2017 m. vasario 6 d., pirmadienis

Kaip šlovino pirmieji krikščionys?

Da Vinči, „Paskutinė vakarienė“.
Scenoje apranga, valgiai, aplinka pavaizduoti kaip Da Vinčio laikais.
Iš tiesų, šitaip prie stalo Jėzaus laikais nebuvo valgoma
Simpoziumas (puota) pirmaisiais mūsų eros amžiais
Šiuolaikiniai krikščionys, pripratę prie vakarietiško religinio meno, Holivudo filmų ir paveikti 7-8 dešimtmečių JAV jaunimo judėjimų, įsivaizduoja, kad pirmųjų amžių krikščionių Eucharistijos šventimas buvo labai neformalus, laisvas, ir, faktiškai, neturintis liturgiškumo. Šis įvaizdis prasilenkia su tuo, kaip Eucharistija galėjo būti švenčiama senovėje.

MODERNUS „PIRMŲ KRIKŠČIONIŲ“ LITURGIJOS ĮSIVAIZDAVIMAS


Liturginių pokyčių šalininkai paprastai įsivaizduoja, kad ideali liturgija, atitinkanti pirmųjų krikščionių principus, turėtų vykti visiems aktyviai dalyvaujant, gal net stovint ratu aplink altorių.




Tokios liturgijos forma įkūnija XX a. populiarius jaunimo tarpe principus - visų lygybė, paprastumas, simpatija skurstantiems, nuostata prieš autoritetą, kunigo išskirtinumą, formalizmą.





Tokioje liturgijoje aktyviai naudojami muzikos instrumentai, šiuolaikinė muzika, rankos keliamos į viršų, laisvai judama.


Katalikų Mišios Brazilijoje:


Žmonės, dalyvaujantys šiose liturgijose ir skatinantys jų plitimą teigia, esą taip šlovino senovės Bažnyčia, kad tai tikra, gyva krikščionybė, kokia buvo pirmaisiais amžiais. Tačiau žvilgsnis į liudijimus apie pirmųjų krikščionių liturginį gyvenimą ir į tradicinių krikščionių liturgiją rodo, kad tradicinė liturgija tikrai gerokai labiau primena pirmųjų krikščionių šlovinimą.

TIKRA PIRMŲJŲ KRIKŠČIONIŲ LITURGIJA



Seniausios žinomos  „namų bažnyčios“ planas (230 m.).
Garbinimui atskirta speciali patalpa. Altorius orientuotas į Rytus.
cyarthistory.wikispaces.com rekonstr.
Pirmieji krikščionys garbina.
Menininko įsivaizdavimas
Griežtai kalbant, niekas tiksliai nežino, kaip iš tiesų atrodė pirmųjų krikščionių liturgija. Tačiau mus pasiekia aprašyta ir archeologiškai paliudyta II-III a. krikščionių garbinimo tradicija, kuri daug artimesnė tradicinei krikščionių liturgijai, nei modernizuotai.

Seniausi išlikę krikščionių maldos namai - tai Dura Europos vietovėje, Sirijoje, stovinti „namų bažnyčia“. Ši namų bažnyčia ypatinga tuo, kad nors ir krikščionys rinkosi vieno iš bendruomenės narių namuose, tačiau namai buvo perstatyti tokiu būdu, kad garbinimui buvo išskirta atskira, didelė patalpa, orientuota į Rytus. 


Dura Europos šventovė taip pat turi daug religinių atvaizdų (Kristaus, Šventojo Rašto scenų ir kt.)



Dura Europos krikštykla. Joje matome šventųjų paveikslų liekanų


Kaip galėjo atrodyti krikštas Dura Europos bažnyčioje
Šv. Bazilijus Didysis IV amžiuje rašė, kad krikščionys nuo neatmenamų laikų melsdamiesi žvelgė į Rytus.


Senovinės liturgijos iliutracijos.
Kairėje - Rytų apeigų liturgija,
dešinėje - Vakarų apeigų liturgija.

Visos senovinės krikščionių Bažnyčios, saugojusios apaštališką liturginę tradiciją, net ir atsiskyrusios viena nuo kitos, išsaugojo šį liturgijos elementą - kunigas meldžiasi visų priešaky, žvelgdamas į Rytus. 

