Rusijos Ortodoksų Bažnyčios ligos

Dvigalvis erelis, ortodoksų valstybių ir Ortodoksų Bažnyčios herbas

Šv. Justinijonas Didysis savo VI-ojoje Konstitucijoje (Iustiniani Novellae) nurodo, kad dvi didžiausios Dievo dovanos žmonijai yra kunigystė ir krikščioniškojo monarcho valdžia (sacerdotium et imperium, священство и самодержавие). Pasak Justinijono, kunigijai pridera tvarkyti dieviškuosius (divinis) reikalus, o imperatoriui - žmogiškuosius (humanis); jų sritys skirtingos, nors ir kyla iš vieno prado (ex uno principio).

Tai - klasikinė ortodoksų mokymo apie Dievo ir valstybės sąveiką (synergeia) formulė. Kristus yra vienas Asmuo (hypostasis), tačiau turi dvi prigimtis (physis) - dieviškąją ir žmogiškąją. Juodvi sudaro nesulietą vienovę. Taip ir krikščioniškosios bendruomenės gyvenime dieviškasis pradas yra vienas, kuris valdo ir materialų, ir dvasinį gyvenimą, bet, visgi, šiedu gyvenimai yra atskiri.

Šią Bažnyčios ir imperijos sąveiką simbolizuoja dvigalvis erelis. Deja, tačiau Bažnyčios praktikoje dažnai Chalkedono kristologinę formulę (viena hipostazė, dvi prigimtys), kuria paremta dvasingumo ir materialumo sąveika, nebyliai keičia monofizitinė formulė, kur materialumas sudvasinamas. Imperatorius sudievinamas, imperiškoji valdžia nepagrįstai iškeliama virš bažnytinės ir skirties nebelieka - tą matėme Rusijos imperijoje.

Kita vertus, žmogiškumo ir dieviškumo skyrimas suponuoja tai, kad Bažnyčia ne visada yra pajėgi nulemti žmogiškąsias sąlygas, kuriomis ji egzistuoja. Pavyzdžiui, Rusijos Ortodoksų Bažnyčia egzistuoja Rusijoje - imperialistinėje valstybėje, kurios nepalietė dekolonizacijos procesai, kuri turi visai kitokią valstybinės biurokratijos bendravimo etiką ir kitokį požiūrį į žmogų. Bažnyčia, egzistuodama tokiomis sąlygomis, nejučiomis perima žmogiškosios kultūros, kurioje egzistuoja, simbolinę kalbą.

Pavyzdžiui, pažvelkime į 2015 m. vasario mėn. Rusijos Ortodoksų Bažnyčios vyskupų suvažiavimo nuotraukos. Visa semiotinė susirinkimo salės kalba yra svetima demokratinei Vakarų komunikacijai. Vadovaujantieji Šv. Sinodo vyskupai sėdėjo viena linija priešais visus Bažnyčios vyskupus, centre, aiškiai išskirtas, sėdėjo Sinodo pirmininkas - Maskvos patriarchas. Visos salės sėdimos vietos išdėstytos linijiniu principu. Aiškiai išreikšta hierachija ir nureikšminamas paskirų vyskupų individualumas.

Tokią pačią vizualinę komunikaciją randame Tarybų Sąjungos Komunistų Partijos suvažiavimų nuotraukose. Centro Komiteto nariai sėdėdavo priešais susirinkusiuosius, viena linija. Ši Komunikacijos sistema atsispindi ir šiandienos Rusijos parlamento posėdžiuose, nors ji ir kiek pakitusi.

TSKP suvažiavimas

Šiandienos Rusijos dumos salė

Norėdami pamatyti priešingą komunikacijos modelį, galėtume pažvelgti į JAV kongresą, kurio nariai išdėstomi erdvėje ratu, kuo toliau kėdės nuo centro, tuo jos labiau kyla, kad kiekvienas turėtų patogų matymo kampą ir galėtų pasisakyti. Toks pats modelis naudotas Rusijos imperijos parlamente.

JAV kongresas

Rusijos imperijos parlamentas - duma

Deja, bet toks žmogiškosios kultūros įsiskverbimas į Bažnyčios gyvenimą, ko gero, neišvengiamas. Beveik šimtmetis sovietų valdžios paliko įspūdį visos visuomenės mąstyme, o Rusijos valdžia, panašu, nenori nuo sovietinio palikimo nutolti. Todėl valdžios ir Bažnyčios symphonia, sąskambis, įneša sovietinio administracinio palikimo į Bažnyčios gyvenimą. Vienas itin senas kunigas-vienuolis yra sakęs: „ką padarysi, я - советский поп“ (aš - tarybinis popas, naudoja pejoratyvinį žargoną kunigui pavadinti).

