objektas pasaulyje, dėl kurio kovojo romiečiai, arabai, kryžiuočiai ir turkai. Nuo kryžiuočių pralaimėjimo Jeruzalėje iki 1534 m. visi Jeruzalės patriarchai buvo renkami iš vietinių arabiškai kalbančių ortodoksų. 1534 m. patriarchu tapo etninis graikas Germanas.

Patriarchas Germanas šias pareigas ėjo tris dešimtmečius ir ilgainiui vietinius vyskupus pakeitė graikais. Jis įkūrė Šventojo kapo broliją – išskirtinai graikų vienuolių bendruomenę. Jeruzalės šventojo sinodo nariai buvo ir yra renkami tik iš šios brolijos narių. Taigi, Brolija ėmė veikti kaip savotiška Jeruzalės „Bažnyčia Bažnyčioje“, kurios nariais tapo tik graikai, o vietiniai arabiškai kalbantys ortodoksų tikintieji į ją nebuvo įtraukti. Taip išliko iki mūsų dienų.

Nuo Bizantijos imperijos žlugimo iki XVII a. buvo įprasta, kad Jeruzalės patriarchas pats skirdavo savo įpėdinį, paprastai įpėdinį paskirdamas Cezarėjos metropolitu. Tokia praktika kurį laiką tęsėsi ir po 1534 m., tačiau padėtis pasikeitė 1669 m., kai Konstantinopolio šventasis sinodas ėmėsi rinkti naują Jeruzalės patriarchą. Taip prasidėjo nauja Jeruzalės patriarchato era, kai vieną po kito patriarchus rinko visuotinis patriarchatas. Nepaisant titulo, Jeruzalės patriarchai nuolat gyveno Konstantinopolyje ir valdė savo Bažnyčią iš tolo. Faktiškai Jeruzalė tapo autonomine Konstantinopolio patriarchato Bažnyčia.

Jeruzalės patriarchas Kirilas II

1845 m. Jeruzalės šventasis sinodas žengė svarbų žingsnį ir vėl išsirinko savo patriarchą, nedalyvaujant visuotiniam patriarchatui. Ilgainiui šis patriarchas Kirilas II patriarcho rezidenciją perkėlė atgal į Jeruzalę. Taigi, nepaisant gilių Jeruzalės Bažnyčios istorinių šaknų, šiuolaikinį Jeruzalės patriarchatą galima pagrįstai kildinti iš Kirilo II išrinkimo 1845 metais.

Antiochija

Kaip ir Jeruzalė, Antiochijos Bažnyčia užima svarbią vietą Apaštalų darbų knygoje. Jos pirmasis vyskupas buvo apaštalas Petras, ir tai buvo vienas didžiųjų Romos imperijos miestų. Pirmaisiais Bažnyčios gyvavimo amžiais susiformavus metropolijų sistemai, kai didžiųjų miestų vyskupai vadovavo reguliariai šaukiamiems regiono vyskupų sinodams, Antiochija buvo pirmininkaujantis miestas. I Visuotinio susirinkimo 6 kanonas patvirtino ilgalaikę Antiochijos, taip pat Romos ir Aleksandrijos pirmenybę: „Tegul vyrauja senoviniai papročiai, kurie buvo paplitę Egipte, Libijoje ir Pentapolyje, leisti Aleksandrijos vyskupui turėti valdžią visose šiose dalyse, nes taip paprastai elgiamasi ir su Romos vyskupu. Taip pat ir Antiochijos atžvilgiu, ir kitose provincijose tegul išlieka Bažnyčių vyresnybė...“ Tai smulkiau paaiškinta II Visuotinio susirinkimo 2 kanone.