Liturgija Ortodoksų Bažnyčioje


Tradicinė Romos katalikų liturgija


Koptų Ortodoksų Bažnyčios liturgija
Armėnų Apaštališkosios Bažnyčios liturgija
Asirijos Rytų Bažnyčios liturgija
Žinoma, šiais laikais krikščionys turi specialus pastatus dievogarbai, todėl šlovinimo aplinka ženkliai skiriasi. Didesnis ir atstumas tarp tikinčiųjų ir dvasininko. Tačiau ar galėjo būti, kad dvasininkas Dura Europos ar kitoje senovės krikščionių namų bažnyčioje šlovino neformaliai, bet kokias žodžiais, bet kokiu balsu, bet kokia melodija, akomponuojamas muzikos instrumentais?

Vargu. Žydai turėjo tris liturgines erdves - namus, sinagogą ir Šventyklą, o krikščionių Eucharistijos apeigos apima jas visas tris. Bet netgi jeigu pažvelgtume į tradicinį žydų Šabą ir į tradicinį žydų Šventojo Rašto skaitymo būdą, bemat pamatysime, kad tiek malda namuose, tiek Šventojo Rašto skaitymas turi liturginę formą:

Šabo palaiminimas prieš valgant: 




Šventojo Rašto skaitymas žydų susirinkime, Sinagogoje:





Rankų iškėlimas, prostracija, gulėjimas kryžiumi (parpuolimas), kuriuos taip keistai naudoja modernizuotos liturgijos šalininkai, naudojami ir tradicinėse liturgijose, tik kitame kontekste.





Tuo tarpu tokie veiksmai kaip susikabinimas rankomis ratu tradicinėse liturgijose nesutinkami.

Priežastys, kodėl krikščionys nenaudoja muzikos instrumentų (Vakaruose vargonai atsirado viduramžiais), aiškino jau senovės Tėvai, tokie kaip Klemensas Aleksandrietis. Pasak jų, atpirktojo krikščionio kūnas, pats būdamas Dievo Dvasios Šventykla, yra pats tinkamiausias instrumentas dievogarbai. Instrumentų nenaudojimas - vienas elementų, organiškai jungiantis šiuolaikinę tradicinę liturgiją su pirmųjų krikščionių, nes dievogarbai nereikia nieko, tik kunigo ir tikinčiųjų, o ištaigus pastatas tėra pastatytas Dievo garbei ir tam, kad sutalpintų daug žmonių.

ANKSTYVOSIOS KRIKŠČIONYBĖS DVASIA?

Modernizuotos liturgijos šalininkai galėtų prieštarauti, kad, galbūt, Eucharistijos šventimas ratu aplink altorių, su muzikos instrumentais, labiau atitinka ankstyvosios krikščionybės dvasią. Atseit, tradicinė liturgija perėmė tik senojo šlovinimo būdo išorę, be to, pripildė jį nereikalingų elementų. Tačiau Paulius štai kaip bara Korinto bendruomenę, kurioje, panašu, buvo daug laisvės ir netvarkos (1 Kor 14):
„Broliai! Nebūkite vaikai išmanymu. Verčiau piktybe būkite kūdikiai, o išmanymu – subrendę žmonės. [...] Juk jei susirinktų visa bendruomenė ir visi imtų kalbėti kalbomis, ir įeitų pašaliniai ar netikintys, – argi jie nepasakytų, kad jūs išėję iš proto? [...] Viskas tebūna daroma padoriai ir tvarkingai“ (1 Kor 14,20. 23. 40)
Ar liturgija su gitaromis ir pan. atrodo tvarkingai ir padoriai patiems krikščionims? Ar pašaliniai žmonės įėję į tokią liturgiją, ir pamatę, kad žmonės iškėlę rankas sukasi ratu, ploja, kalba nesuprantamus, dažnai - bereikšmius žodžius, nepagalvotų, kad šie - išėję iš proto? Jei „liturgijos naujintojai“ nepaiso šių apaštalo Pauliaus nurodymų, tai jie greičiau seka ne ankstyvosios krikščionybės dvasia, o dvasia nedrausmingos Korinto bendruomenės, kurią šv. Paulius dukart drausmino savo laiškais, o po to dar jai auklėjamąjį laišką I a. pab. rašė šv. Klemensas Romietis. Užuot sekę pamokymais Korinto bendruomenei, žmonės seka tos bendruomenės praktikomis. 

Naktinis bendruomeninis šlovinimas Vatopedi vienuolyne



Judaistiniai ir Apaštališkieji krikščioniškosios Liturgijos šaltiniai
Jeruzalės Šventyklos įtaka krikščionybei

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą