V.Dauparas: Ir vėl mirusiųjų minėjimas, o gal Helovinas? (1 dalis)


Photo by Haley Owens on Unsplash

Įsisiūbavo ruduo, už lango krentantys lapai ir lietus... Gamta primena apie tai, kad viskas baigiasi. Kad viskas turi savo pradžią ir pabaigą, viskas gimsta ir miršta. Tradiciškai pirmosios lapkričio dienos yra mirusiųjų minėjimo metas ir net gamta padeda kreipti mintis mirties pusėn. Šiomis dienomis prisimename ir susimąstome ne tik apie jau iškeliavusius anapus savo artimuosius, bet ir apie kiekvieno iš mūsų laukiančią pabaigą. Tai proga pamąstyti ir apie savo mirtį, ir apskritai apie egzistencijos šioje žemėje pabaigą.

Mirusiųjų minėjimas būdingas daugeliui kultūrų ir religijų. Vieniems tai tiesiog prisiminimas. Kitiems – bendravimas su mirusiaisiais. Dar kitiems – proga susimąstyti apie anapusinį gyvenimą, gyvenimą po mirties.

Krikščionims būdingos visos iš aukščiau paminėtų sudedamųjų, skiriasi tik jų svarba ir išraiška. Priklausomai nuo konfesijos, krikščionys skirtingai interpretuoja maldas už mirusius. Senosios konfesijos – ortodoksai ir katalikai ne tik prisimena mirusiuosius, bet ir meldžiasi už juos. Protestantiškose bažnyčiose dažnai tokios praktikos nėra, remiamasi teologine mintimi, kad žmogus gali siekti išganymo tik pats asmeniškai ir kol yra gyvas, o po mirties žmogus jau nieko pakeisti nebegali, kaip nugyveno, taip ir turės. Dėl šio būtino sąmoningo žmogaus dalyvavimo jo paties išganyme, protestantiškose bendruomenėse nėra ir kūdikių krikšto. Ortodoksų Bažnyčioje yra kitas požiūris ir kita tradicija. Tikima, kad žmogus nėra paliktas vienas rūpintis savo išganymu. Bažnyčia yra Kristaus kūnas, tikinčiųjų bendruomenė, susibūrusi aplink Eucharistinį stalą ir viena iš pagrindinių Jos užduočių yra rūpintis sielų išganymu ir melstis už pasaulį bei kiekvieną žmogų. Bažnyčios malda turi visuotinį charakterį – tai reiškia, kad Bažnyčios liturginė malda nėra tik kunigo ar tam tikros bendruomenės, parapijos malda. Tai yra visos Bažnyčios malda, net ir tų jos narių, kurie tiesiogiai nedalyvauja maldoje. Vienuolynuose būna tokia praktika – liturginių valandų maldą gali melstis vienas vienuolis, kai kiti vienuoliai tuo metu atlieka savo tarnystes ir darbus, tačiau suponuojama, jog meldžiasi ne tas vienas vienuolis, bet visa bendruomenė. Šį kartą nesileisime į maldos praktikų ypatumus giliau, nes ne tai yra mūsų straipsnio tema. Kita maldos forma yra asmeninė – kiekvienas tikintysis gali ir turi melstis asmeniškai, bendrauti su Dievu, Jam pavesti savo rūpesčius, prašymus ir kitus žmones, tuo pačiu semtis Dievo malonių ir augti dvasia. Taigi, abu šie maldos aspektai – visuotinis ir asmeninis – yra Bažnyčioje. Ir viena, ir kita maldos forma yra būtina tikinčiojo gyvenime. Jie vienas kitą papildo ir lydi. Kiekvienoje iš šių formų yra malda už artimą. Meldžiamės už gyvus ir už mirusius. Kodėl ir už mirusius? 