Antiochija buvo ateinančiais šimtmečiais iškilusios Pentarchijos dalimi, tačiau ilgainiui, kai regioną užkariavo kelios skirtingos šalys, Antiochijos svarba sunyko. Ilgą laiką Antiochijos patriarchai gyveno Konstantinopolyje. Vienas garsių pavyzdžių – Teodoras Balsamonas, kuris išgarsėjo kaip kanonistas, bet buvo išrinktas Antiochijos patriarchu, nors niekada nebuvo įkėlęs kojos į Siriją. Pats senovinis Antiochijos miestas ir toliau nyko, o XIV a. tikroji patriarchato būstinė buvo perkelta į Damaską, faktiškai sujungiant Antiochijos ir Damasko vyskupų sostus. 

Šiandien Antiochijos miestas vadinasi „Antakija“ ir yra Turkijoje. Mažai kam žinomas faktas, kad dalis Turkijos ir toliau priklauso Antiochijos patriarchato jurisdikcijai, įskaitant Antakiją. 

Nuo 1250 m. iki XVI a. pradžios Siriją ir Egiptą valdė Mameliukų imperija. Jos valdymas baigėsi 1516-17 m., kai regionus užkariavo Osmanų imperija ir pirmą kartą po maždaug devynių šimtų metų keturios Pentarchijos narės (žinoma, be Romos) vėl tapo pavaldžios vienai civilinei valdžiai. 

Antiochija netrukus pajuto šios naujos tikrovės padarinius. 1543 m. Antiochijos patriarchą Dorotėjų III nušalino sinodas, kuriam pirmininkavo Konstantinopolio, Aleksandrijos ir Jeruzalės patriarchai. XVIII a. Antiochijos patriarchatas tapo stačiatikybės ir unijos šalininkų, siekusių Antiochiją pavesti Romos popiežiaus kontrolei, kovos lauku. 1724 m. mirus patriarchui Atanazui Dabbasui, Damasko gyventojai jo įpėdiniu išrinko unitams palankų patriarchą. Antiochijos šventasis sinodas tai atmetė. Alternatyvus kandidatas buvo patriarcho Atanazo diakonas Silvestras, kuris buvo prisilietęs ir prie graikų, ir prie sirų pasaulio: gimė Kipre ir gyveno kaip vienuolis Atono kalne, tačiau jo motina buvo sirė ir jis kalbėjo arabiškai. Įsikišus visuotiniam patriarchatui, Silvestras tapo Antiochijos patriarchu. Silvestras buvo patriarchu neįprastai ilgai  – keturiasdešimt dvejus metus, ir jam valdant graikų įtaka Antiochijos patriarchate išaugo. Po Silvestro patriarchatą iki XIX a. pabaigos kontroliavo etniniai graikai. Šis laikotarpis antiochiečiams žinomas kaip „graikų nelaisvė“ ir tapo didžiulio vietinių sirų nusivylimo šaltiniu, tačiau jo pradžia pagrįstai gali būti vertinama kaip paskutinės pastangos išgelbėti Antiochiją nuo erezijos.

Antiochijos patriarchatas nuo 1724 m. iki pat XIX a. pabaigos buvo kontroliuojamas etninių graikų. XIX a. patriarchatą kontroliavo Jeruzalės Šventojo kapo brolija. Šiuo laikotarpiu visi Antiochijos patriarchai buvo Brolijos nariai. XIX a. vietiniai sirai kentėjo dėl, jų manymu, graikų įsibrovėlių valdžios. 1898 m. Antiochijos sirų vyskupai, sudarę šventojo sinodo daugumą, nušalino graikų patriarchą ir kitais metais naujuoju patriarchu išrinko Meletijų Doumanį – pirmąjį vietinį sirą, užėmusį Antiochijos sostą per 175 metus. Patriarcho Meletijaus išrinkimą 1899 m. pagrįstai galima laikyti šiuolaikinės Antiochijos patriarchato valdymo struktūros pradžia.

Antiochijos patriarchas Meletijus II (Doumanis)

Dar XVII a. Antiochija pati šventino savo šventąją krizmą, tačiau pastaraisiais amžiais ji, kartu su Jeruzale ir Aleksandrija, gauna šventąją krizmą iš visuotinio patriarchato.

Aleksandrija

Pasak tradicijos, krikščionybę į Aleksandrijos miestą atnešė apaštalas ir evangelistas Morkus. Kartu su Roma ir Antiochija pirmaisiais Bažnyčios amžiais tai buvo vienas iš pagrindinių krikščionybės sostų, o jo aukštas statusas patvirtintas I Visuotinio susirinkimo 6 kanonu ir II Visuotinio susirinkimo 2 kanonu (cituota buvo pateikta aukščiau). Aleksandrijos Bažnyčią suskaldė monofizitų schizma, o ilgainiui jos teritoriją užkariavo arabų įsibrovėliai. 

Egiptą, kaip ir Siriją, iki XVI a., kai kraštus užkariavo osmanai, valdė mameliukai. Iki osmanų užkariavimo iš Aleksandrijos Bažnyčios buvo belikęs tik buvusios šlovės šešėlis. Ilgus šimtmečius, nepaisant to, kad ji buvo vadinama patriarchatu, faktiškai tai buvo viena vyskupija su vienu valdančiuoju vyskupu (patriarchu) ir keliais tituliniais vyskupais, kurie visi buvo graikiškai kalbantys ir valdė arabiškai kalbančią kaimenę.

Aleksandrijos situacija panaši į Jeruzalės: patriarchas gyveno Konstantinopolyje, o visuotinis patriarchatas nuolat kišosi į Aleksandrijos vidaus reikalus. 1825 m. visuot. patriarchatas nušalino Aleksandrijos patriarchą Teofilių II. 1845 m., tuo pat metu, kai Jeruzalė atkūrė savo nepriklausomybę nuo Konstantinopolio, Aleksandrijos sostas atsilaisvino, ir visuot. patriarchato šventasis sinodas bandė išrinkti naują patriarchą. Šį kartą protestavo vietos egiptiečių kaimenė, dėl to prasidėjo dvejus metus trukusi kova, kuri baigėsi tuo, kad Egipto vyriausybė surengė vietinius patriarcho rinkimus ir, svarbiausia, patriarcho rezidenciją perkėlė atgal į Egiptą. XVIII a. šeštajame dešimtmetyje Aleksandrijoje buvo įsteigtas pirmasis Naujųjų laikų istorijoje šventasis sinodas. Nepaisant to, visuotinis patriarchatas ir toliau kišosi į Aleksandrijos patriarcho rinkimus, o 1889 m. visas Aleksandrijos episkopatas sumažėjo iki vieno žmogaus – paties patriarcho. Jis turėjo titulą, bet praktiškai tebuvo savotiškas autonominės vyskupijos vyskupas.

XX a. pradžioje (1899 m. gruodžio 29 d. pagal Julijaus kalendorių, 1900 m. sausio 10 d. pagal Grigaliaus kalendorių) Aleksandrija naujuoju patriarchu išrinko Fotijų Peroglou. Fotijus greitai ėmėsi stiprinti Aleksandrijos nepriklausomybę: jis atkūrė senąsias Aleksandrijos vyskupijas, įšventino naujus vyskupus ir užtikrino, kad patriarchatas nebepriklausys nuo išorės įsikišimo. Vadovaujant Fotijaus įpėdiniui patriarchui Meletijui Metaksakiui (kuris anksčiau buvo visuotinis patriarchas), Aleksandrija ėmė plėsti savo jurisdikciją už tradicinės teritorijos ribų ir ėmė pretenduoti į „visos Afrikos“ titulą.

Aleksandirjos patriarchas Fotijus (Peroglou)

Nors Aleksandrija ir toliau gauna šventąją krizmą iš Konstantinopolio, dabar ji turi dešimtis vyskupų, pilnavertiškai veikiantį šventąjį sinodą ir gali pati tvarkyti savo vidaus reikalus. Tai labai skiriasi nuo XIX a. ir ankstesnių laikų. Taigi, tikrojo šiuolaikinio Aleksandrijos patriarchato gimimą galima datuoti kažkada po Fotijaus išrinkimo, apie 1899/1900 m.

