2017 m. vasario 8 d., trečiadienis

Kuo skiriasi skirtingų pasaulio kraštų krikščionybė?




Krikščionybė pasaulyje
Pasaulio gyventojų skaičius nuolatos auga. Visgi, jei išvardytume penkias labiausiai gyvenamas pasaulio valstybes - Kiniją, Indiją, JAV, Indoneziją ir Braziliją - suprastume, kad nė viena iš jų nėra Europos valstybė. Daugiausia pasaulyje žmonių gyvena Azijoje, Europa atsilieka ir nuo Afrikos, menkai telenkia Šiaurės Ameriką.

Vis daugiau religijos tyrėjų kalba apie tai, kad Europa nustoja būti pasaulio krikščionijos centru. Paskutinysis Romos katalikų popiežius - Argentinos pilietis, kituose pasaulio kontinentuose šiandien yra ne mažiau, o, kartais - ir daugiau krikščionių, nei Europoje. Pati Europa ne tik nukrikščionėja, bet mažėja ir jos gyventojų (mirčių daugiau nei gimimų), todėl, panašu, neeuropietiškos krikščionybės įtaka tik stiprės.

Kuo skiriasi neeuropietiška krikščionybė nuo europietiškosios? Prieš atsakydami į šį klausimą, apžvelkime Europos krikščionybę.

EUROPA

Europos krikščionybė gana aiškiai pasidalijusi į tris pagrindines tradicijas - katalikiškąją (Vakarų Europoje), protestantiškąją (Šiaurės Europoje) ir ortodoksiškąją (Rytų Europoje).

Tradiciškai protestantiškos, katalikiškos
ir ortodoksiškos Europos valstybės.
Dr. Douglas Jacobsen. Global Christianity
Politologas Samuelis Huntingtonas Rytų Europos krikščioniškas civilizacijas (graikų, rumunų, rusų ir kt.), išskyrus buvusias LDK ir Lenkijos valdose (Vakarų Ukraina, Vakarų Baltarusija ir kt.), priskiria vienai – krikščionių ortodoksų ir islamo – civilizacijai, o Vakarų Europos krikščionis – Vakarų krikščionybės civilizacijai (protestantų ir katalikų). Rytų krikščionis galima priskirti tai pačiai kultūrai, kaip ir dalį islamo pasaulio todėl, Balkanai ir Graikija buvo Osamanų imperijos sudėtyje iki pat XIX-XX a., o Maskvos kunigaikštystė iki pat XV a. kentėjo mongolų-totorių imperijos jungą. Todėl šių kraštų kultūros turi daug bendrybių su islamo kultūromis.

Rytų Europos krikščionių kultūros išsivystė iš graikiškai kalbančios Rytų Romos imperijos krikščionybės. Vakarų Europos krikščionys - katalikai ir protestantai - kilę iš lotyniškosios Vakarų Romos imperijos kultūros. Ortodoksai ir katalikai formaliai atsiskyrė 1054 m., protestantai ir katalikai - XVI a. Visos trys krikščionių bendrijos turi skirtingą administracinę struktūrą.

Katalikų Bažnyčios galva - popiežius. Jis vienas turi tiesioginę galią viso pasaulio Katalikų Bažnyčiai. Ilgą laiką Europoje popiežius buvo aukščiau paskirų katalikiškų valstybių katalikų valdovų - monarchų. 
Šv. Petro bazilika Romoje.
Viso pasaulio katalikų dvasinis centras. 
Kitaip organizuotos buvo protestantų Bažnyčios. Kaip taisyklė, Šiaurės Europos protestantiškose valstybėse Bažnyčios galva yra valstybės karalius. 

Kenterberio katedra. Pasaulinės Anglikonų Bažnyčios
dvasinis centras 
Daugelyje šalių šios Bažnyčios yra valstybinės, tačiau šią ilgaamžią padėtį 2017 m. pakeitė Norvegijos Liuteronų Bažnyčia, kuri buvo atskirta nuo valstybės.

Tuo tarpu Ortodoksų Bažnyčios turi daugybę dvasinių centrų, Bažnyčių ribos nesutampa su valstybių ribomis, o Joms vadovauja jų lyderiai - patriarchai, metropolitai, arkivyskupai.

Kristaus Išganytojo katedra Maskvoje.
Didžiausia Europos ortodoksų katedra.
Rusios Ortodoksų Bažnyčios dvasinis centras.
Šv. Sabos katedra Serbijoje.
Serbijos Ortodoksų Bažnyčios dvasinis centras.

Europa yra ypatinga tuo, kad tai - ortodoksų bastijonas. Čia yra didžiausia pasaulyje ortodoksų koncentracija, po TSRS griūtiesjų skaičius gerokai išauga, nuolat statomos naujos bažnyčios (cerkvės), steigiamos vyskupijos. 

Valstybės, kuriose krikščionių dauguma - ortodoksai
(įskaitant orientalinius ortodoksus),
Dr. Douglas Jacobsen. Global Christianity
Tai nereiškia, kad visi asmenys, kurie tapatinasi su Ortodoksų Bažnyčia praktikuoja ortodoksų tikėjimą. Visgi svarbu, kad katalikų-protestantų Europoje vykstant sekuliarizacijos procesui, t.y. Bažnyčiai traukiantis iš viešojo gyvenimo, daugybei krikščionių paliekant Bažnyčią, ortodoksų Europos dalyje besitapatinančių su Bažnyčia skaičius tik auga. Kai kuriose šalyse stiprėja ir Bažnyčios bei valstybės tarpusavio ryšiai.

ŠIAURĖS AMERIKA

Daugiausia pasaulio protestantų gyvena ne Europoje, o už jos ribų - ypač Jungtinės Amerikos Valstijose.

Protestantiškiausios pasaulio šalys.
Dr. Douglas Jacobsen. Global Christianity
Jei Europoje daugelis protestantų Bažnyčių yra valstybinės, čia iki šiol gyvuoja krikščioniškieji-protestantiškieji karaliai, tai Jungtinėse Amerikos Valstijose nuo jų įkūrimo įsitvirtino religijos laisvė. Nors krikščionys protestantai ilgą laiką sudarė ženklią daugumą (XX a. išplito katalikybė ir ateizimas, nors protestantai tebėra dauguma), nuo pat pradžių čia gyveno ir daug kitų religijų išpažinėjų (ypač, žydų), be to, protestantai buvo susiskaldę į daugybę konfesijų. Religija tapo visiškai asmenišku dalyku.

JAV gimė ir protestantų susiskirstymas į denominacijas. Jei skirtingos protestantų konfesijos išpažįsta skirtingą tikėjimą, tai skirtingos denominacijos gali išpažinti tą patį tikėjimą, priklausyti tai pačiai konfesijai, o varžytis dėl kitų priežasčių. Todėl egzistuoja ir tarpbažnytinės institucijos, o XX a. ėmė plisti nedenominacinės bendruomenės (non-denominational). Pastarosios bendruomenės - tai paskiros parapijos, galinčios priklausyti konfesijai, tačiau nesiejančios savęs su jokia denominacija (nepriklausančios jokiai didesnei organizacijai).

Presbiterijonų (reformatų) bažnyčia Misisipės valstijoje, JAV
Metodistų bažnyčia JAV

Skirtingai, nei Europoje, JAV bažnyčių pastatai gali būti labai kuklūs, kartais jie primena paprastus namus ar sporto sales. Ypatingas JAV XX a. pabaigos reiškinys - megabažnyčios, milžiniškos protestantų bažnyčios, kuriose į pamaldas susirenka po 2 tūkst. ir daugiau žmonių.