Photo from orthodoxtimes.com
 

Nes tikime, kad žmogaus siela po kūno mirties yra gyva. Ir jos amžinasis likimas iki antrojo Kristaus atėjimo arba Paskutiniojo teismo dar nėra galutinai apspręstas. Po mirties žmogaus siela dalyvauja asmeniniame teisme ir būna teisiama pagal jo gyvenimą. Atitinkamai po šio teismo žmogaus siela atsiduria būsenoje, kurią apsprendžia jo gyvenimo pasirinkimai. Būtent dėl to protestantiškas mokymas ir teigia, kad beprasmiška melstis už žmogų po jo mirties. Tačiau ortodoksai žengia kiek toliau – juk dar laukia paskutinis teismas, kuris galutinai nulems žmogaus būseną amžinybėje. Todėl čia mes galime būti to žmogaus „advokatais“ ir melstis už jį. Juk kiekvienas bus (yra) teisiamas pagal tai kaip mylėjo, arba kiek tos artimo meilės buvo jo gyvenime. Ir čia mūsų malda – tai meilės tam žmogui išraiška, juk žmogus už kurį meldžiamės yra mylimas, o meilė padengia daugybę nuodėmių. Viena iš teologinių nuomonių teigia, kad žmogus po mirties pamato savo tikrąją būseną, jis pamato Dievo meilę ir Gailestingumą, ir iš tiesų gailisi, kad to nesuprato, ar nežinojo, ar nepatyrė ir nepriėmė būdamas gyvas. Tada šis žmogus nori sugrįžti ir pataisyti savo gyvenimą, bet jau nebegali. Ir čia į pagalba ateina gyvieji, kurie savo maldomis padeda tam žmogui ištaisyti buvusias gyvenimo klaidas. Labai primityviai galime pasakyti – jeigu žmogus nugyveno gyvenimą, nors ir nebuvo šventas, o gal net ir visai netikintis, bet paliko tuos, kurie jį myli, kuriuos jis mylėjo ir jie meldžiasi už jį – dar ne viskas prarasta. Čia galime prieštarauti, sakydami, kad kiekvienas žmogus, nukeliavęs anapus ir pamatęs Dievo meilę ir pragaro baisumą, norės būti su Dievu. Taip, ir kiekvienas, kuris mylėjo ir turi draugų ar artimųjų, kurie tą meilę dabar išreiškia malda už jį – jis nėra prarastas. Iš čia galime išvesti du dalykus, kurie galutinai atskirs žmogų nuo Dievo po mirties: pirmas - tai aiškus ir sąmoningas Dievo atsižadėjimas; jeigu žmogus padarė pasirinkimą ir pats atmetė Dievą - toks jo pasirinkimas yra gerbiamas. Todėl Bažnyčia atsisako laidoti, o vėliau ir melstis už žmogų, kuris buvo įsitikinęs ateistas ir apie tai pareiškė viešai, toks atsisakymas yra ne „kerštas“, bet pagarba žmogaus laisvos valios pasirinkimui. Dievas taip pat šį pasirinkimą gerbia. Na ir antras dalykas, jeigu žmogus sąmoningai neatmetė Dievo, bet gyveno taip, tarsi jo visi veiksmai tai rodė, ir jis net neturi, kas už jį meldžiasi, nes arba jo visa aplinka gyvena nusisukusi nuo Dievo, arba nėra žmogaus, kuriam jis parodė meilę,  nėra kas jį užtartų.

Kaip minėjau, tai viena teologinė nuomonė* Ortodoksų Bažnyčioje, man ji yra priimtina ir atitinka Evangelijos esmę – artimo meilės principą ir Dievo begalinį norą, kad visi būtų išgelbėti.

Taigi, krikščionims ortodoksams mirusiųjų minėjimas turi ne tik sentimentalią mirusiųjų prisiminimo prasmę, bet ir labai svarbią maldos už mirusius prasmę. Malda už mirusius tuo pačiu sustiprina viltį, jog po mirties visi vėl susitiksime, kad galime prie to prisidėti ir mes, atlikdami maldos „darbą“. Tai sustiprina ir mūsų pačių tikėjimą bei pasitikėjimą Dievu.

Toliau kalbėsime apie įvairias mirusiųjų minėjimo ir šventimo formas. Laukite tęsinio.


*Teologinė nuomonė – tai tam tikra nuomonė vienu ar kitu tikėjimo klausimu, nesanti oficialiu Bažnyčios mokymu (dogma) ir jam ne prieštaraujanti, turinti teisę egzistuoti. Teologinę nuomone galima remtis arba nesiremti asmeniniame tikėjimo suvokime. (Laisvos formos autoriaus apibrėžimas).

PARAMA

Galite mus paremti:

VšĮ Krikščionių ortodoksų iniciatyvų centras
Sąsk. nr. (IBAN): LT487300010173170576
(Pervedimams iš užsienio: SWIFT: HABALT22)

Arba:
Contribee PayPal


Populiarūs įrašai