Konstantinopolis

Visuotinis patriarchatas savo įkūrėju ir globėju laiko apaštalą Andriejų, kuris, kaip teigiama, I a. pirmuoju Bizantijos vyskupu paskyrė Stachį. Pirmaisiais Bažnyčios amžiais Bizantijos vyskupai buvo pavaldūs Heraklėjos metropolitui. Valdant Konstantinui Didžiajam, palyginti nedidelis Bizantijos miestas virto Konstantinopoliu – Naująja Roma, Romos imperijos sostine. Reaguodamas į šią naują tikrovę, II Visuotinio susirinkimo (381 m.) 3 kanonas skelbė: „Tačiau Konstantinopolio vyskupas tegul turi garbės pirmenybę po Romos vyskupo dėl to, kad tai yra Naujoji Roma“. Vėliau, 451 m., IV Visuotinis susirinkimas paskelbė garsųjį ir prieštaringai vertinamą Chalkedono 28-ąjį kanoną, kuris išplėtė Konstantinopolio vyskupo valdžią, remdamasis samprotavimu, kad „miestas, kuris yra imperijos ir senato būstinė ir kitų privilegijų bei pirmenybių atžvilgiu prilygsta senajai imperinei Romai, turėtų būti išaukštintas ir bažnytinių reikalų atžvilgiu, kaip esantis po jos arba esantis antras po jos“. Pagal šį kanoną Konstantinopolio vyskupui tapo pavaldūs Ponto, Azijos ir Trakijos metropolitai (nors ne šių provincijų dieceziniai vyskupai). Šiuo kanonu Konstantinopoliui taip pat suteikta atsakomybė už „minėtų vyskupijų vyskupus, esančius barbarų žemėse.“

Taigi, akivaizdu, kad 381 m. ir, žinoma, 451 m. institucija, kuri vadinama „Konstantinopolio patriarchatas“, užėmė itin aukštą padėtį krikščionių pasaulyje. Bet laikui bėgant šios institucijos vaidmuo keitėsi. 

Ilgainiui Konstantinopolio patriarchas pradėjo vartoti titulą „visuotinis patriarchas“. Įvairiais laikotarpiais patriarchatas patekdavo į ereziją (įvairios kristologinės erezijos, ikonoklazmas ir unitizmas), tačiau anksčiau ar vėliau ortodoksai susigrąžindavo jo kontrolę. Antrojo tūkstantmečio pradžioje atsirado „endeminio sinodo“ modelis: visi vyskupai, kurie tuo metu būdavo Konstantinopolyje, buvo kviečiami susirinkti į tarybą aktualiosioms Bažnyčios problemoms spręsti. 

1440 m. patriarchatas pasidavė Romos Katalikų Bažnyčiai, bet 1453 m. Osmanams užkariavus Konstantinopolį, jis grįžo į stačiatikybę. Pirmasis visuotinis patriarchas po užkariavimo buvo Genadijus Scholarijus, šventojo Morkaus Efeziečio draugas ir griežtas unijos priešininkas.

Sultonas Mehmetas II ir patriarchas Genadijus II Scholarijus

Šis momentas, 1453 m., žymi naujos visuotinio patriarchato eros pradžią. XX a. buvo įprasta sakyti, kad po 1453 m. visuotinis patriarchas tapo ne tik Konstantinopolio patriarchato ortodoksų vadovu, bet ir „Rum millet“, apimančio visus Osmanų imperijos ortodoksus, įskaitant ir priklausančius kitoms autokefalinėms Bažnyčioms, galva (turk. „milletbasi“). Pastaraisiais metais šis požiūris buvo dalinai paneigtas: iš tikrųjų situacija buvo daug sudėtingesnė ir nepastovesnė, o Rum millet / milletbasi modelis ir terminija atsirado laikui bėgant ir galutinai susiformavo tik XVIII a.

Osmanų imperijos laikotarpiu patriarcho pareigos buvo labai nestabilios: Osmanų imperijos valdžia faktiškai parduodavo patriarcho pareigybę aukcione didžiausią kainą pasiūliusiam asmeniui, o patriarchas ir kiti vyskupai dirbo kaip Osmanų imperijos valdovų mokesčių rinkėjai. Visuotinio patriarcho pareigų kaita beveik nesuvokiama: nuo osmanų užkariavimo 1453 m. iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos 1918 m. (de facto žyminčio osmanų valdymo pabaigą, nors sultono pareigybė buvo panaikinta tik 1922 m.) patriarcho sostą užimantis asmuo keitėsi 166 kartus – vidutiniškai viena patriarcho kadencija trukdavo vos 2,8 metus. Daugelis patriarchų šias pareigas ėjo kelis kartus, pavyzdžiui, Kirilas Lukaris 1620-1638 m. buvo patriarchas šešis kartus (be to, 1612 m. jis dar kartą ėjo šias pareigas kaip locum tenens). Sultonas turėjo teisę savo nuožiūra atstatydinti patriarchus, o norint, kad patriarchas (ar vyskupas) pradėtų eiti pareigas, reikėjo jo sutikimo.

1741 m. visuotiniame patriarchate buvo įvykdytos reformos, ir jam pradėjo vadovauti vyresniųjų metropolitų sinodas. Ši sistema buvo vadinama „gerontizmu“ ir išliko daugiau kaip šimtmetį, kol buvo pakeista Tanzimato reformų laikotarpiu po Krymo karo 1850-aisiais. Tai pradėjo naują patriarchato erą, kurį nuo šiol iš dalies valdė mišri taryba, sudaryta iš dvasininkų ir pasauliečių atstovų. Visuot. patriarchato valdymo struktūra toli gražu nėra senovinė, laikui bėgant ji smarkiai keitėsi.

I-ojo pasaulinio karo pabaigoje britų ir prancūzų vadovaujama sąjungininkų koalicija užėmė Konstantinopolį. Nuo 1918 iki 1921 m. patriarcho sostas buvo laisvas, patriarchatui vadovavo locum tenens. Šis 1921 m. mirė, ir galiausiai buvo surengti nauji rinkimai. Rinkimų teisę turėjo 68 metropolitai, tačiau tik trylika iš jų dalyvavo rinkimuose. Dar penki balsavo pagal įgaliojimą. Šešiolika iš aštuoniolikos balsų buvo išrinktas ištremtas buvęs Atėnų metropolitas Meletios Metaxakis.

Per trumpą Meletioso kadenciją – mažiau nei dvejus metus – iš esmės pasikeitė pati visuotinio patriarchato tapatybė. Osmanų imperija buvo oficialiai panaikinta, ją pakeitė pasaulietinė Turkijos Respublika, o kartu su šiuo pokyčiu išnyko ir visuotinio patriarcho, kaip Osmanų imperijos politinio rum millet vadovo savimonė. Graikijos ir Turkijos karas baigėsi katastrofa graikams – buvo sudegintas daugiausia graikų gyvenamas Smirnos miestas ir išžudyta tūkstančiai  krikščionių ortodoksų. Didžiausią traumą sukėlė tai, kad Lozanos sutartimi, kuria buvo užbaigtas Graikijos ir Turkijos karas, Graikija ir Turkija buvo įpareigotos apsikeisti gyventojais. Milijonai krikščionių ortodoksų buvo prievarta ištremti iš savo senosios tėvynės Mažojoje Azijoje ir perkelti į Graikiją. (Mažesnis, bet vis tiek didelis musulmonų skaičius buvo priverstas persikelti iš Graikijos į Turkiją). Per vieną naktį visuotinis patriarchatas ištuštėjo: iš gyvos Bažnyčios su milijonais tikinčiųjų nuo senovės egzistavusiose vyskupijose jis virto kiautu su maždaug šimtu tūkstančių parapijiečių, apsiribojančiu pačiu Konstantinopolio miestu.

