„Kasdienė duona“ | Mk 14,10-42

10 Judas Iskarijotas, vienas iš Dvylikos, nuėjo pas aukštuosius kunigus, pasiryžęs išduoti Jėzų. 11 Tai išgirdę, jie apsidžiaugė ir pažadėjo jam pinigų. Jis ėmė ieškoti progos Jėzų išduoti.
12 Pirmąją Neraugintos duonos dieną, kada aukojamas Velykų avinėlis, mokiniai sako Jėzui: „Kur paruošti tau Velykų vakarienę?“ 13 Jis išsiunčia du mokinius, tardamas: „Eikite į miestą. Ten jus sutiks žmogus, vandens ąsočiu nešinas. Sekite iš paskos 14 ir, kur jis nuves, sakykite namų šeimininkui: 'Mokytojas liepė paklausti: Kur man skirtoji menė, kurioje galėčiau su mokiniais valgyti Velykų vakarienę?' 15 Jis parodys jums didelį aukštutinį kambarį su baldais. Ten ir paruoškite mums“. 16 Mokiniai išėjo ir nuvyko į miestą. Jie rado visa, kaip buvo sakęs Jėzus, ir paruošė Velykų stalą.
17 Vakare jis atėjo su Dvylika. 18 Bevalgant prie stalo vakarienę, Jėzus prabilo: „Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų, valgančių su manimi, išduos mane“. 19 Jie labai nuliūdo ir ėmė už kits kito klausinėti: „Nejaugi aš?“ 20 O jis tarė: „Vienas iš Dvylikos, kuris dažo su manimi viename dubenyje. 21 Tiesa, Žmogaus Sūnus eina savo keliu, kaip apie jį parašyta, bet vargas žmogui, kuris išduos Žmogaus Sūnų. Geriau jam būtų buvę negimti“.
22 Bevakarieniaujant Jėzus paėmęs duoną sukalbėjo palaiminimą, ją laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite, tai mano kūnas!“ 23 Paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą, davė jiems, ir visi gėrė iš jos. 24 O jis jiems tarė: „Tai mano kraujas, sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį. 25 Iš tiesų sakau jums: aš jau nebegersiu vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada gersiu jį naują Dievo karalystėje“.
26 Pagiedoję himną, jie išėjo į Alyvų kalną. 27 Jėzus jiems tarė: „Jūs visi pasipiktinsite, nes parašyta: Ištiksiu piemenį, ir avys išsisklaidys. 28 O prisikėlęs aš pirma jūsų nueisiu į Galilėją“. 29 Petras atsiliepė: „Jei ir visi pasipiktintų, tai tik ne aš!“ 30 Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: dar šiandien, jau šią naktį, gaidžiui nė dukart nepragydus, tu manęs tris kartus išsiginsi“. 31 Petras dar atkakliau tvirtino savo: „Jeigu net reikėtų man su tavimi mirti, aš vis tiek tavęs neišsiginsiu“. Tą pat kalbėjo ir visi kiti.
32 Jie atėjo į ūkį, vadinamą Getsemane. Jėzus sako mokiniams: „Pasėdėkite čia, kol aš melsiuosi“. 33 Pasiėmęs su savim Petrą, Jokūbą ir Joną, jis pradėjo nuogąstauti ir sielotis. 34 Jis jiems skundėsi: „Mano siela mirtinai nuliūdusi. Pasilikite čia ir budėkite!“ 35 Paėjęs truputį toliau, sukniubo ant žemės ir ėmė melstis, kad, jei galima, jį aplenktų toji valanda. 36 Jis sakė: „Aba, Tėve, tau viskas įmanoma. Atitolink nuo manęs šitą taurę! 37 Tačiau tebūnie ne kaip aš noriu, bet kaip tu...“ Paskui grįžta, randa juos miegančius ir taria Petrui: „Simonai, tu miegi? Neįstengei nė vienos valandos pabudėti? 38 Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėt į pagundą, nes dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“. 39 Jis vėl nuėjo ir dar kartą meldėsi tais pačiais žodžiais. 40 Ir vėl sugrįžęs rado juos miegančius – jų akys buvo mieguistos, ir jie nežinojo, ką atsakyti. 41 Jis ateina trečią kartą ir taria jiems: „Vis dar tebemiegate, tebesiilsite? Gana! Atėjo valanda: štai Žmogaus Sūnus išduodamas į nusidėjėlių rankas. 42 Kelkitės, eime! Štai mano išdavėjas čia pat“.


Evangelijos pasakojimas priartėjo prie Viešpaties kančios. Šiandien skaitome apie Paskutinę vakarienę ir Jėzaus maldą alyvų kalne. Evangelistas Morkus nupasakoja, kaip tiksliai Jėzus apsakė, kur surasti vakarienės vietą. Tai leidžia suprasti, jog vyksta kažkas itin svarbaus, jog Viešpats viską yra numatęs ir paruošęs iš anksto. Ši vakarienė jau nuo amžių buvo Dievo plane. Tai ne eilinė vakarienė, net ne eilinė Velykų vakarienė – Pascha, o vakarienė, kurios metu Viešpats įsteigia Eucharistiją ir parodo mokiniams dėkojimo ir šventimo pavyzdį, padaro juos savo Kūno ir Kraujo dalininkais ir paskiria kunigais, liepdamas taip ir ateityje daryti Jo atminimui. Apaštalai dar nesuprato, kas vyksta, jie tikrai nėra pasiruošę arba ypatingai verti priimti Viešpaties Kūną ir Kraują. Tačiau Viešpats iš jų to ir nereikalauja, Jis duoda jiems SAVE duonos ir vyno pavidalu, o savo gyvybę turės atiduoti į nusidėjėlių rankas. Nes tik tokiu būdu įmanomas išgelbėjimas. Dėl to ir Viešpaties malda, kad ši taurė būtų atitolinta nuo jo, telieka skausmingu vaitojimu, tačiau negali būti išpildyta. Niekas kitas negali išgelbėti žmonijos nuo mirties tik pats Kūrėjas.

O apaštalai užmiega. Dažnai ir mūsų širdis miega, kuomet einame Komunijos ir priimame Kristaus Kūną ir Kraują. Galbūt jaučiamės neverti, nepasiruošę, tačiau Viešpats žino, kad be Jo mes niekada nebūsime verti Jį priimti, tik Jis mus ir įgalina būti vertais Jo paties. Savo jėgomis ir pastangomis mes galime tik parodyti savo meilę, savo norą būti su Juo. Dėl to ir turime ruoštis komunijai: atlikti išpažintį, pasninkauti, melstis ir stengtis išlaikyti tyrą širdį. Tačiau ne visada tai mums pavyksta, o dar labiau – tai nepadaro mūsų iki galo vertų priimti Kristų – Dievą į savo širdį. Tai Jis mus pašventina ir tik Jo šventumas įgalina mus tapti šventesniais. Todėl Viešpats paliko savo Kūno ir Kraujo sakramentą apaštalams, kurie tuo momentu net ir nesuprato, kas vyksta, tačiau vėliau, po Prisikėlimo ir veikiant Šventajai Dvasiai, jie darėsi vis labiau verti. Lygiai taip ir mes, kuo dažniau susivienijame su Viešpačiu, tuo labiau tampame vertesni būti Jo dalininkais, ne dėl mūsų nuopelnų, bet dėl Jo Šventosios Dvasios veikimo mumyse.  

Šiandien dėkosiu Jėzui, kad man nevertam duoda savo Kūną ir Kraują Eucharistijos sakramente.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad Šventoji Dvasia keistų mane ir darytų vis vertesniu būti Kristaus Kūno ir Kraujo dalininku.

Populiarūs įrašai