Litija už mirusįjį (su kunigu)


LITIJA UŽ MIRUSĮJĮ 


Kunigas: Paláimintas mū́sų Diẽvas visaĩs laikaĩs: dabar̃ ir̃ visadõs, ir̃ per̃ ámžių ámžius.

Choras: Amen.

Šveñtas Dievè, Šveñtas Galìngasai, Šveñtas Nemirtìngasai, pasigailė́k mū́sų (3 k.)

Skaitovas: Garbė̃ Tė́vui ir̃ Sū́nui, ir̃ Šveñtajai Dvãsiai, ir̃ dabar̃, ir̃ visadõs, ir̃ per̃ ámžių ámžius. Ãmen.

Švenčiáusioji Trejýbe, pasigailė́k mū́sų; Viẽšpatie, nuvalýk mū́sų núodėmes; Valdovè, atléisk mū́sų nusikaltimùs; Šventàsis, aplankýk ir̃ išgýdyk mū́sų negaliàs dė̃l Sàvo var̃do.

Viẽšpatie, pasigailė́k (3 k.)

Garbė̃ Tė́vui ir̃ Sū́nui, ir̃ Šveñtajai Dvãsiai, ir̃ dabar̃, ir̃ visadõs, ir̃ per̃ ámžių ámžius. Ãmen.

Tė́ve mū́sų, Kurìs esì dangujè!
Teesie šveñtas Tàvo var̃das, teateinie Tàvo Karalỹstė, teesie Tàvo valià kaĩp dangujè, taĩp ir̃ žẽmėje. Kasdiẽnės mū́sų dúonos dúok mùms šiañdien  ir̃ atléisk mùms mū́sų kaltès, kaĩp ir̃ mẽs atléidžiame sàvo kaltiniñkams; ir̃ nevèsk mū́sų į̃ pagùndą, bèt gélbėk mùs nuõ pìkto.

Kun.: Nès Tàvo yrà karalỹstė ir̃ galýbė, ir̃ garbė̃ – Tė́vo ir̃ Sūnaũs, ir̃ Šventósios Dvãsios – dabar̃ ir̃ visadõs, ir̃ per̃ ámžių ámžius.

Choras: Ãmen.

Troparas, t. 4

Dúok ãtilsį sù teisių̃jų síelomis ir̃ užmìgusiojo [-iųjų] Sàvo tar̃no [-ų] vė̃lei [-ėms],/ išsáugodamas ją̃ [jas] paláimintajam gyvẽnimui/ pàs Tavè, žmónes Mýlintis.

Tàvo paunksmėje, Viẽšpatie,/ kur̃ visì šventíeji ìlsisi,/ dúok ãtilsį ir̃ Sàvo tar̃no [-ų] vė̃lei [-ėms], nès esì vieniñtelis Mýlintis Žmónes.

Garbė[1]: Tù esì Diẽvas, nužeñgęs į̃ prãgarus ir̃ surakintųjų pánčius nutráukęs,/ Pàts ir̃ Sàvo tar̃no [-ų] vė̃lei [-ėms] dúok ãtilsį/

Ir dabar[2]: Õ, Vieniñtelė Skaisčiáusioji Mergelè, Diẽvą nekaltaĩ pagim̃džiusi,/ mel̃sk jõ vė̃lei [jų̃ vėlė́ms] išgãnymo!

Ektenija

Diakonas: Pasigailė́k mū́sų, Diẽve, dė̃l dìdžio Sàvo gailestingùmo, maldáujame Tavè, išklausýk ir̃ pasigailė́k.

Choras: Viẽšpatie, pasigailė́k. (3 k.)

Diak.: Dár maldáujame užmìgusiojo [-siųjų] Tàvo tar̃no [-ų] [var̃das] vė̃lei ãtilsio, kàd Diẽvas jám [jíems] atléistų vìsas laisvà valià ir̃ nevalìngai padarýtas núodėmes.

Choras: Viẽšpatie, pasigailė́k.

Diak.: Tegù Viẽšpats Diẽvas įkùrdina jõ vė̃lę [jų̃ vėlès], kur̃ ìlsisi teisíeji.

Choras: Viẽšpatie, pasigailė́k.

Diak.: Diẽvo gailestingùmo, Dangaũs Karalỹstės ir̃ núodėmių atleidìmo Krìstų, Ámžinąjį Karãlių ir̃ mū́sų Diẽvą, prašýkime.

Choras: Suteĩk, Viẽšpatie.

Diak.: Viẽšpatį maldáukime.

Choras: Viẽšpatie, pasigailė́k.