Kita vertus, patriarchas Kirilas pats nemato reikalo skatinti desovietizaciją. Jis siūlo Rusijos tapatybę formuoti ant keturių pamatų - senoji Rusios (ją simbolizuoja dvigalvis erelis), imperinės Rusijos (trispalvė vėliava), sovietinės Rusijos (himno melodija), šiuolaikinės Rusijos (naujas himno tekstas). Apie tai jis viešai kalbėjo per savo kalėdinį interviu.



Panašu, kad šios idėjos galėjo padaryti įtaką Vladimiro Putino naudojamai ideologijai. Tačiau kyla klausimas, kodėl Bažnyčios vadovas viešai siūlo Rusijos valstybei tam tikrą ideologiją. Atsakymas - greičiausiai Bažnyčios funkcija suvokiama kaip dvasinis piliečių ugdymas TSKP prasme.

Patriarchas laimina naujai išrinktą Putiną

Simfonija Rusijoje įgauna keistą pavidalą. Štai valdžios įstaigose galime pamatyti ikonas ir patriarcho nuotraukas, tačiau, kaip matyti šioje nuotraukoje, patriarcho atvaizdas kažkodėl gerokai didesnis už Kristaus:

Įdomi ir Bažnyčios padėtis: pagrindinė Maskvos Kristaus Išgelbėtojo katedra ir po TSRS griūties priklauso valstybei, Bažnyčiai jos niekas negražino. Pagrindinės Bažnyčios mokymo institucijos, tokios kaip Maskvos Dvasinė Akademija, nėra akredituotos valstybės. Rusijoje neegzistuoja akredituotos teologijos mokslų doktorantūros programos ir teologija dažnai laikoma pseudomokslu.

Kristaus Išgelbėtojo katedra, kurią Bažnyčia nuomoja iš valstybės

Yra ir sovietmečiui nežinomų reiškinių. Pavyzdžiui, turtingi oligrachai funduoja ištisus vienuolynus, kurie meldžiasi už jų gerovę ir saugo religinį antikvariatą. Pavyzdys - Sergejaus Veremejenko funduojamas šv. Aleksijaus šventovių kompleksas ir šv. Paraskevės vienuolynas.

Rusų oligarchas su kunigu ir vienuole iš jo globojamo vienuolyno

Pastarasis reiškinys suprantamas viduramžių etikos kontekste - senovėje vienuolynų fundavimas buvo normali praktika, tačiau ne visada rusų oligarchų santykis su religinėmis šventovėmis atrodo toks taktiškas ir pamaldus, kaip senųjų Rusijos monarchų santykis. Juo groteskiškiau oligarchų ir politikų santykis su patriarchija atrodo Bažnyčios šviesulių persekiojimo fone.

Prof. Andriejus Zubovas, buvęs Bažnyčios ir valstybės bendradarbiavimo reikalų komiteto narys, buvęs Tarptautinės teisės instituto (МГИМО) ir Maskvos Dvasinės Akademijos dėstytojas

Nepriklausomai nuo to, kokį vaidmenį Bažnyčioje užima, Rusijos Ortodoksų Bažnyčios nariai, pasisakę prieš Putino režimą, greitai netenka visų valstybinių ir Bažnytinių pareigų. Prof. Andriejus Zubovas, daugybę metų dėstęs ir valstybiniuose, ir bažnytiniuose universitetuose, vienas Rusijos Ortodoksų Bažnyčios socialinio mokymo autorių ir asmuo, dalyvavęs Bažnyčios ir valstybės santykių reguliavime, 2014 m. greitai neteko visų savo pareigų ir Bažnyčioje, ir valstybinėse institucijose, kai viename laikraštyje Krymo prijungimą prie Rusijos prilygino Austrijos anšliusui. 

