R. Jarockis: Kuo panaši bažnyčios krizė Lietuvoje ir Rusijos taktika Ukrainoje?


Dauguma žmonių, bandančių suprasti, kas šiandien vyksta Lietuvos Bažnyčios gyvenime, jei šie žmonės yra bent iš dalies objektyvūs, negali atsistebėti su kokiu savižudišku užsispyrimu Rusijos Ortodoksų Bažnyčios Lietuvoje vadovybė vykdo savo „naująją“ politiką. Visiškai akivaizdu, kad per metropolito Inokentijaus „rankas ir balsą“, tai yra per jį pakeisiantį vyskupą Amvrosijų, rusų stačiatikybei Lietuvoje, o gal ir visame Baltijos šalių regione, daroma milžiniška reputacinė žala. Jau šiuo metu daug mano draugų ir pažįstamų pasakoja, kad jiems gėda prisipažinti, jog jie priklauso ortodoksų Bažnyčiai. Kokia yra šios absoliučiai destruktyvios elgsenos priežastis?

Pateiksiu savo asmeninę nuomonę. Galbūt tai nuskambės keistai, tačiau ortodoksų Bažnyčios vadovybė Lietuvoje savo veiksmuose vadovaujasi lygiai tuo pačiu elgesio modeliu, kurį Ukrainos atžvilgiu naudoja prezidentas Putinas ir Rusijos valdžia. Žinoma, kalbame apie nesulyginamo mastelio dalykus, tačiau idėjų lygmenyje yra labai daug panašumų.

Daugelis ekspertų teigia, kad Putinas yra liguistai nepakantus Ukrainai, laiko ją „nevalstybe“. Jis visais būdais ir visame kame skelbia „rusų pasaulio" pranašumą. Rusijos Ortodoksų Bažnyčiai tokia „Ukraina“ yra „Vakarai“. Ir ne tik „Vakarų krikščionybė“, bet apskritai „Vakarai“, kaip politinė sąvoka. Viena reikšmingiausių idėjų rusakalbei, stačiatikių diasporai Lietuvoje – visko, kas rusiška, viršenybė prieš viską, kas nerusiška (toks mąstymas būdingas daugeliui, bet ne visiems). Ši idėja nesunkiai aptinkama įprastuose sekmadieniniuose pamoksluose ir pokalbiuose prie stalo. Deja, tai yra realybė ir ji paaiškina, kokiame idėjiniame fone formavosi šiandieniniai įvykiai Lietuvos stačiatikybėje. Čia įsikūrusi Bažnyčia yra labiau susirūpinusi, kaip išlaikyti „rusiškumą“ ir psichologinius saitus su istorine tėvyne, nei skelbti krikščionišką žinią. Kitaip tariant, galima sakyti, kad daugelis Lietuvoje sąmoningai skelbė „rusų stačiatikybę“, o ne krikščionybę kaipo tokią.