Kun.: Visų̃ dvãsių ir̃ kū́nų Dievè, mir̃tį nugalė́jęs ir̃ pìktąją dvãsią pašãlinęs, Sàvo pasáuliui gyvýbę dovanójęs! Tù, Viẽšpatie, dúok ãtilsį Sàvo tar̃no [-ų] [vardas] vė̃lei [-ėms] šviesiojè, išsvajótoje viẽtoje, ramiojè viẽtoje, kur̃ nėrà neĩ kančiõs, neĩ síelvarto, neĩ dejõnių. Visàs núodėmes, padarýtas žodžiù, dárbu ar̃ mintimì, atléisk, nès esì Gẽras ir̃ žmónes mýlintis Diẽvas. Nėrà žmogaũs, kurìs gyvéntų ir̃ nenusidė́tų; tìk Tù vieniñtelis esì bè núodėmės. Tàvo teisùmas – ámžinas teisùmas, ir̃ tàvo Mókymas – tiesà

.... nès Tù, Krìstau, mū́sų Diẽve, esì užmìgusiojo [-iųjų] Sàvo tar̃no [-ų] [vardas] Prisikėlìmas ir̃ Gyvẽnimas, ir̃ Ãtilsis ir̃ Táu šlóvę mẽs teĩkiame sù beprãdžiu Tàvo Tė́vu ir̃ Švenčiáusiąja, Gerą́ja Tàvo Dvasià Gaivìntoja, dabar̃ ir̃ visadõs, ir̃ per̃ ámžių ámžius.

Choras: Amen.

Kondakas, t. 8:

Sù šventaĩsiais dúok ãtilsį,/ Krìstau,/ Sàvo tar̃no vė̃lei [tarnų̃ vėlė́ms],/ kur̃ nėrà neĩ kančiõs, neĩ síelvarto, neĩ dejõnių,/ bèt tìk  nesibaĩgiantis gyvẽnimas.

Ikas

Tù esì Vieniñtelis Nemirtìngasis,/ sukū́ręs ir̃ padãręs žmógų;/ mẽs – žẽmiški, ìš žẽmės dùlkių bùvome sutvérti/ ir̃ į̃ tàs pačiàs dùlkes keliáusime,/ kaĩp Tù pàliepei, sukū́ręs manè ir̃ mán tãręs:/  „dùlkė esì ir̃ į̃ dùlkę sugrį̃ši!“./ Teñ visì mẽs, mirtìngieji, grį̃šime, láidotuvių raũdą pérkeisdami į̃ gíesmę:/ „Aleliuja, aleliuja, aleliuja!“

Diak.: Diẽviškoji išmintìs!

Kun.: Švenčiáusioji Diẽvo Gimdýtoja, sergėki mùs!

Choras: Garbingèsnę ùž cherubinus, ir̃ nepalýginamai šlovingesnę ùž serafinus, Diẽvą Žõdį pagim̃džiusią ir̃ mergelè išlìkusią, Tìkrąją Diẽvo Gimdýtoją – Tavè áukštiname.

Kun.: Garbė̃ Táu, Krìstau Dievè, mū́su Viltiẽ, garbė̃ Táu!

Choras: Garbė̃ Tė́vui ir̃ Sū́nui, ir̃ Šveñtajai Dvãsiai, ir̃ dabar̃, ir̃ visadõs, ir̃ per̃ ámžių ámžius. Ãmen.

Viẽšpatie, pasigailė́k (3 k.)

Paláimink.

Kun.: Prisikė́lęs ìš mìrusiųjų, Krìstus - gyvų̃jų ir̃ mìrusiųjų Viẽšpats, tikràsis mū́sų Diẽvas, Skaisčiáusiosios Sàvo Mótinos, šventų̃jų šlovìngųjų ir̃ garbìngųjų Apãštalų, Šventų̃jų Tėvų̃ ir̃ visų̃ šventų̃jų maldų̃ užtarìmų teprìima išė̃jusįjį [-siùs] Sàvo tar̃ną [-us] į̃ teisių̃jų buveinès, tepriskiria Abraõmo príeglobsčiui kártu sù teisiaĩsiais, ir̃ tepasigaĩli mū́sų, nès yrà Gẽras ir̃ Mýlintis žmónes.

Diak.: Ámžinąjį ãtilsį dúok užmigusiajam [-iesiems] sàvo tar̃nui [-ams] [var̃das] palaimìngame miegè, Viẽšpatie, ir̃ tebū̃na jõ [jų̃] atminìmas ámžinas!

Choras: Ámžinas atminìmas! (3 k.)



[„Jõ/jų̃ síelos/síela turė̃s gaũsiai gėrýbių“ (Ps 24,13)]

Arba: Ámžinas jū́sų atminìmas, garbìngieji mū́sų tėvaĩ ir̃ bróliai, kuriuõs nuõlat prisìmename! (3 k.)



Vyr. g.: tar̃nas, tar̃nui

Mot. g. tarnáitė, tarnáitei

Dgs.: tarnaĩ, tarnáms



[1] Skaitome: „Garbė Tėvui ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai“
[2] Skaitome: „ir dabar, ir visados, ir per amžių amžius. Amen“

Populiarūs įrašai