NorthRidge „megabažnyčia“Mičigano valstija, JAV. 
NorthRidge „megabažnyčia“Mičigano valstija, JAV. 
Kitas ypatingas JAV reiškinys  - „juodosios bažnyčios“ (angl. black churches; arba kaip bažnyčių visuma - The Black Church, Juodoji Bažnyčia). Dėl rasistinės politikos, įvairių konfesijų juodaodžiai negalėjo laisvai lankytis baltaodžių krikščionių bažnyčiose. Todėl rasinės segregacijos metais ėmė kurtis atskiros juodaodžių denominacijos. Į „juodųjų bažnyčių“ pamaldas dažniausiai renkasi tik juodaodžiai,
Pamaldos „juodųjų bažnyčioje“
Viena „juodųjų bažnyčių“ JAV
Juodosios bažnyčios tapo kovos už afroamerikiečių išsivadavimą iš rasizmo sistemos bastijonu (angl. ši kova vadinosi civil rights movement). Žymusis šio judėjimo lyderis Martinas Lutheris Kingas buvo Juodosios Bažnyčios pastorius.

Dr. Martinas Lutheris Kingas Jaunesnysis - Juodosios Bažnyčios pastorius,
juodaodžių išsivadavimo judėjimo lyderis, nužudytas už savo veiklą
Pasibaigus segregacijai rasinis susiskaldymas išliko, tačiau segregacija religijoje vis dar egzistuoja. 

Kanada, kurios oficialia vadove iki šiol tituluojama Anglijos karalienė, gerokai artimesnė europietiškai krikščionybei. Joje dominuoja anglikonų ir katalikų tikybos.

LOTYNŲ AMERIKA

Lotynų Amerika šiandien tapo kone svarbiausiu katalikybės centru pasaulyje. Joje gyvena daugiausia pasaulio katalikų

Katalikybė pasaulyje.
Dr. Douglas Jacobsen. Global Christianity
Lotynų Amerikoje gimė išsivadavimo teologija (Gustavo Gutiérrez of Peru, Leonardo Boff ir kt.), čia didžiausio populiarumo susilaukė katalikų charizminio atsinaujinimo sąjūdis. Visgi, Katalikų Bažnyčia šiame regione išgyvena krizę, nes labai daug katalikų palieka Bažnyčią, plinta protestantai-sekmininkai.

Katalikų Bažnyčia istoriškai įsitvirtino šiame regione todėl, kad jį kolonizavo dvi katalikiškos karalystės - Ispanijos ir Portugalijos. Popiežius šioms karalystėms buvo suteikęs ypatingas privilegijas, ilgą laiką Lotynų Amerikos katalikų Bažnyčios buvo valstybinės, jų galvomis taip pat buvo valstybių vadovai (taip vadinama patronato sistema). Vietiniai vyskupai buvo atskaitingi ne tiesiogiai popiežiui, o politiniams vadovams. Šis svarbus skirtumas lėmė visai kitokį gyventojų santykį su krikščionybe, nei Šiaurės Amerikoje.

Daugelis vietinių Lotynų Amerikos gyventojų į katalikybę buvo atverčiami prievarta. Su protestantų misijomis kovojo ispaniškoji inkvizicija. Kitokį krikščionybės skleidimo kelią išbandė Jėzuitų ordinas, steigęs vietinių gyventojų nepriklausomas bendruomenes (redukcijas) ir bandęs apeliuoti tiesiogiai į popiežių, tačiau dėl savo konflikto su portugalų ir ispanų valdžiomis, Jėzuitų ordinas 1759 m. buvo uždraustas Portugalijos imperijoje, 1767 m. - Ispanijos imperijoje, 1773 m. popiežius jį uždraudė visoje Katalikų Bažnyčioje (vėl legalizuotas po 1815 m.).

Jėzuitai stengėsi ginti vietinių gyventojų teises, įkultūrinti katalikų apeigas, pripildant jas vietinių papročių. Šios tendencijos padarė įtaką išsivadavimo teologijos judėjimo atsiradimui.

Judėjimo šalininkai teigia, esą krikščionys privalo aktyviai kovoti už socialinį teisingumą visuomenėje. Kapitalizmas, išnaudojimas - tai kolektyvinė nuodėmė, su kuria turi kovoti Bažnyčia. Dėl šio teologinio sąjūdžio idėjų įtakos katalikų pamaldos Lotynų Amerikoje gali vykti visiškai tam nepritaikytose patalpose - sandėliuose, stadionuose, mokyklų sporto salėse, taip pabrėžiant Bažnyčios solidarumą su skurstančiais. 

Bolivijos prezidentas Evo Morales dovanoja popiežiui Pranciškui
ispanų jėzuito Luís Espinal Camps sukurtą komunistinį krucifiksą,
kuris simbolizuoja, kad Bažnyčia turi eiti išvien su kasyklų ir kt. darbininkais,
valstiečiais ir būti atvira marksizmo idėjoms
Katalikybės krizė itin ryški Brazilijoje. Brazilija - penkta pagal gyventojų skaičių pasaulio valstybė, iki XX a. beveik visi jos gyventojai buvo katalikai, tačiau šiandien katalikų liko tik 57%. Šiandien 28% - protestantai (daugiausia - sekmininkai).

Kai kurie religijotyrininkai atskirai Brazilijoje skiria tradicinius katalikus, tradicinius protestantus ir charizminio atsinaujinimo katalikus bei protestantus-sekmininkus (šio dvi grupės priklauso tam pačiam dvasiniam sąjūdžiui). Tradicinių protestantų Brazilijoje mažai, o 26% Brazilijos katalikų yra charizimininkai. 

Charizminio atsinaujinimo judėjimo pamaldos Brazilijoje


Popiežiaus konferencija ir charizminės Mišios charizm. bendruomenių lyderiams


AFRIKA

Šiaurės Afrika - vienas senovės krikščionybės centrų. Lotyniškai kalbanti Kartagina, graikiškoji Aleksandrija (pastarąją Bažnyčią, pas tradicijos, įkūrė apaštalas Morkus) turėjo savo stiprias teologines mokyklas, be to, buvo savo regiono Bažnyčios valdymo centrai. Šiaurės Afrikoje gimė ir vienas įtakingiausių krikščionybės autorių - šv. Augustinas, kuris pats buvo mišrios kilmės - jo tėvas buvo juodaodas, o motina - baltaodė.

Nepaisant to, kad būta netgi juodaodžių Romos popiežių, visgi, Šiaurės Afrikoje dominavo „baltoji“ krikščionybė. Ji taipogi buvo gana nepriklausoma nuo Romos ar Konstantinopolio - Kartaginos vyskupai ginčijosi su popiežiumi dėl jo galios ribų, o vėliau daugybė šių krikščionių atskilo į donatistų schizmą, Aleksandrijos vyskupai ginčijosi su Romos ir Konstantinopolio vyskupais, vėliau atskilo į orientalinių ortodoksų schizmą. 

Koptų ortodoksų bažnyčia
Koptų ortodoksų bažnyčia
Koptų ortodoksų dvasininkai


Matyt dėl to, VII a. musulmonams įsiveržus į Afriką, susiskaldžiusius Šiaurės Afrikos gyventojus pakankamai lengvai pavyko atversti į islamą. Šiandien Šiaurės Afrikoje užtikrintai dominuoja islamas (nors Egipte išlieka stipri koptų ortodoksų mažuma), pietinėje, arba „juodojoje Afrikoje“ dominuoja krikščionybė (išplitusi čia XIX-XX a. kolonizacijos ir misijų metu).
Dr. Douglas Jacobsen. Global Christianity

Etniniu požiūriu, vienintelė ryški išimtis - Etiopijos Ortodoksų Bažnyčia. Ji įkurta dar apaštalų (Apaštalų darbuose minimas atsivertęs etiopų eunuchas), tačiau iki krikščionybės daugybė juodaodžių etiopų išpažino judaizmą (taip vadinamas Beta Izraelis). Kolonizacijos metais Etiopija išliko vienintele Afrikos valstybe, neužkariauta europiečių (etiopai atsilaikė net prieš fašistinės Italijos agresiją II pasaulinio karo metais) ir taip išsaugojo unikalią, afrikietišką krikščionybę.


Kaip išsireiškė vienas juodaodis britų žurnalistas, Etiopijos Ortodoksų Bažnyčia yra „tikra Afrikos krikščionybė be kolonializmo atspaudų“. Tai „juoda Bažnyčia“, kurią kūrė patys afrikiečiai.

Etiopų ortodoksų dvasininkai, apsivilkę liturginiais rūbais
Etiopų ortodoksų menas
Senovinės etiopų bažnyčios
Kitur „juodojoje Afrikoje“ dominuoja katalikai ir protestantai. Šiuo metu Afrikoje populiarėja charizminio atsinaujinimo sąjūdis, sekmininkų konfesija. Katalikų ir protestantų liturgijos pasižymi aukšto lygio „įkultūrinimu“, t.y. jų metu galima išgirsti tautinę afrikiečių muzika, išvysti afrikietiškus šokius ir kt.


Afrikos katalikai
Afrikos katalikai
Pietų Afrikos Anglikonų Bažnyčios vyskupas Desmond Tutu
Šlovinimas Nigerijos sekmininkų bažnyčioje
Rasizmas (ypač Pietų Afrikos Respublikos aparteido politika) paliko Afrikoje rasinį susiskaldymą - baltaodžiai ir juodaodžiai ėjo į skirtingas bažnyčias (netgi tos pačios konfesijos), kūrėsi atskiros „juodosios bažnyčios“. Kolonizacijai pasibaigus itin išplito (ir tebeplinta) „juodosios Bažnyčios“, kurios bando kurti atskirą nuo europiečių „afrikietišką krikščionybę“.

AZIJA

Azija - didžiausias pasaulio kontinentas. Jame gyvena daugiau nei pusė pasaulio gyventojų. Visgi, tik kas šešioliktas žmogus šiuose kraštuose - krikščionis.


Kaip ir Afrika, Azija turi savo apaštališką pirmųjų amžių krikščionybės tradiciją (žr. Asirijos rytų bažnyčia, nestoras ir vakarai). Visą pirmąjį krikščionybės tūkstantmetį Azijoje krikščionių buvo daugiau nei Europoje, tik po mongolų-totorių užkariavimų nusmuko Asirijos Rytų Bažnyčios galybė Azijoje, o šios Bažnyčios misijos buvo pasiekusios Kiniją ir Mongoliją.



Asirijos Rytų Bažnyčios išplitimas pirmąjį tūkstantmetį
Asirijos Rytų Bažnyčios stela Kinijoje, VIII a.
Asirijos Rytų Bažnyčia buvo atskilusi nuo ortodoksų ir katalikų Bažnyčių, neturėjo bendrystės Eucharistijoje ir su orientaliniais ortodoksais (koptais ir kt.), todėl žlungant politinių vadovų palaikymui, arabų kraštuose, Persijoje, Mongolijoje, atskiruose Indijos regionuose plintant ir įsitvirtinant islamui, išsilaikyti šiai bendruomenei darėsi vis sunkiau. 

XVI a. europiečiams pradėjus kolonizuoti Aziją nedidelės vietinių krikščionių bendruomenės protestantų ir katalikų buvo laikomos eretinėmis, persekiojamomis, atvertinėjamomis į savo tikėjimą. Ypatingą vietą tarp šių nuo senovės krikščionybę išsaugojusių Azijos gyventojų užima šventojo Tomo krikščionys, kurie teigia, esą juos į krikščionybę atvertė pats apaštalas Tomas.


Ilgą laiką šie krikščionys gyveno izoliuoti nuo kitų Bažnyčių, nedalyvavo dogminiuose ginčuose ir schizmose (nors istoriškai, ko gero, kadaise buvo Asirijos Rytų Bažnyčios tikinčiaisiais). Tačiau atvykus europiečiams juos ėmė bandyti pajungti įvairiausioms Bažnyčioms. Dalis šv. Tomo krikščionių prisijungė prie įvairiausių (asirų, katalikų, orientalinių ortodoksų...) Bažnyčių. 1653 m. didžioji dalis bendruomenės davė vadinamąją „Konano Kryžiaus priesaiką“ (Koonan Kurishu Satyam), kuria pasižadėjo kovoti su portugalų katalikų ekspansija, jėzuitų ordinų ir sergėti savo tradicijas orientalinės Sirijos Ortodoksų Bažnyčios bendrystėje.


Konano Kryžiaus priesaika, kuria indų krikščionys
pasiryžo priešintis katalikų ekspansijai
Nepaisant šių nedidelių bendruomenių Azijos platybėse, jau XVI a. krikščionių Azijoje buvo tiek mažai, kad apie šių bendruomenių egzistavimą krikščionys nebuvo nė girdėte girdėję. Didesnės krikščionių bendruomenės iki šių dienų išliko tik Artimuosiuose Rytuose, kur daugybė jų priklausė Antiochijos Ortodoksų Bažnyčiai (dalis jų šiandien perėjo į katalikų uniją).






Šiuo metu krikščionių Artimuosiuose Rytuose nuolat mažėja, nes juos persekioja ir žudo musulmonai-fundamentalistai (pavyzdžiui, islamo valstybė). Daugybė krikščionių miršta, daugybė - bėga iš gimtųjų kraštų į Europą ir JAV.

Azijos gelmėse, kaip ir Lotynų Amerikoje bei Afrikoje, plinta charizminio atsinaujinimo sąjūdis, sekmininkų bendruomenės. Hinduistinėje Indijoje, komunistinėje Kinijoje, budistų Mianmare krikščionys vis dar yra persekiojami, Kinijoje daugybė jų išpažįsta tikėjimą nelegaliai. Visuose šiuose kraštuose yra ir ortodoksų, ir katalikų, ir protestantų.


KAUKAZO BAŽNYČIOS


Tarp Europos ir Azijos yra palyginti nedidelis Kaukazo regionas, kuris gali būti priskirtas tiek vienam, tiek kitam žemynui. Čia įsikūrusios dvi seniausiosios pasaulyje krikščionių valstybės - Armėnija ir Gruzija. 



Gruzijos Ortodoksų Bažnyčios katedra Tbilisyje

Armėnų Apaštališkosios Bažnyčios katedra Ečmiadzine
Abi šios šalys nenutrūkstamai saugo krikščioniškas tradicijas, nors joms (ypač Armėnijai) 1915 m. sunkų smūgį sudavė turkų musulmonų organizuotas šių kraštų krikščionių genocidas. 

Armėnų ir gruzinų Bažnyčios priklauso skirtingoms tradicijoms. Gruzijos Bažnyčia priklauso Ortodoksų Bažnyčiai, armėnai priklauso orientalinių ortodoksų (miafizitų) tradicijai.


Azija išlieka mažiausiai sukrikščionintu pasaulio regionu, nors jame gyvena daugiausia žmonių.


AUSTRALIJA




Australija - tai mažiausias pasaulio žemynas. Jame tegyvena 24 milijonai žmonių. Visas žemynas priklauso vienai valstybei, padalytai į valstijas ir teritorijas.

Skirtingai nei Azija ar Afrika, kurios be kolonialistų atneštosios krikščionybės turėjo ir senovinę, apaštališką tradiciją, Australijos vietiniai gyventojai („aborigenai“) su krikščionybe susidūrė tik žemyną pradėjus kolonizuoti britams (XVIII a.). Lyginant su kitais kraštais, Australijos kolonizacija buvo itin žiauri, nes Britanijos imperija žemyną siekė kolonizuoti tremdama į jį savo kalinius. Nors šie kaliniai ir nebuvo nuteisti už žiauriausius nusikaltimus, visgi, jie neturėjo įgūdžių, reikalingų pažindinantis su kitomis kultūromis, be to, turėjo patys bet kokiais būdais atsikovoti sau vietą Australijoje. Ši kova dažnai įgydavo genocido pavidalą (pavyzdžiui, Tasmanijos salos aborigenai buvo visiškai išnaikinti).

Australai kovoja su atvykėliais. australianstogether.org.au
Britanijos imperija į Australiją atnešė anglikonų tikėjimą. Kitos konfesijos ilgą laiką buvo uždraustos įstatymų. Natūralu, kad vietiniai gyventojai neskubėjo priimti atvykėlių religijos, kolonizacijos žaizdos neužgiję iki šiol, tačiau ją dažnai primesdavo prievarta, atimdami vietinių australų vaikus, ugdydami juos prieglaudose ir internatuose bei skiepydami britų papročius ir anglikonų tikėjimą (taip vadinamos „prarastosios kartos“).