Tokiomis sunkiomis aplinkybėmis patriarchatas iš naujo atrado save. Patriarchas Meletijus buvo kūrybingas ir ambicingas žmogus, jis suformulavo naują Chalkedono 28 kanono aiškinimą. Kaip aptarta pirmiau, 28 kanonas Konstantinopolio atsakomybei suteikė teisę įšventinti metropolitus (bet ne kitus vyskupus) Romos Ponto, Azijos ir Trakų provincijose, taip pat „minėtų vyskupijų vyskupus, esančius barbarų žemėse“. Susidūręs su beveik visos visuot. patriarchato kaimenės praradimu, Meletijus pasuko kitu keliu ir iš naujo paaiškino 28 kanoną, iš esmės ignoruodamas žodžius „minėtų vyskupijų“ ir teigdamas, kad frazė „barbarų žemėse“ reiškia, jog visuot. patriarchato jurisdikcijai priklauso visos teritorijos žemėje, kurios dar nepriklauso jokiai kitai Ortodoksų Bažnyčiai. Vienu mostu Meletijus bandė išplėsti sparčiai mažėjančią visuot. patriarchato kanoninę teritoriją, kad ji apimtų visą Vakarų pusrutulį, taip pat Australiją ir didžiąją Azijos dalį. Jei patriarchatas nebegalėjo būti visų Osmanų imperijos ortodoksų valdžia, dabar jis tapo tarptautine institucija, koordinuojančia pasaulinės stačiatikybės veiklą.

Patriarchas Meletijus Metaxakis, skiringais laikais
buvęs Konstantinopolio, Aleksandrijos ir Graikijos Bažnyčių
vadovu

1923 m. liepą – praėjus mėnesiui po to, kai Meletijus surengė panortodoksinį susirinkimą, kuriame buvo patvirtintas naujasis kalendorius, ir kelioms dienoms po to, kai jis priėmė Suomijos ir Estijos Bažnyčias (anksčiau priklausiusias Rusijos Bažnyčiai) į visuot. patriarchato jurisdikciją, – Meletijus britų garlaiviu pabėgo iš Turkijos. Spalio mėnesį buvo sukurta Turkijos Respublika. 1923 m. spalio 2 d., tiesiogine to žodžio prasme vykstant sąjungininkų evakuacijai iš Konstantinopolio, Fanare (visuot. patriarchato būstinėje) posėdžiavo visuotinio patriarchato šventasis sinodas. Į salę su turkų policijos sargyba įsiveržė schizmatiškosios „Turkijos Ortodoksų Bažnyčios“ vadovas Papa Efthimas. Jis įsakė šventajam sinodui per dešimt minučių paskelbti, kad patriarchas Meletijus yra atstatydintas. Šventasis sinodas pakluso. Tada turkų policija iš pastato išvijo šešis iš aštuonių Šventojo sinodo narių ir locum tenensą. (Visi išvaryti vyskupai turėjo katedras už Turkijos ribų.) Tada Papa Efthimas septynis išvarytus vyskupus pakeitė savo bendraminčiais. Tą akimirką atrodė, kad visuotinis patriarchatas arba nebeegzistuoja, arba ką tik buvo perimtas per valstybinį perversmą. Graikijoje buvęs Meletijus galiausiai sutiko, kad negali likti patriarchu, tačiau atsistatydino atgaline data, taip bandydamas pakenkti Papa Efthimo veiksmams.

1923 m. lapkritį Konstantinopolio šventasis sinodas išrinko Grigalių VII sekančiu patriarchu. Jis valdė vos vienuolika mėnesių, kai mirė nuo širdies smūgio. Pagrindinis pretendentas jį pakeisti buvo Derkos metropolitas Konstantinas. Tai buvo problema, nes Konstantinas į Stambulą persikėlė tik 1921 m., o Lozanos sutartyje buvo numatyta, kad nuo deportacijos atleidžiami tik tie graikai, kurie nuo 1918 m. spalio mėn. gyveno Stambule. Vadinasi, Konstantinas buvo „neatleistas“ ir turėjo būti deportuotas. Turkai trumpam suėmė Konstantiną ir dar du kandidatus, o graikų konsulas Stambule maldavo šventąjį sinodą atidėti rinkimus. Tačiau jie atsisakė, ir kitą dieną Konstantinas buvo išrinktas visuotiniu patriarchu. Turkai tvirtino, kad Konstantinas vis tiek bus deportuotas.

