„Kasdienė duona“ | Mt 5,1-12
1 Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. 2 Atvėręs lūpas jis mokė:
4 Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti.
6 Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo:
jie bus pasotinti.
7 Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo.
8 Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.
9 Palaiminti taikdariai:
jie bus vadinami Dievo vaikais.
10 Palaiminti persekiojami dėl teisumo:
jų yra dangaus karalystė.
11 Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. 12 Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise persekiojo ir pranašus“.
Viešpats laimina kiekvieną žmogų, nes kiekvienas yra mylimas Dievo vaikas. Šiandien „Kalno pamoksle“ skambantys palaiminimai yra lyg gyvenimo siekių programa. Tai lyg laiptai kilti link Dievo, visų pirma suvokiant, kad esame vargdieniai dvasioje, kad mums nuolat trūksta Dievo ir Jo palaimos, kad patys iš savęs esame vargšai. Suvokę tai, tampame nuolankūs ir galime kopti tolyn. Kiekvienas iš palaiminimų yra lyg laiptelis, kuris pakylėja mūsų sielą aukštyn. Palaipsniui, mūsų liūdesys dėl to, kad mums nuolat ilgu Dievo, perauga į romumą ir kantrumą, žengdami tolyn imame rūpintis kitais ir trokšti teisumo, tampame gailestingi ir patiriame Dievo Gailestingumą, kuris veda mus prie širdies nutyrinimo, o tyra širdis trokšta taikos, nes geba pamilti net priešus ir galiausiai užtenka ryžto siekti teisumo net savo aukos kaina. Kol galiausiai tampame pasiruošę būti persekiojami ir niekinami dėl Kristaus. Į kiekvieną mūsų žingsnį atsiliepia ir Dievas, nes ši kelionė yra bendras Dievo ir žmogaus ėjimas. Tokiu būdu artėjame prie Dievo, o Jis prie mūsų.
Kartais suklumpame, sustojame ir vėl galime pradėti iš naujo, kas kartą, kai tik vėl pripažįstame, jog esame vargdieniai dvasioje.
Šiandien dėkosiu Dievui už teikiamus palaiminimus.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad galėčiau žengti palaiminimų keliu.