Prof. Andriejus Kurajevas, buvęs Maskvos Dvasinės Akademijos ir Maskvos Valstybinio Universiteto dėstytojas, diakonas

Kitas iškilus dėstytojas ir visuomenės veikėjas, diakonas Andriejus Kurajevas, visų savo pareigų (išskyrus diakonatą) neteko po to, kai viešai prabilo apie homoseksualizmą ir seksualinę prievartą Rusijos Ortodoksų Bažnyčios institucijose. A. Kurajevas - nusipelnęs misionierius, daugybę žmonių atvedęs į Bažnyčią ir tapęs neoficialiu „Bažnyčios balsu“ liaudžiai. Jis buvo tas „sveiko proto balsas“, kuris skandalų dėl patriarcho turtų metu bandydavo išaiškinti krikščionišką požiūrį ir numaldyti aistras, kuris prasidėjus isterijai dėl P*ssy Riot skatino nekreipti į tas merginas dėmesio, kuris važinėjo į roko koncertus ir demonstravo Rusijai, kad krikščionys yra tokie patys žmonės.

Aš manau, kad geriausiai šias Rusijos Bažnyčios ligas apibendrina kun. Aleksandro Šmemano 1979 m. mintis, kad „negali būti paprasčiausias atsitiktinumas tai, jog 90% ortodoksų gyveno totalitarinėse, ateistinėse ir karingai antikrikščioniškose valstybėse“. Akivaizdu, kad dėl karingo antikrikščioniškumo Rusijoje kalti Rusijos krikščionys, leidę susilieti Bažnyčiai ir valstybei, kalti ir teologai, nebuvę Bažnyčios sąžine ir neskelbę Šventojo Rašto.

Juk Kristus aiškiai sakė: „Parodykite man denarą. Kieno atvaizdas ir įrašas jame? [...] Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Lk 20,24-25). Denaras yra ciesoriaus atvaizdas, o žmogus - Dievo atvaizdas. Todėl žmogus turi save pavesti Dievui ir neprisirišti prie turtų, kurie yra šio pasaulio dalykas.

Net trijose Evangelijose cituojami Kristaus žodžiai: 

„Kaip sunkiai turtuoliai pateks į Dievo karalystę! Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę!“ (Lk 18,24-25; taip pat Mk 10,25; Mt 19,23-24). 

Tai, kad žodžiai minimi netgi trijose Evangelijose, liudija jų svarbą. Visos Evangelijos aidi palankumu vargšams ir prislėgtiesiems:

„Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Atvėręs lūpas jis mokė:
„Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė.
Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti.
Palaiminti romieji: jie paveldės žemę.
Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo:
jie bus pasotinti.
Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo.
Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.
Palaiminti taikdariai:
jie bus vadinami Dievo vaikais.
Palaiminti persekiojami dėl teisumo:
jų yra dangaus karalystė.
Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise persekiojo ir pranašus“ (Mt 5,1-11)

Kun. Česlovas Kavaliauskas komentuoja: „Vargdienio dvasią turi tas, kas Dievą brangina labiau už visas žemiškas gėrybes, žinodamas, kad pastarosios Dievo akyse yra niekis; tas, kuris nesiremia žmonių galia, o visko tikisi iš Dievo. Paprastumas, neturtas, kūdikiška dvasia yra sąlygos įeiti į Dievo karalystę žemėje ir amžinąją jo karalystę danguje“. Pastaroji mintis sutinkama ir Apaštalo Jokūbo laiške: „Tyras ir nesuteptas maldingumas Dievo, mūsų Tėvo, akyse yra: šelpti našlaičius ir našles jų sielvarte ir sergėti save nesuterštą šiuo pasauliu“ (Jok 1,27). Apaštalas moko nepasitikėti turtais ir nerodyti prielankumo turtuoliams: „Juk pakyla saulė su savo kaitra, išdžiovina žolyną, ir jo žiedas nubyra, jo išvaizdos grožybė pranyksta. Taip sunyks ir turtuolis savo keliuose“ (Jok 1,11).

Tai nereiškia, kad būti beturčiu jau reiškia būti šventuoju. Dievo įkvėptas išminčius sako: „Trijų rūšių žmonės yra man nepakenčiami, jų gyvenimo būdu iš tikrųjų bjauriuosi: beturtis, kuris puikuojasi, turtuolis, kuris meluoja, ir senas ištvirkėlis, kuris svetimauja“ (Sir 25,2). Šventasis Raštas atkreipia dėmesį į neteisybę, kurią patiria išnaudojamieji: „kol būsi turtuoliui naudingas, jis tavimi pasinaudos, bet kai tu būsi pervargęs, jis tave pamirš“ (Sir 13,4); „argi ne turtuoliai jus vargina, ar ne jie tampo jus po teismus?“ (Jok 2,6). 