Buvo sudaryta tarptautinė „mišri komisija“, turėjusi prižiūrėti, kaip įgyvendinama Lozanos sutartis, ir graikų atstovai bandė kreiptis į šią komisiją patriarcho vardu. Tačiau komisijos rankos buvo surištos – Lozanos sutarties nuostatos dėl deportacijos nenumatė jokių išimčių Bažnyčios vadovams, todėl su patriarchu turėjo būti elgiamasi ne kitaip nei su bet kuriuo kitu graiku. 1925 m. sausio 30 d. apie vidurnaktį Ankaroje įsikūrusi Turkijos vyriausybė išsiuntė šifruotą telegramą į Stambulą, kurioje nurodė išsiųsti patriarchą Konstantiną iš šalies. 6.30 val. ryto su patriarchu susitiko policijos vadovo padėjėjas, kuris nuvežė jį į geležinkelio stotį ir įsodino į traukinį, vykstantį į Graikiją. Pasklido gandai, kad artimiausiomis dienomis bus išsiųsta ir daugiau ortodoksų vyskupų. Graikija reagavo diplomatinių ryšių su Turkija nutraukimu ir kreipimųsi į Tautų Lygą.

Kai Konstantinas buvo deportuotas, visuotiniu patriarchu jis buvo maždaug du mėnesius ir nebuvo visiškai aišku, ar Turkija leis išrinkti naują patriarchą. Atėnų arkivyskupas buvo pasipiktinęs – jis sakė, kad patriarcho išsiuntimas buvo „daug baisesnis dalykas net už patriarcho Grigaliaus V pakorimą 1821 m., nes jo tikslas – ne tik išgąsdinti graikus, bet ir įgyvendinti [viso] patriarchato ištrėmimo planą“. Turkai ir graikai, bei Stambule likę šventojo sinodo nariai, derėjosi dėl tolesnių žingsnių, bet tada kovo mėnesį ištremtasis patriarchas Konstantinas pakišo kiaulę, kai atsisakė atsižadėti sosto. Tiek Konstantinas, tiek jo pirmtakas Meletijus kartu su nemažu skaičiumi metropolitų siūlė perkelti patriarchatą į Atono kalną, o į Stambulo Fanarą paskirti arkivyskupą.

Konstantinopolio patriarchas Konstantinas VI

Tačiau, kaip bebūtų keista, turkai nebuvo kategoriškai nusiteikę iškeldinti patį patriarchatą. Didžiosios Britanijos ambasadorius Turkijoje aiškino: „Buvo suvokta, kad patriarchato likimas čia gali suteikti Turkijos politikai tam tikrų svertų, kurie galėtų būti prarasti, jei ši institucija būtų visiškai panaikinta. Todėl dabartinis Angoros [Ankaros] ketinimas yra palikti patriarchatą čia, bet tokio supaprastinto pavidalo, kad tai būtų tik pasityčiojimas [iš patriarchato], ir kad jis taptų parankiu įrankiu Turkijos rankose“. Tokia Turkijos pozicija galiausiai nugalėjo, ir visuotinis patriarchatas iki šiol liko Stambule. Pagal Turkijos įstatymus kandidatai į patriarchus turi būti Turkijos piliečiai, o Stambulo gubernatorius turkas turi teisę vetuoti bet kurį kandidatą dėl bet kokios priežasties.

Taigi, 1922-1925 m. laikotarpis yra svarbus lūžio taškas visuotinio patriarchato istorijoje. Iki 1925 m. patriarchato institucija buvo beveik neatpažįstama, palyginti su tuo, kokia ji buvo prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Čia svarbiausia figūra yra Meletijus Metaxakis: sąjungininkų okupacijos laikų patriarchas, paskutinis Osmanų imperijos ir pirmasis Turkijos patriarchas, bei paskutinis patriarchas, rūpinęsis vietine kaimene. Jis yra šiuolaikinės tarptautinės visuotinio patriarchato tapatybės pradininkas.

***

Taigi, pateikiame keturiolikos visuotinai pripažintų autokefalinių Bažnyčių šiuolaikinių institucijų atsiradimo laiko juostą:

1845 m. Jeruzalė
1850 m. Graikija
1899 m. Antiochija
1900 m. Aleksandrija
1919 m. Rumunija
1920 m. Serbija
1922-25 m. Konstantinopolis
1924 m. Lenkija
1943 m. Maskva ir Gruzija
1945 m. Bulgarija
1951 m. Čekija ir Slovakija
1992 m. Albanija
Po 2006 m. Kipras

Suprantu, kad kai kam tai gali atrodyti absurdiška ar net įžeidžianti informacija. Kaip galiu sakyti, kad nė viena pasaulio Ortodoksų Bažnyčia neegzistavo iki 1845 m.? Kaip galiu teigti, kad visuotiniam patriarchatui vos šimtas metų? Čia svarbu atskirti, pirma, pačią Bažnyčią ir tos Bažnyčios valdymo struktūrą. Kaip jau minėjau aptardamas Rusiją, akivaizdu, kad Rusijos (Rusios) Ortodoksų Bažnyčiai yra tūkstantis metų, tačiau lygiai taip pat akivaizdu, kad dabartinio pavidalo Maskvos patriarchatas gimė 1943 m. rugsėjį Josifo Stalino sprendimu. Nominaliai, žinoma, galima nukelti pradžios datą į 1917 m., bet žvelgiant į instituciją, visiškai aišku, kad tik 1943 m. buvo suteiktas dabartinis pavidalas. Iki 1917 m. Rusijos Ortodoksų Bažnyčios valdymo struktūra buvo iš esmės kitokia – nebuvo patriarcho, švenčiausiasis sinodas neturėjo vadovo, o vyriausybės paskirtas oberprokuroras turėjo didelę valdžią.

Tokią pačią analizę galime atlikti ir su visuotiniu patriarchatu. Ši institucija labai aiškiai ir esmingai pasikeitė po 1453 m. osmanų užkariavimo, taip pat labai pasikeitė ir kitais laikotarpiais, pavyzdžiui, 1741 m. („gerontizmo“ institucija) ir 1850 m. Tanzimato epochoje (atsiradus mišriai tarybai). Tai nėra nedideli pokyčiai, pakoregavimai paraštėse – tai bažnytiniai žemės drebėjimai. XX a. trečiasis dešimtmetis yra dar didesnis žemės drebėjimas, toks, kad visuotiniai patriarchatai iki ir po Meletijaus labai mažai panašūs vienas į kitą. Pavadinimas tas pats, bet institucija – ne.

Ką tai reiškia mums šiandien? Tai reiškia, kad daugeliu atžvilgių esame Bažnyčia su amnezija. Prisimename Nikėją ir Chalkedoną, tarsi tai būtų įvykę vakar, bet labai menkai suprantame XIX ir XX amžių. Tarsi vidutinio amžiaus žmogus, kuris prisimena savo vaikystę, bet nieko neprisimena po to, kai tapo paaugliu. Pabudę iš snaudulio atsidūrėme nepažįstamoje ir labai slegiančioje tikrovėje, o nesuprasdami, kaip čia atsidūrėme, negalime suvokti net savęs, savo jausmų ir kovų, kurias patiriame, juo labiau įžvelgti kokių nors tolesnių perspektyvų. Mes, kaip Bažnyčia, turime susitaikyti su kraupia, skausminga ir kartais gėdinga savo netolimos praeities tikrove, jei kada nors tikėsimės rasti dabartinių krizių sprendimus ir nubrėžti kryptį ateičiai.

PARAMA

Galite mus paremti:

VšĮ „Krikščionių ortodoksų iniciatyvų centras“
Sąsk. nr. (IBAN): LT487300010173170576
(Pervedimams iš užsienio: SWIFT: HABALT22)

Arba:
Contribee PayPal


Populiarūs įrašai