Taigi, Putinas pradėjo „specialiąją operaciją“ Ukrainai „denacifikuoti“. Tai karas, kurio tikslas – priversti ukrainiečius nustoti jaustis ukrainiečiais ir susitaikyti su tuo, kad jie yra tik „rusų pasaulio“ dalis. Panašiai ir vyskupas Amvrosijus pradėjo specialią operaciją, kad „delituanizuoti“ Bažnyčią Lietuvoje. Reikalas tame, kad pastaruoju metu kai kurios ortodoksų bendruomenės Vilniuje, ir ne tik, tapo, kaip sakoma, „per daug lietuviškos“. Lietuviškos Liturgijos, vertimai, lietuvių kalba kaip pagrindinė bendravimo kalba... Atrodytų, kad tai visiškai ne problema, bet aplink kai kuriuos kunigus ėmė burtis ir savo dvasinį gyvenimu rūpintis žmonės, kuriems „rusų pasaulio“ idėjos buvo svetimos. Dar daugiau, tie žmonės nepripažįsta mitologinės Rusijos istorijos, kurios projekcija rūpinasi „Kremliaus propaganda“. Šie žmonės, kitaip nei daugelis stačiatikių bendruomenės narių, nejaučia nostalgijos sovietų sąjungai ir nemano, kad Rusija tai „pasaulio druska“. Ir nors kiekybiškai tai nėra gausios grupelės, pats jų egzistavimo faktas daugelį stipriai erzino. Nors šios grupės buvo sudarytos ne vien iš etninių lietuvių, bet ir sugebėjusių asimiliuotis rusų, baltarusių ir ukrainiečių, vis dėlto ryškiausi šios lietuviškos ortodoksijos atstovai buvo du kunigai: tėvas Vitalijus Mockus ir tėvas Gintaras Sungaila. Tėvas Vitalijus, puikių diplomatinių sugebėjimų žmogus, be galo įsimylėjęs Lietuvos istoriją ir kultūrą, išmokęs rusų kalbą, ilgą laiką ėjo Lietuvos arkivyskupijos sekretoriaus pareigas. Jam pavykdavo „išvairuoti“ sudėtingiausias vietos dvasininkų klaidas ir sušvelninti akivaizdžiai provokuojantį kai kurių „tėvų“ elgesį, galėjusį sukelti konfliktus visuomenėje. Tai nuosaikus, atsargus ir, kas man labiausiai patinka kalbant apie kunigus, tikintis į Dievą. Tėvas Gintaras – jaunas kunigas, daugiausia užsiimantis mokslu, teologinės literatūros vertimais į lietuvių kalbą ir kitomis intelektualinėmis Bažnyčios iniciatyvomis. Puikus teologas, o akademiniu požiūriu, gal net vienintelis. Ir – etninis lietuvis. Būtent nuo šių dviejų kunigų, tapusių traukos objektais viskam, kas „nerusiška“, Rusijos Ortdoksų Bažnyčios Lietuvoje vadovybė pradėjo valymus. Nes šie kunigai negalėjo vadinti Kirilo (Gundiajevo) savo patriarchu ir tėvu. Nes šių kunigų balsas buvo reikšmingas. Tyliai to padaryti nepavyko, prie jų prisijungė eilė kitų kunigų, kurie negalėjo perlipti savo sąžinės ir „kuriam laikui užsimerkti“. Mano giliu įsitikinimu, susidorojimas su šia kunigų grupe yra bandymas sustabdyti ar sunaikinti pirminės, savitos, nuo Maskvos įtakos galinčios atsiriboti Lietuvos ortodoksijos atsiradimą. Iš išorės, žinoma, bandoma parodyti, kad Maskvos patriarchatui priklausanti Rusijos Ortodoksų Bažnyčia Lietuvoje tikrai nevykdo jokios kovos su šios šalies kalba ir kultūra. Nes tai reikštų visišką susinaikinimą ir sukeltų sunkias pasekmes.

Vladimiras Putinas savo pradėtą karą teisino mitine grėsme, nematomais naciais, karu Donbase (kurį pats ir pradėjo) ir kažkokia nebūtu pavojumi rusų kalbai. Metropolitas Inokentijus, tiksliau vyskupas Amvrosijus, tarsi save atskleidžiančiu netyčiniu veiksmu (freudian slip – vert. past.), o gal sąmoningai, nuėjo tuo pačiu keliu. Siekiant susidoroti su „rusų pasaulio“ priešininkais, buvo vykdoma plataus masto „melagienų kampanija“. Pagrindinės kampanijos tezės yra šios:

· Atleidimas iš pareigų (за штат) nėra susijęs su kunigų pozicija dėl patriarcho Kirilo minėjimo pamaldų metu ar Maskvos patriarchate išreikšto palaikymo kariniams veiksmams prieš Ukrainą.
· Jie buvo atleisti, nes rengė „sąmokslą“. Tai yra, jie ruošėsi kitos ortodoksų jurisdikcijos atėjimui į Lietuvą.
· Sąmokslas buvo suplanuotas ir jam buvo ruošiamasi. Kaip ir Putinas, vyskupas Amvrosijus buvo priverstas suduoti „prevencinį“ smūgį. Jei jie su metropolitu Inokentijumi būtų delsę, kunigai Vitalijus ir Gintaras būtų užpuolę pirmieji. Tiesa, neaišku ką užpuolę.
· Visi, kurie nesutinka ir išeina iš Rusijos Ortodoksų Bažnyčios Lietuvoje yra atskalūnai (раскольники).

Pateikiu interviu su vyskupu Amvrosijumi ištrauką:
„Žinoma, Bažnyčios skaldytojai elgiasi gudriai, sakydami, kad nesupranta, ką jie padarė ne taip. Ortodoksų Bažnyčia Lietuvoje, nepaisant bandymų ją šmeižti, lieka už politikos ribų, ji yra nei Maskvos ar Rusijos, o Lietuvos Bažnyčia, kuri su Maskvos patriarchatu yra susijusi kanoniniais ryšiais, ir puoselėja Šventąją Rytų Slavų Bažnyčios Tradiciją Lietuvoje.