Vietinių Australijos gyventojų teisės atkovotos tik XX a.

Liuteronų misija.
http://missionaries.griffith.edu.au
XX a. taip pat tapo Australijos nukrikščionėjimo amžiumi. Jei 1901 m. 96,1% Australijos gyventojai buvo krikščionys (dauguma - anglikonai), tai 2011 m. krikščionių beliko tik 61%. Anglikonų tikinčiųjų tiek sumažėjo, kad 1986 m. didžiausia konfesija tapo katalikai, kuriai tepriklauso 25% gyventojų.

Lyginant su kitais postkolonialistiniais žemynais, „vietinių bažnyčių“ problema nėra tokia opi. Dėl sisteminio rasizmo, vietiniai žemyno gyventojai Bažnyčiose dažnai yra atskirti nuo baltųjų, tačiau ši skirtis nėra tokia įsišaknijusi, kaip kitur, be to, vyksta bendruomenių integracija.

Integraciją itin skatina protestantų-sekmininkų ir charizminio atsinaujinimo judėjimų plitimas. Visame pasaulyje žymi Australijos Hillsong (mega)Bažnyčios (sekmininkų) muzikos grupė Hillsong United.

Populiari australų sekmininkų grupė Hillsong United
 

Hillsong megabažnyčia. hillsong.com
Hillsong Bažnyčios muzika Australijoje tokia populiari, kad užima aukštas vietas įprastų radijo stočių topuose. Šios Bažnyčios nariai taip pat dalyvavo TV projekte Australian Idol („Australijos talentai“). 2003 m. šį šou laimėjo sekmininkas Guy Sebastian.

Hillsong Bažnyčia šiuo metu turi filialus visame pasaulyje. Panašu, kad kaip ir Afrikoje bei Lotynų Amerikoje, sekmininkų įtaka Australijoje tik augs. 
PASAULIO KRIKŠČIONYBĖS DINAMIKA

Kaip matyti iš šio pristatymo, ryškiausiai plintanti pasaulyje naujovė - tai charizminio atsinaujinimo (ar sekmininkų) sąjūdis, atsiradęs tik XX a. Dr. Douglaso Jacobseno pateikiamamis duomenimis, pasaulio krikščionys šiuo metu yra susiskirstę į maždaug 20% sekmininkų, 20% tradicinių protestantų, 10% ortodoksų, 50% katalikų, tačiau šiuos 50% katalikų reikėtų dar kartą išskaidyti, nes, jo nuomone,  katalikus-charizmininkus ir protestantus-sekmininkus dėl jų praktikų ir religinės patirties panašumo galima traktuoti kaip vieną religinę tradiciją. Šiuo požiūriu, sekmininkų tradicija plinta itin aktyviai.

Krikščionių skaičius pasaulyje nuolat auga (nors Europoje - mažėja). Plinant sekmininkų sąjūdžiui, kuriantis liberalioms ir modernistinėms Bažnyčioms bei konfesijoms, stiprėja ir tradicinės krikščionių bendruomenės. Ortodoksų Bažnyčios narių skaičius nuolat auga tiek Europoje, tiek kituose žemynuose, tiesa, dėl nedidelio bendruomenių dydžio ortodoksų prezencija dar nėra tokia pastebima. Ortodoksų Bažnyčios misijos ypatumus skirtinguose žemynuose aprašysime jau kituose įrašuose.

Panašu, kad didžiausiu XXI a. iššūkiu Ortodoksų Bažnyčiai bus (besitęsianti?) akistata su sekmininkų sąjūdžiu. Šį sąjūdį ortodoksai vis dar vertina labai nevienareikšmiškai. Pavyzdžiui, šviesios atminties kun. Serafimas Rose'as jį laikė nekrikščionišku, a.a. kun. Thomas Hopko jame įžvelgė ir pozityvų krikščionišką atsinaujinimą, tačiau šio sąjūdžio Ortodoksų Bažnyčia nepriėmė ir jo ortodoksiniu nelaiko.

***

Ankstesni įrašai:
Ortodoksų požiūris į charizminį atsinaujinimą

Egzorcizmai ir charizminis atsinaujinimas

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą