Ortodoksų požiūris į charizminį atsinaujinimą

Charizminis (charizmatinis) atsinaujinimas - XX a. viduryje išplitęs krikščionių judėjimas, kurio sekėjai tiki, kad apeigų metu ant jų išliejama Šventoji Dvasia, atsikartoja Sekminių įvykis ir jie įgija Šventosios Dvasios dovanas (charizmas), skirtas tarnystei. Judėjimas egzistuoja ir Romos Katalikų Bažnyčioje (Lietuvoje išplito nepriklausomybės metais), tačiau ja neapsiriboja ir yra populiarus tarp protestantų (pirmieji charizmininkai buvo protestantai).

Neseniai skaičiau pranešimą apie savo atliktą stebimąjį dalyvavimą charizmininkų pamaldose:

Prie šio pranešimo norėčiau pridėti informacijos apie ortodoksų požiūrį į šį judėjimą ir šį reiškinį. Pabrėšiu, kad tai yra ortodoksų, o ne Ortodoksų Bažnyčios požiūris, nes oficialios Ortodoksų Bažnyčios pozicijos šiuo klausimu nėra. Visgi, bent kol kas Bažnyčios praktika yra sekti tuo, kas čia toliau pristatyta, o charizminius judėjimus bandė pradėti tik paskiri asmenys ir jiems nepavyko. Čia išsakomo požiūrio laikosi tokie žymus katechetai kaip Aleksejus Osipovas, Olegas Steniajevas, Thomas Hopko ir kt. 

Taigi, žymus ortodoksų autorius Serafimas Rose'as atkreipia dėmesį į tai, kad Dievo patirčių, apie kurias pasakoja charizmininkai, nėra Šventųjų Tėvų tradicijoje. Kaip pavyzdį jis pateikia „juoką Šventojoje Dvasioje“, kurio, tiesa, man neteko stebėti. Jam jis priešpastato Palestinos vienuolių švv. Barsanufo ir Jono (VI a.) mokymą, kad „Dievo baimėje nėra vietos juokui“ ir Šventojo Rašto žodžius: „kvailys juokiasi visu balsu, o išmintingas žmogus kukliai šypsosi“ (Sir 21,20). Šv. Efremas Siras (IV a.) sako, kad pradėję juoktis netenkame malonės, pažadėtos liūdintiems Kalno pamoksle.

Kalbėdamas apie ašaras, Serafimas pabrėžia, esą jos atsiranda charizmininkams be jokios protingos priežasties. Šv. Jonas Pakopininkas (VII a.) moko, kad „ašaros be minties priklauso tik neprotingai prigimčiai, o ne protingai“ (7:17), t.y. jos yra ne iš Dievo. Šv. Jonas moko „nepasitikėti ašarų upeliais kol siela nepasiekė tobulo tyrumo“ (7:35).

Begalinio džiaugsmo lydima šiluma krūtinėj, drebėjimas, prakaitavimas, noras kalbėti, griuvimas ant žemės - apie tai Serafimas Rose'as sako, kad visoje 2 tūkst. metų Ortodoksų Bažnyčios Tradicijoje (pirmus tūkstantį metų - bendros su katalikais) nėra nei vieno šventojo, kuris būtų liudijęs tokią Šventosios Dvasios patirtį (nors yra begalė Šventosios Dvasios patirties liudijimų). Rose'o teigimu, net šv. apaštalas Paulius, nors ir nukrito kelyje į Damaską, tikrai nejautė jokio begalinio džiaugsmo ir, juo labiau, jam nebuvo juokinga (vietoj to jis apako trim dienom ir nieko negalėjo nei gerti, nei valgyti). Šv. Makarijus Optinietis (XVIII a.) rašė, kad „ieškantis Dievo meilės guodžiančiuose jausmuose ieško ne Dievo, o savęs, savo paguodos; tada vengiama gedulo kelio, bijant pasimesti be dvasinės paguodos“. 

Šventojo Rašto susitikimų su Dievu aprašymai:

- Izraelis susiduria su Dievu prie Sinajaus kalno: „Matydami perkūno griausmus ir žaibus, rago gaudesį ir kalną dūmuose, visi žmonės buvo baimės apimti, drebėjo ir stovėjo iš tolo. „Tu mums kalbėk, ir mes klausysime, – sakė jie Mozei, – tenekalba mums Dievas, kad nenumirtume!“ (Iš 20,18-19) 

- Pranašas Izaijas: „Regėjau Viešpatį, sėdintį aukštame ir didingame soste, – Šventykla buvo kupina jo apdaro. Aplinkui stovėjo jam tarnauti pasiruošę serafimai. Kiekvienas turėjo šešis sparnus: dviem dengė savo veidus, dviem dengė kojas ir dviem plasnojo ore. „Šventas, šventas, šventas yra Galybių VIEŠPATS! Visa žemė pilna jo šlovės!“ – šaukė jie nepaliaudami vienas kitam. Nuo to jų šauksmo drebėjo durų staktos ir Šventykla prisipildė dūmų. O aš tariau sau: „Vargas man, nes esu žuvęs!“ (Iz 6,1-5) 

- Šv. Jonas Evangelistas: „Išvydęs [angelą], aš puoliau jam po kojų tarsi negyvas. Bet jis uždėjo ant manęs savo dešinę ir prabilo: „Nebijok!“ (Apr 1,17)

Aptardamas charizmininkų pranašystes, Serafimas Rose'as nurodo į du jų aspektus 1) Paprastai jos itin nekonkrečios, Serafimas prilygina jų nekonkretumą amerikietiškų „būrimo mašinų“ duodamoms pranašystėms; 2) Jos visada teikia tik guodžiančias žinias. Kitaip tariant, Šventojo Rašto standartais, šis kalbėjimas nėra „pranašiškas“, nes Biblijos pranašai dažniausiai kviečia Dievo tautą išsižadėti stabmeldystės ir atgailauti už savo nuodėmes, perspėdami apie artėjantį Dievo atpildą. Šventojo Rašto pranašystės yra ne „raminančios“, o grėsmingos. Viltį teikianti žinia apie Mesiją ar antrąjį Kristaus atėjimą Biblijoje pastoviai yra lydima įspėjimo apie gresiantį Dievo teismą.

"Laimę pranašaujanti mašina"

Palyginimui, pranašavimo mašinos pranašystė: „Neseniai gavai laišką... [...] Ar jautiesi pastaruoju metu vienišas? Aš regiu, kad tavo vienatvės dienos eina pabaigon. Ateitis rodo laukiantį susijungimą su mylimuoju. Esi dosnios prigimties ir susidomėjęs tuo, kas gali padėti pažinti save... Netrukus gausi galimybę keliauti, bet nesinaudok ja. Tau paranku būti namie. Ateityje regiu didelę permainą tavo finansinėje būklėje“. Šventojo Rašto pranašysčių pavyzdžiai:

- Pranašas Ozėjas: „VIEŠPATS tarė Ozėjui: „Eik, imk sau žmona moterį kekšę ir turėk vaikų kekšių, nes kraštas, pamesdamas VIEŠPATĮ, daro didelę kekšystę“ (Oz 1,2) 

- Pranašas Abdijas: „Arti yra VIEŠPATIES diena visoms tautoms! Kaip tu darei, taip bus tau daroma; tavo darbai užgrius atgal ant tavo galvos“ (Abd 1,15) 

- Pranašas Jeremijas: „Šitaip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: 'Nesiduokite suvedžiojami savo pranašų, esančių su jumis, nei savo žynių. Nekreipkite dėmesio į sapnus, kuriuos jie nuolat sapnuoja. Ką jie pranašauja jums mano vardu, yra melas! Aš jų nesiunčiau! – tai VIEŠPATIES žodis'. [...] Kadangi sakėte: 'VIEŠPATS davė mums pranašų Babilone', – [...] taip pasakė Galybių VIEŠPATS: 'Siunčiu jiems kalaviją, badą ir marą.“ (Jer 29,8-9; 15-17) 

- Pranašas Izaijas: „Klausykitės, dangūs, išgirsk, žeme, nes VIEŠPATS kalba: „Užauginau, išauklėjau vaikus, o jie sukilo prieš mane! Jautis pažįsta savo savininką ir asilas žino savo šeimininko ėdžias; tik Izraelis nežino, mano tauta nesupranta“. Ai! Nuodėminga tauta, žmonės apsikrovę nedorybėmis, piktadarių palikuonys, ištvirkę vaikai! Jie paliko VIEŠPATĮ, atmetė Izraelio Šventąjį, atsuko jam nugarą. [...] Nusiplaukite ir būkite švarūs! Pašalinkite savo darbų blogį man iš akių, liaukitės darę pikta, mokykitės gera daryti. Atsidėkite teisingumui, padėkite engiamajam, užstokite našlaitį, ginkite našlės bylą“. (Iz 1,2-4, 16-18) 

- Pranašas šv. Jonas Krikštytojas: „Atgailaukite, nes prisiartino Dangaus karalystė“ (Mt 3,2) 

- Šv. Jonas Evangelistas: „Aš, Jonas, jūsų brolis ir sielvarto, karalystės bei ištvermės bendrininkas Jėzuje, buvau saloje, vardu Patmas, dėl Dievo žodžio ir Jėzaus liudijimo. Aš turėjau dvasios pagavą Viešpaties dieną ir išgirdau sau už nugaros galingą balsą, tarsi trimitą, bylojantį: „Ką matai, surašyk į knygą ir pasiųsk septynioms Bažnyčioms“ (Apr 1,9-11) „Efezo Bažnyčios angelui rašyk: 'Tai sako tas, kuris laiko savo dešinėje septynias žvaigždes, kuris vaikščioja tarp septynių aukso žibintuvų. Aš žinau tavo darbus, tavo triūsą ir tavo ištvermę. Žinau, kad tu negali pakęsti piktųjų ir ištyrei tuos, kurie sakosi esą apaštalai, bet tokie nėra, ir radai juos esant melagius. Žinau, kad esi ištvermingas, kad dėl mano vardo nenuilsdamas kentėjai vargus. Bet aš turiu prieš tave tai, kad palikai savo pirmąją meilę. Taigi prisimink, nuo kur nupuolei, atsiversk ir vėl imkis pirmykščių darbų, o jeigu ne, – jei neatsiversi, – tai aš ateisiu ir išjudinsiu iš vietos tavo žibintuvą. Savo naudai tu turi, kad nekenti nikolaitų [eretikų] darbų, kurių ir aš nekenčiu!' (Apr 2,1-6) „Pergamo Bažnyčios angelui rašyk: 'Tai sako tas, kuris turi aštrų dviašmenį kalaviją. Aš žinau, kur tu gyveni: ten, kur šėtono sostas. Bet tu tvirtai laikaisi mano vardo ir neišsigynei mano tikėjimo net ir tomis dienomis, kada pas jus, – kur gyvena šėtonas, – buvo nužudytas mano ištikimasis liudytojas Antipas. Vis dėlto aš turiu šį tą prieš tave: tu tenai turi besilaikančių mokslo Balaamo, kuris yra mokęs Balaką viešai suvedžioti Izraelio sūnus, kad šie valgytų stabams aukojamą mėsą ir ištvirkautų. Ir tu turi panašiai besilaikančių nikolaitų mokslo. Tad atsiversk! O jeigu ne, aš greitai ateisiu ir kovosiu su jais savo burnos kalaviju'. “. (Apr 2,12-17)

Ortodoksų šventųjų patirtys  - tokios pačios, kaip ir Šventajame Rašte aprašytos. Pavyzdžiui, šv. Simeonas Naujasis Teologas (X a.) rašo: „Ką Paulius pamatęs apakintas buvo, tą aš įgijau, / Kaip neapsakomą ugnį, širdies gilumoje degančią. / Drebėdamas ir apimtas siaubo patyriau iš savęs išėjimą / Ir negalėjau ištverti Jo nepakeliamos šlovės. / [...] Tapęs bejėgiu, silpnu, ėmiau bėgti...“ . Šv. Simeonas aprašo Dievo patirtį kaip „baimę, drebėjimą ir siaubą“. Žinoma, šventieji aprašo ir begalinio džiaugsmo patirtis, tačiau, pasak šv. Simeono, dieviškosios palaimos patirtis pasiekiama tik tada, kai žmogus yra visiškai tyras, kai jis yra praliejęs daugybę ašarų už savo nuodėmes. Todėl ne veltui Serafimas Rose'as, komentuodamas charizminio atsinaujinimo reiškinį iš ortodoksų perspektyvos, stebisi, kad Šventosios Dvasios patirtis praneša žmones, kurie visiškai neturi jokios krikščioniško gyvenimo patirties ar dvasinės nuovokos. 

Bažnyčios Tėvai kalba apie Dievą-Šviesą, kuri pripildo šventąjį begaliniu džiaugsmu ir paverčia jį šviesa (padaro dievu, Dievo atvaizdu). Tačiau kelias į šią patirtį nurodomas kaip atgailos, pasninkų ir mokymosi melstis kelias. Charizminis atsinaujinimas siūlo nuolatinį džiaugsmą, paguodą ir atsipalaidavimą, lengvą maldą, neskatina pasninkavimo ir tuo kelia įtarimą ortodoksams. Teologas Aleksejus Osipovas piktai yra apibūdinęs tokio tipo dvasingumą kaip „romanus su Kristumi“.