Mūsų Bažnyčia negauna piniginių lėšų iš Maskvos, ir nesiunčia jų į Maskvą. Bet kokie priešingi teiginiai yra melas“

Skaitai tai ir iškart prisimeni Putino žodžius, kad Kryme nėra Rusijos kariuomenės. Vyskupas Amvrosijus, matyt, pamiršo, kaip nerangiai bandė pateisinti tėvo Vitalijaus Mockaus atleidimą iš sekretoriaus pareigų, motyvuodamas šį sprendimą „kanclerio“ pareigybės reorganizavimu. Tačiau kaip Putino „specialiosios operacijos“ tikslai keitėsi priklausomai nuo situacijos fronte, taip ir vyskupo Amvrosijaus retorika po kurio laiko ėmė darytis vis agresyvesnė. Be to, jo pokalbio melagingumą galėtų paneigti su vyskupu likę kunigai. O su pinigais „rusų stačiatikybėje“ buvo paprasta tik prie bolševikų, kai tų pinigų nebuvo visai. Manau, kad vyskupas Amvrosijus ne šiaip piktai gudrauja, bet sąmoningai sako netiesą. Tai jo apgalvotas pasirinkimas.

Sąmoningai ar ne, visi likę kunigai vienaip ar kitaip prisideda prie šio nusikaltimo prieš paprastą žmogiškąjį padorumą. Kunigai priversti savo interneto svetainėse ir puslapiuose skelbti visas tas nesąmones ir šmeižtą, kurį Maskvos patriarchato vadovybė Lietuvoje platina tarp tikinčiųjų. Žinoma, galima to atsisakyti, bet ne visi ryžtasi. Situacija primena panašų susirinkimą prieš prasidedant karui, kada Putinas paprašė visų pasisakyti apie situaciją, susijusią su „DLR“ ir „LLR“ „respublikų“ pripažinimu. Vyskupas Amvrosijus skatina nebendrauti su „atskalūnais“ ir nesigėdija į šmeižto kampaniją įtraukti ir „pasauliečių“. Tiesa, kol kas tik tų, kurie gauna užmokestį.

Putinas gyvena nuolatinės grėsmės režime. Jis jaučia, kad visi nori jį užpulti ir kartu su naudingomis iškasenomis pasiglemžti apgriuvusią Rusiją. Pagrindine grėsme jis laiko NATO bloką. Būtent pasipriešinimas NATO, kuri vis plečiasi, tapo naujuoju Rusijos prezidento karo tikslu. Jei paskaityti tas, beveik isteriškas, vyskupo Amvrosijaus kalbas, kurios pasipylė ant jo oponentų po Vilniaus mero kalbos, kai pastarasis viešoje diskusijoje išsakė tik savo asmeninę nuomonę apie galimybę įsikurti Konstantinopolio patriarchatui Lietuvoje, tai galėtume įžvelgti paralelę. Vyskupas Amvrosijus pradėjo kalbėti apie „stačiatikybės persekiojimą“, surengė komišką procesiją Bažnyčiai ginti, viešojoje erdvėje ėmė nuolat įžeidinėti ir kaltinti kunigus. Maskvos patriarchatui bet kokia kaimynystė su kita ortodoksų jurisdikcija prilygsta „NATO plėtrai“ pagal Putiną. Tai yra grėsmė. Ir ne, vyskupas rūpinasi ne dėl sielų. Visos šios istorijos su kanoninėmis teritorijomis, kurios šiandien jau iš dalies prarado savo aktualumą, tėra galimybė vykdyti religinę-ekonominę veiklą tam tikrose teritorijose. Norėtųsi vyskupo Amvrosijaus paklausti, kaip jis vertina Maskvos patriarchato veiklą Afrikoje, Aleksandrijos patriarchato teritorijose? Ar tuos „rusų misionierius“, kurie už du šimtus eurų perpirkinėja dvasininkus iš Aleksandrijos patriarchato į Rusijos Bažnyčios jurisdikciją, taip pat turėtume vadinti skaldytojais?

Putinas naikina tuos, kuriuos laiko priešais. Naikindamas taikius miestus jis stengiasi padaryti kuo didesnę žalą tiems, kurių nekenčia. Jam neužtenka karių žūties, nukentėti turi visi. Pasak vieno bažnytinės politikos eksperto, čia, Lietuvoje, prieš atleistus kunigus yra nukreiptas sunkiai suvokiamas žiaurumas. Lietuvos Bažnyčios vadovybei neužtenka neįtikusius kunigus paskelbti „schizmatikais“, jie dar nori padaryti ir kuo didesnę moralinę žalą šiems žmonėms. Jų žmonos ir vaikai internete patiria patyčias, jie nuolat viešai įžeidinėjami kaip „sąmokslininkai“, „atskilėliai“ ar „obnovlencai“ (обновленцы). Amvrosijus savo kalbose ne tik atvirai meluoja, bet ir leidžia sau įžeidinėti žmones. Tarsi toks teismo nuosprendis jiems jau būtų paskelbtas. Įdomu, kaip būtų reagavęs Artūras Fedukovičius (tas pats vyskupas Amvrosijus), jei jį viešai apkaltintų kyšių ėmimu, kai tas dar dirbo Mokesčių inspekcijoje? Manau, kad jis būtų kreipęsis į teismą. Ir jis būtų visiškai teisus. Tad kokiu pagrindu dabar įžeidinėjami žmonės, kurių kaltės dar niekas neįrodė? Bet vyskupas „pyterio gopniko“ (питерского гопника) stiliumi kalba Ortodoksų Bažnyčios Lietuvoje vardu. Ar buvo verta?

Paralelių yra daug. Apmaudu, kad Rusijos Ortodoksų Bažnyčia paveldėjo sovietinę metodologiją, tik šiek tiek ją paauksavo ir pasmilkė. Neišeina nesistebėti, kad sovietų sąjunga išliko gyva būtent bažnyčios vadovybės sąmonėje.

Ortodoksų Bažnyčios Lietuvoje pozicija, kurią atstovauja Lietuvos vyskupijos vadovybė, yra jos bažnytinės vadovybės ir tam tikros dalies parapijiečių nuomonė. Visgi tai ne visų nuomonė. Išties tragiška, kad protingi, mąstantys žmonės, kurie nepritaria susidorojimui su kunigais, neturi kur eiti. Jie tampa sistemos, kuri neturi alternatyvų, įkaitais. Tačiau taip situaciją vertina ne visi tikintieji. Daugelis logiškai savęs klausia, kodėl mes turime palikti Bažnyčią, o meluojantys jai atstovauti? Tai prasmingas klausimas. Taigi ne visi kunigai ir pasauliečiai palaiko oficialią savo Bažnyčios liniją.

Kai ką reikia pabrėžti. Iki šiol vyskupas Amvrosijus ir metropolitas Inokentijus nepateikė nė vieno įrodymo, patvirtinančio kunigų kaltę. Vyskupų logika yra tokia: „Jūs turite mumis tikėti, nes mes esame vyskupai“. Jokių rimtesnių šios „kunigų bylos“ nagrinėjimų iki šiol nebuvo. „Atleistųjų“ kunigų atžvilgiu iškylantys vis nauji ir nauji kaltinimai susiję ne su realiais faktais, o veikiau su mėnulio fazėmis ar su slaptais nurodymais to, „kurio vardo nevalia ištarti“, kaip sakoma vienoje pasakoje. Metropolitas Inokentijus ir vyskupas Amvrosijus, keldami įvairius kaltinimus ignoruoja „kanonų teisę“ ir Šventąjį Raštą. Jie vadovaujasi tik savo keistais supratimais apie ortodoksiją ir apie tai, kaip viskas turėtų būti.

Iš esmės, neįrodžius kunigų, kurie atvirai ir noriai ginasi ir paneigia jiems metamus kaltinimus, kaltės, vyskupas Amvrosijus ir metropolitas Inokentijus elgiasi kaip šmeižikai, teršiantys gerbiamus dorų žmonių vardus.

Na, ir dar matomas visiškai nesuvokiamas bandymas įrodyti, kad „atskilėliai“ ir naujoji ortodoksų jurisdikcija yra kone grėsmė Lietuvos „nacionaliniam saugumui“ – kas, žinoma, nesutelpa į jokius sveiko proto rėmus.

Galėtų Ortodoksų Bažnyčios Lietuvoje vadovybė lygiuotis su Kristaus Evangelija, o ne su „tėvais“, kurie laimina žmogžudystes. Nuo to visiems būtų gerai.

O viskas išeina, kaip toje rusų popmuzikos dainoje:

„Suklijavau jį iš to, kas buvo,
O tada, kas buvo, tą ir pamilau“


Kam buvo reikalingas šis tariamas „Bažnyčios skilimas“, sukurtas iš oro, neįrodžius kaltės?

Ruslanas Jarockis yra savanorių iniciatyvos „Afrikos vaikai“ vadovas.

Parama

Mūsų projektą galite paremti:

Contribee PayPal

Populiarūs įrašai