Šv. Bazilijus Didysis, pagarsėjęs savo rūpesčiu vargšais

 Bažnyčios Tėvai pateikė gyvą rūpesčio vargšais pavyzdį. Šv. Bazilijus Didysis steigė našlaičių ir beturčių prieglaudas, maitino alkstančius, steigė ligonines ir hospisus, ir šelpė esančius bėdoje. Jis sukūrė ištisą vienuolių bendruomenę, kuri jam padėjo šioje tarnystėje. 

Šv. Jonas Auksaburnis, kritikavęs turtuolius

Nors šv. Bazilijus Didysis ir konfliktavo su valdžia, lyginant su Konstantinopolio patriarchu šv. Jonu Auskaburniu, Bazilijus buvo labai diplomatiškas. Šv. Jonas aktyviai kritikavo turtuolius, teigė, kad „nepakanka paniekinti turtą - dar turi maitinti vargšus, ir dar svarbiau, sekti Kristumi“ ir neigiamai atsiliepė apie bažnyčių puošnumą: „Bažnyčia nėra auksakalystės ar sidabrakalystės vieta“. Žinoma, kad nei šv. Jonas Auksaburnis, nei šv. Bazilijus Didysis nebuvo revoliucionieriai ar smurtinio pasipriešinimo vedliai, kaip ir Kristus neprisijungė prie zelotų maišto, tačiau jie skelbė tiesą ir vykdė nesmurtinį pasipriešinimą, sekdami Apaštalo žodžiais: „nugalėk pikta gerumu“ (Rom 12,21)

„Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11,28)

Kristus mokė:

„Į Mozės krasę atsisėdo Rašto aiškintojai ir fariziejai. Todėl visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro. Jie riša sunkias, nepakeliamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių, o patys nenori jų nė pirštu pajudinti. Jie viską daro, kad būtų žmonių matomi. Jie pasiplatina maldos diržus ir pasididina apsiaustų spurgus. Jie mėgsta pirmąsias vietas pokyliuose bei pirmuosius krėslus sinagogose, mėgsta sveikinimus aikštėse ir trokšta, kad žmonės vadintų juos 'mokytojais'. O jūs nesivadinkite 'mokytojais', nes turite vienintelį Mokytoją, o jūs visi esate broliai. Ir nė vieno iš savųjų nevadinkite tėvu, nes turite vienintelį Tėvą danguje. Taip pat nesivadinkite vadovais, nes jūsų vienintelis Vadovas yra Kristus. Kas iš jūsų didesnis, tebūnie jums tarnas. Nes kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas“ (Mt 23,2-12)

***

PAPILDYMAS 

Papildoma informacija apie A. Zubovą:

Zubovas buvo Maskvos Valstybinio Tarptautinių Santykio Instituto prie Rusijos Federacijos Užsienio Reikalų Ministerijos profesorius. 2014 m. kovo 1 d. "Vedomosti" pasirodė jo straipsnis, kuriame jis Krymo aneksiją prilygino Austrijos Anšliusui (http://www.vedomosti.ru/opinion/articles/2014/03/01/andrej-zubov-eto-uzhe-bylo). Už tai buvo atleistas, tačiau atleidimas buvo neteisėtas, nes Zubovas buvo rinkimų komisijos narys. Todėl atleidimas pakeistas darbo sutarties nebetęsimu birželį.

Bažnyčioje Zubovas buvo komisijoje, atsakingus už santykius su valstybe.

"Это решение вызвано тем, что Зубов А.Б. сознательно и неоднократно нарушал Устав МГИМО, Правила внутреннего распорядка и Положение МГИМО об основных принципах корпоративного поведения, которые определяются ведомственной принадлежностью МГИМО к МИДу России." - iš МГИМО sprendimo

Papildoma informacija apie A. Kurajevą:

Kurajevas dėstė Maskvos Valstybiniame Universitete ir Maskvos Dvasinėje Akademijoje. Iš MDA buvo atleistas, iš MVU - pašalintas nebepratęsiant terminuotos darbo sutarties.

"Ученый совет констатировал, что протодиакон Андрей Кураев регулярно выступает в средствах массовой информации и в блогосфере с эпатажными публикациями, и что его деятельность в этих областях остается в ряде случаев скандальной и провокационной" - iš MDA sprendimo.